Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei M. R. dėl rankpinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. M. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės M. R. 1 000,00 Eur rankpinigių sumą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakove susitarė dėl namo dalies – negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo. Atsakovė pateikė ieškovui dokumentus, tarp kurių buvo prašymas savivaldybei dėl žemės pirkimo ir savivaldybės atsakymas apie tokią galimybę. Ieškovui buvo pažadėta, kad iki pardavimo dienos tai bus įforminta. Atsakovė paprašė ieškovo prieš įforminant pirkimą sumokėti jai 1 000,00 Eur rankpinigius. Dėl sumokėtų rankpinigių pasirašė atitinkamą kvitą. Atsakovė įtikino ieškovą, kad ji turi susitarimą, pagal kurį bus galima be 2 arų žemės nupirkti daugiau žemės iš savivaldybės. Dėl to jis dar prieš pasirašant sandorį pas notarą parašė į savivaldybę prašymą dėl kaimynų žemės išpirkimo, tačiau kai notaras pateikė pirkimo – pardavimo sutarties projektą, ieškovas nepamatė jokio įrašo apie žemę. Be žemės supuvę sienojai yra nieko neverti, todėl ieškovas atsisakė pasirašyti sutartį, kuri neatitiko šalių ankstesnių susitarimų, pareikalavo grąžinti rankpinigius. Atsakovė nurodė, kad pinigus ji jau išleido, prižadėjo grąžinti per savaitę, tačiau iki šiol jų negrąžino.Atsakovė M. R. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad neapgavo ir neatsisakė sandorio, laikėsi ankstesnių susitarimų. 2015-08-17 susitiko su ieškovu Vilniaus miesto 33-ojo notarų biuro patalpose, supažindino jį su dokumentais, liečiančiais šį sandorį, pasirašė preliminarią sutartį dėl patalpų pirkimo ir to pasėkoje ieškovas atsakovei davė 1 000,00 Eur rankpinigių. Apie žemės sklypo dalį – 2 arus buvo kalbėta ir parodytas Nekilnojamojo turto registro dokumentas, kad dalis minimo daugiabučio gyventojų yra privatizavę arba išsinuomoję, o likusi dalis priklauso valstybei. Atsakovė sakė ieškovui, kad 2007 m. pradėjus aiškintis šį klausimą, buvo žodžiu paaiškinta, rašytinio atsakymo iš žemėtvarkos tarnybos nebuvo. Nuo to laiko ji nesidomėjo šiuo klausimu ir niekur nesikreipė. Ieškovas viską suprato ir sutiko. Ieškovas paprašė notaro darbuotojų nurodyti sutartyje pardavimo kainą 7 000,00 Eur dėl jai nežinomų priežasčių. Tuo tarpu preliminarioje sutartyje nurodyta tikroji kaina – 9 500,00 Eur. Su šiuo ieškovo prašymu, pasirašant sandorį, ji nesutiko. 2015-08-19 notarų biure ieškovas dar kartą klausinėjo apie žemę, ji jam paaiškino tą patį ką jau buvo sakiusi. Ieškovas su atsakovės paaiškinimais nebesutiko ir teigė, kad ji jam nerodžiusi Nekilnojamojo turto registro dokumento apie žemės sklypą. Notarė paaiškino, kad ji apie žemę į sutartį nieko negali įrašyti, kadangi nėra atitinkamų dokumentų. Ieškovas pareiškė, kad sutarties nepasirašys ir atsakovė yra jį apgavusi, reikalavo grąžinti rankpinigius. Atsakovė prašė parašyti raštelį apie rankpinigių grąžinimą, tačiau ieškovas paėmęs iš atsakovės rankpinigius, raštelį suglamžė ir neperdavė jo atsakovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-12-29 sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovės M. R. ieškovui V. M. 1 000,00 Eur dydžio be pagrindo įgytą sumą bei 30,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nurodė, jog ginčo šalys nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad dėl priešingos šalies kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Preliminarioje sutartyje nėra aptarta apie žemės sklypo pirkimą, o perkamo daikto kaina nurodyta 9 500,00 Eur, tačiau notaro parengtame pirkimo pardavimo sutarties projekte nurodoma kaina – 7 000,00 Eur. Atsakovė pripažino, kad sutarties rengimo išlaidas apmokėjo ji, todėl tikėtina, kad ji žinojo apie kainos pakeitimą, tačiau teismui nepagrindė įrodymais, kodėl kaina sumažinta 2 500,00 Eur, o teismo posėdyje nurodė, jog 7 000,00 Eur kaina yra per maža. Ieškovas teigia, kad šis objektas nevertas ir tokios kainos be žemės sklypo dalies, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Aplinkybė, kad dar nebūdamas daikto savininku jis kreipiasi į savivaldybę dėl jai priklausančios namo dalies įsigijimo arba jo (ieškovo) namo dalies rekonstrukcijos, verčia abejoti ir jo sąžiningumu. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovė neginčijo aplinkybės dėl parduodamo daikto vertės – ar jai priklausančio namo dalies be žemės sklypo kaina yra reali, protinga. Tuo pačiu patalpų pardavimo skelbime ji nurodo, kad „prie šio namo priskirtas žemės sklypas (paskirtis kita – indiv. namams statyti) statyti ir eksploatuoti 0,3170 ha. Atitinkamai prie šių patalpų priklauso ? 2 arai“, t. y. nenurodoma, kokios konkrečios teisės į žemės sklypą priklauso patalpų savininkui. Be to, atsakovė nepateikė ir minimas teises patvirtinančių įrodymų. Kaip matyti, skelbimas redaguotas 2015-10-03 – tai atlikta po ieškinio padavimo dienos, todėl nėra aiškus jo turinys ginčo laikotarpiu, nes ieškinys teisme gautas 2015-08-27.Šalims neįrodžius pagrindinės sutarties nesudarymo aplinkybių, teismas darė išvadą, kad atsakovė įgijo 1 000,00 Eur sumą be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, todėl neįvykus sandoriui ji turi būti grąžinama ieškovui kaip pinigus perdavusiai šaliai.Byloje nėra pakankamai ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės nurodytą aplinkybę, kad ji grąžino ieškovui 1 000,00 Eur sumą. Nesuprantama, kodėl atsakovė, teikdama, jog turi teisinį išlavinimą, neinformavo teisėsaugos institucijų apie paimtus pinigus prieš jos valią. Tuo metu ji buvo notarų biure, todėl turėjo realią galimybę pranešti apie neteisėtą pinigų paėmimą, jei toks faktas buvo. Teismas išaiškino atsakovei teisę prašyti apklausti teisme liudytojais asmenis, kurie buvo notarų biure, kad patvirtintų atsakovės nurodytas aplinkybes, tačiau atsakovė nepasinaudojo šia teise.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantė M. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-29 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad nėra ieškovo kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Ieškovas savo kaltę pripažino savo paties ieškinyje, nurodydamas „atsisakiau pasirašyti (pagrindinę) sutartį, nes ji neatitiko ankstesnių susitarimų“. Teismui pripažinus, kad ieškovas nepagrįstai atsisakė sudaryti sutartį, turi būti laikoma, kad apeliantė turi teisę taikyti ieškovui sankciją – 1 000,00 Eur baudą, avanso sumą įskaitant į baudos sumą.Ieškovas savo atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį motyvavo tuo, kad į perkamo turto sudėtį neįeina žemės sklypas, tačiau preliminarioje sutartyje pardavėjas įsipareigojo parduoti, o pirkėjas nupirkti tik negyvenamąsias patalpas. Teismas, konstatavęs, kad pirkėjui buvo tinkamai atskleistos parduodamo daikto savybės, nepagrįstai pateisino atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį. Esant tokiam teismo vertinimui, preliminari pirkimo – pardavimo sutartis nebetenka prasmės, nes teismas sprendimu faktiškai konstatavo pirkėjo teisę bet kokiais išgalvotais motyvais atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį ir nepatirti dėl to jokių neigiamų pasekmių. Atsakovė nesutiko su mažesne parduodama daikto kaina, tačiau tokio mažinimo preliminarioje sutartyje nebuvo numatyta, preliminarios sutarties sąlygos nebuvo keičiamos. Teismas sprendė, kad ir atsakovė atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, nes neva jos netenkino sumažinta daikto kaina. Su tokiu vertinimu negalima sutikti, nes šalys tikslią daikto kainą be jokių išlygų nurodė preliminariojoje pirkimo – pardavimo sutartyje. Šalys sutarė, kad daikto kaina yra 9 500,00 Eur ir pirkėjas neturėjo teisės reikalauti, kad ši iš anksto sutarta kaina pagrindinė sutartyje būtų sumažinta, atitinkamai pardavėja neprivalėjo su tokiu nauju reikalavimu sutikti. Civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovas siūlė sudaryti taikos sutartį ir nupirkti patalpas už mažesnę kainą, motyvuodamas tuo, kad ketina už tokią kainą pirkti iš savivaldybės likusią pastato dalį. Taigi ieškovas aiškiai atskleidė, kad jis žinojo ką perka ir turėjo konkrečius tikslus, kaip elgsis su nupirktomis patalpomis. Apeliantė M. R. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriais papildo apeliacinį skundą.Nurodo, jog ieškovo teiginiai prieštarauja jo pateiktiems įrodymams, kas patvirtina, jog ieškovas būtų sutikęs su sandoriu dėl patalpų įsigijimo ir be žemės sklypo.Ieškovas preliminarioje sutartyje buvo įsipareigojęs apmokėti visas notaro išlaidas, tačiau ieškovui išėjus iš notarų biuro su rankpinigiais, apeliantė neturėjo kitos išeities, kaip apmokėti notaro išlaidas už sutarties projekto parengimą.Patalpų kainą apeliantė nustatė pagal analogiją Vilniaus miesto savivaldybės privatizuojamai patalpų kainai. „Skelbimas redaguotas“ reiškia skelbimo galiojimo datos pratęsimą dar dviem mėnesiams.Sutarties pasirašymo metu, konflikto įkarštyje bei vėliau apeliantė dėl ieškovo elgesio nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl sveikatos būklės.Ieškovas V. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.Nurodo, jog kai paaiškėjo, kad žemė yra neišpirkta, apeliantė sutiko sumažinti kainą iki 7 000,00 Eur, kaip matyti iš notarinės sutarties, tačiau apeliantei ši suma atrodė per maža, todėl ji nusprendė negrąžinti užstato ir atsisakė parduoti patalpas už sutartą sumą. Ieškovas yra pasirengęs nupirkti ginčo patalpas, pridedant prie avanso sumos 6 000,00 Eur.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Kartu su papildomais paaiškinimais apeliantė pateikė naujus įrodymus – savivaldybės privatizuojamų patalpų sąrašo, skelbimo portale www.aruodas.lt turinio iki 2015-10-03, neįgaliojo pažymėjimo kopijas, išrašą iš Santariškių ligoninės. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės pateiktais naujais įrodymais, konstatuoja, jog šie įrodymai galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, atsisako apeliantės pateiktus aukščiau nurodytus naujus įrodymus priimti.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015-08-17 šalys sudarė Preliminariąją negyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo sutartį (toliau – Preliminarioji sutartis), kuria sulygo, jog iki 2015-08-21 tarp šalių bus pasirašyta negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – Negyvenamosios patalpos), pirkimo – pardavimo sutartis (toliau – Pagrindinė sutartis). Preliminariojoje sutartyje įtvirtinta, jog apeliantė gavo 1 000,00 Eur rankpinigius už Negyvenamųjų patalpų pardavimą; ši avanso suma bus įskaičiuota į Negyvenamųjų patalpų pardavimo kainą, kuri yra 9 500,00 Eur. Preliminariąja sutartimi taip pat sulygta, jog pirkėjui atsisakius nuo sandorio avansas negrąžinamas, o atsisakius pardavėjui – sumokama 1 000,00 Eur bauda ir grąžinami 1 000,00 Eur rankpinigiai, iš viso 2 000,00 Eur. 2015-08-19 šalims atvykus pas notarą Pagrindinė sutartis pasirašyta nebuvo. Į bylą pateiktas 2015-08-18 Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties projektas (toliau – Pagrindinės sutarties projektas), kurio 3.1. punkte nustatyta Negyvenamųjų patalpų kaina yra 7 000,00 Eur. Pagrindinės sutarties projekto parengimo išlaidas apmokėjo apeliantė.Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra ieškovo kaltės dėl Pagrindinės sutarties nesudarymo bei ieškinį tenkino – teismui pripažinus, kad ieškovas nepagrįstai atsisakė sudaryti Pagrindinę sutartį, turėjo būti laikoma, kad apeliantė turi teisę taikyti ieškovui sankciją – 1 000,00 Eur baudą, avanso sumą įskaitant į baudos sumą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir susijusiais apeliantės argumentais nesutinka.Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tiek ieškovas, tiek apeliantė atsisakė sudaryti Pagrindinę sutartį. Ieškovas nurodė, jog atsisakė sudaryti Pagrindinę sutartį, nes ji neapėmė ankstesnių šalių žodinių susitarimų dėl žemės, esančios šalia Negyvenamųjų patalpų. Apeliantė nurodė, jog nesutiko su mažesne Negyvenamųjų patalpų kaina, įtvirtinta Pagrindinės sutarties projekte, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė apmokėjo Pagrindinės sutarties projekto parengimo išlaidas, gali būti pagrįstai traktuojama apeliantės nesutikimu pasirašyti Pagrindinės sutarties projektą, t. y. atsisakymu sudaryti Pagrindinę sutartį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog apeliantei pripažinus, kad ji apmokėjo Pagrindinės sutarties projekto parengimo išlaidas, yra labiau tikėtina, kad apeliantė žinojo apie Negyvenamųjų patalpų kainos pakeitimą. Apeliantė savo teiginių, jog ji padengė Pagrindinės sutarties projekto paregimo kaštus tik dėl to, kad įvykus konfliktui tarp šalių ir ieškovui pasišalinus iš notarų biuro, apeliantė neturėjo kitos išeities, nepagrindė jokiais įrodymais. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pripažinus, kad abi šalys atsisakė sudaryti Pagrindinę sutartį, turėjo būti vertinama, kuri iš šalių yra kalta dėl Pagrindinės sutarties nesudarymo, ką pagrįstai darė pirmosios instancijos teismas.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo šalys nepateikė į bylą objektyvių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad dėl priešingos šalies kaltės nebuvo sudaryta Pagrindinė sutartis. Į bylą nėra pateikta nei įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų, jog egzistavo šalių susitarimas dėl žemės sklypo, esančio šalia Negyvenamųjų patalpų, ir apeliantė šį susitarimą pažeidė, nei įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad mažesnės Negyvenamųjų patalpų kainos, negu Preliminariojoje sutartyje Pagrindinės sutarties projekte įtvirtinimą inicijavo ieškovas, to nesuderinęs su apeliante bei tokiu būdu pažeisdamas Preliminariosios sutarties nuostatą dėl ginčo patalpų kainos. Tuo tarpu į bylą pateiktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo labiau tikėti, t. y. nėra pakankama spręsti, kad viena iš bylos šalių yra kalta dėl Pagrindinės sutarties nesudarymo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant neįrodytą nė vienos iš Preliminariosios sutarties šalių kaltę dėl Pagrindinės sutarties nesudarymo bei tuo remdamasis ieškinį tenkino, kas sąlygoja, jog apeliantės argumentai, susiję su ieškovo kalte dėl Pagrindinės sutarties nesudarymo, atmetami kaip nepagrįsti.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir proceso teisės normas, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai motyvavus, o jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas ieškovo naudai, apeliantės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Apeliantės M. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.