Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo „If P&C Insurance AS“, veikiančio per „If P&C Insurance AS“ filialą apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. L. ieškinį atsakovui „If P&C Insurance AS“, veikiančiam per „If P&C Insurance AS“ filialą, trečiasis asmuo J. L. bankroto administratorė Ovidija Žutautė dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas J. L. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydamas 2015 m. spalio 27 d. įvykį, kurio metu patirta trauma, pripažinti draudžiamuoju, priteisti iš atsakovo 707,82 Eur draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. spalio 13 d. su atsakovu sudaryta draudimo sutartis, kuri įsigaliojo 2015 m. spalio 17 d. Minėta sutartimi ieškovas apsidraudė nuo nelaimingų atsitikimų pagal draudimo sutartyje nurodytas draudimo rizikas. Draudimo sutartimi nustatyta draudimo suma apdraustajam traumos atveju 8 688,00 Eur, ligonpinigiams – 4,34 Eur, dienpinigiams – 4,34 Eur. 2015 m. spalio 27 d. ieškovas patyrė traumą – nukrito nuo kėdės, dėl ko plyšo kairiojo kelio sąnario vidinis meniskas. 2015 m. spalio 28 d. kreipėsi į šeimos gydytoją, kuris nukreipė ieškovą traumatologo konsultacijai. Gydytojas traumatologas rekomendavo ieškovui operacinį gydymą. Atsižvelgiant į tai, 2015 m. lapkričio 20 d. ieškovui buvo atlikta kairiojo kelio sąnario artroskopija ir mediopateliarinės klostės rezekcija, debridmentas. Laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. ieškovas gydytas ligoninėje, iš viso nedarbingumo laikotarpis truko nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. sausio 29 d. 2016 m. balandžio 14 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl draudiminio įvykio ir draudiminės išmokos išmokėjimo. 2016 m. gegužės 4 d. panešimu atsakovas informavo ieškovą, kad įvykis neatitinka būtinų požymių įvykiui pripažinti draudžiamuoju, todėl įvykis laikytinas nedraudžiamuoju bei atsisakyta išmokėti draudimo išmoką. Teigia, jog ieškovas atsakovui pateikė visus duomenis, susijusius su įvykusia trauma, tačiau atsakovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išmokėti ieškovui draudimo išmoką, savo sprendimą motyvavo tuo, jog kairio kelio sąnario traumą ieškovas patyrė 2008 m., nepateikdamas jokių kitų argumentų, kokiais duomenimis vadovaudamasis atsakovas padarė tokią išvadą. Nurodo, kad 2008 m. ieškovas nebuvo kreipęsis į medicinos įstaigas dėl kairio kelio sąnario vidinio menisko plyšimo, todėl nesutinka su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis bei priimtu sprendimu.Atsiliepimu į ieškinį atsakovas „If P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą, su ieškiniu nesutiko ir prašė atmesti. Nurodė, jog gavus medicininius dokumentus ir atlikus jų analizę, 2016 m. gegužės 4 d. asmenų žalų ekspertas – gydytojas G. K. parengė gydytojo išvadą, kurioje nurodė, kad kairio kelio sąnario vidinio menisko pažeidimas įvyko dėl seno plyšimo, įvykusio ne draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu. Išvadoje taip pat nurodyta, jog kairio kelio sąnario skausmai ieškovą vargino dar nuo 2008 m. Atsižvelgiant į tai, įvykis pripažintas nedraudžiamuoju. Pažymi, jog esminiai įvykio pripažinimo draudžiamuoju požymiai yra staigumas ir netikėtumas bei įvykio laikas. Nagrinėjamu atveju įvykis pripažintas nedraudžiamuoju, kadangi kelio sąnario vidinio menisko pažeidimas įvyko dėl seno plyšimo, įvykusio ne draudimo sutarties galiojimo metu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį ieškovo ieškinį tenkino ir nusprendė:Pripažinti 2015 m. spalio 27 d. įvykį, kurio metu ieškovas J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), patyrė traumą, draudžiamuoju įvykiu.Priteisti iš atsakovo „If P&C Insurance AS“, veikiančio per „If P&C Insurance AS“ filialą, įmonės kodas 302279548, 707,82 Eur (septynių šimtų septynių Eur 82 ct) draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme – 2017 m. gegužės 10 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 600,00 Eur (šešis šimtus Eur 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini).Priteisti iš atsakovo „If P&C Insurance AS“, veikiančio per „If P&C Insurance AS“ filialą, įmonės kodas 302279548, 16,00 Eur (šešiolika Eur 00 ct) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, sumokant jį į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – žyminis mokestis.Teismas konstatavo, kad 2015 m. spalio 27 d. ieškovo patirtos traumos metu jam plyšo kairiojo kelio sąnario vidinis meniskas, dėl ko 2015 m. lapkričio 20 d. J. L. buvo stacionarizuotas VšĮ „Klaipėdos Respublikinėje ligoninėje“ ir jam atlikta operacija – kairiojo kelio sąnario artroskopija, kraštinė vidinio menisko ir mediopateliarinės klostės rezekcijos debridmentas. Atsakovas nagrinėjamu atveju teismui neįrodė, kad ieškovo 2015 m. spalio 27 d. įvykusiam kairiojo kelio sąnario menisko plyšimui įtaką padarė ankstesnė (2008 metais) ieškovo patirta kairiojo kelio sąnario menisko trauma (įplyšimas) ar sužeidimai, tuo tarpu, byloje esantys rašytiniai įrodymai sudaro pakankamą pagrindą J. L. reikalavimą – pripažinti 2015 m. spalio 27 d. įvykį, kurio metu patirta trauma, draudžiamuoju – laikyti įrodytu, pagrįstu, todėl tenkintinu.Teismas sprendė, kad ieškovui tenkanti draudimo išmoka už kairiojo kelio sąnario vidinio menisko plyšimą sudaro 434,40 Eur (8 688,00 Eur x 5 procentai), už ligonpinigius – 13,02 Eur (4,34 Eur x 3 dienos), o už dienpinigius – 260,40 Eur (4,34 Eur x 60 dienų), iš viso 707,82 Eur, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 707,82 Eur draudimo išmokos yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio l dalis). Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. gegužės 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas „If P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą, prašo 2017 m. spalio 19 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, ko pasėkoje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, t. y. kad 2015 m. spalio 27 d. įvykis yra draudžiamasis, todėl apeliantui kyla pareiga išmokėti ieškovui draudimo išmoką.Byloje nėra jokių objektyvių draudžiamojo įvykio (traumos) faktą patvirtinančių įrodymų. Aplinkybė, kad ieškovas 2015 m. spalio 27 d. patyrė traumą, grindžiama tik jo paties subjektyviais paaiškinimais. 2015 m. spalio 28 d. šeimos gydytojo konsultacijos metu buvo konstatuoti subjektyvūs (t. y. iš paciento žodžių) lėtinei ligai būdingi kairiojo kelio funkcijos pokyčiai - „vargina skausmas ir strigimai“. Sprendime nurodoma, jog byloje nėra duomenų, kad 2015 m. lapkričio 20 d. ieškovui atlikta kairiojo kelio sąnario vidinio menisko operacija būtų buvusi planinė. Tokią Teismo išvadą paneigia jau minėta epikrizė, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad ieškovas „stacionarizuotas planine tvarka“.Teismas padarė objektyviais įrodymais neparemtą išvadą, kad iš byloje esančių įrodymų galima teigti, jog būtent 2015 m. spalio 27 d. ieškovo patirta trauma, o ne ankstesni susirgimai buvo 2015 m. lapkričio 20 d. ieškovui atliktos operacijos priežastis. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog byloje esanti Gydytojo išvada Nr. IF/NA/0003882 buvo parengta asmens žalų eksperto-gydytojo G. K., turinčio gydytojo teismo medicinos eksperto kvalifikaciją;Rengdamas šią išvadą asmens žalų ekspertas-gydytojas G. K. objektyviai įvertino visus žalos byloje esančius medicininius dokumentus, surašytus tiek iki tariamos traumos, tiek ir po jos, ko pasėkoje padarė pagrįstą išvadą, kad 2015-11-20 atliktos operacijos metu konstatuotas kairio kelio sąnario vidinio menisko pažeidimas dėl seno plyšimo, įvykusio ne draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu;Tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo metu apeliantas ne kartą akcentavo, jog kairiojo kelio sąnario skausmai ieškovą vargino nuo 2008 m. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog abiejuose medicininiuose išrašuose (tiek 2008 m. rugpjūčio 7 d., tiek 2015 m. spalio 28 d.) ieškovas skundžiasi tais pačiais simptomais - kairiojo kelio sąnario skausmais. Tuo tarpu nei viename iš šių dokumentų nėra užsimenama apie ieškovo patirtą traumą;Pati diagnozė pagal TLK kodą – M23.23 (menisko pažeidimai dėl seno plyšimo ar sužeidimo, vidinis išilginis raištis ar kitas ir nepatikslintas vidinis meniskas), kuri nurodoma epikrizėje po 2015 m. lapkričio 20 d. atliktos operacijos, savaime suponuoja išvadą, jog kairiojo kelio sąnario vidinio menisko pažeidimas nėra ūmus („šviežias“). Per mėnesį laiko (t. y. laikotarpį nuo ieškovo nurodomos traumos ir atliktos operacijos) negalėjo susiformuoti tokie kelio sąnario vidinių struktūrų pokyčiai, kuriais remiantis nustatyta ši diagnozė (M23.23). Į šias, atsakovo nuomone, ypač svarbias aplinkybes pirmosios instancijos teismas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė.Esminiai įvykio pripažinimo draudžiamuoju požymiai yra staigumas ir netikėtumas bei įvykio laikas (t. y. įvykis turi įvykti draudimo sutarties galiojimo metu). Šiuo konkrečiu atveju įvykis buvo pripažintas nedraudžiamuoju, kadangi, kaip minėta, konstatuotas kairiojo kelio sąnario vidinio menisko pažeidimas dėl seno plyšimo, įvykusio ne draudimo sutarties galiojimo metu. Neteisėto ir nepagrįsto sprendimo pagrindu išmokėjus ieškovui draudimo išmoką būtų pažeistos Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nuostatos, kadangi draudimo išmoka ieškovui būtų išmokėta be teisinio pagrindo (neįvykus draudžiamajam įvykiui).Mano, kad nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog kairiojo kelio sąnario vidinis meniskas plyšo ir 2015 m. lapkričio 20 d. operacija buvo atlikta dėl seno menisko pažeidimo, todėl apeliantas pagrįstai pripažino 2015 m. spalio 27 d. įvykį nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas J. L. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Bylą išnagrinėjęs teismas savo išvadas grindė byloje esančiais įrodymais, kaip to reikalauja įrodymų vertinimo taisyklės. CPK nenustatyta jog žalų eksperto-gydytojo išvada turi išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.Mano, kad rašytinė bylos medžiaga patvirtina ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad 2015 m. spalio 27 d. įvykusi trauma buvo pasekmė, dėl ko 2015 m. lapkričio 20 d. atsakovui buvo atlikta operacija. Atsakovas neginčijo aplinkybės, jog ieškovas 2015 m. spalio 27 d. nukrisdamas nuo kėdės patyrė traumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo J. L. ir atsakovo „If P&C Insurance AS“, veikiančio per „If P&C Insurance AS“ filialą, 2015 m. spalio 13 d. sudaryta Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo liudijimo sutartis Nr. 00033700 (toliau – Sutartis), kuria ieškovas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 17 d. iki 2016 m. spalio 16 d. apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų. Sutartis įsigaliojo nuo 2015 m. spalio 17 d. (t. 1, e. b. l. 6-7). Ieškovo teigimu, dėl jo 2015 m. spalio 27 d. patirtos traumos, jam plyšo kairiojo kelio sąnario vidinis meniskas, dėl ko jam 2015 m lapkričio 20 d. buvo atlikta operacija – kairiojo kelio sąnario artroskopija ir mediopateliarinės klostės rezekcija. Atsižvelgiant į tai, J. L. laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. gydytas VšĮ „Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje“, o nedarbingumo laikotarpį turėjo nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. sausio 29 d (t. 1, e. b. l. 12, 14-15). 2016 m. balandžio 14 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl 2015 m. spalio 27 d. įvykusio įvykio ir draudiminės išmokos išmokėjimo. „If P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą, 2016 m. gegužės 4 d. pranešimu Nr. IF/NA/003882 atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką, argumentuodamas, jog iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog kairio kelio sąnario trauma buvo patirta 2008 m., t. y. prieš sudarant Sutartį. Duomenų, kad trauma buvo patirta Sutarties galiojimo laikotarpiu, nėra. Pažymėjo, jog praneštas įvykis neatitinka būtinųjų požymių įvykiui pripažinti draudžiamuoju, todėl jis laikytinas nedraudžiamuoju (1 t., e. b. l. 12).

Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo

Apeliantas šioje byloje kelia įrodymų vertinimo taisyklių klausimą. Kasacinio teismo praktika įrodymų vertinimo klausimu yra gausi ir nuosekliai išplėtota. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2013 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkami ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, ko pasekoje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, t. y. kad 2015 m. spalio 27 d. įvykis yra draudžiamasis, todėl apeliantui kyla pareiga išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Nagrinėjamoje byloje aktualūs įrodymų pakankamumo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimai. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013).Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti.Viena tokių normų – Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis, pagal kurią draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta įstatymo nuostata yra specialioji teisės norma, nustatanti įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kuri taikoma tais atvejais, kai tarp draudimo sutarties šalių kyla ginčas dėl draudimo išmokos mokėjimo būtent tais atvejais, kai draudikas atsisako ją išmokėti. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo (dėl ieškovo patirto kairiojo kelio sąnario menisko plyšimo), įrodinėjo rašytiniais įrodymais – medicininiais išrašais, tame tarpe asmens žalų eksperto-gydytojo parengta išvada. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančią Gydytojo išvadą Nr. IF/NA/0003882, parengtą asmens žalų eksperto-gydytojo G. K., kurioje pateikta išvada: kairio kelio vidinio menisko pažeidimas dėl seno plyšimo įvykusio ne draudimo sutartie galiojimo laikotarpiu; įvykis nedraudžiamasis, nes menisko pažeidimas įvyko prieš draudimo sutarties sudarymą (į tai nurodo ambulatorinės kortelės duomenys – kairio kelio skausmai nuo 2008 metų, ūmios traumos draudimo galiojimo laikotarpiu nebuvimas) (t. 1, e. b. l. 80). Teisėjų kolegija šį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovo į bylą pateikta Gydytojo išvada Nr. IF/NA/0003882 prieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Minėtoje išvadoje nurodyta, jog 2008 m. rugpjūčio 7 d. – kairio kelio trauma, kairio kelio sąnarys patinęs, skausmingas čiuopiant, tačiau nutylima, kad ambulatorinės kortelės duomenimis minėtu laikotarpiu ieškovui diagnozuotas kairio kelio ūmus uždegimas (1 t., e. b. l. 63), ne kairio kelio sąnario plyšimas ar pažeidimas. Taip pat minėtoje išvadoje nurodyti medicininiai duomenys: vargina kairio kelio sąnario skausmai, strigimai; 2015 m. spalio 28 d. skundėsi kairio kelio skausmu vaikštant (M17.1 – kairio kelio sąnario artrozė); konsultuotas ortopedo traumatologo, rekomenduotas operacinis gydymas, tačiau iš ambulatorinės kortelės išrašo matyti, kad, jog ties diagnoze „kairio kelio sąnario artrozė“ padėtas klaustukas (?) (t. 1, e. b. l. 73). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tai sudaro pagrindą teigti, jog gydytoja dėl nustatytos diagnozės turėjo abejonių, todėl ieškovas nusiųstas traumatologo konsultacijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo pateiktas įrodymas – gydytojo išvada nėra svarbesnis, reikšmingesnis, nenuginčijamas ir pan., nei kiti į bylą pateikti įrodymai. Minėta išvada duota medicinos praktikos licenciją turinčio gydytojo, ne nepriklausomo teismo medicinos eksperto, todėl neturi aukštesnės įrodomosios galios, vertinant CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme, ir todėl vertintinas kartu su kitais įrodymais. Be to, išvada parengta atsakovo asmens žalų eksperto-gydytojo, kas sudaro pagrindą teigti, jog gydytojas gali turėti suinteresuotumą bylos baigtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė Gydytojo išvada Nr. IF/NA/0003882, tačiau ją įvertino kaip įrodymų visumos dalį. Iš VšĮ „Respublikinės Klaipėdos ligoninės“ Ortopedijos traumatologijos skyriaus gydytojo M. G. epikrizės matyti, kad ieškovas skyriuje gydytas nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. Pagrindinė diagnozė – kairiojo kelio sąnario vidinio menisko plyšimas, mediopateliarinės klostės sindromas, TLK-10 kodas: M23.23. Pagal TLK ligos kodas M.23.23 reiškia menisko pažeidimai dėl seno plyšimo ar sužeidimo, vidinis išilginis raištis ar kitas ir nepatikslintas vidinis meniskas. Minėtoje epikrizėje taip pat nurodyta, kad J. L. 2015 m. lapkričio 20 d. atlikta kairiojo kelio sąnario artroskopija, kraštinė vidinio menisko ir mediopateliarinės klostės rezekcijos debridmentas. Nustatyti skausmai kairiajame kelio sąnaryje, trauma buityje, skausmingi judesiai, strigimai, konsultuotas ortopedo traumatologo, rekomenduotas operacinis gydymas, stacionarizuotas planine tvarka į Ortopedijos traumatologijos skyrių (t. 1, e. b. l. 74).Kitų duomenų, jog ieškovas turėjo daugiau nusiskundimų dėl kairio kelio sąnario iki patirtos traumos 2015 m. spalio 27 d., išskyrus vieną ambulatorinėje kortelėje užfiksuotą 2008 m. rugpjūčio 7 d. įvykį, kuomet buvo diagnozuotas kairio kelio ūmus uždegimas, nėra pateikta. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad kairio kelio sąnario menisko plyšimas įvyko ne traumos pasekoje, o dėl seno plyšimo ar pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovo nurodytas aplinkybes ir teiktus įrodymus, patvirtinančius, kad 2015 m. spalio 27 d. ieškovo patirtos traumos metu jam plyšo kairiojo kelio sąnario vidinis meniskas, dėl ko 2015 m. lapkričio 20 d. ieškovas J. L. buvo stacionarizuotas VšĮ „Klaipėdos Respublikinėje ligoninėje“ ir jam atlikta operacija – kairiojo kelio sąnario artroskopija, kraštinė vidinio menisko ir mediopateliarinės klostės rezekcijos debridmentas. Atsakovas nagrinėjamu atveju teismui neįrodė, kad ieškovo 2015 m. spalio 27 d. įvykusiam kairiojo kelio sąnario menisko plyšimui įtaką padarė ankstesnė (2008 metais) ieškovo patirta kairiojo kelio sąnario menisko trauma (įplyšimas) ar sužeidimai. Ši išvada padaryta tinkamai paskirsčius tarp šalių įrodinėjimo naštą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 178, 185 straipsniai ir kt.), ir kasacinio teismo suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškovui atliktos operacijos įvardijimu planine ar neplanine, jog ieškovas nebuvo atlikta skubi neatidėliotina operacija, neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2013).

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo pareigos paskirstymą, teisingai nustatė ir pripažino įvykį, kurio metu buvo patirta trauma, draudžiamuoju, todėl pagrįstai ieškovo ieškinį patenkino. Skundžiamojo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi apeliacinis skundas netenkintinas, ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.