- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-27
- Bylos Nr.
- A-363-442/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03214-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 12.13.1.2Apmokestinamosios pajamos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:
1.1. panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir MGK) 2016 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. S-147(7-97/2016);
1.2. panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 68-90;
1.3. panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (44.1)-FR0682-793.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti 7 942,54 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 2 257,50 Eur GPM delspinigių, 784 Eur GPM baudą, 45 841,35 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 13 776,44 Eur PVM delspinigių ir 4 584 Eur PVM baudą.
3. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčiai buvo apskaičiuoti už neteisingai atliktas juridines operacijas statant gyvenamąjį namą keliems bendrasavininkams. Buvo konstatuota, kad pareiškėjas pardavė asmeninės nuosavybės teise valdytą turtą, neišlaikytą Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatytą terminą, todėl jo pardavimas turi būti apmokestinamas. Taip pat konstatuota, kad pareiškėjas vykdė pirkimo – pardavimo veiklą ir viršijęs įstatymo nustatytą pardavimo minimumą neįsiregistravo PVM mokėtoju ir nemokėjo privalomo PVM. Su šiomis konstatuotomis aplinkybėmis pareiškėjas nesutiko ir teigė, kad pirkėjų paaiškinimuose, kuriais remdamasis mokesčių administratorius daro išvadą, jog pirkimo – pardavimo sutartys yra pagrindiniai pajamų gavimo šaltiniai, nėra nurodyta, kad pareiškėjas pinigus gavo. Liudytojai parodė, kad mokėjo už statybas ir joms pasibaigus buvo sudarytos turto perleidimo sutartys. Tačiau tai tik patvirtina aplinkybes dėl turto statybų ir vėlesnio jų teisinio įforminimo, nes pagal sutartis kreditoriai (savininkai) tapo juridiniais faktinio nuosavo turto savininkais. Be to, skundžiamame Komisijos sprendime nėra nurodyta, kad pareiškėjui buvo mokami pinigai už turto kaip PVM objekto perleidimą. Sprendime apsiribota abstrakčia formuluote „pradėjo statyti šešių butų namą, vėliau butų skaičių padidino iki aštuonių ir pardavė tikslingai siekdamas ekonominės naudos“. Tai neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas nuosavo namo statybas nutraukė dėl lėšų trūkumo ir statybos buvo vykdytos kelių fizinių asmenų lėšomis, jų interesams tenkinti. Tokia situacija vadinama jungtine veikla. Jungtinės veiklos sutarties nepasirašymas nepaneigia jos buvimo. Visi bendrasavininkai nurodė, kad dalyvavo namo statybose, o ne pirko butus. Kadangi PVM objektas nebuvo sukurtas, tai ir registruotis PVM mokėtoju nereikėjo. Šiuo atveju, kelių asmenų nuosavomis lėšomis buvo kuriamas nekilnojamas turtas asmeniniams poreikiams patenkinti, nevykdant jokio pirkimo – pardavimo su pareiškėju. Skundžiamuose sprendimuose neteisingai nurodoma, kad kelių fizinių asmenų į jų turtą investuotos lėšos yra pareiškėjo pajamos, nes pareiškėjas jokių pajamų negavo. Nei patikrinimo metu, nei vėliau nebuvo rasta jokių įrodymų, patvirtinančių mokesčių administratoriaus išvadų teisėtumą. Visi patikrinimo metu apklausti asmenys nurodė, kad mokėjo už turto sukūrimą, o ne už jau esamo turto įsigijimą.
Atsiliepimas
4. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad buvo nustatyta, jog namas buvo naujai pastatytas, gyvenamojo namo deklaracija apie statybos užbaigimą buvo išduota 2011 m. balandžio 14 d. Iš mokestinio ginčo medžiagos matyti, kad pareiškėjas, pastatydamas namą ir parduodamas jį dalimis, t. y. kaip butus, gavo nekilnojamojo turto pajamų, taigi, veikdamas ne darbo sutarties, o profesiniu pagrindu, vykdė ekonominę veiklą.
6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas turėjo pareigą registruotis kaip PVM mokėtojas, nes jo bendra atlygio suma viršijo 100 000 Lt, o vėliau 155 000 Lt ribą per paskutiniuosius 12 mėnesių, bei apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM. Pareiškėjo pateikti dokumentai atsakovui nepatvirtino fakto, jog pareiškėjas nevykdė ekonominės veiklos ir iš jos negavo pajamų.
7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, nagrinėjamu atveju, nekilnojamasis turtas pastatytas ir parduotas neišlaikius jo daugiau kaip 5 metus, todėl skirtumas tarp gautų pajamų ir patirtų išlaidų pagrįstai apmokestintas 15 proc. GPM tarifu.
Atsiliepimas
8. Atsakovas nurodė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 2009 m. – 2011 m.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
10. Teismas konstatavo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVMI 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (44.1)FR0682-793, VMI 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-90, Komisijos 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. S-147(7-97/2016) teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar pareiškėjui buvo pagrįstai papildomai apskaičiuotas PVM, nustačius, kad jis turėjo pareigą registruotis kaip PVM mokėtojas, nes tikrinamuoju laikotarpiu jo pajamos viršijo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 straipsnyje nustatytą ribą ir jam turėjo būti skaičiuojamas PVM. Teismas vadovavosi ginčo metu aktualios PVMĮ redakcijos 2 straipsnio 15 dalimi, 2 straipsnio 8 dalimi, 71 straipsnio 1 dalimi, 71 straipsnio 2 dalimi (galiojusia iki 2012 m. sausio 1 d. ir galiojančia nuo 2012 m. sausio 1 d.), PVMĮ 32 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą ir ja siekė naudos bei neįrodė, jog namas buvo statomas jo asmeniniam naudojimui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2008 m. rugpjūčio 8 d. pasirašė kredito sutartį su AB „Swedbank“ dėl 2 606 58,01 Eur paskolos sklypo įsigijimui ir gyvenamojo namo statybai, tačiau 2008 m. rugpjūčio 14 d. bankas į pareiškėjo sąskaitą pervedė 73 853,10 Eur žemės sklypui įsigyti, o kita paskolos dalis nebuvo suteikta, nes paskolos gavėjas nustatytu laiku neįkeitė bankui nekilnojamojo turto. 2008 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas su sutuoktine įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2008 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „VST“ pateikė elektros energijos vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų paraišką dėl namo su 6 butais esančio (duomenys neskelbtini). 2010 m. spalio 25 d. pareiškėjas AB „VST“ pateikė elektros energijos vartotojų elektros įrenginių prisijungimo prie operatoriaus tinklų paraišką dėl namo su 8 butais esančio (duomenys neskelbtini). 2010 m. lapkričio 12 d. buvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra, iš kurios matyti, jog pareiškėjas įsigijo 8 pašto dėžutes. Šios nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, įrodo, kad pareiškėjas, imdamas paskolą, turėjo siekį statyti ne namą asmeniniam naudojimui, o namą su 8 butais, kuriuos vėliau ketino parduoti. Šį faktą taip pat patvirtina ir Komisijos byloje esantis namo projektas, nes jo atskiros dalys, kaip teisingai nustatė Komisija, gali būti pritaikytos 8 atskiriems butams, bei statinio nuotraukos. Tai, jog pareiškėjas namą statė ne savo asmeniniams poreikiams, o pardavimui, patvirtina ir jis pats 2013 m. rugpjūčio 26 d. paaiškinimuose. Pareiškėjas nurodė, kad ketino namą statyti kartu su V. K. ir dalį jo parduoti. Tam ėmė paskolą iš AB „Swedbank“, už kurią V. K. laidavo. Ekonominės veiklos vykdymą, t. y. butų pardavimą patvirtina ir Komisijos byloje esančios pirkimo – pardavimo sutartys bei patikrinimo metu gauti butų savininkų paaiškinimai. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Šiaulių AVMI, VMI ir Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą ir privalėjo įsiregistruoti kaip PVM mokėtojas, kadangi dėl vykdytinos veiklos jo pajamos viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, t. y. 2011 m. pareiškėjas gavo 232 690 Lt pajamas, kurios viršijo 100 000 Lt ribą, o 2012 m. ir 2013 m. gavo 866 000 Lt pajamas, kurios viršijo 155 000 Lt ribą per paskutinius 12 mėnesių, bei privalėjo mokėti PVM, nes jo pastatytas namas nagrinėjamu atveju negalėjo būti priskiriamas prie PVM neapmokestinamų objektų pagal PVMĮ 32 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginį, jog buvo vykdoma jungtinė veikla, t. y. jog jis ir butų savininkai būtų susitarę kooperuoti savo turtą, darbą, žinias ir įsipareigoję siekti bendro tikslo – vykdyti namo statybą.
12. Teismas, pasisakydamas dėl papildomai apskaičiuoto GPM, vadovavosi ginčo metu aktualios Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakcijos (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 28 punktu, GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53, 54 punktais ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą, Komisijos sprendimas pripažinti pareiškėjo asmeninio turto pajamomis žemės sklypo pardavimo pajamas, gautas laikotarpiu iki 2011 m. rugpjūčio 5 d., laikomas teisingu, kadangi pareiškėjas įgijo žemės sklypą 2008 m. rugpjūčio 5 d., o butus kartu su sklypo dalimis pardavė 2011 m., 2012 m. ir 2013 m., taigi, sklypo dalys nebuvo išlaikytos 3 metus, jog jo pardavimo pajamoms būtų galima taikyti GPM lengvatą. Teismas taip pat sutiko ir su Komisijos išvada, jog pareiškėjo asmeninio turto pardavimo pajamomis pripažintos ir namo dalių pardavimo pajamos, kadangi iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad jos neatitiko nurodytų GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 17, 53 ir 54 punktuose įtvirtintų nuostatų, t. y. namas 2 metus iki pardavimo nebuvo pareiškėjo gyvenamoji vieta, jis nebuvo išlaikytas 5 metus (namo statybos buvo užbaigtos 2011 m. balandžio 14 d., o pardavimai vykdyti 2011 m., 2012 m. ir 2013 m.), atlikęs pardavimus pareiškėjas per vienerius metus neįgijo jokio būsto, kuris būtų įregistruotas kaip jo gyvenamoji vieta. Taigi, remdamasis nurodytais faktais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui GPM buvo apskaičiuotas pagrįstai. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų apskaičiuotas sumas ar paneigtų šias teismo nustatytas aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad Šiaulių AVMI, VMI ir Komisija, pripažindami, jog pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą ir privalėjo registruotis PVM mokėtoju, taip pat tai, kad jo asmeninio turto pajamomis pripažintinos žemės sklypo ir namo dalių pardavimo pajamos, nepažeidė teisės aktų nuostatų, teisingai ir objektyviai įvertino visas faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai apskaičiavo bei nurodė pareiškėjui sumokėti GPM, PVM ir su jais susijusias sumas. Teismas konstatavo, kad Šiaulių AVMI 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. (44.1)FR0682-793, VMI 2016 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. 68-90 ir Komisijos 2016 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. S-147(7-97/2016) laikytini teisėtais ir pagrįstais, juos naikinti nėra teisinio pagrindo.
III.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog individualios veiklos sąvoka, apibrėžta GPMĮ, iš esmės atitinka PVMĮ vartojamos sąvokos „ekonominė veikla“ požymius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1073/2010). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1152 (Žin., 2010, Nr. 145-7410, toliau – ir GPMĮ pakeitimo įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi, individualiai veiklai nepriskiriama gyventojų vykdoma nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veikla. Taip pat pagal GPMĮ pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, individualios veiklos pajamoms nepriskiriamos nekilnojamojo pagal prigimtį daiktą, nuomos, pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos. GPMĮ 2 straipsnio 7 punkte įtvirtinta individualios veiklos sąvoka. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos iš nekilnojamojo turto įsigijimo ir pardavimo.
13.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.969 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Pirmosios instancijos teismas tik apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, nurodydamas, kad nėra pateiktą įrodymų, jog butų savininkai būtų sutarę kooperuotis savo turtą, žinias ir t. t. namo statybai. Mokestinio patikrinimo metu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuo pat namo statybos pradžios į statybos procesą buvo įtraukti namo ir žemės sklypo bendrasavininkiai. Norint konstatuoti, kad pareiškėjas vykdė ekonominę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo veiklą, mokesčių administratorius privalėjo įrodyti, jog nuo pat šio turto įsigijimo iki jo pardavimo turėjo tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Šių aplinkybių mokesčių administratorius neįrodė, o teismas nurodytų aplinkybių neįvertino.
13.3. Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio turinį, savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatyta, kad mokesčiai gali būti paskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, tačiau tokie atvejai patenka į MAĮ 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1032/2013). Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tai atitinka ir bendruosius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam sprendimui keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-300-492/2016). Mokesčių administratorius teigia, kad nuo 2009 m. iki 2011 m. pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas. Mokestinio patikrinimo metu tiek pats, tiek namo bendraturčiai nurodė, kad namo statyba buvo vykdoma iš bendraturčių lėšų ir pareiškėjo lėšų vykdomai statybai iš esmės nereikėjo. Namo bendraturčių investuotos lėšos į namo statybą jokiu būdu negali būti laikomos pareiškėjo asmeninėmis pajamomis. Mokestinio patikrinimo metu apklausti asmenys minėtas aplinkybes patvirtino. Taip pat negalima sutikti, kad neįmanoma nustatyti pareiškėjui perduotų namo bendrasavininkų pinigų sumos. Perduota pinigų suma sutampa su pirkimo – pardavimo sutartyse numatytomis sumomis.
Atsiliepimas
14. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
15. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nekilnojamasis turtas pastatytas ir parduotas neišlaikius jo daugiau nei 5 metus, todėl skirtumas tarp gautų pajamų ir patirtų išlaidų pagrįstai apmokestintas 15 proc. mokesčio tarifu. Tuo pačiu pareiškėjas nepateikė duomenų, jog su nekilnojamojo turto pardavėjais veikė pagal jungtinę veiklos sutartį, minėtų aplinkybių nepatvirtino ir nekilnojamojo turto pirkėjai.
16. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas skunde nepateikė argumentų dėl piniginių lėšų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai bei gautų pajamų ir patirtų išlaidų skaičiavimo už tikrinamąjį laikotarpį. Mokesčių administratorius patikrinimo metu mokesčius apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, nustačius, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius pareiškėjo 2008–2013 metų laikotarpio mokesčio bazę nustatė pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikius išlaidų metodą. Nustatyta, jog 2004 ir 2005 metais pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, t. y. 2004 m. viršijo 14 627,85 Lt, 2005 m. – 22 116,83 Lt. Nustatant 2006–2007 m. pajamas – išlaidas, konstatuota, jog pareiškėjo pajamos viršijo patirtas išlaidas, t. y. pareiškėjas tikrinamojo laikotarpio pradžiai turėjo 98 414,11 Lt piniginių lėšų likutį. Pareiškėjo patikrinimo metu, siekiant nustatyti piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (2010 m. sausio 1 d.), buvo vertintos ankstesnių laikotarpių gautos pajamos ir patirtos išlaidos. Ankstesnio laikotarpio pajamų vertinimas atliktas tik siekiant nustatyti piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai, tačiau ne siekiu apmokestinti pareiškėją.
17. Atsakovo teigimu, kadangi mokesčių administratorius patikrinimo metu neturėjo duomenų, jog butų statyba buvo vykdoma visų nekilnojamojo turto pirkėjų, tuo pačiu pirkėjai nepatvirtino pareiškėjo pateiktos versijos, kontrolės procedūrų metu buvo vertinama pareiškėjo gautos pajamos ir patirtos išlaidos. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 2009–2011 metais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (44.1)-FR0682-793, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-90, Mokestinių ginčų komisijos 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. S-147(7-97/2016) teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Šiaulių AVMI 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. (44.1)-FR0682-793 iš dalies patvirtino 2015 m. spalio 22 d. patikrinimo aktą Nr. (42.2)FR0680-725 ir nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti 7 942,54 Eur GPM, 2 257,50 Eur GPM delspinigių, 784 Eur GPM baudą, 45 841,35 Eur PVM, 13 776,44 Eur PVM delspinigių ir 4 584 Eur PVM baudą.
21. Komisija, išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2016 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. S-147(7-97/2016) patvirtino VMI 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 68-90.
22. Pareiškėjui papildomas GPM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui žemės sklypo ir gyvenamojo namo pardavimo pajamas priskyrus pareiškėjo GPM apmokestinamosiomis pajamomis, gautomis pardavus nekilnojamąjį daiktą. Pareiškėjas tai ginčija, nurodydamas, jog buvo vykdoma jungtinė veikla.
23. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 28 punktas (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) nustatė, kad neapmokestinamosios pajamos yra ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn kilnojamąjį daiktą (įskaitant kilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, kuris nekilnojamuoju pripažįstamas pagal įstatymus), jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra nustatyta tvarka įregistruotas Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 3 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn; turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos per mokestinį laikotarpį pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn šios dalies 53 ir 54 punktuose nenurodytą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 5 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.
24. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 53 punktą neapmokestinamosios pajamos yra pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą – pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui.
25. Mokesčių administratorius, apmokestindamas pareiškėjo pajamas GPM rėmėsi notaro patvirtintomis žemės sklypo bei gyvenamojo namo dalių pirkimo – pardavimo sutartimis, sudarytomis tarp pareiškėjo ir trečiųjų asmenų. Šios sutartys buvo pakankamas pagrindas mokesčių administratoriui pripažinti šiose sutartyse nurodytas pinigines sumas, už kurias buvo parduoti nekilnojamieji daiktai, pareiškėjo pajamomis, gautomis pardavus nekilnojamuosius daiktus.
26. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
27. Pagal šias Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai įvertinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
28. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, kad tarp jo ir nekilnojamojo turto pirkėjų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kad pareiškėjo parduotas nekilnojamasis turtas buvo jo ir trečiųjų asmenų bendros jungtinės veiklos rezultatas. Bendro pobūdžio pareiškėjo paaiškinimai dėl jungtinės veiklos, nepaneigia nekilnojamojo turto pardavimo fakto. Parduoto nekilnojamojo turto pirkėjų paaiškinimai, kad dalį pinigų jie perdavė pareiškėjui gyvenamojo namo statybos metu, irgi nepatvirtina jų ir pareiškėjo jungtinės veiklos statant gyvenamąjį namą.
29. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad GPM apmokestintos pareiškėjo pajamos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 28 (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcija), 53, 54 punktų nuostatas gyventojų pajamų mokesčiu nepriskirtinos neapmokestinamosiomis pajamomis.
30. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog pareiškėjui GPM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos teisėtai.
31. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; 2) savarankiška kūryba, mokslinė, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualios veiklos pajamoms priskiriamos pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto, išskyrus nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, nuomos, pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.
32. Ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais GPM buvo apmokestintos pareiškėjo pajamos gautos pardavus nekilnojamuosius daiktus, kurios pagal paminėtas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas negali būti pripažintos individualios veiklos pajamomis, todėl mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo vertinti, ar pareiškėjo veikla, kurios metu jis gavo GPM apmokestintas nekilnojamųjų daiktų pardavimo pajamas, gali būti pripažinta individualia veikla. Taigi, sprendžiant dėl minėtų pajamų apmokestinimo PVM, pareiškėjo veiklos pobūdis turėjo būti vertinamas tik pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas.
33. Pareiškėjui papildomas PVM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), jame pastatė gyvenamąjį namą, kurį kartu su žemės sklypo dalimis pirkimo – pardavimo sutartimis pardavė fiziniams asmenims ir už parduotą nekilnojamąjį turtą gavo pajamų, kurias mokesčių administratorius priskyrė pareiškėjo ekonominės veiklos pajamomis, apmokestinamomis PVM.
34. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, taip pat juridinio asmens statuso neturintis Lietuvos Respublikoje įsteigtas kolektyvinio investavimo subjektas, kurio veiklos forma yra investicinis fondas. Šio straipsnio 8 dalyje numatyta, kad ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos.
35. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjo vykdomos veiklos pobūdžio, tinkamai įvertino šias faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir išsamiai motyvuodamas priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas vykdė ekonominę veiklą ir privalėjo įsiregistruoti kaip PVM mokėtojas, kadangi dėl vykdytos ekonominės veiklos jo pajamos viršijo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, jog buvo pagrįstai papildomai apskaičiuotas PVM, ir su juo susijusios sumos, tinkamai taikė ir aiškino Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių dėl to, ar mokesčių administratorius teisingai apskaičiavo papildomas PVM ir su juo susijusias sumas.
36. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms bei motyvams dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų PVM ir su juo susijusių sumų, todėl jų nekartoja.
37. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.