- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-16
- Bylos Nr.
- I-662-289/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02250-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės atstovo ir atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-2304-16530 panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. R. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-2304-16530 ir priteisti iš Lietuvos valstybės 6000 eurų atlyginti žalą, atsiradusią dėl Tarnybos įvykdytų neteisėtų konstitucinių veiksmų (CK 6.271 straipsnis).
Pareiškėjo skunde (b. l. 2-4) nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius (toliau - Tarnyba) 2018-08-14 sprendimu Nr. (2.5)NO-2-6175 pareiškėjo prašymą reg. Nr. (2.5)STP-l-2304 paliko nenagrinėtu, motyvuodama tuo, kad jis laikytinas kartotiniu prašymu, dėl kurio Tarnyba yra jau priėmusi sprendimą. Tarnyba 2018-09-21 sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)18-NT-2304-16530 pati savo ankstesnį sprendimą, viršydama savo įgaliojimus, savavališkai pasinaikina, pakeisdama jį nauju sprendimu, savavališkai priimdama naują sprendimą Nr. 2.5(NTP-2))-18 NT-2304-16530, imperatyviai nurodydama pareiškėjui jį skųsti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams per vieną mėnesį nuo šio sprendimo gavimo dienos. Iš 2018-09-21 dokumento Nr. 2.5(NTP-2))-18 NT-2304-16530 matosi, kad Tarnybos vedėjas V. S. jau išnagrinėjo LVAT skirtą apeliacinę bylą Nr. 1-3476-257/2018 ir priėmė sprendimą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (šio sprendimo 6 punktas). Šiuo pagrindu Tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje 2018-08-08 Nr. 1-3476-257/2018 dėl priimto teismo sprendimo apskundimo apeliacine tvarka. Su šiuo Tarnybos sprendimu Nr. 2.5(NTP-2))-18 NT-2304-16530 nesutinka dėl šių motyvų: 2018-08-10 Tarnybai pateikė prašymą dėl 2018-08-08 Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-3476-257/2018 apskundimo apeliacine tvarka. Šis pareiškėjo prašymas nėra joks kartotinis, kadangi pareiškėjas šiai Tarnybai yra pateikęs tiktai vienintelį tokį prašymą 2018-08-10 dieną, tai yra praėjus tiktai 2 dienoms nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Tokio kartotino prašymo iš pareiškėjo Tarnyba nėra gavusi ir tokio kartotinio pareiškimo ji neturi. Psichologinį terorizmą prieš pareiškėją šios Tarnybos vedėjas V. S. vykdo nuo 2018-03-08, galimai siekdamas bet kokiomis kriminalinėmis priemonėmis išgelbėti savo draugę G. L. nuo civilinės bylos dėl jai pareikšto reikalavimo pašalinti pastarosios neteisėtai įrengtą vaizdo stebėjimo kamerą. Pakeičiant vieną sprendimą kitu sprendimu V. S. viršijo savo įgaliojimus, įvykdydamas nusikaltimą pagal BK 228 str. V. S. sprendime motyvuoja, kad byla neperspektyvi, tačiau nenurodo jokių neperspektyvumo motyvų, nepateikia advokato išvados, kadangi tokios išvados jis neturi. LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog institucija pati negali panaikinti savo administracinio sprendimo. Be to, įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracini aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato. Tačiau pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi veikloje taikomu principu - „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama” (LVAT 2005 m. vasario 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-161/2005, 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010). Taip pat LVAT praktikoje pažymima, kad, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu, viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo prezumpcijos principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, jog viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų sprendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose. Taigi viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo prezumpcijos principas suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto (jeigu tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo. Viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010). Teismų praktikoje yra nustatyta, kad viešojo administravimo subjekto priimtas individualus teisės aktas gali būti panaikintas ne administracine, bet teismine tvarka, kadangi tokio sprendimo panaikinimas, susijęs su asmenų teisėmis ir pareigomis, todėl individualų teisės aktą priėmęs subjektas turi teisę kreiptis į teismą dėl priimto sprendimo panaikinimo (Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-55-413/2008). Viešojo administravimo subjektai turi teisę priimti sprendimus tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Tarnybos vedėjas V. S. panaikinti savo priimtą sprendimą ar pripažinti jį negaliojančiu neturi įgaliojimų. Vadovaujantis CK 6.246 - 6.249 straipsniais, yra pagrindai atsakovo atsakomybei - kaltė, materialinės, nematerialinės žalos susidarymas, taip pat taikytina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Pareiškėjo atveju materialinę žalą sudaro 6000 Eur. Dėl neteisėtų Tarnybos vedėjo V. S. veiksmų, pareiškėjas patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai jautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami dėl sisteminio tyčiojimosi iš pareiškėjo ir įstatymų, ir ši dvasinė skriauda tęsiasi ir šiandien, kadangi ji yra daugkartinio pobūdžio, sisteminė, o ne momentinė. V. S. nusikalstamų veiksmų įtakoje pareiškėjas yra pažemintas šeimoje, tarp draugų ir kaimynų; visi iš jo tyčiojasi, kadangi eiliniai žmonės nesuvokia, kad valstybinio valdymo organų pareigūnai gali atlikinėti tokius antikonstitucinius kriminalinius veiksmus. Aplinkiniams atrodo, kad pareiškėjas išsigalvoja ar galbūt serga kokia nors psichine liga, todėl visi draugai, giminės ir kaimynai, šeimos nariai jau aiškiai jo šalinasi, o pareiškėjas, patyręs tokią nervinę įtampą naktimis be vaistų jau negali užmigti. Tarnyba 2018-09-21 sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-2304-16530 vėl neteisėtai, išgalvotais, sveikam protui nesuvokiamais motyvais, atsisakė teikti pareiškėjui advokatą antrinės teisinės pagalbos apeliaciniam skundui administracinėje byloje Nr. 1-3476-257/2018 parašyti. Ši Tarnyba pareiškėjo prašymą 2018-08-10 suteikti antrinę teisinę pagalbą aiškiai meluodama laiko kartotiniu prašymu dėl kurio tarnyba yra priėmusi sprendimą, tačiau Tarnyboje tokio pareiškėjo prašymo nėra ir būti negali. Šiais Tarnybos nurodytais pagrindais pareiškėjas niekada nesikreipė į Tarnybą. Šie Tarnybos veiksmai aiškiai įrodo, kad tarnyba prieš pareiškėją vykdo psichologinę ataką, psichologinio teroro veiksmus. Jei ši Tarnyba taip elgiasi ir su kitais asmenimis, tai ji, pareiškėjo nuomone, kelia realią grėsmę LR nacionaliniam saugumui. Šios grėsmės objektas - teisinės sistemos sunaikinimas, konstitucinių asmens teisių pažeidinėjimo būdu, vadovaujantis teisinio nihilizmo principu, galimai tikintis sukelti valstybėje visuotinį chaosą kriminalinių ar priešiškų Lietuvai politinių jėgų naudai. Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, jog administracinių teismų praktikoje (administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tarnyba neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Tarnybos veiksmai sudaro visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Visos šios sąlygos šioje byloje yra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (byla Nr. A17-499/2007). Tarnybos neteisėtumo faktai yra aiškiai išdėstyti pareiškėjo 2018-05-02 patikslintame skunde ir šiame apeliaciniame skunde. Abiejuose skunduose aiškiai išdėstyta kaip, kokiu būdu Tarnyba pažeidė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, Viešojo administravimo įstatymą, Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei jos protokolus. Pareiškėjo apeliacinis skundas paremtas aiškiais teisiniais argumentais, o ne asmeniniais samprotavimais. Skundžiamas Šiaulių Tarnybos sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 30 straipsniui, 33 straipsnio 2 daliai bei 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6, 13 ir 14 straipsniams, nes buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą teismo procesą - bylą išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką pagal gyvenamąją vietą. Vilkindama ir atsisakydama teisingai ir atidžiai spręsti pareiškėjui aktualų klausimą, Tarnyba atėmė galimybes pareiškėjui gauti antrinę teisinę pagalbą, suvaržė jo teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę dėl socialinės padėties.
Pareiškėjas R. R. nurodė, kad savo paties skundą palaiko. Pažymėjo, jog antrinės teisinės pagalbos tarnyba priėmė sprendimą palikti jo prašymą nenagrinėtu. Paskui savavališkai panaikino jo prašymą ir atsisakė jam suteikti antrinę teisinę pagalbą, atsisako kitu sprendimu teikti antrinę teisinę pagalbą. VGTPT vadovai nevertino jo reikalavimo pagrįstumą, kurį būtų galėjęs apskųsti. Nėra nustatyta, kad subjektas turi teisę pats panaikinti savo sprendimus. Juos gali panaikinti aukštesnis organas arba teismas, todėl jų sprendimai nepagrįsti. Tuo pačiu privalo atlyginti asmeniui padarytą neturtinę žalą. Valstybė privalo užtikrinti, kad pareigūnai veiktų teisėtai. Valstybės pareiga yra užtikrinti reikiamą pareigūnų kvalifikaciją. Žalą turi atlyginti valstybė, jei darbuotojai veikė neatsakingai. VGTPT darbuotojai dirba nekvalifikuotai. Mano, kad teismas turėtų pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmus. Prašo priteisti tą žalą. Man sugadino sveikatą. Prašo pareiškimą tenkinti.
Atsakovo ir atsakovės atstovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 44). Dalyvauti teismo posėdyje nepageidavo (b. l. 14).
Atsiliepimas
Atsakovo ir atsakovės atstovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus atsiliepime (b. l. 11–14) nurodoma, kad Tarnyba mano, kad jos 2018-09-21 sprendimas Nr. 2.5(NTP-2)-I8-NT-2304-16530 yra teisėtas ir pagrįstas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau - VGTPĮ) 11 str. 7 d. 1, 2 p. numatytos nuostatos leidžia ir kartu įpareigoja Tarnybą atlikti pareiškėjo prašyme keliamo reikalavimo pagrįstumo vertinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2007-10-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A11-830-2007). VGTPĮ 11 straipsnio 7 d. 1 ir 2 punktai numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir (arba) atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Pareiškėjas patikslintu skundu prašė pirmos instancijos Teismo panaikinti Tarnybos 2018-03-21 sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-743-5353 (kuriuo pareiškėjui buvo neteikta antrinė teisinė pagalba), kurį Tarnyba 2018-03-30 sprendimu Nr. 2.5.(NTP-2)-18-T-743-5970 yra pripažinusi negaliojančiu ir suteikusi pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl įpareigojimo G. L. pašalinti neteisėtai įrengtą vaizdo stebėjimo kamerą. Pareiškėjas teikiama pagalba naudojasi (pareiškėjas tai patvirtina savo apeliaciniame skunde) ir sprendimo, kuriuo jam teikiama pagalba, neginčija. Teismas 2018-08-08 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3476-257/2018 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas 2018-08-10 prašymu paprašė Tarnybos (Tarnybos, reg. Nr. (2.5)STP-1-2304) suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl Teismo 2018-08-08 sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-3476-257/2018 apskundimo. Tarnyba 2018-09-21 sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-2304-16530 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą remdamasi VGTPĮ 11 straipsnio 7 d. 1 ir 2 punktais. Tarnyba nustatė, kad pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Teismo 2018-08-08 sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-3476-257/2018 apskundimo iš esmės reiškia prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Tarnybos panaikinto 2018-03-21 sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-743-5353 panaikinimo, kuris buvo panaikintas dar iki skundo gavimo iš teismo, t. y. Pareiškėjas siekia panaikinti neegzistuojantį Tarnybos sprendimą. LR administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 1 d., nustatyta, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2007-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr.AS16-420/2007). Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad pirmos instancijos Teismas administracinėje byloje Nr. I-3476-257/2018 pagrįstai pripažino pareiškėjo skundą nepagrįstu. Kadangi pareiškėjo reikalavimuose nėra ginčo dalyko, todėl prašymas suteikti teisinę pagalbą apskundžiant pirmos instancijos Teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti neegzistuojantį (panaikintą) Tarnybos 2018-03-21 sprendimą Nr. 2.5-(NTP-2)-18-NT-743-5353 laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu ir atstovavimas tokioje byloje yra neperspektyvus. Vadovaujantis Įstatymo 11 str. 7 d. 1, 2 p., antrinė teisinė pagalba tokiose bylose neteiktina. Remdamasi VGTPĮ 9 str. 3 d. 3 p. ir 11 p., Tarnyba mano, kad ji turėjo teisę savo rengtą 2018-08-14 raštą Nr. (2.5)NO-2-6175 pripažinti negaliojančiu. Pažymėtina, kad Tarnybos 2018-08-14 rašto Nr. (2.5)NO-2-6175 teisėtumo klausimas yra jau yra išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje Nr. 1-7083-362/2018, todėl šioje byloje Tarnybos 2018-08-14 rašto Nr. (2.5)NO-2-6175 teisėtumo klausimas neturėtų būti nagrinėjamas, nes tokiu būdu būtų pažeisti operatyvumo ir ekonomiškumo principai įtvirtinti ABTĮ 11 straipsnyje. To paties 2018-08-14 rašto Nr. (2.5)NO-2-6175 teisėtumo nagrinėjimas dar vienoje byloje sukelia riziką, kad būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu. ABTĮ 105 straipsnio 4 punkte įtvirtinta nuostata, kad teismas palieka skundą nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kadangi šioje administracinėje byloje keliamas klausimas yra tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kaip ir administracinėje byloje Nr. 1-7083-362/2018, todėl teismas turėtų palikti skundo dalį susijusią su 2018-08-14 raštu Nr. (2.5)NO-2-6175 nenagrinėtu, analogišką nuomonę yra išsakęs ir LVAT 2018-10-03 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1660-520/2018. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad patyrė 6000 materialią žalą, o taip pat ir nematerialią žalą. Su reikalavimu atlyginti žalą nesutinka. Atsakomybei nustatyti reikia trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (LAT 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2008; 2009-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009; 2013-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 320/2013). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LAT 2016-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, 41 punktas). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo patirta kokia nors žala (nėra jokių dokumentų patvirtinančių žalos dydį). Taip pat Tarnyba nėra atlikusi neteisėtų veiksmų. Atitinkamai negali būti nustatytas trečias žalos atlyginimo elementas - priežastinis ryšys. Nenustačius būtinų atsakomybės sąlygų negali kilti ir civilinė atsakomybė. Pareiškėjo išdėstyti argumentai dėl jam daromos moralinės žalos dėl priimto Tarnybos 2018-03-21 sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-743-5353 negali būti šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi tai yra nagrinėjama byloje Nr. 1-3476-257/2018. Nagrinėjant moralinės žalos klausimą šioje byloje būtų pažeisti operatyvumo ir ekonomiškumo principai įtvirtinti ABTĮ 11 straipsnyje ir sukeltų riziką, kad būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu. ABTĮ 105 straipsnio 4 punkte įtvirtinta nuostata, kad teismas palieka skundą nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kadangi šioje administracinėje byloje keliamas klausimas yra tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kaip ir administracinėje byloje Nr. 1-3476-257/2018, o Teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3476-257/2018 yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, todėl Teismas turėtų palikti skundo dalį susijusią su moralinės žalos atlyginimu dėl Tarnybos 2018-03-21 sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-743-5353 nenagrinėtu, analogišką nuomonę yra išsakęs ir LVAT 2018-10-03 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-l 660-520/2018. Pareiškėjo išdėstyti argumentai dėl jam padarytos moralinės žalos dėl Tarnybos 2018-08-14 rašto Nr. (2.5) NO-2-6175, kuriuo buvo informuotas pareiškėjas apie tai, kad jo prašymas paliktas nenagrinėtu ir dėl Tarnybos 2018-09-21 sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-2304-16530, kuriuo atsisakyta teikti teisinę pagalbą negali būti laikytini pagrįstais, kadangi nei vienu, nei kitu atveju pareiškėjui pagalba nebuvo suteikta, jo turimų teisių apimtis nebuvo pakeista. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis dėl Tarnybos veiksmų patyrė neturtinę žalą. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau vien pareiškėjo subjektyvios nuomonės, kad buvo pažeistos jo teisės neužtenka, kad Tarnybai kiltų pareiga atlyginti tariamą žalą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo R. R. skundas netenkintinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 2.5-(NTP-2)-18-N-2304-16530 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, nusprendė atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3476-257/2018 apskundimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2482-575/2016 pažymima, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kuriame apibrėžta, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teisimo 2015 m. sausio 21 d. nutartyje nurodyta Nr. A-1115-575/2015, jog neabejotina, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 ir kt.). Pastarosios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos pareiškėjui suteikimo ir dėl jos nutraukimo, turi teisę atlikti pirminį pareiškėjo reikalavimų vertinimą. Vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu bei susiformavusia teismų praktika, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę ir pareigą atlikti vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas). Todėl darytina išvada, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų. Įstatymų leidėjas tokią pareigą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms nustatė ne tik siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, bet ir numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011 m. gegužės mėn. 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartyje A556-209/2013 nurodyta, kad atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt.
Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 10 d. pateikė prašymą atsakovui suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 17-21) dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (dėl apeliacinio skundo surašymo) dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo panaikinimo administracinėje byloje Nr. I-3476-257/2018.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5320-438/2018 pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo panaikinimo administracinėje byloje Nr. I-3476-257/2018 atmetė. Minėtoje nutartyje nurodoma, kad „Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.“ Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektas geruoju patenkina asmens reikalavimus, nėra teisinio pagrindo tenkinti asmens reikalavimo, nes tarp šalių nebeliko ginčo. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų administracinėje byloje Nr. I-3476-257/2018 nustatyta, kad ginčijamu 2018 m. kovo 21 d. sprendimu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius buvo nusprendęs atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, tačiau 2018 m. kovo 23 d. pareiškėjui pateikus raštą „Dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą išaiškinimo“, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius 2018 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui bei pripažino negaliojančiu ankstesnį 2018 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2.5-(NTp-2)-18-NT-743-5353. Šios aplinkybės patvirtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą - panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-743-5353, tuo pačiu panaikindama ir patį ginčą, kuris buvo kilęs dėl minėto sprendimo teisėtumo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5320-438/2018 konstatuojama, kad visa tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti pareiškėjo reikalavimo - panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-743-5353, yra atitinkantis faktinį ir teisinį bylos pagrindus, dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.“
Atsakovas Sprendime vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-466/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-466/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa.
Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, kad Atsakovo Sprendime nepagrįstai buvo remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-466/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-466/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009. Kita vertus atsakovas iš esmės tinkamai įvertino ginčo tęsimo juridines galimybes, t. y., jog siekiama tęsti ginčą, kai viešojo administravimo subjektas (Tarnyba) geruoju jau patenkino asmens reikalavimus ir pagrįstai Sprendime konstatavo, kad tarp šalių nebeliko ginčo, todėl atstovavimas byloje neperspektyvus ir pareiškėjo reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti.
Atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes, į tai, jog dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo panaikinimo administracinėje byloje Nr. I-3476-257/2018 pareiškėjo apeliacinis skundas jau išnagrinėtinas Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme (priimta nutartis 2018 m. lapkričio 7 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio byloje, darytina išvada, kad atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. 2.5-(NTP-2)-18-NT-2304-16530, kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktu, nusprendė atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3476-257/2018 apskundimo, yra teisėtas ir pagrįstas. Konstatavus, kad atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. 2.5-(NTP-2)-18-NT-2304-16530 yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas.
Įvertinus aukščiau nustatytas faktines aplinkybes byloje bei ginčui taikytinas teisės normas, negalima konstatuoti, kad atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina galimai patirtą neturinę žalą. Nenustačius vieno iš civilinės atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų – teisė į neturtinės žalos atlyginimą eliminuojama.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 6000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.