Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Laimos Gerasičkinienės ir Astos Pikelienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) BUAB „Suzana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Suzana“ ieškinį atsakovui P. K. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 9 169,14 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-12-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-6313-866/2015 pagal kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo iškelta bankroto byla UAB „Suzana“ (toliau - Bendrovė).Vilniaus apygardos teismas 2015-12-02 nutartimi iškeldamas bankroto bylą konstatavo, kad Bendrovė skolinga valstybės biudžetui 1 527,96 Eur ir Socialinio draudimo fondo valdybai 3 311,06 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2016-03-03 ir 2016-07-11 nutartimis buvo patvirtinti Bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai - viso 5 539,14 Eur sumai: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos - 1 527,96 Eur; VSDFV Vilniaus skyriaus - 3 311,06 Eur; antstolio M. D. - 700,12 Eur. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis Bendrovė įregistruota 2009-04-22, nuo 2009-04-22 iki 2012-12-28 Bendrovės akcininku buvo atsakovas P. K., nuo 2012-12-28 iki bankroto bylos iškėlimo - V. K..Ieškovas išanalizavęs Bendrovės finansinius duomenis (pradelstus įsipareigojimus), jų santykį su Bendrovės turto verte ir Bendrovės ūkinės komercinės veiklos rezultatus, padarė išvadą, kad atsakovo vadovavimo metu atsirado sąlygos ir aplinkybės bankroto bylai kelti ir vadovas turėjo pareigą priimti atitinkamą sprendimą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl atsakovas yra atsakingas už Bendrovei bei jos kreditoriams padarytą tiesioginę turtinę žalą. Ieškovo vertinimu, Bendrovė 2011-12-31 buvo nemoki ir direktorius P. K., kaip atsakingas asmuo, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme imperatyviai nurodytos pareigos nevykdė, todėl Bendrovei bei jos kreditoriams buvo padaryta turtinė žala.Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad Bankroto administratoriui buvo perduoti visi Bendrovės buhalteriniai dokumentai, tame tarpe ir Sąskaitos 2435 apyvarta, kurioje fiksuojamas įmonės įsiskolinimas atskaitingiems asmenims (direktoriui, darbuotojams ir pan.). Iš jos matyti, kad atsakovas, veikdamas kaip įmonės atskaitingas asmuo (direktorius), nuo 2012 m. sausio 1 d. nuosavomis lėšomis dengė įmonės įsiskolinimus kreditoriams. Atsakovas nuosavomis lėšomis palaikė įmonės veiklą ir stengėsi atkurti jos mokumą tol, kol nepardavė UAB „Suzana“ akcijų ir nebuvo atleistas iš įmonės direktoriaus pareigų (2013-01-31). Atsakovas Bendrovės veiklai palaikyti ir mokumui atkurti 2012-2013 metų laikotarpiu išleido 83 878,70 Lt nuosavų lėšų. Ši aplinkybė reiškia, kad ieškinio pareiškimas buvusiam direktoriui ir akcininkui yra nepagrįstas. Atsakovas pažymi, kad šie duomenys ieškovui buvo žinomi, tačiau ieškovė sąmoningai juos nutyli. Atsakovas taip pat nurodė, kad nuo 2012-01-01 Bendrovės dalyvis P. K. ėmėsi priemonių įmonės mokumui atkurti ir tą aktyviai darė savo nuosavomis lėšomis dengdamas Bendrovės įmonės įsiskolinimą valstybės biudžetui, darbuotojams ir tiekėjams iki pat 2013-01-31 (kai perleido akcijas ir buvo atleistas iš direktoriaus pareigų), t.y. dėjo pastangas palaikyti jos veiklą. Todėl 2012-01-01 - 2013-01-31 atsakovas nei kaip įmonės dalyvis, nei kaip įmonės vadovas neturėjo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovo įsitikinimu, jis neturėjo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl jo veiksmuose nėra neteisėto neveikimo. Neegzistuoja ir kitos esminės civilinės atsakomybes sąlygos - žala ir priežastinis ryšys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 22 d. nusprendė atmesti ieškinį. Teismas konstatavo, jog 2011-12-31 Bendrovė buvo nemoki, todėl 2012 metų pirmoje pusėje atsakovas formaliai turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo nesąžiningumą, žalos padarymą (nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo), priežastinio ryšio egzistavimą dėl atsakovo veikimo (neveikimo) ir kildinamos žalos, jog atsakovas nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo veikė labai nerūpestingai ar tyčia (CPK 178, 179, 185 straipsniai): byloje nekilo ginčas, kad atsakovo pateiktos Sąskaitos 2435 apyvarta (Atskaitingi asmenys) (b.l. 110-116), Sąskaitos 4462 apyvarta (Mokėtinas gyventojų pajamų mokestis) (b.l. 116-117), Sąskaitos 4463 apyvarta (Mokėtinos socialinio draudimo įmokos) (b.l. 118-121) atitinka faktinę padėtį, t.y. iš esmės patvirtina atsakovo argumentus, kad atsakovas Bendrovės veiklai palaikyti ir mokumui atkurti 2012-2013 metų laikotarpiu išleido 83 878,70 Lt nuosavų lėšų – ženkliai didesnė suma negu visų likusių kreditorių kreditorinių reikalavimų suma; kreditoriai taip pat nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog Bendrovės bendra skolų suma buvo gana nedidelė, jos situacija nebuvo beviltiška, ji vykdė veiklą ir įsiskolinimai buvo dengiami; ieškovas neginčijo aplinkybės, kad Bendrovė neturėjo jokio turto, todėl nuo 2012-01-01 iš Bendrovės nebuvo paimtos jokios lėšos, joks turtas ir negauta jokios kitos naudos jokia kita forma nei įmonės vadovo, nei įmonės dalyvio naudai; ieškovas neginčija atsakovo nurodytų aplinkybių, kad kreditoriai nepatyrė žalos, bet gavo naudos, nes laikotarpiu 2012-05-01 - 2013-01-31 neiškėlus bylos ir atsakovui prisidėjus nuosavomis lėšomis: 51 293,34 Lt sudarė darbo užmokestis darbuotojams; 13 291,96 Lt – SODRAI; 2012-05-01 Bendrovė turėjo 7 884,86 Lt dydžio įsiskolinimą VMI (kartu su garantinio fondo skola), o 2013-01-31 bendra skola VMI sudarė 5 263 Lt (pačios VMI pateikti duomenys apie įsiskolinimą), t.y. įsiskolinimas VMI sumažėjo 2 621,86 Lt; ieškovas priežastinį ryšį įrodinėjo iš esmės tik ta aplinkybę, kad yra patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma, todėl teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad tai negali būti vienareikšmiškai sutapatinama su tariama kreditorių patirta žala (atsižvelgiant ir į aukščiau nurodytą teismų praktiką).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas (ieškovas) BUAB „Suzana“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliantas nurodė šiuos argumentus:šioje byloje ieškovas įrodė, kad Bendrovė dar 2011-12-31 buvo nemoki ir būtent direktorius P. K., kaip atsakingas asmuo, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, tačiau Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme imperatyviai nurodytos pareigos nevykdė. Šiuo atveju ieškovas pateikė visus pastarojo turimus duomenis, iog būtent dar 2011-12-31 Bendrovė buvo nemokumo būsenoje, o paneigiančių duomenų byloje nėra pateikta.Vilniaus apygardos teismas, priėmęs 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Suzana“, įvertino pradelstus įsipareigojimus ir duomenis apie UAB „Suzana" priklausantį turtą ir konstatavo, kad UAB „Suzana" yra nemoki. Vilniaus apygardos teismas šioje nutartyje konstatavo, kad juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentai paskutinį kartą teikti buvo 2009 metais (nuo 2009 metų UAB „Suzana“ nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo nustatytos pareigos teikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus), ta pačia nutartimi teismas pažymėjo, kad Bendrovei buvo taikomi priverstinio išieškojimo veiksmai, tačiau skolos nebuvo išieškotos, ta pačia nutartimi nustatyta, kad UAB „Suzana“ neturi jokio registruotino turto.Jeigu atsakovas P. K. po 2011-12-31 būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šiai dienai bankroto byloje nebūtų patvirtinti tokio dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai (5 539,14 EUR), kurie liks nepadengti, kadangi Bendrovė neturi jokio turto, iš kurio galėtu būti atlyginama bent dalis pastarųjų finansinių reikalavimų sumos. Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, jog tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsiradusios žalos yra nustatytas ir nepaneigtas jokiais objektyviais įrodymais.Atsakovas P. K. pateikė atsiliepimą į pareikštą skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, šiuos argumentus:Ieškovas iš esmės neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, o apeliacinis skundas turi būti atmestas.Bylos nagrinėjimo metu, ieškovas aiškiai pripažino, kad įmonė neturėjo jokio turto ar kitų resursų, iš kurių būtų galima padengti bent dali kreditorių reikalavimų. Ieškovas aiškiai pripažino, kad įmonė savo lėšomis ar resursais objektyviai neturėjo galimybės padengti jokios dalies kreditorių reikalavimų nepaisant to, kada - 2011-12-31 ar 2012-04-27 atsakovas būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš tokios ieškovo pozicijos galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad priežastinis ryšys šioje byloje objektyviai negali egzistuoti.Principinė problema egzistuoja tame, kad ieškovas žalos atlyginimą kreditoriams suvokia ne kaip civilinės atsakomybės kategoriją (neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys), o kaip bausmę už tai, jog nebuvo laiku kreiptasi į teismą. Nei įmonės vadovas, nei akcininkai nėra atsakingi už kreditorių reikalavimų padengimą, nes tai paneigtų ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens institutą. Civilinė atsakomybė gali kilti, jeigu vadovas ar akcininkas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo esant nemokumo situacijai, tačiau žalos susidarymo priežastys turi būti bankroto bylos neiškėlimo faktas, o ne tai, kad įmonė yra skolinga savo kreditoriams.Atsakovas pateikė įrodymus – apskaitos dokumentais grįstus apskaičiavimus, iš kurių matyti, kad įmonės kreditorių reikalavimai būtų didesni tuo atveju, jeigu dėl bankroto bylos iškėlimo būtų buvę kreiptasi 2012 metais. Ieškovas niekaip neginčijo ir nepaneigė šių įrodymų. Būtent šį faktą ir konstatavo teismas, todėl apelianto motyvas nepagrįstas.Paskirti bankroto administratoriui UAB Verslo konsultantai 3 000 EUR dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad juridinio asmens vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė.ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas. Nagrinėjamu atveju atsakovas buvo Bendrovės dalyvis ir vadovas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į valdymo organo ir dalyvio funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Individualiu atveju būtina įvertinti, ar dalyvis atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui; tada jam atsakomybė taikytina kaip faktiniam vadovui ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atliko dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto (faktiškai, iš tikrųjų) vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį; jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio atsakomybei reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004). Nustatant nesąžiningus juridinio asmens dalyvio (akcininko) veiksmus atsižvelgiama į bendrą sąžiningumo principą (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ne kiekvienas akcininko nesąžiningas veiksmas užtraukia jam atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nes, taikant civilinę atsakomybę juridinio asmens dalyviui, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nesąžiningų jo veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo įvykdyti prievolės. Antai civilinėje byloje, kurioje kreditorius (juridinis asmuo), vadovaudamasis CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, iš skolininko akcininko reikalavo grąžinti pagal preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo daikto pirkimo sumokėtą avansą, pačiam skolininkui (bendrovei) negalint jo grąžinti dėl bankroto bylos iškėlimo, kasacinis teismas konstatavo, kad tam, jog būtų galima taikyti įmonės dalyvio civilinę atsakomybę, būtina, be kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nustatyti ne bet kokį nesąžiningumą, o būtent nesąžiningus juridinio asmens dalyvio veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo prarado galimybę įvykdyti prievolę, t. y. tapo nebepajėgus pats patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2014). Vertinant priežastinį ryšį iš esmės svarbus dalyvio nesąžiningų veiksmų padarinys – pagrindinio skolininko nemokumas, o ne konkretus kreditoriui neįvykdytos prievolės dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012).Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G. , bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014).Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nors formaliai Bendrovė 2011-12-31 buvo nemoki ir direktorius P. K., kaip atsakingas asmuo, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau taip pat vertintina byloje nustatyta aplinkybė, jog atsakovas nors ir nesikreipė dėl bankroto iškėlimo, siekė sumažinti bendrovės įsiskolinimus kreditoriams. Atsakovas Bendrovės veiklai palaikyti ir mokumui atkurti 2012-2013 metų laikotarpiu išleido 83 878,70 Lt nuosavų lėšų. Bendrovės dalyvio P. K. veiksmai nuo 2012-01-01, kurių jis ėmėsi įmonės mokumui atkurti nuosavomis lėšomis, dengiant Bendrovės įmonės įsiskolinimą valstybės biudžetui, darbuotojams ir tiekėjams iki pat 2013-01-31 (kai perleido akcijas ir buvo atleistas iš direktoriaus pareigų, nelaikyti kaip žala. Todėl 2012-01-01 - 2013-01-31 atsakovas nei kaip įmonės dalyvis, nei kaip įmonės vadovas neturėjo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, ieškovas iš esmės neįrodė, jog atsakovui nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo padidėjo žala kreditoriams. Ieškovo pareikštas ieškinys yra grindžiamas tik formaliais teiginiais ir jo patenkinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Kolegija sutinka su atsakovo argumentu, jog civilinė atsakomybė gali kilti, jeigu vadovas ar akcininkas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo esant nemokumo situacijai, tačiau žalos susidarymo priežastys turi būti bankroto bylos neiškėlimo faktas, o ne tai, kad įmonė yra skolinga savo kreditoriams.Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Taip pat teismui atmetus ieškovo ieškinį atsakovui, tuo pačiu metu neatsiranda teisinis pagrindas daryti išvadą, kad tokiu atveju laikytina, jog ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Nagrinėjamos bylos atveju teismui nenustačius ieškovo kaltų veiksmų sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, atmestinas atsakovo prašymas skirti ieškovui piniginę baudą už piktnaudžiavimą procesu (CPK 95 str. 2d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

apelianto BUAB „Suzana“ apeliacinį skundą atmesti.