Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. J. ir Ž. L. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-02-22 nuosprendžio, kuriuo:

M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d. prie šios bausmės iš dalies pridėta Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-02-25 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė bei nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2011-12-24 iki 2012-02-21, bei bausmės pradžia, nustatyta nuo 2012-02-22. Bausmę skirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Ž. L. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 str. 1 d.-2 d. bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant tęsti mokslą arba dirbti, per 1 metus atlyginti nusikaltimais padarytą turtinę žalą bei be kontroliuojančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-05-04 iki 2011-05-05.

Teismas priteisė solidariai iš Ž. L., M. E. ir M. J. A. R. naudai 665,95 Lt turtinės bei 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas priteisė solidariai iš Ž. L., M. E. ir M. J. Valstybinei ligonių kasai 2 516,32 Lt A. R. gydymo išlaidų.

Teismas priteisė solidariai iš Ž. L., M. E. ir M. J. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus naudai 1131,07 Lt žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad Ž. L. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo motina I. N.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. E., tačiau dėl jo apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. L., M. E. ir M. J. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2011 m. gegužės 2 d., apie 19.40 val., viešoje vietoje – Šilutės r., Saugų k., prie UAB ,,Šilutės prekyba“ parduotuvės pašalinių žmonių akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, t. y. M. J. spyrus nukentėjusiajam A. R. vieną kartą į nugarą ir kumščiu smogus vieną smūgį į galvą ir taip jį pargriovus, Ž. L. kumščiu sudavė pargriuvusiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis smūgius į veidą, ne mažiau kaip tris smūgius į galvą, ne mažiau kaip du kartus spyrė į veidą ir į nugarą. M. E. spyrus A. R. vieną kartą į dešinįjį petį, spyrus ne mažiau kaip du kartus į galvą ir du kartus į nugarą, smogus kumščiu du smūgius į galvą, o M. J. smogus nukentėjusiajam kumščiu ne mažiau kaip du smūgius į galvą, spyrus ne mažiau kaip du kartus į dešinį petį, bendrais veiksmais nukentėjusiajam A. R. suduodami smūgius į nugarą, sukėlė fizinį skausmą, dėl suduotų smūgių į veidą ir dešinį petį A. R. padarė veido odos nubrozdinimus, poodines akiduobių srities kraujosruvas bei dešinio peties sąnario sumušimą ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, suduodami smūgius į galvą ir į veidą nosies srityje, nukentėjusiajam padarė nosies kaulų lūžį ir galvos smegenų sukrėtimą, taip sukeldami nukentėjusiajam A. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, Ž. L., M. E. ir M. J., veikdami bendrininkų grupe, 2011 m. gegužės 2 d., apie 19.40 val., ten pat, viešoje vietoje – Šilutės r., Saugų k., prie UAB „Šilutės prekyba“ parduotuvės, iš chuliganiškų paskatų, tyčia sužalojo žmogų, ilgą laiką sutrikdydami jo sveikatą, t. y. M. J. spyrė nukentėjusiajam A. R. vieną kartą į nugarą ir kumščiu smogė vieną smūgį į galvą ir taip jį pargriovė, Ž. L. sudavė kumščiu nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis smūgius į veidą, sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvą, ne mažiau kaip po du kartus spyrė į veidą ir į nugarą, M. E. spyrė A. R. vieną kartą į dešinį petį, spyrė ne mažiau kaip du kartus į galvą ir du kartus į nugarą, smogė kumščiu du smūgius į galvą, M. J. smogė nukentėjusiajam kumščiu ne mažiau kaip du smūgius į galvą, spyrė ne mažiau kaip du kartus į dešinį petį, bendrais veiksmais sudavę smūgius į nugarą nukentėjusiajam A. R, sukėlė fizinį skausmą, sudavę smūgius į veidą ir dešinįjį petį A. R. padarė veido odos nubrozdinimus, poodines akiduobių srities kraujosruvas bei dešiniojo peties sąnario sumušimą ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, o dėl suduotų smūgių į nosį ir galvą nukentėjusiajam padarė nosies kaulų lūžį ir galvos smegenų sukrėtimą ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam A. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu M. J. prašo paskirti švelnesnę bausmę. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo galima neskirti realaus laisvės atėmimo bausmės arba skirti švelnesnę bausmę. Mano, kad buvo galima paskirti bausmę, jos vykdymą atidedant vėlesniam laikui. 2011 metų liepos mėnesį, tikslios datos nepamena, jam buvo paskirta vidutinė priežiūra 1 (vieneriems) metams bausmę atliekant Veliučionių vaikų socializacijos centre iki pilnametystės. Būdamas ten mokėsi, jokių teisės pažeidimų nepadarė, už pavyzdingą elgesį buvo išleistas žiemos atostogų į Saugų vaikų globos namus. Bet buvo suimtas, nors nuo teismo nesislapstė ir atlikinėjo jam skirtą bausmę Veliučionių vaikų socializacijos centre. Be to, teismas skirdamas bausmę didelį dėmesį skyrė tam, kad žala nukentėjusiajam nebuvo atlyginta, bet jis to padaryti negalėjo, nes buvo suimtas 3 (trims) mėnesiams ir žalos atlyginti nebuvo jokios galimybės.

Apeliaciniu skundu Ž. L. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-02-22 nuosprendį ir jo veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., bei paskirti jam švelnesnę bausmę. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje nurodyta jo veiksmų kvalifikacija pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. nepagrįsta. Apklausus liudytojus, nepasitvirtino jam inkriminuotas viešosios tvarkos pažeidimas ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojantys požymis – chuliganiškos paskatos. Pažymi, kad tiek iš jo, tiek iš nukentėjusiojo parodymų aiškiai matyti, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo kilo dėl asmeninių priežasčių ir jo suduotų smūgių motyvas buvo ne chuliganiškos paskatos, o jų su nukentėjusiuoju ankstesni nesutarimai. Pats nukentėjusysis A. R. parodė, kad pats priėjo norėdamas išsiaiškinti. Teismas nepagrįstai smūgių sudavimą nukentėjusiajam gatvėje, dienos metu, be jokios priežasties vertino kaip įžūlius ir chuliganiškus veiksmus.

Jei smurtiniai veiksmai prieš kitą asmenį padaryti viešoje vietoje, galutinis veikos baudžiamasis teisinis vertinimas priklauso nuo padarytos veikos motyvų, kurie yra esminis požymis, atribojantis chuliganizmo nusikaltimą, o kartu ir chuliganiškas paskatas nuo nusikaltimų žmogaus sveikatai ir gyvybei. Jo įsitikinimu, nesunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl priešiškų asmeninių santykių, gali būti kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., nors neteisėtais veiksmais pažeidžiama ir viešoji tvarka.

Teismų praktikoje smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama.

Gauti nukentėjusiojo A. R. atsikirtimai į nuteistojo Ž. L. ir nuteistojo M. J. apeliacinius skundus. Atsikirtimuose prašoma nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nuteistieji ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Nuteistųjų M. J. ir Ž. L. nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-02-22 nuosprendžio M. E. nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina ir pasisako tik pagal M. J. ir Ž. L. apeliacinius skundus.

Dėl M. J. apeliacinio skundo

Apeliantas prašo paskirti jam švelnesnę bausmę. Atsižvelgdama į tai, kad apeliantas savo skunde neginčija jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos, teisėjų kolegija dėl jo kaltės nepasisako (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d.). Taigi ginčo dėl to, jog apeliantas pagrįstai nuteistas už vieno nesunkaus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d.) ir vieno apysunkio nusikaltimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p.) padarymą, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su byloje surinktais ir ištirtais įrodymais bei pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, konstatuoja, kad švelninti M. J. bausmę ar paskirti švelnesnės rūšies bausmę nėra pagrindo.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmes nuteistajam M. J. (pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. laisvės atėmimą 6 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams), tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, padarymo stadiją, kaltininko asmenybę, nustatytą jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas prisipažino tik iš dalies), jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe), todėl paskirtos bausmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 2 d. reikalavimus.

Nuteistasis M. J. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str. 3 d.), ir vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str. 4 d.).

Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str. 2 d.).

Nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., sankcija numato šias alternatyvias bausmės rūšis: viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p., sankcija numato laisvės atėmimą iki penkerių metų.

Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir sunkinančią aplinkybę, nuteistojo asmenybę (nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas, praeityje apeliantas du kartus teistas) ir juos charakterizuojančius duomenis bei kitas nustatytas baudžiamosios bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog nuteistojo M. J. prašoma skirti švelnesnė bausmė būtų per švelni, neatitinkanti bausmės paskirties, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str. 2 d. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su pačia nuteistojo asmenybe, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmių rūšis (už abi nusikalstamas veikas) nuteistajam bus laisvės atėmimas.

Skirdamas bausmes apylinkės teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir nuteistajam už padarytą nesunkų nusikaltimą skirdamas laisvės atėmimo bausmę (6 mėnesius), artimą sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui, o už padarytą apysunkį nusikaltimą skirdamas laisvės atėmimo bausmę (1 metus 6 mėnesius), žymiai mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė, nes iš bylos duomenų matyti, kad kitokiais būdais neįmanoma pasiekti bausmės tikslų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. J. apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo bausmės rūšies bei dydžio parinkimo pagrįstumo nuteistajam, todėl laikyti už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes aiškiai per griežtomis ir jas švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Baudžiamosios bylos įrodymai ir nuteistojo asmenybė neleidžia jam mažinti paskirtų laisvės atėmimo bausmių trukmės ar paskirti nusikalstamų veikų sankcijose numatytas kitas švelnesnes bausmės rūšis. Be to, jis už viešosios tvarkos pažeidimą nuteistas jau trečią kartą, todėl galima teigti, baudžiamojo poveikio priemonės nesulaiko M. J. nuo nusikalstamų veikų darymo.

Atkreiptinas dėmesys, kad galutinės subendrintos bausmės dydį (laisvės atėmimas 2 metams) lėmė tai, jog prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės (laisvės atėmimo 1 metams 6 mėnesiams) buvo iš dalies pridėta Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-02-25 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė. Dėl išvardytų motyvų apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl Ž. L. apeliacinio skundo

Nuteistasis prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-02-22 nuosprendį ir jo veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. bei paskirti jam švelnesnę bausmę. Savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad apklausus liudytojus nepasitvirtino jam inkriminuotas viešosios tvarkos pažeidimas ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos. Pažymi, kad tiek iš jo, tiek iš nukentėjusiojo parodymų aiškiai matyti, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo kilo dėl asmeninių priežasčių ir jo suduotų smūgių motyvas buvo ne chuliganiškos paskatos, o jų su nukentėjusiuoju ankstesni nesutarimai.

Tačiau teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo reikalavimu nesutinka, kadangi jis yra nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas dėl chuliganiškų paskatų, t. y. be jokios dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos ar panašiai. Fizinis smurtas ir dėl jo nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas arba sukeliamas fizinis skausmas atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymį, jeigu tai padaroma viešoje vietoje sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką. Tokiu atveju padaryta veika papildomai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnį nekvalifikuojama. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio ar 138 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-469/2010).

Apeliantas tvirtina, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo kilo dėl asmeninių priežasčių ir jo suduotų smūgių motyvas buvo ne chuliganiškos paskatos, o jų su nukentėjusiuoju ankstesni nesutarimai. Tačiau tokie apelianto išdėstyti motyvai yra nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.

Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis Ž. L. patvirtino, kad „tai buvo pavasarį apie 19-20 val. Tai įvyko prie Saugų parduotuvės. Buvo keturiese. Iš matymo su nukentėjusiuoju buvo pažįstami. Dieną prieš jie buvo atvykę pas jį, tuomet jis pasakė, kokie čia „bambukai“ atvažiavo. Jis (apeliantas) jam (nukentėjusiajam) prie parduotuvės pasakė, koks čia „bambukas“ atvažiavo. Jis pasakė, palaukit, tuoj išeisiu iš parduotuvės pasiaiškinsime. Nukentėjusysis išėjęs paklausė, ar yra kokių problemų. Jis atsakė, kad yra problemų ir tuomet pradėjo muštis. Jis (apeliantas) pirmas sudavė nukentėjusiajam. Jie susimušė, nukentėjusysis po muštynių išvažiavo. Kas kaltinamajame akte parašyta yra parašyta teisingai. Žino, kad taip elgtis negalima. Sumušimo priežastis buvo apsižodžiavimas su nukentėjusiuoju. Padarė sužalojimus nukentėjusiajam“ (b. l. 78, t. 2). Taigi teismo posėdyje pats apeliantas patvirtino, kad pirmas smogė, t. y. smurtą pavartojo dėl visiškai mažareikšmės dingsties kaip savo veiksmų preteksto (nukentėjusįjį pavadindamas „bambuku“ ir sakydamas, jog „yra problemų“), taip siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos. Tai, kad nusikalstamos veikos šiuo atveju padarytos viešoje vietoje, byloje nustatyta neginčijamai. Aplinkybė, jog veikos buvo padarytos Šilutės r., Saugų k., prie UAB ,,Šilutės prekyba“ parduotuvės, neabejotinai leidžia teigti, kad aplinkui galėjo būti įvairaus amžiaus pašalinių žmonių, kuriuos nuteistųjų veiksmai galėjo tikrai sukrėsti.

Svarbu tai, kad kitas nuteistasis M. E. teismo posėdyje atsakydamas į teisėjo klausimus parodė, jog „kai išėjo nukentėjusysis paklausė, ar yra kokių problemų. Nukentėjusįjį pažinojo iš matymo. Ž. pasakė ant nukentėjusiojo „bambukas“. Ž. L. nukentėjusiajam trenkė pirmas, po to ir jis (nuteistasis) trenkė. Jie nukentėjusįjį pargriovė ant žemės, buvo spyriai su kojomis. Po muštynių nukentėjusysis išvyko“ (b. l. 78, t. 2). Šie nuteistojo M. E. duoti parodymai leidžia neabejotinai teigti, kad nukentėjusysis buvo nepagarbiai užkabintas ir greitai po to dėl mažareikšmės dingsties grupės vaikinų viešoje vietoje sumuštas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo šių smurtinių veiksmų vertinti kaip konflikto, kilusio dėl asmeninių priežasčių tarp nukentėjusiojo ir apelianto. Byloje surinkti įrodymai, tarp jų minėti nuteistųjų parodymai, suponuoja išvadą, jog būtent iš chuliganiškų paskatų sutrikdant visuomenės rimtį nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Taip pat atsižvelgtina ir į paties nukentėjusiojo parodymus. Nukentėjusysis A. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „2011-05-02, apie 19.40 val. Šilutės r., Saugų k., prie „Šilutės prekyba“ parduotuvės stovėjęs Ž. L., pavadino jį „bambuku“. Išėjęs iš parduotuvės, jis priėjo prie Ž. L., norėdamas išsiaiškinti. Jam už nugaros stovėjęs M. J. spyrė vieną kartą į nugarą ir trenkė kumščiu į pakaušį, nuo smūgių jis pargriuvo. Kadangi buvo susikišęs rankas į kišenes, nespėjo sureaguoti į gautus smūgius. Jam pargriuvus, Ž. L. kumščiu sudavė į veidą ne mažiau 5 smūgius, o M. E. spyrė vieną kartą į dešinį petį bei sudavė į veidą ne mažiau 4 kartų. Kai kažkuris iš jį užpuolusių vaikinų sudavė kumščiu smūgį į pakaušį, jis neteko sąmonės. Atsipeikėjęs pamatė nuo jo bėgančius Ž. L., M. E., M. J., P. K. L. J., kurį jis gerai pažįsta, tą vakarą prie parduotuvės nebuvo. Kiek girdėjo, P. K. jo nemušė. Jis pats vaikinams nesudavė nei vieno smūgio. 2011-05-02, apie 21 val., dėl patirtų sužalojimų kreipėsi į Šilutės ligoninę, kur jam buvo nustatytas galvos smegenų sutrenkimas, nosies lūžimas, peties sužeidimas, dėl ko gydėsi stacionariai“ (b. l. 9–10, 11, 12–13,19, t. 1). Šie nukentėjusio tyrimo metu duoti parodymai tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad nukentėjusysis buvo sumuštas viešoje vietoje dėl visiškai mažareikšmės priežasties, tariamai norint kažką „išsiaiškinti“.

Dėl išvardytų motyvų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą byloje pritaikė tinkamai ir apelianto veikas teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-469/2010).

Apeliantas akcentuoja, kad pats nukentėjusysis A. R. parodė, kad pats priėjo norėdamas išsiaiškinti. Todėl teismas nepagrįstai smūgių sudavimą nukentėjusiajam gatvėje dienos metu be jokios priežasties vertino kaip įžūlius ir chuliganiškus veiksmus. Tačiau teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamoje byloje chuliganiškos paskatos nuteistiesiems inkriminuotos pagrįstai.

Teismų praktikoje veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-75/2005, 2K-324/2005, 2K-716/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. kovo 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2008). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog smurtinę nuteistųjų veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl nuteistųjų(ojo) ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių. Aplinkybė, kad nukentėjusysis priėjo tariamai kažką „išsiaiškinti“, negali būti laikoma paskata, kurią nulėmė pavydas, kerštas ar kt., o juo labiau, kad nuteistieji(asis) ir nukentėjusysis net nėra susiję jokiais santykiais (dalykiniais, tarnybiniais ar kt.). Taigi, kaip minėta, šiuo atveju veika buvo teisingai kvalifikuota kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmes nuteistajam Ž. L. (pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. laisvės atėmimą 6 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams), tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, padarymo stadiją, kaltininko asmenybę, todėl paskirtos bausmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 2 d. reikalavimus.

Nuteistasis Ž. L. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str. 3 d.) ir vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str. 4 d.).

Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistojo asmenybę (apeliantas anksčiau neteistas) ir jį charakterizuojančius duomenis (charakterizuojamas neigiamai b. l. 100–105, t. 1) bei kitas nustatytas baudžiamosios bylos aplinkybes (nukentėjusiajam jis smogė pirmasis iš nuteistųjų), kolegija daro išvadą, jog nuteistajam Ž. L. paskirtos bausmės tiek savo rūšimi, tiek dydžiu yra optimalios.

Skirdamas bausmes apylinkės teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir nuteistajam už padarytą nesunkų nusikaltimą skirdamas laisvės atėmimo bausmę (6 mėnesius), artimą sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui, o už padarytą apysunkį nusikaltimą skirdamas laisvės atėmimo bausmę (1 metus 6 mėnesius), žymiai mažesnę straipsnio sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė, nes iš bylos duomenų matyti, kad kitokiais būdais neįmanoma pasiekti bausmės tikslų. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su pačia nuteistojo asmenybe, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmių rūšis (už abi nusikalstam veikas) nuteistajam bus laisvės atėmimas.

Be to, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 92 str. 1 d. – 2 d. bausmės vykdymas apeliantui buvo atidėtas 2 metams, t. y. teismas tinkamai vadovavosi bausmės skyrimo bei bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiam teisiniu reglamentavimu. Dėl išvardytų motyvų apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-02-22 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų M. J. ir Ž. L. apeliacinius skundus atmesti.