Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baldų projektai.LT“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9171-191/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Metga“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baldų projektai.LT“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 str.). Byloje keliamas ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės UAB „Metga“ ieškinį atsakovei, apeliantei UAB „Baldų projektai.LT“ dėl 7 479,88 Eur skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, jog konkretūs nesutikimo motyvai yra išdėstyti atsiliepime, todėl apeliaciniame skunde nesutikimo su ieškiniu motyvai apžvelgiami bendrai.Iš skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, tyrė ir vertino kiekvieną atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodytą teiginį dėl priteisiamos skolos.Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sandoriai laikomi svarbiausia asmenų privačios autonomijos įgyvendinimo priemone, nes, sudarydami juos, asmenys išreiškia savo valią dėl tarpusavio susitarimu sukuriamų teisių ir pareigų, prisiimamos atsakomybės (CK 1.2, 6.2, 6.156 straipsniai). Sutarčių laisvė yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis), todėl gali būti vertinama kaip subjektų ūkinei veiklai būtina konstitucinė garantija. Taigi tais atvejais, kai atitinkami teisiniai santykiai reguliuojami dispozityviųjų teisės normų, subjektai, remdamiesi sutarčių laisvės principu, dėl savo teisių ir pareigų gali susitarti kitaip, o teismai, nagrinėdami ginčus dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, privalo aiškinti ir taikyti šalių sudarytos sutarties nuostatas, o ne konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančio įstatymo, nustatančio dispozityvaus pobūdžio reikalavimus, normas (CK 6.189 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Sutarčių laisvės principas taip pat yra susijęs su principu, kad sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), todėl pripažįstama, kad teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio l dalis).Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Taigi civilinėje teisėje galiojantis sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose (pavyzdžiui, stabdyti priešpriešinių prievolių vykdymą, reikalauti įvykdyti prievolę natūra, pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kt.).Kaip teisingai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantės teiginiai, jog dalies PVM sąskaitose faktūrose nurodytų patalpų apeliantė nesinuomojo, ir tam ieškovė nepateikė jokių sutarčių, todėl nuomos paslaugos suteiktos realiai nebuvo, yra nepagrįsti. Iš atsiliepimo į ieškinį matyti (šios nutarties 11 punktas), jog apeliantė nesutinka apmokėti 881,54 Eur nuomos mokesčio už 418,70 kv. m. patalpų nuomą pasibaigus nuomos sutarčiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (toliau - PVMĮ) 2 straipsnio 29 dalį, PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas, ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar nuomos, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Toks PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės šalių sutartinių santykių aspektu aiškinimas atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien tik remiantis PVM sąskaita faktūra negali atsirasti prievolės išskaičiuoti PVM (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas Genius Holding, C-342/87, Rink. 1989, p. 4227). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje uždarosios akcinės bendrovės „Litagros prekyba“ v. G. B. įmonei dėl skolos bylos Nr. 3K-3-55/2012).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tarp ginčo šalių buvo tęsiami teisiniai nuomos santykiai dėl 418,70 kv. m. bendro ploto negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. N-BALP-13 ir teisėtai priteisė iš apeliantės ieškovei nuomos mokestį už naudojimąsi ginčo patalpomis. Byloje nustatyta, kad 2015 m. sausio 1 d. tarp šalių buvo sudaryta Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. N-BALP-13 dėl 418,70 kv. m bendrojo ploto negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos laikotarpiui nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pasibaigus šiam terminui, 2016 m. sausio 4 d. el. laišku ieškovė informavo atsakovę, kad patalpų nuomos sutartis BALP-13 pratęsiama ir galios, kol bus pilnai iškraustytos patalpos. Apeliantė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde teigdama, kad nuomos santykių nebuvo tuo laiku, už kurį ieškovė skaičiavo nuomos mokestį už šias patalpas (PVM sąskaita-faktūra MTN Nr. (duomenys neskelbtini) antra eilutė – 440,77 Eur, PVM sąskaita-faktūra MTN Nr. (duomenys neskelbtini) antra eilutė – 440,77 Eur), nepateikė įrodymų, kad pasibaigus Nuomos sutarties Nr. N-BALP-13 terminui, ji perdavė šias patalpas pagal perdavimo-priėmimo aktą ieškovei, kaip tai numato šios sutarties 5.6 punktas. CK 6.481 straipsnis numato, kad jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi daiktu ir nuomininkas tam neprieštarauja tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Todėl ieškovė teisėtai reikalauja apmokėti nuomos mokestį už faktinį nuomos laikotarpį, apeliantei pažeidus pareigą laiku ir tinkamai grąžinti nuomojamas patalpas pagal nuomos sutartį Nr. N-BALP-13.Šalys 2015 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. N-BALP-12 sutarė dėl 292 kv. m bendrojo ploto negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pastato antrame aukšte naudojimo gamybai nuomos laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Atsakovė įsipareigojo laiku mokėti nuomos mokestį bei kitus sutartyje aptartus mokesčius (sutarties 5.1 punktas). Pagal šios sutarties 10 punktą atsakovė įsipareigojo kas mėnesį sumokėti 45 Eur (155,38 Lt) už lifto eksploatavimą, plius PVM, bet ne vėliau kai iki kito mėnesio dvyliktos dienos, pagal ieškovės pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą. 2016 m. sausio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. N-BALP-16 šalys sutarė dėl tų pačių patalpų nuomos laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. Šia sutartimi, kaip ir prieš tai paminėta, apeliantė įsipareigojo mokėti nuomos mokestį bei kitus sutartyje aptartus mokesčius (sutarties 5.1 punktas), tarp jų – mokestį už lifto eksploatavimą (sutarties 11 punktas). Byloje nėra duomenų, kad minėtos sutarčių nuostatos dėl mokesčio už lifto eksploatavimą šalių susitarimu buvo pakeistos, kaip tai numato sutarčių (atitinkamai) 23 ir 25 punktai, ar įstatymo nustatyta tvarka pripažintos negaliojančiomis. Ieškovė PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytas lifto eksploatavimo mokestis išrašė 2015 m. spalio mėn. – 2016 m. vasario mėn., kai galiojo rašytinės nuomos sutartys Nr. N-BALP-12 ir Nr. N-BALP-16 bei jose įtvirtinta sąlyga mokėti lifto eksploatavimo mokestį. Kad patalpose įrengtas liftas, patvirtina byloje esantys įrodymai (nuotraukos, UAB „Kauno liftai“ 2007-11-08 raštas Nr. 5/17K, 2016-05-27 lifto techninės būklės tikrinimo ataskaita Nr. 16-01-457). Įvertinus šiuos duomenis ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė turi teisėtą reikalavimą dėl lifto eksploatavimo mokesčio, o apeliantės argumentai, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyta aplinkybė apie liftą yra niekinė, nes tokio įrenginio kaip liftas patalpose nėra, ir ji neprivalo mokėti šio mokesčio, atmestina kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįsta.Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad tokios paslaugos kaip kiemo valymas ar priešgaisrinė sauga suteiktos nebuvo, o taip pat mokesčiai už jas nebuvo sutarties dalykas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie argumentai yra nepagrįsti.Tarp šalių 2015 m. sausio 1 d. sudarytose negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyse Nr. N-BAL-11, Nr. N-BALP-12, Nr. N-BALP-1, Nr. N-BALP-14 dėl negyvenamųjų patalpų (32 kv. m, 292 kv. m, 418,70 kv. m, 524 kv. m, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., numatyta, kad atsakovė nuomos ir paslaugų mokesčius už praeitą mėnesį privalo sumokėti iki einamojo mėnesio dvyliktos dienos pagal ieškovės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą. Pastabėtina, kad šiose sutartyse mokestis už teritorijos valymą nėra išskirtas. 2016 m. sausio 1 d. tarp šalių sudarytoje negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje Nr. N-BALP-16 dėl 292 kv. m ploto negyvenamosios patalpos nuomos nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. 14 punktas numato, kad atsakovė (nuomininkas) sumoka kas mėnesį už teritorijos valymą ir priežiūrą 57,92 Eur plius PVM (su PVM tai būtų 70,08 Eur), bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio dvyliktos dienos pagal pateiktą ieškovės (nuomotojo) PVM sąskaitą faktūrą. Bylos duomenimis, ieškovės 2015 m. birželio 30 d. išrašytą sąskaitą faktūrą 70,08 Eur sumai už teritorijos valymą ir priežiūrą apeliantė apmokėjo ir dėl to nereiškė jokių pretenzijų. Ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) už teritorijos valymą ir priežiūrą apeliantė įtraukė į savo buhalterinę apskaitą, ieškovė į 2016 m. kovo 8 d. šalių sudarytą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą įrašė 7 496,29 Eur skolą, o apeliantė 2016 m. gegužės 8 d. el. laiške nurodė tą pačią skolos sumą. Tik po to, kai ieškovė pareiškė ieškinį teisme, atsiliepime į ieškinį atsakovė išreiškė nesutikimą su skola už teritorijos valymą bei priežiūrą. Nagrinėjamu atveju šalys savo veiksmais išreiškė valią dėl mokesčio už teritorijos valymą bei priežiūrą mokėjimo, o vėliau šis konkliudentiniais veiksmais sutartas mokestis buvo įtvirtintas ir tarp šalių sudarytoje sutartyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šio mokesčio ieškovė reikalavo teisėtai.Byloje esanti 2015 m. spalio 21 d. priešgaisrinės signalizacijos sistemos įrengimo ir eksploatacijos sutartis Nr. 5 patvirtina šalių susitarimą, kad ieškovė įsipareigojo įrengti priešgaisrinę signalizacijos sistemą ir perduoti ją eksploatuoti atsakovei (apeliantei) (sutarties 1.1 punktas), o ši įsipareigojo kas mėnesį mokėti 35,33 Eur mokestį (sutarties 2.1 ir 2.2.1 punktai), pradedant nuo 2016 m. sausio 1 d. (sutarties 2.1 punktas). Apeliantė nepateikė jokių argumentų, įrodymų, kad ieškovė neįvykdė ir netinkamai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovė teisėtai ir pagrįstai išrašė PVM sąskaitą faktūrą 2016 m. sausio 29 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. vasario 29 d. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose nurodė priešgaisrinę apsaugą už 35,33 Eur. Šias sąskaitas apmokėti yra apeliantės sutartinė prievolė.Kitą apeliacinio skundo argumentų grupę sudaro apeliantės teiginiai apie teismo netenkintą jos prašymą iškviesti ir apklausti liudytoju buvusį įmonės vadovą A. A. bei civilinio proceso principų pažeidimą. Teisėjų kolegija vertina, kad ir šiais aspektais reiškiami apeliantės argumentai yra nepagrįsti, bei jos procesinių teisių pažeidimo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenustatė.Bylos medžiaga nustatyta, kad parengiamasis teismo posėdis byloje buvo paskirtas 2016 m. birželio 2 d., tačiau apeliantės atstovės prašymu posėdžio data buvo perkelta į 2016 m. liepos 12 d. Į 2016 m. liepos 12 d. parengiamąjį teismo posėdį atsakovės atstovė neatvyko dėl ligos (taip ji nurodė), o jame ieškovės atstovė pareiškė prašymą apklausti teismo posėdyje liudytoja F. Š., išreikalauti iš atsakovės papildomus rašytinius įrodymus. 2016 m. rugsėjo 7 d. parengiamajame teismo posėdyje buvo priimti į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, pereita iš parengiamojo teismo posėdžio į teismo posėdį, paskirta teismo posėdžio data 2016 m. spalio 12 d. ir pasiūlyta šalims bylą baigti taikos sutartimi. Tokie procesiniai sprendimai neprieštaravo CPK 231 straipsnio 5 dalies nuostatoms. Byla iš esmės buvo išnagrinėta 2016 m. spalio 12 d. teismo posėdyje, baigiamosios kalbos buvo išklausytos 2016 m. spalio 21 d. teismo posėdyje. 2016 m. spalio 12 d. teismo posėdyje apeliantės atstovai prašė atidėti šį posėdį, motyvuodami tuo, kad gal dar reikės teikti priešieškinį, kai bus atliktas auditas, nurodė, kad yra galimybė sudaryti taikos sutartį, o išklausius liudytojos F. Š. parodymus, prašė padaryti pertrauką ir kviesti liudytoją A. A.. Pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos prašymus, o motyvus dėl netenkinto prašymo iškviesti liudytoją A. A. išdėstė ir skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija, pasisakydama apeliaciniame skunde keliamais klausimais, atkreipia dėmesį į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos (CPK 7, 8 straipsniai) principais nustatytus reikalavimus, be kita ko, reiškiančius, kad šalys privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdamos į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir CPK 42 straipsnio 5 dalyje, CPK 142, 226 ir 229 straipsniuose. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylos šalys civiliniame procese turi pareigą aktyviai dalyvauti byloje, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui prašymus ir argumentus, motyvuotai pranešti teismui apie pagrįstas aplinkybes, dėl kurių negali dalyvauti teismo posėdyje, sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti proceso įstatymo suteiktomis teisėmis, o teismas turi imtis priemonių, kad bylos procesas atitiktų koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principus.Apeliantė, dar 2016 m. balandžio 5 d. gavusi ieškinio kopiją su priedais, žinojo, kad byloje pateiktos nuomos sutartys buvo pasirašytos ankstesnio įmonės vadovo A. A., ir PVM sąskaitos faktūros išrašytos jam vadovaujant, todėl jau teikdama atsiliepimą į ieškinį, sąžiningai naudodamasi procesinėmis teisėmis ir veikdama už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, turėjo galimybę pateikti prašymą liudytoju apklausti A. A., jeigu manė, kad jo paaiškinimai galėtų būti reikšmingi byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad dabartinio įmonės vadovo asmeninis įsitikinimas, išreikštas 2016 m. spalio 12 d. teismo posėdyje (išklausytas šio teismo posėdžio garso įrašas), kad yra atsakovės permoka, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, jais nepagrįstas ir vertintinas kaip subjektyvi jo nuomonė. Apeliantė tiek 2016 m. spalio 12 d. teikdama prašymą dėl liudytojo A. A. šaukimo, tiek pateikdama apeliacinį skundą, kuriame nurodė jos procesinių teisių pažeidimą atmetus tokį prašymą, nenurodė, kokias reikšmingas bylai aplinkybes galėtų paliudyti buvęs įmonės vadovas ir kokią reikšmę jo parodymai galėtų turėti priimant sprendimą. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad manydama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą dėl buvusio vadovo apklausos liudytoju, pasinaudodama CPK 314 straipsnio nuostatomis, galėjo prašyti šį asmenį apklausti liudytoju nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis), tačiau tokio prašymo nepareiškė.Teisėjų kolegija vertina, kad netenkinus apeliantės prašymo atidėti 2016 m. spalio 12 d. teismo posėdį, jos teisė sudaryti taikos sutartį nebuvo pažeista. Pagal CPK 140 straipsnio 3 dalį bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Apeliantė šalių sudarytos taikos sutarties nepateikė nei atvykusi į 2016 m. spalio 21 d. teismo posėdį, nei iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje 2017 m. balandžio 10 d. Pažymėtina, kad šalims sudarius taikos sutartį, ji gali būti tvirtinama ir vykdymo procese (CPK 595 straipsnis).Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; kt.).Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, turėtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 834,90 Eur. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytos sumos. Todėl iš atsakovės priteisiamos ieškovei 834,90 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baldų projektai.LT“, j. a. k. 302754685, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Metga“, j. a. k. 133773952, 834,90 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt keturis eurus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.