- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-13
- Bylos Nr.
- eI-5005-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05737-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- L. Ž.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. Ž.
- Advokatai
- Eligijus Karbauskas
- Kategorijos
- 1.9.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovei Rasai Bočkienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. Ž.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas:
1) Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2015-11-10 sprendimą Nr. 68-195;
2) Panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau –Klaipėdos AVMI) 2015-07-22 sprendimą Nr. (6.5)FR0682-484.
3) Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skundžiamais sprendimais pareiškėjas įpareigotas sumokėti 10841,34 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau ir – GPM), 4272,86 Eur GPM delspinigių, 1168,04 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD), 672,26 Eur PSD delspinigių, 1084 GPM baudą, 116 Eur PSD įmokų baudą. Mokestinė prievolė pareiškėjui apskaičiuota dėl to, kad atlikus mokestinį patikrinimą buvo nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės A. Ž. 2009-2012 metais patirtos išlaidos viršijo pajamas 460412 Lt, iš kurių 2011 m. – 123552 Lt, o 2012 m. 133844 Lt ir šias išlaidas sutuoktiniai dengė iš nenustatytų pajamų šaltinių, kurių nedeklaravo ir nuo jų mokesčių nesumokėjo. Mokestinę prievolę mokesčių administratorius nustatė vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 str. 1 dalies pagrindu.
Nesutikdamas su priimtais sprendimais pareiškėjas nurodė, kad jo įsitikinimu, mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo mokestinės prievolės apskaičiuoti MAĮ 70 str. 1 dalies pagrindu, nes pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, vykdė jam įstatymo nustatytas pareigas, t. y. deklaravo pajamas, mokėjo mokesčius ir pan.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, teritorinis mokesčių administratorius, remiantis UAB „Olympic Casino Group Baltija“ pateiktais duomenimis ir nustatęs, kad nėra aišku iš kokių pajamų šaltinių buvo dengiamos pareiškėjo išlaidos azartinių lošimų priemonių įsigijimui, nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad UAB „Olympic Casino Group Baltija“ neturėjo galimybės pateikti duomenų apie pareiškėjo laimėjimus, kurie buvo mažesni nei 3500 Lt. Pareiškėjo teigimu, būtent šiais laimėjimais (mažesniais nei 3500 Lt) pareiškėjas ir dengė patirtas lošimų priemonių įsigijimo išlaidas, kurių mokesčių administratorius nenustatė. Be to, mokesčių administratorius nurodydamas, kad pareiškėjas, išlaidų azartinių lošimų priemonėms įsigyti disponavo pajamomis, gautomis iš neaiškių šaltinių, nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą paneigti priskaičiuotus mokesčius perkėlė būtent pareiškėjui, kai tuo tarpu duomenų apie išloštas mažesnes nei 3500 Lt sumas gauti net nebuvo galimybės. Pareiškėjas aktyviai bendraudamas su mokesčių administratoriumi paaiškino, kad iš lošimų gautas sumas, įskaitant ir mažesnes nei 3500 Lt, kurių lošimų bendrovė nefiksavo, pareiškėjas vėl investuodavo į lošimus. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad patirtų išlaidų ir laimėjimų skirtumas visuomet buvo artimas nuliui, t. y. pareiškėjas nepatirdavo nei nuostolių nei pelno, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo ir saugoti azartinių lošimų priemonių įsigijimo kvitų. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad kvitų rinkti nereikia, nes metų gale lošimo bendrovė galės išduoti pažymą apie gautus laimėjimus. Akcentavo, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo žodiniais paaiškinimais, kad pareiškėjas laimėjo būtent tiek pinigų, kiek įnešė į lošimų bendrovės kasą. Pareiškėjo teigimu, tokia mokesčių administratoriaus pozicija pažeidžia pareiškėjo teises, nes pareiškėjas yra verčiamas įrodinėti savo sąžiningumą, kuris mokestinio patikrinimo metu nebuvo paneigtas. Pažymėjo, jog iš pareiškėjo, kaip fizinio asmens yra reikalaujama pagrįsti, jog lošimus organizuojanti bendrovė nesilaikė buhalterinės apskaitos taisyklių, nes patikrinimą dėl mokesčių įstatymo pažeidimų turi atlikti mokesčių administratorius, o ne pareiškėjas. Pabrėžė, kad mokesčių administratorius neįvykdė jam įstatymu nustatytos pareigos objektyviais įrodymais pagrįsti pareiškėjui nustatytą mokestinę prievolę, t. y. mokesčiai pareiškėjui buvo nustatyti nuo nebūtų pajamų, t. y. formaliai apskaičiuoto skirtumo tarp lošimų priemonių pirkimų ir azartinių lošimų laimėjimų. Pareiškėjo teigimu, šį skirtumą būtent ir sudarė pareiškėjo išlošti mažesni nei 3500 Lt laimėjimai, kuriuos registruoti nebuvo privalu.
Dėl paskolos iš T. J. nurodė, kad mokesčių administratorius vertindamas paskolos gavimo faktą neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, o tik nurodė, kad jie nelaikytini pakankamu įrodymu paskolos suteikimo pozicijai pagrįsti. Šiuo aspektu nurodė, kad T. J. ir pareiškėją ilgą laiką sieja artimi draugiški santykiai, todėl T. J. net nedvejodama sutiko pareiškėjui paskolinti reikalingą sumą pinigų, tačiau nei ji, nei pareiškėjas tiksliai nefiksavo kiekvienos paskolos davėjos sumokamos paskolos dalies, taip pat neįsidėmėjo, kada ir kiek konkrečiai pinigų pareiškėjui buvo perduodama. Paskolos sutartis buvo pasirašyta tik formaliai, jos sąlygų griežtai nebuvo laikomasi. Be to, neatitikimas dėl paskolos suteikimo datų negali paneigti paskolos suteikimo pareiškėjui fakto. Šie neatitikimai atsirado dėl to, kad pareiškėjas buvo verčiamas prisiminti ilgo laikotarpio įvykius, todėl logiška, kad galėjo būti ir nesutapimų, o kadangi paskolos sutartis buvo sudaryta vėliau, nei buvo pradėti skolinti pinigai, sutartyje buvo nurodyta mažesnė paskolintų pinigų suma. Taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui pinigai buvo skolinti anksčiau nei sudaryta paskolos sutartis (2009 m.), todėl T. J. galimybė suteikti paskolą turėjo būti vertinama analizuojant tuo metu buvusią jos finansinę padėtį.
Pareiškėjas prieštaravo, kad taip pat nebuvo vertinamos ir pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės dėl jo sutuoktinės gautų pajamų dirbant užsienyje. Pareiškėjo sutuoktinė 2008-2010 metais dirbo Švedijoje, kur gavo 20000 Lt pajamų. Darbas buvo legalus, dirbo pagal darbo sutartį, nuo gautų pajamų buvo mokami mokesčiai Švedijos valstybei. Nors įrodymų apie dirbtą darbą sutuoktinė pateikti negalėjo, tačiau šią aplinkybę tikėtina, pareiškėjo teigimu, daro tai, kad sutuoktinė 2009 m. gavo tik 3197,80 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų Lietuvoje, o 2010 m. jokių pajamų apskritai negavo. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius pats galėjo kreiptis į atitinkamas Švedijos institucijas dėl reikiamų dokumentų pateikimo, o ne reikalauti iš pareiškėjo pateikti 5 metų senumo neaktualius dokumentus. Šiuo metu sutuoktinė dėl objektyvių priežasčių negalinti pateikti kontrakto su užsienio bendrove. Tuo tarpu visos mokesčių administratoriui iškilusios abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo ir jo sutuoktinės naudai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad mokestinė prievolė pareiškėjui buvo apskaičiuota vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 str. (kai nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu), nes pareiškėjas patikrinimo metu (2009-2013 metų mokestinis laikotarpis) negalėjo pagrįsti lėšų, kuriomis disponavo, gavimo šaltinių. Nurodė, jog mokesčių administratorius priimdamas sprendimus vadovavosi oficialiai lošimo bendrovės išduotais duomenimis apie pareiškėjo išloštas ir praloštas lėšas, tuo tarpu pareiškėjas savo poziciją grindė tik žodiniais paaiškinimais, kurie nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kiek pareiškėjas lėšų laimėjo, ar kiek įnešė į lošimo bendrovės kasą.
Dėl pareiškėjo gautos paskolos iš T. J. nurodė, kad nustačius, jog 2009-2013 metais T. J. gautos pajamos viršijo išlaidas 56520 Lt, t. y. mažesnė suma nei nurodyta paskolinta (T. J. nurodyta kaip paskolinta 60000 Lt) ir gauta (pareiškėjo nurodyta gauta 75000 Lt), taip pat įvertinus tai, kad 2008 m. T. J. pati ėmė paskolą iš banko automobiliui, dengė paskolas ir palūkanas, todėl buvo nuspręsta, kad T. J. pareiškėjui paskolinti pinigų neturėjo finansinių galimybių. Pažymėjo, kad taip pat buvo atsižvelgta ir į abiejų sutarties šalių nurodytų argumentų nesutapimus. Apibendrindami pabrėžė, kad pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.
Liudytoja T. J. teismo posėdžio metu parodė, kad su pareiškėju yra pažįstama. Teismo posėdžio metu į pareiškėjo ir jo atstovo užduodamus klausimus pažymėjo, kad ji taip pat lošia UAB „Olympic Casino Group Baltija“ lošimo namuose. Nurodė, kad dažniausiai išlošiamos sumos buvo mažiau nei 3500 Lt. Didesnės nei 3500 Lt sumos būdavo išlošiamos gana retai. Pažymėjo, kad lošimo namuose buvo paaiškinta, kad čekių, patvirtinančių išloštas sumas galima nerinkti, nes lošimo namai metų pabaigoje galės išduoti pažymą apie visas išloštas sumas. Metų gale paprašius išduoti pažymą buvo išduotas lapelis su sumomis, tačiau oficiali pažyma nebuvo išduota. Nurodė, kad dėl tokios chaotiškos tvarkos lošimo namuose nuolatos patiria stresą. Be to, išlošiama viena suma, o oficialiai pateikiama, kad išlošiama daug mažesnė suma. Lošimo namų direktorius tokių neatitikimų taip pat negalėjo paaiškinti. Patvirtino, kad pareiškėjui viso yra paskolinusi 70000 Lt. Paskola dar yra negrąžina, nes ji nereikalaujanti. Pinigus paskolino nuo 2009 m., tačiau kada konkrečiai pinigai pareiškėjui buvo perduoti paaiškinti negalėjo. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas jai yra išdavęs įgaliojimą veikti jo vardu. Pažymėjo, kad įgaliojimo apimtis gana plati, nurodė, kad pareiškėjo vardu ji galinti dalyvauti lošimuose, įvairiose loterijose, konkursuose, atsiimti išloštus pinigus ir kt. Paaiškino, kad kartais būdavo, jog galima laimėti žetonų už 100 Eur, tačiau ši duota suma lošimų namų niekur nefiksuojama, o pačiam užfiksuoti duotą sumą būna sudėtinga, nes didelės eilės ir pan.
Tretieji suinteresuoti asmenys Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas ir A. Ž. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-11-10 sprendimo Nr. 68-195 ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-07-22 sprendimo Nr. (6.5)FR0682-484 teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (LR ABTĮ IX skirsnis, tame tarpe 57 str., 58 str.).
Negali būti įrodymo šaltinis tik asmens pareiškimas ar atsakovo paaiškinimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę (t. y. pareiškėjas skunde ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes turi pagrįsti rašytiniais įrodymais bei, esant būtinybei, nurodyti ABTĮ 58 str. – neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai).
Žemesnės instancijos teismas
Administracinės bylos medžiaga tvirtina, kad nustačius, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2009-2012 metais patirtos išlaidos viršijo teisės aktų nustatyta tvarka apmokestintas pajamas, Klaipėdos apskrities VMI inicijavo mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą. Patikrinimo metu buvo tikrintas GPM ir PSD įmokų už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2013-12-31 apskaičiavimo teisingumas. Klaipėdos apskrities VMI atlikusi tyrimą 2015-05-18 patikrinimo aktu Nr. (9.6)FR0680-353 nustatė, kad sutuoktinių 2009-2012 m. patirtos išlaidos 460412 Lt buvo didesnės už gautas pajamas. Atsižvelgiant į tai buvo konstatuota, jog sutuoktiniai patirtas išlaidas dengė iš Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių. Vadovaujantis Civilinio kodekso 3.87 str. 1 d. ir 3.88 str. 1 ir 2 dalimis iš nenustatytų šaltinių gautos pajamos sutuoktiniams buvo paskirstytos pusiau. Apskaičiuota papildomai sumokėti mokestinė prievolė buvo patvirtinta skundžiamu Klaipėdos apskrities VMI 2015-07-22 sprendimu Nr. (6.5)FR0682-484.
Pareiškėjas nesutikdamas su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.
Byloje nėra ginčo dėl apskaičiuotų mokėti mokesčių matematinės išraiškos teisingumo, pareiškėjas skundu teismui iš esmės nesutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, kuria teigiama, kad pareiškėjas turėtas išlaidas dengė iš Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių. Nesutikdamas su šia pozicija pareiškėjas taip pat prieštaravo, kad šiuo konkrečiu atveju, mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo mokesčius pareiškėjui apskaičiuoti vadovaujantis MAĮ 70 str. 1 dalies nuostatos pagrindu ir apskaičiuotas sumas grįsti tikrovės neatitinkančiais formaliais pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautų pajamų ir išlaidų santykio paskaičiavimais.
Esminiai pareiškėjo skundo argumentai, dėl kurių pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimais, kuriais jam konstatuota mokestinė prievolė, yra tai, kad, pareiškėjo teigimu, mokesčių administratoriai nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo išloštomis sumomis, kurios nesiekė 3500 Lt. Šių sumų registracija nėra privaloma, todėl lošimo bendrovė duomenų apie pareiškėjo išloštas mažesnes nei 3500 Lt sumas neturėjo galimybės pateikti, atitinkamai šių sumų įrodymais pagrįsti negalėjo ir pareiškėjas. Pareiškėjas akcentavo, kad būtent šiais laimėjimais (mažesniais nei 3500 Lt) ir buvo dengiamos pareiškėjo patirtos lošimų priemonių įsigijimo išlaidos, kuriuos (laimėjimus mažiau nei po 3500 Lt) mokesčių administratorius, be kita ko, vertino kaip nenustatyti pajamų šaltiniai.
MAĮ 70 str. 1 d. nuostata tvirtina, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1542/2010; 2012-11-12 išplėstinė teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1984/2012, 2013-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-27/2013 ir kt.). Jeigu mokesčių mokėtojas nerealizuoja savo pareigų dėl mokesčių deklaravimo arba realizuoja jas netinkamai, ir todėl negalima nustatyti apmokestinimui reikšmingos visos ar dalies faktinės situacijos, mokesčių administratorius nesivadovauja tikrovės neatitinkančiais dokumentais ir atlieka mokestinį patikrinimą. Tokiu atveju, kai įrodymų, kuriais gali vadovautis mokesčių administratorius, nepakanka, papildoma įrodinėjimo priemonė yra įvertinimas (MAĮ 70 straipsnis). Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-05-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-1236/2012, 2014-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-409/2014).
ABTĮ 57 str. 4 dalis taip pat nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Taigi sistemiškai aiškinant ABTĮ 57 str. 4 dalies ir MAĮ 67 str. nuostatas, administracinėse byloje dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus. Kaip ir nagrinėjamu atveju, MAĮ 70 str. 1 d. nuostatos pareiškėjo atžvilgiu buvo taikytos atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, patirtoms išlaidoms, viršijančioms gautas pajamas pagrįsti, nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, ar kitų realių įrodymų.
Nustatyta, jog mokesčių administratorius nepagrįstais vertino pareiškėjo argumentus, jog nustatytą neigiamą skirtumą tarp laimėtų ir įmokėtų sumų, kurį (skirtumą) mokestinio tyrimo metu nustatė mokesčių administratorius, dengia pareiškėjo išlošti laimėjimai iki 3500 Lt, kurių lošimo bendrovė nefiksavo. Tokią išvadą mokesčių administratorius padarė atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šiems argumentams pagrįsti nepateikė jokių dokumentų, ar kitų įrodymų. Atitinkamai pareiškėjui nepateikus įrodymų, mokesčių administratorius vadovavosi tik lošimo bendrovės pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gautas pajamas iš azartinių lošimų. Lošimo bendrovė tyrimo metu pateikė duomenis apie pareiškėjui 2009-2013 metais išmokėtų azartinių lošimų laimėjimų sumas ir lošimo priemonių įsigijimus. Pagal pateiktus duomenis, skirtumas tarp laimėtų ir įmokėtų į lošimo namus kasą sumų yra 676406,40 Lt, t. y. pareiškėjas lošimo priemonių įsigijimui piniginių sumų išleido daugiau, nei išlošė. Pareiškėjas skunde teismui bei argumentais teismo posėdžio metu įrodinėja, kad mokesčių administratoriaus tyrimo metu konstatuotą neigiamą skirtumą tarp laimėtų ir išleistų lošimo priemonėms įsigyti sumų skirtumą sudaro niekur nefiksuoti išlošti laimėjimai iki 3500 Lt. Rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę, pareiškėjas teismui nepateikė, tik nurodė, kad šiuo aspektu neturėtų kilti abejonių, kad, atsižvelgiant į tai, jog jis nuolat užsiimdavęs azartiniais lošimais pirkdavo lošimo priemones, o gautas laimėjimų sumas (įskaitant ir mažesnes nei 3500 Lt) vėl investuodavo į lošimus, todėl tiksliai ir objektyviai apskaičiuoti patirtų išlaidų ir laimėjimų skirtumo nėra galimybės. Tokiu atveju, pareiškėjo teigimu, visi neatitikimai turėtų būti vertinami pareiškėjo naudai.
Minėta, kad nesutikus su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, mokesčių mokėtojas turi pareigą pagrįsti (įrodymais) mokesčių administratoriaus apskaičiuotų sumų neteisingumą. Pareiškėjas šiuo atveju tokių įrodymų nepateikimą pateisina objektyvios galimybės neturėjimu, nes išlošti laimėjimai, kurie buvo mažesni nei 3500 Lt ir kuriais pareiškėjas grindžia patirtų išlaidų ir laimėjimų skirtumą, oficialiai niekur nebuvo fiksuojami.
Azartinių lošimų įstatymo 20 str. 1 dalyje (Žin., 2001, 43-1495) nustatyta, kad lošimų organizatorius Vyriausybės nustatyta tvarka privalo registruoti asmenis, kurie arba keičia grynuosius pinigus į žetonus, arba įmoka, arba laimi sumą, viršijančią 3500 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Minėta teisės nuostata imperatyvi, buvo vykdoma ir tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai (Didelių laimėjimų išmokėjimo pažymos). Dėl šių laimėjimų (didesnių nei 3500 Lt) ginčo byloje nėra. Ginčo laikotarpiu galiojo Vyriausybės 2002-08-13 nutarimu Nr. 1283 patvirtintas Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašas, kurio 9 punkte nustatyta, kad visi ūkio subjektai, organizuojantys azartinius lošimus, privalo įrengti kasos aparatą ir kiekvienam asmeniui išduoti kasos aparato kvitą, jeigu kasoje keičiami grynieji pinigai į žetonus, o žetonai – į grynuosius pinigus, išskyrus tuos atvejus, kai žetonai už grynuosius pinigus įsigyjami lošimo metu prie lošimo stalo. Paminėtos teisės nuostatos turinys, be kita ko galiojančios ir ginčo metu (2009-2013 m.), leidžia teigti, kad, preziumuojant, jog lošimo namai laikydamiesi šio teisės akto nuostatų kasos aparatus buvo įrengęs ir pareiškėjas turėjo visas galimybes gauti kasos kvitus, žetonus keičiant į grynuosius pinigus (išlošimo atveju). Atkreiptina, jog ši teisės nuostata reglamentuoja kasos kvitų išdavimą kiekvienam asmeniui, kuris kasoje keičia grynuosius pinigai į žetonus, ar žetonus į grynuosius pinigus. Taigi, net ir tuo atveju, jei kasos kvitas dėl tam tikrų priežasčių nebūtų išduotas, pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas ir gana aktyviai lošiantis bei žinojęs ar turėjęs žinoti (kaip nurodė pareiškėjas iki 2009 metų kvitai buvo išduodami) šias teisės nuostatas, privalėjo pasirūpinti kvitų gavimu, kuriai vėliau galėtų pagrįsti gautas pajamas mažesnes nei 3500 Lt. Tokias galimybes, kaip nustatyta, ginčo metu galiojantis teisės aktai numatė. Pareiškėjas šiuo atveju vadovaudamasis nuostata, kad privalomai registruojami tik išlošimai, kurie yra didesni nei 3500 Lt ir pasikliaudamas jam pateikta lošimo namų informacija apie pažymų išdavimą metų gale, iš esmės savo valia prisiėmė riziką dėl ateityje galimai kilsiančių neigiamų pasekmių. Pažymėtina, kad pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų apie išloštas mažiau nei 3500 Lt sumas, kaip neįrodyta vertintina ir aplinkybė, kad pareiškėjo pajamos iš azartinių lošimų prilygo nuliui (kiek išlošė, tiek vėl išleido lošimams). Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas tiek skundo, tiek argumentais teismo posėdžio metu išskirtinai akcentuodamas jam mokesčių administratoriaus perkeltą įrodinėjimo naštą, nepagrįstai nurodo, kad kilus ginčui, pareiga pagrįsti apskaičiuotą mokestinę prievolę kyla tik mokesčių administratoriui. Minėta, kad mokesčių mokėtojui nesutikus su apskaičiuotais mokesčiais, mokesčių mokėtojas turi pareigą pagrįsti (įrodymais) mokesčių administratoriaus apskaičiuotų sumų neteisingumą. Pabrėžtina, kad argumentų pagrindimą reglamentuoja MAĮ 67 str. 2 d. ir 153 str. 1 d. 3 p. nuostatos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas šios įstatyminės pareigos neįvykdė ir vien tik žodiniais argumentais mokesčių administratoriaus apskaičiuotos mokestinės prievolės nepaneigė. Atitinkamai šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas šiuo atveju gautas pajamas taip pat grindė ir iš T. J. gauta paskola (pagrindas – 2009-02-19 tarp pareiškėjo ir T. J. pasirašyta paskolos sutartis), tačiau, kaip tvirtina bylos medžiaga, mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu MAĮ 70 str. nuostatas šiuo aspektu taikė nustatęs, kad pareiškėjas neįrodė jam suteiktos paskolos realumo, taip pat buvo nustatyta, kad T. J. neturėjusi finansinių galimybių suteikti nurodyto dydžio paskolą.
Nustatyta, jog mokesčių administratorius išvadą dėl suteiktos paskolos nerealumo priėmė atsižvelgiant į tai, kad įvertinus T. J. 2009-2013 metais gautas pajamas (133211 Lt) ir turėtas išlaidas (68005 Lt) bei įvertinus 2011 ir 2013 metais turėtas pinigines lėšas banke bei 2012 m. panaudotas banke esančias santaupas buvo nustatyta, kad gautos pajamos viršijo patirtas išlaidas 56520 Lt, o tai yra net mažesnė suma už pareiškėjui suteiktą paskolą. Be to, taip pat buvo nustatyta, kad T. J. 2008 m. pati ėmusi paskolą iš banko, kurią dengė iki 2009 m. vasario mėn., mokėjo palūkanas. Tyrimo metu buvo nustatyti neatitikimai dėl paskolos suteikimo aplinkybių. Paskolos sutartyje buvo nurodyta paskolinta 60000 Lt suma iki 2014-02-19. Tuo tarpu paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad iš T. J. dalimis gavo 75000 Lt paskolą, kurią skolinosi 2008-2013 metų laikotarpiu, T. J. paaiškinime nurodė, kad 60000 Lt paskolą dalimis pareiškėjui suteikė 2003-2014 metais. Pastebėtina, kad teismo posėdžio metu liudytoja T. J. parodė, kad pareiškėjui dalimis viso paskolinusi 70000 Lt. Jokių pinigų perdavimo faktą patvirtinančių įrodymų taip pat nebuvo pateikta. Abi sandorio šalys aplinkybių dėl paskolos suteikimo neatitikimus grindė draugiškais santykiais bei patvirtino, kad sandoris paskolos sutartimi buvo sudarytas tik formaliai.
Šiuo aspektu pabrėžtina, jog dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007) yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos ABTĮ 57 str. 6 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas. Todėl, kaip nustatyta teismų praktikoje, išvados apie mokesčio mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 str. nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Atsižvelgiant į šią administracinių teismų praktiką, vien tik civilinės sutarties, kaip formalaus įrodymo, pateikimas per se negali būti pripažįstamas tinkamu realaus pajamų gavimo fakto pagrindimu, neįvertinus visų kitų su galimu pajamų gavimu susijusių faktinių aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylą Nr. A-438-201/2011). Nagrinėjamu atveju, įvertinus paskolos sutarties su T. J. sudarymo aplinkybes, darytina išvada, jog byloje nėra pateikta realių įrodymų, kad ši sutartis realiai buvo vykdoma, t. y., kad nurodyta paskolos suma (skirtinga) realiai buvo paskolinta. Mokesčių administratoriaus surinkti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, susijusius su minėta paskola. Kaip nustatė mokesčių administratorius, T. J. 2008-2013 metų laikotarpiu neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolą pareiškėjui, nesutapo sandorio šalių nurodytos paskolos suteikimo aplinkybės (suma, laikotarpis, teigiama, kad detalesnių aplinkybių sandorio šalys neprisimena), jokių rašytinių dokumentų apie gautas sumas (dalimis) byloje nepateikta, nurodyta, kad paskola įforminta tik formaliai, paskolos suteikimo aplinkybės pateisinamos tik draugiškais santykiais. Atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą sutiktina, kad mokesčių administratoriaus surinktų duomenų visuma nepatvirtina, kad paskola pareiškėjui realiai buvo suteikta. Pažymėtina, kad ginčo situacija, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių prasme, lemia, kad šiuo atveju būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, t. y. pateikti papildomus tiesioginius ir/ar netiesioginius įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingas aplinkybes, jog pareiškėjas pagal sudarytą paskolos sutartį realiai gavo tiek lėšų. Tuo tarpu tokių įrodymų nebuvimas įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas savo teiginių pagrįstumo neįrodė, o tuo pačiu ir nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, bei jų pagrindu padarytų išvadų apie tai, jog pareiškėjas pagal sudarytą paskolos sutartį realiai gavo iš T. J. nurodytas pinigines lėšas. Šiuo atveju vien tik paskolos raštas dėl paskolos suteikimo ir pareiškėjo žodiniai paaiškinimai apie jos gavimą, negali būti pripažįstami tinkamu realaus piniginių lėšų gavimo fakto pagrindimu.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius neįvertino aplinkybių dėl pareiškėjo sutuoktinės gautos 20000 Lt sumos, kurią pareiškėjo sutuoktinė uždirbo Švedijoje. Šių argumentų pareiškėjas nepagrindė realiais įrodymais, o tik nurodė, kad dėl objektyvių priežasčių jo sutuoktinė negalinti pagrįsti Švedijoje uždirbtų pinigų fakto, taip pat jokiais dokumentais negalinti pagrįsti ir vykdytos darbinės veiklos Švedijoje, nors, kaip nurodė, gautos pajamos buvo legalios (Švedijos valstybei buvo mokami mokesčiai nuo gautų pajamų). Pareiškėjas nenurodė, kokios objektyvios priežastys sutrukdė kreiptis į darbdavį Švedijoje dėl įrodymų apie dirbtą darbą ir gautas pajamas pateikimo. Todėl teismas neturi pagrindo tokių abstraktaus pobūdžio argumentų vertinti kaip reikšmingų. Šiuo atveju pareiškėjas neigdamas mokesčių administratoriaus apskaičiuotą mokestinę prievolę turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo sutuoktinės gautas pajamas Švedijoje.
Apibendrinant darytina išvada, kad mokestinio patikrinimo metu buvo surinka pakankamai duomenų, pagrindžiančių mokesčių apskaičiavimą pareiškėjui. Tuo tarpu pareiškėjas skundo ir teismo posėdžio metu nurodytais argumentais mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir tuo pagrindu apskaičiuotų mokesčių teisėtumo nepaneigė.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-11-10 sprendimą Nr. 68-195 ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-07-22 sprendimą Nr. (6.5)FR0682-484 skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Nepatenkinus pagrindinių reikalavimų, prašymas priteisti teismo išlaidas negali būti tenkinamas (ABTĮ 44 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo L. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą