Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą L. R. baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 8 (aštuoneriems) metams. Laisvės atėmimo bausmę A. G. paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 15 d., apie 21.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), R. Š. priklausančios sodybos kieme, tarpusavio konflikto metu, tyčia šovė iš legaliai laikomo pistoleto „IŽ 71H“, kal. 9 mm Brow, Nr. (duomenys neskelbtini), į A. R. , pataikydamas į krūtinės sritį, ir taip padarė jam šautinį krūtinės ląstos sužalojimą, pasireiškusį šautine įėjimo žaizda krūtinės dešinėje, šautiniu kanalu tarpuplautyje su širdies sužalojimu ir dešinėje krūtinplėvės ertmėje su dešiniojo plaučio sužalojimu, šautine išėjimo žaizda krūtinės ląstos nugarinio paviršiaus dešinėje, kas komplikavosi širdplėvės ertmės tamponada krauju, širdies suspaudimu išsiliejusiu krauju ir taip A. R. , gimusį (duomenys neskelbtini), netiesiogine tyčia nužudė, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad nukentėjusysis siekė pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje, t. y. jis savo aktyviais fiziniais veiksmais pasikėsino į nuteistojo sveikatą, suduodamas smūgius kumščiu, pargriaudamas, taip pat suduodamas metalo konstrukcijos kėde smūgį į gyvybiškai svarbią ir pavojingą A. G. kūno vietą – galvą, taip pat suduodamas kitus smūgius, kuriuos jis (A. G. ) atrėmė.

Kėsinimosi realumą pagrindžia A. G. ir liudytojo A. P. parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusiojo A. R. puolamieji veiksmai pasireiškė aktyviu fizinės jėgos panaudojimu ir egzistavo objektyviai, o ne besiginančio (šiuo atveju kaltinamojo) vaizduotėje.

Kėsinimasis buvo akivaizdus, nes nukentėjusysis A. R. buvo pradėjęs naudoti fizinį smurtą prieš A. G. ir liudytoją A. P. , t. y. jis (A. R. ) sudavė smūgius liudytojui A. P. , dėl to šis nugriuvo, taip pat sudavė A. G. per galvą metalo konstrukcijos kėde, kuria ir toliau kėsinosi smūgiuoti.

Visa tai įrodo, kad dėl nukentėjusiojo A. R. aktyvių smūgių A. G. buvo priverstas imtis gynybos veiksmų. A. R. ne tik sudavė smūgius rankomis, bet naudojo ir pašalinius daiktus, o būtent metalo konstrukcijos sulankstomą kėdę, tuo keldamas dar didesnę grėsmę A. G. sveikatai. Akivaizdu, kad A. G. jam iškilusios grėsmės turėjo galimybę išvengti tik aktyviai gindamasis. Gynėjo nuomone, nors kilusios mirtinos pasekmės ir neadekvačios A. R. keltai grėsmei, tačiau negalima konstatuoti, kad nebuvo sąlygų būtinajai ginčiai ir ginklo panaudojimui. Akivaizdu, kad dėl nukentėjusiojo naudojamo fizinio smurto A. G. buvo stresinėje būsenoje ir netikėtoje situacijoje. A. G. neturėjo pakankamai laiko įvertinti ir pasirinkti puolimo intensyvumui ir galimai žalai proporcingas gynybos priemones, nes išėjus į lauką A. R. iš karto pradėjo naudoti fizinį smurtą, kurio nesitikėjo nei A. G. nei A. P. . Atkreipia dėmesį į tai, kad A. G. perspėjo nukentėjusįjį, jog turi ginklą, iš pradžių stengėsi atremti puolimą rankomis ir tik nepavykus, prieš išaudamas į nukentėjusįjį A. G. vieną kartą iššovė įspėjamąjį šūvį į orą (tai patvirtina ir liudytojų parodymai), bet A. R. į įspėjamąjį šūvį nereagavo, ir toliau kėsinosi suduoti jam (A. G. ) smūgį kėde, todėl šis vieną kartą šovė nukentėjusiajam į dešinę pusę. Tai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, iš kurios matyti, kad A. R. lavone rasti vienas šautinis sužalojimas dešinėje krūtinės ląstos pusėje, nubrozdinimai bei kraujosruvos kojose, kurie galėjo atsirasti griūnant. Tuo tarpu A. G. be sužalojimų, būdingų griuvimui, buvo konstatuoti ir du sužalojimai galvos srityje, atsiradę nuo nukentėjusiojo smūgių kumščiu ir kėde, sužalojimas delne, atsiradęs suspaudus ranką kėde. Gynėjo manymu, tai parodo, kad A. G. ir A. P. buvo pasyvūs konflikto dalyviai, t. y. jie stengėsi gintis nuo A. R. fizinio smurto ir bandė išvengti jo smūgių, patys nukentėjusiajam smūgių nesudavė, perspėjo, kad turi ginklą, vieną kartą šovė į orą. Visos šios aplinkybės įrodo, kad A. G. šaunamąjį ginklą panaudojo gynybai tik tada kuomet kitos gynybos priemonės prieš nukentėjusiojo naudojamą fizinį smurtą buvo neveiksmingos. Be to, šaunamojo ginklo panaudojimo metu nukentėjusiojo kėsinimasis į A. G. ir A. P. sveikatą nebuvo pasibaigęs, todėl buvo būtinosios ginties situacija. Dėl aukščiau paminėtų motyvų pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą A. G. , ir jo veiką kvalifikavo tik pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio 3 dalies ir BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, nes šių normų taikymui yra visos įstatyme nustatytos sąlygos.

Gynėjas, remdamasis LAT kasacinė byla Nr. 2K-7-428/2010, mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės: A. G. , nukentėjusysis ir liudytojas A. P. buvo maždaug vienodo kūno sudėjimo ir ūgio; A. G. yra apmokytas naudotis šaunamuoju ginklu, turintis praktinių įgūdžių, neturi esminės reikšmės konstatuojant būtinosios ginties situacijos buvimą ar nebuvimą.

Pažymi, kad teismas neskyrė tinkamo dėmesio nukentėjusiojo asmenybei: A. R. tris kartus teistas, tame tarpe už chuliganizmą; A. R. teismas 2010 m. kovo 1 d. skyrė 20 parų administracinio arešto už Administracinių teisės pažeidimų kodekso 129 straipsnyje numatytą pažeidimą; nukentėjusysis nebuvo linkęs laikytis įstatymo reikalavimų; A. R. praeityje yra tirtas ir gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jam (duomenys neskelbtini) elgesio sutrikimais (1 t., b. l. 68, 70). Todėl neatmestina aplinkybė, kad nukentėjusiojo elgesys (ne reagavimas į perspėjamąjį šūvį) galėjo būti susijęs ir su psichine nukentėjusiojo būkle.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančios (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą) ir nustatė atsakomybę sunkinančią (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) aplinkybes, nes tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Pažymi, kad A. G. iš karto po nusikaltimo padarymo iš įvykio vietos nepasišalino, pats prašė iškviesti nukentėjusiajam medikus, pripažino visas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nuo pirmųjų apklausų ir rodė kritišką savo elgesio vertinimą (LAT kasacinė byla Nr. 2K-319/2008). Gynėjo nuomone, baudžiamasis įstatymas visiško kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nesieja su tuo, ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikaltimą. Todėl tai, kad A. G. savo veiką vertina kaip būtinąją gintį negali būti pagrindas daryti išvadą, kad jis neprisipažino ir nuoširdžiai nesigailėjo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokį A. G. veikos vertinimą įvertino kaip įvykio aiškinimą sau palankesne linkme ir nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi.

Gynėjas apibendrindamas aukščiau paminėtas aplinkybes padarė išvadą, kad A. G. paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisėjų kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos ir motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo kaltė, jo tyčia, nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 1 dalį yra teisingos.

Gynėjas savo skunde nurodo, kad nuteistojo veika turi būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, kadangi nusikalstama veika buvo padaryta peržengus būtinosios ginties ribas. Tokie gynėjo argumentai atmetami, nes iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis buvo užėjęs į virtuvę 2-3 kartus ir siūlė vyrams (A. G. ir A. P. ) išeiti, važiuoti namo, nes sodyboje susirinko giminės ir visi nori praleisti laiką kartu. Nukentėjusioji J. Š. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai kažkuris vyriškis paklausė, ar mes čia nekviesti, ji atsakiusi, kad taip, vyrai, jūs čia nekviesti ir prašau važiuoti namo (1 t., b. l. 77-79, 2 t., b. l. 28-32). Vietoj to, kad susitaikytų su tuo, jog šiuose namuose jie nepageidaujami, ir išeitų iš A. Š. namų A. P. pasiūlo A. R. išeiti į lauką ir pasikalbėti, t. y. tęsia konfliktinę situaciją. Nuteistasis A. G. 2010 m. spalio 14 d. akistatos su J. Š. ir teisiamojo posėdžio metu patvirtino jos nurodytą faktą, jog Arvydas (A. P. ) pasiūlė A. R. pasikalbėti lauke (1 t., b. l. 160-162, 2 t., b. l. 25-28). Nukentėjusioji J. Š. teisiamojo posėdžio metu dar kartą parodė, kad kai ji išėjo iš virtuvės į koridorių, išgirdo A. G. ar jo draugo balsą, kad einam pasikalbėti į lauką (2 t., b. l. 28-32).

Liudytojo A. P. parodymai nėra nuoseklūs nuo to momento kai jie (A. G. . A. P. , A. R. ) išėjo į lauką pasikalbėti, nes pirmą kartą apklausiamas įvykio vakarą 2010 m. gegužės 16 d. teigė, kad nukentėjusysis pirmiausiai puolė A. G. po to jį (A. P. ) po to vėl A. G. . Ar sudavė A. G. ar tik su juo stumdėsi nematė, nes tam vyriškiui (A. R. ) puolus nukrito į gėlyną (1 t., b. l. 113-114). Liudytojo papildomoje apklausoje A. P. nurodė, kad iš namo išėjo pirmas vyriškis (A. R. ), iš paskos ėjo jis (A. P. ), o po to A. G. . Lipant laiptais, lauke jau buvęs vyriškis (A. R. ) jį (A. P. ) puolė ir ranka bandė suduoti į veidą, tačiau nuo smūgio išsisuko, o tuomet A. R. jį (A. P. ) pastūmė, todėl griuvo nuo laiptų šalia namo ant gėlyno akmenų. Kas vyko tarp A. G. ir A. R. nematė. Gulėdamas ant žemės matė, kad A. R. buvo užsimojęs sulankstoma kėde prieš A. G. , tačiau nematė ar buvo trenkta A. G. . Ikiteisminio tyrimo tyrėjui paklausus kodėl skiriasi 2010 m. gegužės 16 d. duoti parodymai, A. P. atsakė, kad buvo apklaustas 2010 m. gegužės 16 d. naktį ir neįdėmiai perskaitė protokolą, o apie kėdę pamiršo užsiminti (1 t., b. l. 115-116). Teismas šiais liudytojo parodymais remiasi tiek kiek jie neprieštarauja kitai bylos medžiagai ir konstatuoja, kad A. P. nei vienoje apklausoje nenurodė, kad A. R. jam būtų sudavęs smūgį, tai patvirtina ir Valstybinė teismo medicinos tarnybos prie L. R. teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2010 m. gegužės 21 d. specialisto išvada Nr. G 1643/10 (01). Specialistas V. K. išvadoje nurodė, kad A. P. padarytos kraujosruvos su nubrozdinimais juosmens kairėje pusėje, kraujosruvos juosmenyje abipus ir dešiniame sėdmenyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu, t. y. tiriamajam nukritus ant gėlyno akmenų (1 t., b. l. 118-119). Šie duomenys paneigia gynėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad A. R. sudavė smūgius liudytojui A. P. , dėl to šis nugriuvo.

Gynėjas nepagrįstai teigia, kad šaunamojo ginklo panaudojimo metu nukentėjusiojo kėsinimasis į A. G. ir A. P. sveikatą nebuvo pasibaigęs. Iš aukščiau paminėtų duomenų matyti, kad A. R. nenaudojo fizinio smurto prieš A. P. , o tik jį pastūmė ir vėliau nesudavė nei vieno smūgio. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir argumentais, kad A. R. galėjo suduoti A. G. sulankstoma metaline kėde, tačiau nuteistojo veiksmai, atimant nukentėjusiajam gyvybę, negali būti vertinami kaip gynybinio pobūdžio, nes faktinės bylos aplinkybės pavirtina, kad faktiškai nebuvo būtinosios ginties situacijos.

Besiginančiojo veiksmai, padarant žalos kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinaja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau yra atremtas ar pasibaigęs. Šiuo atveju svarbu nustatyti nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi realumą. Iš nuteistojo draugo liudytojo A. P. parodymų matyti, kad jis atsimena, jog kai kėlėsi nuo gėlyno pamatė šalimais nusivoliojant tą pačią kėdę, kuria vyras (A. R. ) laikė rankose, ir pilnai neatsistojus išgirdo vieną šūvį, tokius savo parodymus patvirtino teisme (2 t., b. l. 34-37). Nukentėjusioji J. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai pasigirdo šūvis A. R. rankoje neturėjo kėdės (2 t., b .l. 28-30). Minėti liudytojo ir nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad smurtiniai veiksmai panaudojant kėdę, prieš nuteistąjį jau buvo pasibaigę, nukentėjusysis rankose kėdės neturėjo, tai laikytina, kad nukentėjusiojo pavojingas kėsinimasis prieš nuteistąjį jau buvo pasibaigęs. Teismas daro išvadą, kad nuteistojo A. G. šūvis į nukentėjusįjį jau nebuvo gynybinio pobūdžio, nes šis jau neturėjo kėdės ar kito žalojančio įrankio savo rankose, t. y. tuo metu A. G. sveikatai ir gyvybei realus pavojus negrėsė, pavojingo veikimo realizacija buvo nutrūkusi. Nuteistojo A. G. parodymai, kad nukentėjusysis kėdę išmetė po to kai jis iššovė, prieštarauja jau aukščiau aptartiems parodymams, todėl teismas juos vertina kaip pasirinką gynybos būdą, o ne tikrovę atitinkančius. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad A. G. veikė esant būtinosios ginties ribų peržengimo situacijai (BK 28 straipsnio 3 dalis), t. y. kad jis gynėsi nuo realaus ir akivaizdaus A. R. pavojingo kėsinimosi. Vertinant, ar nuteistasis veikė esant būtinosios ginties ribų peržengimo situacijai, neturi reikšmės ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai apie nukentėjusiojo asmenybę: A. R. tris kartus teistas, tame tarpe už chuliganizmą; A. R. teismas 2010 m. kovo 1 d. skyrė 20 parų administracinio arešto už Administracinių teisės pažeidimų kodekso 129 straipsnyje numatytą pažeidimą; nukentėjusysis nebuvo linkęs laikytis įstatymo reikalavimų; A. R. praeityje yra tirtas ir gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jam (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 68, 70). Pirma, iš byloje esančių liudytojo R. Š. , nukentėjusiųjų S. K. ir J. Š. parodymų matyti, kad jie A. R. charakterizuoja teigiamai kaip nekonfliktišką asmenį. A. R. paskutinį kartą teistas 1994 m. gegužės 16 d. (1 t., b. l. 64-65), (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno charakterizuojamas teigiamai (1 t., b. l. 72). Antra, tai, kad asmuo dėl savo charakterio savybių gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų.

Gynėjas nepagrįstai prašo nuteistajam nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes pagal šio straipsnio prasmę aplinkybės – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – lengvina kaltininko atsakomybę tik abi drauge. Iš bylos matyti, kad A. G. , duodamas parodymus, nepripažino esminių bylos aplinkybių, susijusių su tyčiniu A. R. nužudymu, teigdamas, kad šį nusikaltimą padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas, ir nurodydamas tikrovės neatitinkančią savo versiją. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės – kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LAT kasacinė byla Nr. 2K-201/2010).

Advokatas G. B. teigia, kad nuteistojo girtumas neturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl teismas apsvaigimą nuo alkoholio nepagrįstai pripažino BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais gynėjo argumentai, nes jie nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistajam buvo nustatytas 1,50 promilės girtumas ir atsižvelgiant į tai, kad A. G. tęsdamas konfliktą, ėjo aiškintis su nukentėjusiuoju į lauką, klaidingai įvertino A. R. pastūmimą kaip fizinio smurto naudojimą prieš A. P. ir, pasibaigus realiai ir akivaizdžiai grėsmei jo gyvybei ar sveikatai, šovė į nukentėjusįjį, darytina išvada, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino atsakomybę sunkinančia.

BK 129 straipsnio 1 dalis numato, kad kaltininkui už tokį nusikaltimą gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 7 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, į tai, kad yra dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktai), viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei į nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, paskyrė A. G. artimą minėto straipsnio sankcijoje numatytai minimaliai bausmei - 8 metams laisvės atėmimo. Ši bausmė atitinka BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji nėra per griežta, todėl nešvelnintina. Tokia bausmė šiuo atveju atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Gynėjo prašymas sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę (BK 50 straipsnio 2 dalis) bei taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies 1 ir 3 punktų siejamas su tuo, kad jis minėtą nusikaltimą padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas, todėl, nenustačius šioje byloje būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo situacijos, atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. G. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinį skundą atmesti.