- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-13
- Bylos Nr.
- eA-2561-968/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07915-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- V. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja V. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 23S115438, kuriuo panaikintas jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1), ir 2023 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 23S117807, kuriuo jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 26 d. iki 2028 m. liepos 25 d. (toliau – ir Sprendimas 2) (toliau – ir Sprendimai).
2. Pareiškėja, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėja aktyviai dalyvauja protestuose (duomenys neskelbtini) prieš agresyvią ir neteisėtą užsienio ir vidaus politiką, ji nepalaiko prievarta paremto valstybės valdymo, aktyviai viešai pasisako savo paskyrose socialiniuose tinkluose (nuo 2012 m.). Pareiškėja palaiko Ukrainą ne tik viešais įrašais, bet ir piniginėmis aukomis.
2.2. 2022 metais prasidėjus protestuotojų persekiojimui, pareiškėja pradėjo svarstyti apie galimybę persikelti gyventi į Europos Sąjungą. Pasitraukimas į Europos Sąjungos valstybes kartu buvo dar viena pareiškėjos pasipriešinimo (duomenys neskelbtini) vykdomai agresyviai užsienio ir vidaus politikai forma. Tuometinis pareiškėjos darbdavys „(duomenys neskelbtini)“, 2022 m. vasario mėn. prasidėjus karui Ukrainoje, pradėjo ypač aktyvių savo darbuotojų, nepalaikančių (duomenys neskelbtini) veiksmų, perkėlimą į Europos Sąjungą, be kita ko, pasiūlė pareiškėjai darbo vietą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja 2022 m. rugpjūčio mėn. pradėjo eiti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ verslo informacinių technologijų konsultanto pareigas. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto pagrindu (t. y. kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojai) buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760173418, galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 22 d.
Šalies argumentai
2.3. Pareiškėja, dar teikdama prašymą išduoti nacionalinę vizą, atskleidė Migracijos departamentui savo darbo santykius 2011–2012 metais su (duomenys neskelbtini), kurioje ji dirbo inžiniere. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) 2023 m. liepos 18 d. rašte Nr. 18-7852 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ (toliau – ir VSD išvada) nurodė, kad pareiškėja, dirbdama šioje (duomenys neskelbtini) karinės pramonės įmonėje, privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini), palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią ir jos vykdomą agresyvią politiką, ir todėl pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui.
2.4. Sprendimai neatitinka reikalavimų, kylančių iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies ir gero administravimo principo. Atsakovas juose atkartojo VSD išvados turinį ir, remdamasis iš esmės tik pareiškėjos darbo (duomenys neskelbtini) faktu, nepagrįstomis prezumpcijomis ir išankstinėmis nuostatomis, nepagrįstai pripažino, jog pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Atsakovas likusioje Sprendimų dalyje pateikė bendro, abstraktaus pobūdžio asmeninius duomenis apie pareiškėją (šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpį), kurie niekaip neatspindi jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Atsakovas neatliko visapusiško ir individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo (neatsižvelgė į jos viešai reiškiamą kritiką dėl agresyvios (duomenys neskelbtini) užsienio ir vidaus politikos, palaikymą (duomenys neskelbtini) veiklai ir idėjoms, paramą Ukrainai kare), neįvertino Sprendimais sukeliamų padarinių pareiškėjai proporcingumo aspektu (įskaitant atsižvelgimą į jos veiksmus, siekiant integruotis į Lietuvos visuomenę).
2.5. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad praeityje turėti darbo santykiai su valstybe ar jos institucijomis, nepriklausomai nuo eitų pareigų ir darbo santykių laikotarpio, savaime suponuoja asmens lojalumą tokiai valdžiai. Tokia pozicija dėl lojalumo valdžiai prezumpcijos yra nepagrįsta. Teismų praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023) patvirtina, kad darbas valstybės įmonėje tuo laikotarpiu, kai buvo visiškai kitokia geopolitinė situacija, nesukuria prielaidos, jog pareiškėja yra lojali šiandieninei (duomenys neskelbtini) valdžiai. Grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo kontekste, nė viena iš su pareiškėjos gyvenimu susijusių aplinkybių nėra lemiama, nes atitinkama išvada turi būti pagrįsta aplinkybių visuma, nė vienai iš jų neteikiant prioriteto.
2.6. Nesuprantama, kodėl pareiškėjos darbo santykiai 2011–2012 metais nebuvo kliūtimi išduoti jai nacionalinę vizą ir, vėliau, leidimą laikinai gyventi. Neaišku, dėl kokių priežasčių pasikeitė atsakovo pozicija dėl aptariamų pareiškėjos darbo santykių.
2.7. Priešingai nei nurodė atsakovas, pareiškėja integravosi į Lietuvos visuomenę, ją su Lietuva jau sieja per metus įgyti socialiniai ir ekonominiai ryšiai. Pareiškėja 2022 m. rugsėjo 7 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ji iki šiol gyvena Vilniuje. Pareiškėja, nusprendusi sieti savo ateitį su Lietuva, ėmėsi veiksmų, padėsiančių jai integruotis, pavyzdžiui, pradėjo mokytis lietuvių kalbos, bandė ją naudoti asmeniniame gyvenime. Pareiškėjai patinka gyventi Lietuvoje, Lietuvos visuomenė ir kultūra.
Atsiliepimas
2.8. Atsakovas, turėdamas išankstinę nuomone, Sprendimuose nurodė tik abstraktų ir formalų pareiškėjos situacijos vertinimą. Tai patvirtina Sprendimų turinys, kuris yra standartinis: administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 įvertintų Migracijos departamento sprendimų turinys yra identiškas šioje byloje ginčijamų Sprendimų turiniui.
2.9. Pareiškėjos pateikti duomenys (apie jos viešai reiškiamą kritiką ir pan.) paneigia atsakovo prielaidas apie pareiškėjos keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, tačiau atsakovas ignoravo šias aplinkybes. Pareiškėjos keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui paneigianti informacija buvo pateikta atsakovui klausimyne. Be to, neaišku, kodėl, atsakovui kilus abejonių dėl pareiškėjos keliamos grėsmės, nebuvo gauti papildomi pareiškėjos paaiškinimai, darbdavio charakteristika apie pareiškėją arba suorganizuotas interviu.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Sprendimas priimtas vadovaujantis VSD išvada, kurioje pateiktas vertinimas, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi ir kitomis teisės normomis, VSD yra kompetentingas subjektas vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas nekvestionuoja šios įstaigos išvadų ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
3.2. Išvada apie pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika ir jos integracijos nebuvimo yra pagrįsta ne prielaidomis, o su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbine veikla). Teismų praktika patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos veiksmai (jos darbas (duomenys neskelbtini) karinės pramonės įmonėje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
3.3. Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį, prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.
Šalies argumentai
3.4. Pareiškėjos teiginiai, kad ji niekada nepalaikė (duomenys neskelbtini) vykdomos agresyvios vidaus ir užsienio politikos, taip pat kad ji yra aktyvi protestų rėmėja ir dalyvė, palaikanti (duomenys neskelbtini) opozicijos lyderius, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais.
3.5. Sprendime 1 faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jame nustatytas juridinių faktų visetas, jos (faktinės aplinkybės) susietos su taikomomis teisės normomis, todėl šis administracinis sprendimas atitinka reikalavimus, suformuluotus tiek VAĮ, tiek teismų praktikoje. Nors esminis Sprendimo 1 pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau iš šio sprendimo turinio aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos situacijos vertinimą (pvz., atsižvelgė į jos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas šiuo atveju neatliko jokio savarankiško tyrimo.
3.6. Atsakovas nenustatė, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėja mokėsi lietuvių kalbos ir siekia ją vartoti asmeniniame gyvenime, nelaikytina ryšiu su Lietuvos Respublika. Nustatyti pareiškėjos ryšiai su Lietuva neatsveria jos keliamos grėsmės valstybės saugumui svarbos.
Atsiliepimas
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
4.1. Sprendimai buvo priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, jie yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, ir priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
4.2. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prie Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginėse įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijose, strateginėse įmonėse ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių, pavyzdžiui, gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.
4.3. Atsižvelgiant į nagrinėjamam klausimui aktualią teismų praktiką, laikytina, kad, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, Sprendimai nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.
6. Teismas nustatė, kad:
Šalies argumentai
6.1. Pareiškėja 2022 m. birželio 22 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai Lietuvos Respublikoje.
6.2. Pareiškėja 2022 m. birželio 22 d. informacijos apie perkeliamą darbuotoją ar jo šeimos narį pažymoje Migracijos departamentui nurodė, be kita ko, jog 2005–2010 metais baigė (duomenys neskelbtini) institutą, nuo 2022 metų dirba „(duomenys neskelbtini)“; 2011–2012 metais dirbo (duomenys neskelbtini), neturėjo leidimo dirbti su įslaptinta informacija; tėvas dirba (duomenys neskelbtini), brolis dirba (duomenys neskelbtini)
6.3. Pareiškėja nuo 2022 m. liepos 13 d. iki 2022 m. gruodžio 26 d. turėjo galiojančią nacionalinę vizą.
6.4. Pareiškėja nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. iki šiol dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“.
6.5. Migracijos departamentas 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. 760173418, galiojantį nuo 2022 m. rugpjūčio 22 d. iki 2025 m. rugpjūčio 2 d.
6.6. Pareiškėja 2022 m. rugsėjo 7 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą Vilniuje.
6.7. Pareiškėja 2023 m. balandžio 24 d. užpildė ir pateikė Migracijos departamentui klausimyną, kuriame nurodė, be kita ko, kad 2010 metais baigė (duomenys neskelbtini) institutą, įgijo informatiko specialybę, studijų metu turėjo teisę susipažinti su įslaptinta informacija, nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2012 m. gegužės mėn. dirbo (duomenys neskelbtini) inžiniere, nuo 2022 m. sausio mėn. iki 2022 m. rugpjūčio mėn. dirbo „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, palaiko ryšius su tėvu, kuris dirba (duomenys neskelbtini), bet beveik nepalaiko ryšių su broliu, kuris dirba (duomenys neskelbtini). Pareiškėja teigė, jog nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, mano, kad Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Ukrainai.
6.8. VSD 2023 m. liepos 18 d. raštu Nr. 18-7852 informavo Migracijos departamentą apie atliktą pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD išvadoje nurodyta, kad pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini) karinės pramonės įmonėje, privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) karinės pramonės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjai išdavus leidimą laikinai gyventi, ji gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. VSD vertinimu, pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 133 straipsnio 5 dalimi, turėtų būti panaikintas jai išduotas leidimas laikinai gyventi, neišduotas naujas leidimas laikinai gyventi ir uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams.
6.9. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 24 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 23S115438 (Sprendimas 1), kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, atsižvelgdamas į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėja turėjo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. liepos 13 d. iki 2022 m. gruodžio 26 d., 2022 m. rugpjūčio 22 d. išduotas leidimas laikinai gyventi galioja iki 2025 m. rugpjūčio 2 d., pareiškėja nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. iki šiol yra įdarbinta UAB „(duomenys neskelbtini)“, nėra duomenų apie šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taigi pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Pareiškėjos gyvenimas vizos ir leidimo laikinai gyventi pagrindu neįrodo jos integravimosi į Lietuvos Respublikos visuomenę ar vieningos Europos Sąjungos pozicijos palaikymo, o vien tai, kad pareiškėja turi leidimą laikinai gyventi ir dirba Lietuvoje, nepaneigia jos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėja buvo VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, o atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., 10 ir 11 klausimus) nepaneigia jos keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri nustatyta remiantis surinkta informacija, jos darbo laikotarpis nelaikytinas ilgalaikiu ryšiu su Lietuva, neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje nelaikytinas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Aplinkybė, kad pareiškėja dirbo inžiniere (duomenys neskelbtini) neilgą laikotarpį (nuo 2011 iki 2012 m.), nepaneigia grėsmės valstybės saugumui ir, VSD vertinimu, išdavus leidimą laikinai gyventi, ji gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.
6.10. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą Nr. 23S117807 (Sprendimas 2), kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, tuo pagrindu, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir NAS taisyklės) 4, 6, 15 ir 20 punktais, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5 ir 37 punktais.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą (be kita ko, Įstatymo, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo ir Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija), nuostatas), pažymėjo, kad Migracijos departamentas Sprendimą 1 priėmė remdamasis kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, kadangi pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. Vertindamas skundo argumentus, teismas akcentavo, jog vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja nebedirba valstybinėje organizacijoje, susijusioje su karine pramone, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui rizikos. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad, vertinant grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį, pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendime 1 išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali.
8. Teismas nurodė, kad iš Sprendimo 1 matyti, jog esminis šio sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjos darbo (duomenys neskelbtini), tačiau iš minėto sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą (t. y. įvertinta, kad ji nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje, turėjo išduotą nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. liepos 13 d. iki 2022 m. gruodžio 26 d., o vėliau – leidimą laikinai gyventi, galiojusį nuo 2022 m. rugpjūčio 22 d. iki 2025 m. rugpjūčio 2 d., pareiškėjos šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, pareiškėja įdarbinta Lietuvoje nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“). Nustatyti pareiškėjos trumpalaikiai ekonominio pobūdžio ryšiai su Lietuva niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjos buvusio darbo (duomenys neskelbtini), taip pat papildomų aplinkybių, jog pareiškėjos tėvas, su kuriuo pareiškėja palaiko ryšius, šiuo metu tebedirba (duomenys neskelbtini), o jos brolis dirba valstybinėje žiniasklaidos priemonėje „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėja 2005–2010 metais studijavo (duomenys neskelbtini) institute ir turėjo teisę susipažinti su įslaptinta informacija, ir iš to kylančių ar galinčių kilti grėsmių Lietuvos valstybės saugumui.
9. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktą informaciją klausimyne ir byloje nustatytas aplinkybes, pritarė VSD išvadai, jog pareiškėja gali būti laikoma (duomenys neskelbtini) valdžiai lojaliu ir patikimu asmeniu, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galinčiu vykdyti režimo užduotis arba būti panaudotu jų vykdymui, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, jog, VSD duomenimis, (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti, grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones (duomenys neskelbtini) gyvenantiems giminaičiams, pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.
10. Teismo vertinimu, pareiškėjos teiginiai apie tai, jog ji niekada nebuvo lojali (duomenys neskelbtini), reiškė prieštaravimą jos vykdomai vidaus ir užsienio politikai socialiniuose tinkluose, palaikė ir finansiškai rėmė Ukrainą, nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą 1, kadangi šios aplinkybės nepaneigia galimybės tapti (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų verbavimo objektu, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes – pareiškėjos buvusį darbą valstybinėje organizacijoje, taip pat jos šeimos narių (tėvo ir brolio) darbą valstybinėse organizacijose. Pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika (1 metų trukmės gyvenimas ir darbas) nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, o paskirta poveikio priemonė – leidimo laikinai gyventi panaikinimas – laikytina proporcinga nustatytoms keliamoms grėsmėms. Pareiškėjos asmeninis ekonominis interesas negali atsverti valstybės egzistencinio intereso (nacionalinio saugumo užtikrinimas ir jam kylančių ar galinčių kilti grėsmių šalinimas) svarbos. Kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių skunde nenurodyta. Teismas, įvertinęs Sprendime 1 nurodytus motyvus, padarė išvadą, kad atsakovas visapusiškai įvertino individualias pareiškėjos aplinkybes, atsižvelgė į priežastis, dėl kurių pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.
11. Teismas, atsakydamas į pareiškėjos argumentus, kad jai nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, pažymėjo, kad pagal esamą teisinį reguliavimą asmuo pateikė savo paaiškinimus pildydamas klausimyną, atsakymai viešojo administravimo institucijai nepasirodė prieštaringi, todėl nebuvo poreikio papildomai prašyti pareiškėjos paaiškinimų. Be to, pareiškėja turėjo galimybę teismui pateikti papildomus paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu. Pareiškėja nenurodė faktinių aplinkybių, kurios atsakovo buvo netinkamai nustatytos ar suprastos. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti buvus procedūrinių pažeidimų, turėjusių įtakos ginčijamų sprendimų priėmimui.
12. Teismas nurodė, kad pareiškėjos papildomai su skundu pateikti rašytiniai duomenys (2012–2014 m. socialiniuose tinkluose pasidalijimas informacija apie (duomenys neskelbtini) veiklą, vykusius protestus, sertifikatai apie lietuvių kalbos A1.2 lygio kursų baigimą ir kelis kartus Ukrainos rėmimą 5 Eur aukomis) nepaneigia anksčiau nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstai identifikuotos pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui vertinimo. Pareiškėjos akcentuotoje LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 buvo skirtingos faktinės aplinkybės: nurodomu atveju vertinta tarnyba (duomenys neskelbtini) karinėse institucijose prieš 20 metų, nesant kitų individualių aplinkybių (šeimos narių dabartinis darbas valstybinėse struktūrose).
13. Teismas konstatavo, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą 1, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl šis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo jį panaikinti.
14. Teismo, spręsdamas dėl Sprendimo 2 teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėjo, jog pareiškėja, siekdama paneigti šiame sprendime padarytas išvadas, teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pritaikytas minimalus 5 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra neproporcingas. Iš Sprendimo 2 turinio matyti, kad atsakovas atsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus laikotarpius, konkrečiai – 38.3 punkte nustatytą 10 metų draudimo atvykti laikotarpį užsieniečiui, kurio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat į Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktą, kurio pagrindu draudimo atvykti laikotarpis iš esmės sumažintas nuo 10 metų iki 5 metų. Atsakovas Sprendime 2 nurodė, kad jo nustatytų faktinių aplinkybių apie pareiškėjos veiklą pakanka konstatuoti, kad jos gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl jai nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.
15. Teismas priėjo prie išvados, kad, priimdamas Sprendimą 2, atsakovas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl Sprendimas 2 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo jį panaikinti.
16. Teismas sprendė, jog Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme administraciniam sprendimui nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, juose nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertintos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, pakankamas, paremtas surinktais duomenimis. Nustačius, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti ar keisti Sprendimus, pareiškėjos skundas atmestas.
III.
17. Pareiškėja V. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
18. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus ir papildomai nurodo:
Žemesnės instancijos teismas
18.1. Teismas Sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą grindė nauju argumentu, kurio atsakovas nelaikė reikšmingu, t. y. aplinkybėmis dėl pareiškėjos tėvo ir brolio. Tokiu būdu teismas viršijo savo kompetenciją ir pažeidė pareiškėjos teisę į teisminę gynybą. Skundžiamame sprendime teismas pareiškėjos šeiminių ryšių argumento reikšmingumui pagrįsti remiasi ir kitais pareiškėjai naujais argumentais, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, VSD pateikiamais bendro pobūdžio duomenimis, kurie nebuvo nurodyti Sprendimuose. Be to, teismas, remdamasis šiomis naujomis aplinkybėmis, nepagrįstai nesivadovavo LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 pateiktais išaiškinimais.
18.2. Teismas sprendime netinkamai įvertinto atsakovo pareigą tinkamai motyvuoti priimamus sprendimus. Migracijos departamentas, į Sprendimą 1 perkeldamas VSD išvadoje nurodytas aplinkybes ir pateikdamas bendro pobūdžio viešai prieinamus duomenis, neįgyvendino jam tenkančio standarto tinkamai motyvuoti priimamus sprendimus ir pareiškėjos atvejį įvertino formaliai ir siaurai. LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023 pažymėjo, kad Migracijos departamentas neturėtų automatiškai perkelti VSD išvadų į priimamą sprendimą, bet atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
18.3. Teismas nukrypo nuo LVAT praktikos dėl Migracijos departamentui tenkančios pareigos būti aktyviu. Migracijos departamentas, nustatęs pareiškėjo gyvenimo aplinkybių prieštaravimą, turėjo pareigą kreiptis į pareiškėją dėl aplinkybių patikslinimo. Pareiškėjos teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja turėjo papildomų įrodymų, kuriuos būtų pateikusi Migracijos departamentui įvertinti, bet jai nebuvo sudarytos sąlygos pasisakyti iki priimant Sprendimus. Tai, kad pareiškėjos teismui pateikti dokumentai sukėlė pačiam Migracijos departamentui abejonių dėl Sprendimų pagrįstumo, patvirtina ta aplinkybė, kad Migracijos departamentas savo iniciatyva kreipėsi į VSD dėl pakartotinio pareiškėjos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimo.
Atsiliepimas
19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo padarytomis išvadomis ir jų motyvais bei teigia, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos argumentus ir nenukrypo nuo teismų praktikos.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir tvirtina, kad pareiškėjos kritika skundžiamam teismo sprendimui yra nepagrįsta: teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 23S115438, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760173418, galiojęs nuo 2022 m. rugpjūčio 22 d. iki 2025 m. rugpjūčio 2 d. (Sprendimas 1), ir 2023 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 23S117807, kuriuo jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 26 d. iki 2028 m. liepos 25 d. (Sprendimas 2), teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovui iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra įgaliotas atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes, jo surinkti duomenys leidžia teigti, jog atsakovas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimus, o pareiškėja nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti Sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumu bei nustatyto draudimo atvykti termino proporcingumu.
23. Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi teisės normomis ir teismų praktika, pažeidė jam suteiktos kompetencijos ribas ir pareiškėjos teisę į teisminę gynybą (rėmėsi naujomis aplinkybėmis ir argumentais, kurie nebuvo Sprendimų pagrindas ir dėl kurių pareiškėja neturėjo progos pasisakyti), taip pat netinkamai įvertino Sprendimų turinį bei pareiškėjos pateiktus papildomus dokumentus.
24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo 1 teisėtumą ir pagrįstumą, akcentuoja, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, įskaitant numatytąjį šios straipsnio dalies 14 punkte – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
26. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 4 dalyje (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų (nagrinėjamu atveju aktuali institucija – VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų (nagrinėjamu atveju aktualios institucijos – VSD) išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 25 straipsnyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) nustatyta, kad užsieniečiams išduodami šie leidimai gyventi: 1) leidimas laikinai gyventi; 2) leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
27. LVAT praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
28. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)). Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018). Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr. EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)).
29. Pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, įvertinusi Sprendime 1 ir VSD išvadoje išdėstytas aplinkybes, su tuo susijusius į bylą pateiktus viešai prieinamus įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), nes ji nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2012 m. gegužės mėn. dirbo (duomenys neskelbtini) inžiniere. Ši aplinkybė yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.
31. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos pateikti įrodymai (2012–2014 m. socialiniuose tinkluose pasidalijimas informacija apie (duomenys neskelbtini) veiklą, vykusius protestus, sertifikatai apie lietuvių kalbos A1.2 lygio kursų baigimą ir kelis kartus Ukrainos rėmimą 5 Eur aukomis) nepaneigia kompetentingos valstybės institucijos – VSD – padarytų išvadų apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui: pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini) karinės pramonės įmonėje, privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; (duomenys neskelbtini) karinės pramonės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys; VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą laikinai gyventi, ji gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. Nors pareiškėja akcentuoja Migracijos departamento klausimyne savo pateiktus atsakymus, patvirtinančius, jog ji nepalaiko (duomenys neskelbtini) režimo, pareiškėjos pasirinkti atsakymai klausimyne nepaneigia VSD surinktų objektyvių duomenų.
32. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai (darbas karinės pramonės įmonėje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėja esant kitokiai geopolitinei situacijai (2011–2012 m.) dirbo karinės pramonės įmonėje, t. y. pakankamai seniai, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitais karinės arba karinės pramonės subjektais yra išnykusi. Taigi laikytini pagrįstais VSD teiginiai, jog, išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėja gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo, dėl ko ji kelia grėsmę valstybės saugumui.
33. Kaip matyti iš tikrinamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumo, papildomai paminėjo kitus bylos medžiagoje esančius duomenis, kurie nėra nurodyti VSD išvadoje ir Sprendimuose, t. y. tai, kad pareiškėjos tėvas, su kuriuo ji palaiko ryšius, šiuo metu tebedirba (duomenys neskelbtini), o brolis dirba valstybinėje žiniasklaidos priemonėje „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėja 2005–2010 metais studijavo (duomenys neskelbtini) institute ir turėjo teisę susipažinti su įslaptinta informacija. Šie papildomi pirmosios instancijos teismo pastebėjimai, kuriais nebuvo grindžiami Sprendimai, yra šalinami iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. eA-1959-1188/2023, kurioje LVAT priėmė 2023 m. liepos 5 d. nutartį, faktinės aplinkybės skiriasi: administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 pareiškėjo, kuris taip pat yra (duomenys neskelbtini) pilietis, keliama grėsmė valstybės saugumui buvo siejama su tuo, kad jis 1995–2000 metais studijavo (duomenys neskelbtini) akademijoje ir 2000–2002 metais tarnavo (duomenys neskelbtini) kariniame dalinyje, be to, Lietuvoje gyveno pareiškėjo sūnus. Nagrinėjamoje byloje nuo pareiškėjos eitų pareigų (duomenys neskelbtini) yra praėjęs žymiai trumpesnis laikotarpis, be to, nėra duomenų apie pareiškėjos ryšius (šeiminius, socialinius) su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023.
35. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjos argumentus dėl jos teisės būti išklausytai ir gero administravimo principo pažeidimo, akcentuoja, kad nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41 straipsnis yra adresuotas Europos Sąjungos institucijoms, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas Europos Sąjungos teisę, yra, be kita ko, nurodęs, kad, pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, teisės į gynybą paisymo principas yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas (žr., pvz., 2000 m. kovo 28 d. sprendimą Krombach, C‑7/98, EU:C:2000:164; 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą Sopropé, C‑349/07, EU:C:2008:746). Konkrečiau kalbant apie teisę būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra viena iš minėto pagrindinio principo sudedamųjų dalių, pažymėtina, kad šiuo metu ji yra įtvirtinta ne tik Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą kiekvieno teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. Teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai pareikšti savo nuomonę (žr., pvz., ESTT 2005 m. birželio 9 d. sprendimo Ispanija prieš Europos Bendrijų Komisiją, C‑287/02, EU:C:2005:368, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853). Minėta teisė taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją ir nurodžiusi išsamius sprendimo motyvus, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 21 d. sprendimą Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438), nes pareiga nurodyti pakankamai išsamius ir konkrečius sprendimo motyvus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų suprasti, kodėl jo prašymas buvo atmestas, kildintina iš teisės į gynybą paisymo principo (žr., pvz., ESTT 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą M prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, Attorney General, C-277/11, EU:C:2012:744).
36. LVAT savo praktikoje taip pat laikosi nuostatos, kad gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, inter alia (be kita ko, įskaitant), gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).
37. Nors gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019).
38. Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)7 patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu viešosios teisės reguliuojamas subjektas (angl. a public authority) ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių subjektų teises, jis tokiems asmenims privalo suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laikotarpį nacionalinėje teisėje numatytu būdu, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, nebent tai akivaizdžiai nebūtina, su sąlyga, kad jiems prieš tai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę. Iš šios nuostatos matyti, kad teisė būti išklausytam siejama apskritai su galimybės pareikšti savo nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu.
39. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde ir apeliaciniame skunde neginčija atsakovo nustatytų esminių faktinių aplinkybių, o savo teisės būti išklausytai pažeidimą grindžia tuo, kad, atsakovui neapklausus pareiškėjos prieš priimant Sprendimus, jai nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius, kad ji viešai pasisako prieš (duomenys neskelbtini) režimą, palaiko Ukrainą kare su Rusija, yra integravusis į Lietuvos visuomenę. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja dar iki Sprendimų priėmimo (pvz., atsakydama į klausimus klausimyne) buvo nurodžiusi Migracijos departamentui, jog ji nepalaiko (duomenys neskelbtini) režimo, taigi, šie jos teiginiai nėra nauji, o pareiškėjos įrodymai apie lietuvių kalbos mokymąsi, kaip minėta, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Tai, kad pareiškėja kitaip vertina savo pateiktų dokumentų teisinę reikšmę, nepaneigia padarytų išvadų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjos pagrindinės administravimo procedūros nebuvo pažeistos (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
40. Vadovaudamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir nekartodama argumentų, kuriuos skundžiamame sprendime išdėstė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovo vertinimu, pateiktu Sprendime 1, kad pareiškėja pripažintina grėsmę valstybės saugumui keliančiu asmeniu, o jai išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą 1, įvertino individualią pareiškėjos situaciją, be kita ko, tai, kad pareiškėja neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
41. Migracijos departamentas Sprendimu 2 uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Įvertinus šio sprendimo turinį, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu. Sprendime 2 detaliai įvertintas pareiškėjos socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, pobūdis ir nustatyta, kad jos ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir neilgalaikiai. Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad ji tokių ryšių neturi. Sprendime 2 pažymėta, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1 panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Taigi, Sprendime 2 pakartotinai vertinta pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui bei individualios su pareiškėja susijusios aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendimas 2 yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu 2 pareiškėjai nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.
42. Dėl kitų pareiškėjos argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos V. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.