Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-316/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-02-29
Bylos Nr.: 2A-316/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis
Atsakovas: uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“

Kategorijos

73.2.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
73.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-316/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.2; 73.1; 60; 24.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų bankrutavusios individualios įmonės „Traliukai“ ir bankrutavusios individualios įmonės „Automobilių pervežimai“ bankroto administratoriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-379-280/2011 pagal ieškovų bankrutavusios individualios įmonės „Traliukai“ ir bankrutavusios individualios įmonės „Automobilių pervežimai“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovų BIĮ „Traliukai ir BIĮ „Automobilių pervežimai“ bankroto administratorius ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ 21 085 Lt nuostolių, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas BIĮ „Traliukai“ naudai. Nurodė, kad teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartimi IĮ „Traliukai“ iškelta bankroto byla. Iš įmonės finansinių dokumentų nustatyta, kad UADB „Ergo Lietuva“ skolinga 21 085 Lt. IĮ „Traliukai sudarė sutartį su IĮ „Automobilių pervežimai“, kuri vežė automobilį bei jį apgadino. BIĮ „Traliukai bankroto administratorius su pretenzija kreipėsi į IĮ „Automobilių pervežimai“ dėl žalos, susidariusios po autoįvykio, atlyginimo. IĮ „Automobilių pervežimai“ informavo, kad buvo apdraudusi prekes, kurias transportavo, ir kad visą su įvykiu susijusią medžiagą perdavė draudimo bendrovei. IĮ „Automobilių pervežimai“ 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi iškelta bankroto byla. 2009 m. birželio 4 d. gautas draudimo bendrovės atsakymas, kuriuo atsisakyta mokėti draudimo kompensaciją padengiant patirtą žalą, o nurodyta, kad autoįvykis yra nedraudiminis įvykis, todėl žalą turi atlyginti draudėjas IĮ „Automobilių pervežimai“. Ieškovo teigimu, atsakovas neteisingai aiškina draudimo taisykles bei nepagrįstai vengia išmokėti draudimo kompensaciją.

Atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ su ieškiniu nesutiko, be kita ko, prašė ieškinio reikalavimams taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 21 d. sprendimu ieškovų BIĮ „Traliukai“ ir BIĮ „Automobilių pervežimai“ ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad iš Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo liudijimo Nr. 710-932-50142 matyti, jog IĮ „Automobilių pervežimai“ su draudiku UADB „Ergo Lietuva“ sudarė krovinių vežėjo nurodytais VOLVO automobiliais atsakomybės pagal 1956 CMR konvenciją draudimo sutartį. Ji galiojo nuo 2007 m. gegužės 25 d. iki 2008 m. gegužės 24 d. Šalys, sudarydamos draudimo sutartį, susitarė, kad nedraudiminiu įvykiu, kuriam esant draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų, laikomas įvykis, kuris atsiranda dėl draudėjo didelio neatsargumo, kuomet nebuvo laikomasi bent minimalių atsargumo, atidumo ar rūpestingumo reikalavimų (6.2 punktas). Iš UADB „Ergo Lietuva“ pateiktų transportavimo metu apgadintų automobilių KIA apžiūros Prancūzijoje, kurią atliko nepriklausomas siurvejeris Lars Krogius Baltic Ltd, nustatyta, kad IĮ „Automobilių pervežimai“ pagal CMR važtaraštį C0608400034 2008 m. balandžio 10 d. gabeno iš Slovakijos į Prancūziją 9 automobilius KIA, pakrautus dviem aukštais. Automobilių transportavimo metu Čekijos Respublikos teritorijoje pravažiuojant po tiltu, antrame aukšte pakrauti du automobiliai KIA kliudė tilto konstrukciją ir buvo apgadinti. Buvo iškviesta Čekijos policija, kuri įvykio netyrė, nes ieškovo vairuotojas aiškino, kad nežino, kur tiksliai ir kaip buvo apgadinti automobiliai. Pažeidimą pastebėjo Olomouco mieste. Nenurodė, kad buvo priverstas važiuoti aplinkkeliu, kaip aiškino ieškovų atstovas. Teismas pažymėjo, kad dėl kokių priežasčių vairuotojo, gabenusio krovinį, paaiškinimai nėra nuoseklūs ir sutampantys, nenustatyta. Šiomis aplinkybėmis negalima daryti abejones nekeliančios išvados, kad tinkamai nustatytos visos autoįvykio, kurio metu apgadinti du automobiliai KIA, aplinkybės, nes nežinoma konkreti įvykio vieta, nežinoma, kokie buvo kelių eismo ženklai ir ar jų vairuotojas laikėsi, o aišku tik tai, jog vežėjas IĮ „Automobilių pervežimai“ yra atsakingas už krovinio sugadinimą. Teismo įsitikinimu, draudėjo vairuotojas jo nurodomomis aplinkybėmis nebuvo pakankamai atsargus, atidus ir rūpestingas, nes veždamas krovinį ir važiuodamas po tiltu, kaip matyti, vertino tik kelio ženklų buvimą ar nebuvimą, tačiau nevertino konkrečios situacijos, kai privažiavęs ar pravažiavęs tiltą galėjo ir turėjo patikrinti, ar nebus (nebuvo) kliudytas krovinys, nes nustatyto laipsnio pažeidimai automobiliams negalėjo būti padaryti nepastebimai. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad ieškovų nurodomos įvykio aplinkybės turi nedraudiminio įvykio požymių ir tai leidžia atsakovą atleisti nuo pareigos sumokėti draudimo išmoką.

Sprendime pažymėta, kad ieškinio atmetimui nustatytas ir ieškinio senaties praleidimas. Nors ieškovų atstovas tvirtino, kad ieškinio senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo 2009 m. birželio 4 d. administratoriaus UAB „Restrus“ rašto gavimo dienos - 2009 m. rugpjūčio 6 d., bet su tuo sutikti negalima. Administratorius šį raštą gavo būdamas IĮ „Traliukai“ administratoriumi, todėl jau tada žinojo, kad draudimo bendrovė išmokos nemokės. Teismas nesutiko, kad 2010 m. balandžio mėnesį IĮ „Automobilių pervežimai“ administratoriumi paskirta UAB „Restrus“ iki tol negalėjo žinoti apie atsisakymą. Abiejų įmonių administratorius žinojo visą padėtį, kurią išsiaiškino būdamas IĮ „Traliukai“ administratoriumi, todėl nebuvo būtinas papildomas laikas tapus IĮ „Automobilių pervežimai“ administratoriumi aiškintis aplinkybes. Buvo aišku, kad atsisakoma įvykį pripažinti draudiminiu. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kuri nagrinėjamu atveju tęsėsi iki 2010 m. rugpjūčio 6 d., yra pagrindas ieškinį atmesti. Nenustatyta, kad vienerių metų ieškinio senatis praleista dėl svarbių priežasčių.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Ieškovų BIĮ „Traliukai“ ir BIĮ „Automobilių pervežimai“ bankroto administratorius apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas klaidingai nustatė senaties termino pradžios datą, nes atsakovo atsakymas į pretenziją buvo atsiųstas faksu, o tai reiškia, kad neturi dokumento statuso ir negali būti laikomas įrodymu. Faksogramoje išdėstytas teiginys, kad atsakovas nesumokės draudimo kompensacijos, adresuotas ne BIĮ „Traliukai“ bankroto administratoriui, bet nurodyta apie santykius su BIĮ „Automobilių pervežimai“ ir prašoma kreiptis į šią įmonę dėl žalos apmokėjimo. Administratorius kreipėsi į šią įmonę, bet 2010 m. balandžio 12 d. teismo nutartimi buvo pakeistas BIĮ „Automobilių pervežimai” bankroto administratorius, o nauju administratoriumi tapo pati UAB „Restrus”. Kadangi BIĮ „Automobilių pervežimai” nauju administratoriumi UAB „Restrus” tapo tik 2010 m. balandžio 12 d., tai nuo šios datos ir galimas senaties termino skaičiavimas remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 ir 23 punktais. ĮBĮ yra lex specialis šioje byloje, todėl pirmiausia turi būti taikomas būtent jis. Ieškovas, būdamas dviejų bankrutavusių įmonių bankroto administratoriumi, 2010 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo iš UADB „Ergo Lietuva“, todėl senaties terminas nebuvo praleistas. Kadangi BIĮ „Automobilių pervežimai“ bankroto administratorius teismo nutartimi buvo pakeistas tik 2010 m. balandžio 12 d., anksčiau kreiptis į teismą su ieškiniu negalėjo, nes teisę tam turėjo kitas administratorius.Padarius išvadą, kad praleistas ieškinio senaties terminas, teismas turėjo pagrindą pripažinti, jog jis praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti dėl motyvų, nurodytų ieškinyje. Atsižvelgiant į byloje esantį viešąjį interesą, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovas ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą praleido dėl svarbių priežasčių. Pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis teismas turėjo nustatyti tai, kad BIĮ „Automobilių pervežimai“ bankroto administratorius pakeistas tik 2010 m. balandžio 12 d., todėl anksčiau kreiptis į teismą su ieškiniu negalėjo. Administratoriui reikėjo laiko perimti įmonės finansinės veiklos dokumentus, juos patikrinti, įvertinti, apsispręsti dėl ginčijamų sandorių ir nustatyti skolininkus, iš kurių reikia išieškoti skolas. Ieškinys pareikštas ginant visų kreditorių bei bendrovės teises ir interesus 2010 m. rugpjūčio 24 d., t. y. per protingą terminą. Atsakovas turi pareigą už apgadintą krovinį sumokėti kompensaciją.Teismas neteisingai nustatė ieškinio atmetimo pagrindą pagal Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo taisyklių 6 straipsnio 6.1.3. punktą dėl draudėjo didelio neatsargumo, neteisingai išaiškino draudimo sutarties dalyką ir priėmė klaidingą sprendimą. Vežėjo vairuotojas elgėsi apdairiai ir sąžiningai, todėl pastebėjęs pažeistą krovinį, informavo policiją. Policijos pareigūnai apklausė vairuotoją, įformino autoįvykį. Policija nustatė, kad vairuotojas eismo įvykio metu buvo blaivus, nenustatė Kelių eismo taisyklių ar kitų pažeidimų. Vairuotojas, grįžęs į įmonę, parašė paaiškinimą, kuriame išdėstė įvykio aplinkybes. Atsakovas ir teismas neteisingai aiškina draudimo taisykles. Joks teismui pateiktas dokumentas nenurodo nors mažiausio draudėjo neatsargumo ar nerūpestingumo. Teismas kritiškai vertino vairuotojo paaiškinimus, duotus Čekijos Respublikos policijos pareigūnams ir įmonės direktoriui Lietuvoje, tačiau nei atsakovas pateikė, nei teismas išreikalavo ar tyrė kitus įrodymus, išskyrus pateiktus ieškovo. Teismas a priori konstatavo, kad vairuotojas nežinia kodėl pasuko iš kelio ir neatsargiai, nežiūrėdamas į kelio ženklus, važiavo po tiltu, tokiu būdu apgadino vežamą krovinį, tačiau teismas neturėjo tokių įrodymų. Vairuotojas paaiškino, kad dėl avarijos buvo nukreiptas į apvažiavimą ir matyt jame galėjo atsitikti įvykis, nes prisiminė, kad kažkurioje kelio atkarpoje virš kelio buvo ištiestas apšildymo trasos vamzdis. Viaduko ar klaidingai byloje naudojamos sąvokos „tilto“ virš kelio nebuvo. Atitinkamai nebuvo nei galimos kliūties, kurią pravažiuojant galėjo kliudyti krovinys. Vairuotojas atliko visus būtinus veiksmus tam, kad draudimo bendrovė vėliau kompensuotų nuostolius. Draudimo ekspertai nenuvyko į įvykio vietą ir neužfiksavo galimo neatidumo fakto. Jei vairuotojas apgadino krovinį dėl atsargumo, atidumo ar rūpestingumo reikalavimų pažeidimo, atsakovui reikia įrodyti, kur ir ką vairuotojas pažeidė. Ekspertai turėjo surasti vadinamą „tiltą“ ir nustatyti, kad jo aukštis yra mažesnis nei reikalauja kelio standartai, kad prieš tokią kliūtį yra įspėjantys ženklai, kurių reikalavimų vairuotojas nesilaikė. Ekspertai netyrė aplinkybių, susijusių su krovinio pažeidimu ar galimu neatsargumu jį vežant.Teismas neteisingai nustatė ieškinio atmetimo pagrindą, numatytą CK 6.987 straipsnyje, kaip privalomai ieškovo įrodomą dalyką. Šis straipsnis nenurodo apie privalomai ieškovo pateikiamus įrodymus, tačiau daro nuorodą į draudimo sutartį. Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo taisyklių 6 straipsnio 6.1.3. punktas dėl draudėjo didelio neatsargumo, atkartotas draudimo sutartyje, nustato, kad jei vairuotojas laikosi bent mažiausių atsargumo, atidumo ar rūpestingumo reikalavimų, tai įvykis laikomas draudiminiu. Vairuotojas, pastebėjęs sugadintą krovinį, sustojo, iškvietė policiją, davė paaiškinimą, atliko alkoholio testą ir informavo įmonės vadovą, todėl jis buvo atidus ir rūpestingas. Policija nenustatė pažeidimo sudėties ir nebaudė vairuotojo, todėl teismas neteisingai įvertino faktus ir priėmė klaidingą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ atstovas atsiliepime prašo ieškovų BIĮ „Traliukai“ ir BIĮ „Automobilių pervežimas“ apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovai ieškinio nepareiškė per vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl teismas pagrįstai ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškovais byloje yra BIĮ „Traliukai” ir BIĮ „Automobilių pervežimai”, o ne bankroto administratorius, kuris yra tik ieškovų atstovas, todėl nėra reikšminga aplinkybė, kad teismo nutartimi vienas BIĮ „Automobilių pervežimai” bankroto administratorius buvo pakeistas kitu. Ieškovai nepagrįstai remiasi ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, kadangi minėta ĮBĮ nuostata taikoma tais atvejais, kai ginčijami bankrutuojančios įmonės sudaryti sandoriai. Apeliaciniame skunde ieškovai prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau nenurodė svarbių priežasčių, kurios objektyviai būtų galėjusios sukliudyti ieškovams laiku kreiptis su ieškiniu į teismą. Ieškinys taip pat turėtų būti atmestas remiantis CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovai remiantis CMR konvencija neturi teisės reikalauti atsakovo atlyginti žalą, kadangi teisę pareikšti ieškinį vežėjui (taip pat vežėjo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui) gali tik reikalavimo teisę turintis asmuo. Ieškovai, nebūdami nei krovinio siuntėju, nei gavėju, neturėdami nuosavybės teisės į krovinį, taip pat neatlyginę žalos ją patyrusiam asmeniui, neįgijo reikalavimo teisės pareikšti ieškinio atsakovui. Teismas įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad BIĮ „Automobilių pervežimai” vairuotojas nebuvo pakankamai atsargus, atidus ir rūpestingas, o įvykis – nedraudiminis, todėl atsakovas neturi pareigos mokėti draudimo išmoką. Vairuotojas nesilaikė elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, kadangi pastebėjęs virš kelio esančią kliūtį, privalėjo sustoti ir įsitikinti, ar nebus padaryta žala gabenamam kroviniui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl nuostolių atlyginimo priteisiant draudimo išmoką, yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo byloje pateikė ieškovų atstovas bankroto administratorius. Nors vien jau ieškinio senaties termino praleidimas sudaro pagrindą atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatos), tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat tyrė ir nustatė vežėjo didelį neatsargumą, eliminuojantį draudiko pareigą mokėti draudimo kompensaciją. Dėl šių dviejų aplinkybių grupių pateiktas ir apeliacinis skundas.

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartimi IĮ „Traliukai“ iškelta bankroto byla ir jos bankroto administratoriumi paskirta UAB „Restrus“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Bankrotera“) (46-47 b. l.). 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi bankroto byla iškelta ir IĮ „Automobilių pervežimai“ (60-62 b. l.), o 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi pakeistas IĮ „Automobilių pervežimai“ bankroto administratorius ir juo paskirta UAB „Restrus“ (63-64 b. l.).

Kaip nustatyta bylos medžiaga ir dėl ko nekyla ginčas šioje byloje yra tai, jog IĮ „Traliukai“ su IĮ „Automobilių perveržimai“ buvo sudariusi automobilių pervežimo sutartį, o vežant šiuos automobilius jie buvo apgadinti. IĮ „Automobilių pervežimai“ vežėjo atsakomybę buvo apdraudusi UADB „Ergo Lietuva“.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimų ieškovų BIĮ „Traliukai“ ir BIĮ „Automobilių pervežimai“ bankroto administratoriaus ieškinį atmetė tiek dėl to, kad buvo praleistas ieškinio pareiškimo senaties terminas, kurį prašė taikyti atsakovas, tiek dėl to, kad teismas nustatė didelį draudėjo vairuotojo neatsargumą.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Ieškinio senaties termino tikslas yra užtikrinti teisinių santykių stabilumą, sudaryti asmeniui realią galimybę apginti savo pažeistą teisę, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. Šis terminas yra nustatytas abiejų šalių interesais. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatytos išimtys – sutrumpinti ieškinio senaties terminai. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

Pradinis BIĮ „Traliukai“ bankroto administratoriaus ieškinys teisme gautas 2010 m. rugpjūčio 31 d. (6-8 b.l., 1), o patikslintas BIĮ „Traliukai“ ir BIĮ „Automobilių pervežimai“ bankroto administratoriaus ieškinys - 2010 m. rugsėjo 20 d. (49-51 b. l.).

IĮ „Automobilių pervežimai“ 2009 m. balandžio 10 d. raštu, atsakydama į IĮ „Traliukai“ bankroto administratoriaus UAB „Restrus“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Bankrotera“) pretenziją, nurodė, kad 2008 m. balandžio 10 d. įvykis, kai buvo transportuojamas krovinys (KIA CEED lengvieji automobiliai), autovežiu v/n (duomenys neskelbtini), yra pripažintas draudiminiu. Rašte taip pat pažymėta, kad įmonė minėtu laikotarpiu buvo apdraudusi transportuojamas prekes CMR draudimu UADB „Ergo Lietuva“. IĮ „Automobilių pervežimai“ yra pateikusi visą draudimo bendrovės reikalaujamą įvykio medžiagą, būtiną įvykio administravimui. Visi tolimesni veiksmai iš nukentėjusiosios pusės privalo būti derinami tiesiogiai su UADB „Ergo Lietuva“ ( raštas - 16 b. l.).

UADB „Ergo Lietuva“ 2009 m. birželio 4 d. rašte, adresuotame bankroto administratoriui UAB „Restrus“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Bankrotera“), nurodė, kad „<...> remiantis turima informacija pagal vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 019 6.1.3 punktą, įvykį pripažino nedraudžiamuoju, todėl dėl nuostolių atlyginimo 3 430,55 eurų sumos turi kreiptis į draudėją UAB „Automobilių pervežimai“. Ši raštą faksu UAB „Restrus“ gavo 2009 m. rugpjūčio 6 d. (10 b. l.). Ieškinyje pats bankroto administratorius nurodo, kad 2009 m. birželio 4 d. gavo atsakovo atsakymą, kuriuo šis atsisako sumokėti kompensaciją atlyginant patirtą žalą.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, kad pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, teisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, todėl pagrįstai šiuo pagrindu atmetė ieškinio reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą pagrįstai skaičiavo nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d., nes nuo aukščiau nurodyto rašto gavimo buvo aišku, jog draudimo kompanija įvykio nelaiko draudiminiu bei atsisako mokėti draudimo išmoką. Tuo tada bankroto administratorius UAB „Restrus“, būdamas pakankamai atidus ir apdairus, faktiškai suvokė ir privalėjo suvokti, kad jo teisė arba įstatymo saugomi interesai yra pažeisti (ginčijami).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Restrus“ jau tada buvo BIĮ „Traliukai“ bankroto administratoriumi, todėl aplinkybė, jog tas pats administratorius BIĮ „Automobilių pervežimai“ bankroto administratoriumi paskirtas tik 2010 m. balandžio mėnesį, neturi įtakos ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimui. Taigi ieškovų bankroto administratorius apie tariamą teisių pažeidimą žinojo nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d., nuo šios dienos ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas pareikšti ieškinį, todėl ieškinio senaties terminas pasibaigė 2010 m. rugpjūčio 6 d., o ieškinys pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties taikymo pagrindą, jog klaidingai nustatė senaties termino pradžios datą. Ta aplinkybė, kad draudimo įmonės atsakymas į pretenziją buvo atsiųstas faksu, nesudaro pagrindo teigti, jog jis neturi dokumento statuso ir negali būti laikomas įrodymu. Iš šio dokumento buvo aiški draudimo įmonės valia nemokėti draudimo išmokos, jis buvo pasirašytas, todėl vien jo persiuntimas faksimiliniu būdu nedaro jo negaliojančiu. Pažymėtina, kad šis dokumentas buvo adresuotas pačiam bankroto administratoriui UAB „Restrus“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Bankrotera“).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto aiškinimu, jog ieškinio senaties termino pradžia yra 2010 m. balandžio 12 d., nes nuo tos dienos teismo nutartimi buvo pakeistas BIĮ „Automobilių pervežimai” bankroto administratorius. Pirmosios instancijos teismo sprendime paminėtas CK 1.128 straipsnis, kuris numato, jog prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Naujai paskirto bankroto administratoriaus, t. y. bankrutuojančios įmonės atstovo paskyrimas negali būti pagrindas pakeisti ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo momento. Nurodyta aplinkybė ieškinio senaties termino eigos nenutraukia ir nesustabdo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nėra įrodytos aplinkybės, jog ieškinio senatis buvo praleista dėl svarbių priežasčių. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik aplinkybė, kad bankroto administratorius, teikdamas ieškinį teismui, gina visų kreditorių interesus, nesudaro pagrindo manyti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti. Aplinkybė, kad BIĮ „Automobilių pervežimai“ bankroto administratorius pakeistas tik 2010 m. balandžio 12 d., taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nes, kaip jau nurodyta, tokia aplinkybė neturi reikšmės senaties termino skaičiavimui. Kitos skunde išdėstytos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Dėl vairuotojo didelio neatsargumo

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju galima tvirtinti, kad draudėjo vairuotojas nebuvo pakankamai atsargus, atidus ir rūpestingas. Šiuo atveju teisingai nuspręsta dėl didelio neatsargumo kriterijaus.

Vežėjo veiksmų kvalifikavimo dideliu neatsargumu problema aktuali sprendžiant, ar įvykis, kurio metu buvo apgadintas krovinys, pripažintinas draudžiamuoju, nes nedraudžiamuoju laikomas įvykis, kuris atsiranda dėl draudėjo didelio neatsargumo. Draudiko teisė tam tikros rūšies draudimo sutartyje, kurios sudėtinė dalis yra draudimo taisyklės, nustatyti nedraudžiamuosius įvykius kyla iš įstatyme įtvirtintos draudimo sutarties sampratos. CK 6.987 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja sumokėti draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. CK 6.994 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudiko teisė įvertinti dėl konkretaus objekto draudimo riziką reiškia ir tai, kad prisiimdamas tokią riziką draudikas apsibrėžia draudimo ribas, nustatydamas atvejus, kurie laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais. Taigi pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006).

Vežėjo (vairuotojo) didelio neatsargumo sąvoka teisės aktuose nepateikiama. Kasacinio teismo praktikoje dideliu neatsargumu pripažįstamas paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009). Ar vežėjo veiksmai atitinka elementariai atidų ir rūpestingą elgesį, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009).

Iš pradžių pagal byloje pateiktus duomenis buvo galima teigti, kad žala kroviniui padaryta važiuojant po tiltu (18, 22, 28, 30 b. l.). Vėliau jau buvo nurodyti duomenys, kad žala padaryta važiuojant kliudžius virš kelio ištiestą šiluminės trasos vamzdį. Iš prie Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo liudijimo (poliso) Nr. 710-932-50142 pridėtų ypatingųjų sąlygų matyti, jog 6.2 punkte nurodyta, kad nedraudiminiu įvykiu yra toks įvykis, kuris atsiranda dėl draudėjo didelio nerūpestingumo, kuomet nebuvo laikomasi bent minimalių atsargumo, atidumo ar rūpestingumo reikalavimų (52-53 b. l.). Iš 2008 m. balandžio 10 d. Paaiškinimų pateikimo protokolo matyti, kad Čekijos policijos apklaustas vairuotojas A. V. nurodė, jog <...> nežino, kur tiksliai ir kaip tai įvyko, kokiomis aplinkybėmis padaryta žala kroviniui – dviem transporto priemonėms. Pažeidimą pastebėjo Olomouce ir čia apie tai informavo policiją. Kur buvo sugadintas krovinys – nežino, negali numanyti, ir kokiomis aplinkybėmis taip pat nežino (12-14 b. l.). 2008 m. balandžio 10 d. pranešime apie žalą (31-32 b. l.) nurodyta, kad <...> dėl avarijos eismas buvo nukreipiamas aplinkkeliu (nacionaliniu keliu). Pravažiuojant virš kelio nutiestą šiluminę trasą, ji kliudė automobilius. Ženklų apie ribojamą aukštį nebuvo, autovežio aukštis leidžiamų matmenų neviršijo. Iškvietus policiją paaiškėjo, kad trasos vamzdis buvo pasislinkęs žemyn prieš avariją dėl senumo. Automobilių stogai pastumti žemyn. Vairuotojo A. V. 2008 m. balandžio 10 d. paaiškinimuose nurodyta, kad <...> nemano esąs kaltas, nes nebuvo įspėjamųjų ženklų. A/m buvo apgadinti dėl palinkusio šiluminės trasos vamzdžio. Pravažiavo apvažiavimą ir tik išsukęs ant pagrindinio kelio pastebėjo, kad apgadinti a/m. (34 b. l.). Pagal Siurvejerio ataskaitą (75-95 b. l.) buvo atlikta apgadintų a/m apžiūra, siekiant nustatyti nuostolių atsiradimo priežastis bei aplinkybes. Apžiūros data – 2008 m. balandžio 15 d. Prancūzijoje. Apgadinimų priežastys: automobiliai KIA apgadinimus patyrė transportavimo metu, kai automobiliui pravažiuojant po tiltu, jie kliudė tilto konstrukciją. Rašte iš Čekijos Respublikos policijos Šiaurės Moravijos krašto valdybos (114-115 b. l.) nurodyta, kad <...> į vairuotojo tvirtinimą, kad tiltas (jo aukštis) nebuvo paženklintas kelių eismo ženklu, galima pasakyti tik tai, kad vairuotojas pats negalėjo nurodyti, kur įvyko autoįvykis <...>. Taip pat negalima išsiaiškinti, kodėl įvyko tas autoįvykis, kadangi vairuotojas negalėjo nustatyti vietos, kur įvyko autoįvykis ir kokiomis aplinkybėmis buvo apgadinti gabenami lengvieji automobiliai KIA <...>.

Vertindama bylos įrodymus teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nustatyto laipsnio pažeidimai automobiliams negalėjo būti padaryti nepastebimai. Vairuotojas pats nevertino konkrečios situacijos, kai privažiavęs tam tikrą kliūtį turėjo patikrinti, ar nebus užkliudytas krovinys. Vairuotojas net negalėjo aiškiai nurodyti, kur konkrečiai buvo apgadinti automobiliai, t. y. net negalėjo būti tiksliai nustatyta ir ištirta ta vieta, kur padaryta žala. Vairuotojas nesilaikė elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, kadangi pastebėjęs virš kelio esančią kliūtį jis turėjo sustoti ir įsitikinti, ar važiuojant pro ją nebus padaryta žala vežamam kroviniui, tačiau to nepadarė. Kadangi yra aiškinama, kad žala padaryta dėl virš kelio nutiesto šiluminės trasos vamzdžio, tai vairuotojas, jį pamatęs, privalėjo patikrinti ir įsitikinti, ar važiuojant toje vietoje kroviniui nebus padaryta žala, tačiau to nepadarė, elgėsi nepaisydamas paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo reikalavimų.

Taigi teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas esą neteisingai nustatė pagrindą ieškiniui atmesti pagal Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo taisyklių 6 straipsnio 6.1.3. punktą dėl draudėjo didelio neatsargumo, kad esą neteisingai išaiškino draudimo sutarties dalyką ir priėmė klaidingą sprendimą. Aplinkybės, kai vairuojas dėl paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymo sukėlė žalą, po žalos atsiradimo informavo apie tai policiją (policija jį apklausė bei įformino autoįvykį), o vėliau, jau grįžęs į įmonę parašė paaiškinimą, kuriame savo nuožiūra išdėstė įvykio aplinkybes, bylos duomenų pagrindu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog jis, veždamas krovinį, elgėsi neatsakingai ir nepaisė elementarių atidumo ir rūpestingumo standartų. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino draudimo taisyklių nuostatas. Kaip nurodyta minėtame Čekijos Respublikos policijos rašte, konkretus įvykio ištyrimas objektyviai negalėjo būti atliktas, nes vairuotojas nenurodė konkrečios vietos, kur buvo padaryta žala. Dėl tų pačių priežasčių draudimo ekspertai taip pat nenuvyko į įvykio vietą ir neužfiksavo galimo neatidumo fakto. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio atmetimo pagrindą, nes įvykis, kuris atsiranda dėl draudėjo didelio neatsargumo, kuomet nebuvo laikomasi minimalių atsargumo, atidumo ir rūpestingumo reikalavimų (Ypatingųjų sąlygų 6.2 punktas) nelaikomas draudiminiu įvykiu (CK 6.987 straipsnio nuostatos). Išdėstytų aplinkybių pagrindu negalima sutikti su skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktus ir priėmė klaidingą sprendimą.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovas iki bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme pradžios pateikė prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai priteisimo, kuriuo prašo priteisti iš ieškovų BIĮ „Traliukai“ ir BIĮ „Automobilių pervežimai“ 2 722,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad atsakovo atstovas nedalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bylą yra sudėtinga, reikalaujanti tarptautinės teisės žinių. Į prašomą priteisti sumą yra įskaitytas PVM, kurio pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą atsakovas negalės atskaityti.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ginčo šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Bylos proceso apeliacinėje instancijoje metu atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio už advokato pagalbą dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą yra 1,5 MMA, t. y. 1 200 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byla pagal pobūdį ir mastą nėra labai sudėtinga, kad nėra pagrindo taikyti Rekomendacijų 11 punkto bei nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdama į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina iš dalies ir priteisia iš ieškovų 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui, t. y. po 600 Lt bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“ (į. k. 110012799) iš bankrutavusios individualios įmonės „Traliukai“ (į. k. 147412684) ir iš bankrutavusios individualios įmonės „Automobilių pervežimai“ (į. k. 300501854) po 600 Lt ( po šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Alė BukavinienėDanutė MilašienėGintaras Pečiulis