- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-07
- Bylos Nr.
- A-5320-438/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00858-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir Tarnyba) vedėjo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP‑2)‑18‑NT‑743-5353 (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Tarnybos sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą skirti jam antrinės teisinės pagalbos advokatą ieškiniui surašyti ir atstovauti jam pirmosios instancijos teisme, parengti apeliacinį ir kasacinį skundus bei peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – ir EŽTT) ir jame jam atstovauti; 3) priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 30 Eur bylinėjimosi išlaidų 3,77 Eur turtinės žalos ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. kovo 8 d. pakartotinai pateikė Tarnybai prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje. Ginčijamu sprendimu Tarnyba atsisakė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, netinkamai vadovaudamasi ir taikydama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 3 punktą, motyvuodama tuo, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos atlyginimo, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau nepatiria turtinės žalos. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnybai prašymą teikė dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, siekdamas apginti savo teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi ne Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnio pagrindu, o – CK 2.23 straipsnio pagrindu. Tarnyba 2018 m. kovo 14 d. raštu Nr. (2.5)NO-2-2093 „Dėl papildomos informacijos pateikimo“ prašė nurodyti, kokio dydžio turtinę ar neturtinę žalą jis prašo priteisti. Šią informaciją pareiškėjas pateikė 2018 m. kovo 16 d. Tarnybos vedėjas, piktnaudžiaudamas valstybės tarnyba, atsisakė skirti jam antrinę teisinę pagalbą, pažeidė CK 6.246, 6.247 straipsnių reikalavimus, padarydamas turtinės ir neturinės žalos. Tarnybos vedėjas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atėmė iš jo tinkamo atstovavimo teisme galimybę. Turtinė 3,77 Eur žala susidarė apmokant už VĮ Registrų centro pažymą apie šeimos turto sudėtį, o neturtinė žala pasireiškė tuo, kad laiku negaudamas teisinės pagalbos, jis nuolat jautė stresą, patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, dvasinį sukrėtimą, nepatogumų gyvenamojoje aplinkoje, kai yra nuolat filmuojamas ir persekiojamas, ne vieną kartą patyrė tam tikrą dvasinį sukrėtimą, pasijuto diskriminuojamas, antrarūšis, šaliai nepageidaujamas Lietuvos pilietis.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad 2018 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą Nr. 2.5(NTP‑2)‑18‑T‑743-5970, kuriuo ginčijamą 2018 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP‑2)‑18-NT-743-5353 pripažino negaliojančiu ir suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Tarnybos 2018 m. kovo 30 d. sprendimas, tokiu pačiu būdu kaip ir ankstesnis (ginčijamas) Tarnybos sprendimas, pareiškėjui buvo išsiųstas paprasta pašto siunta. Tarnyba, 2018 m. gegužės 9 d. gavusi iš Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų pareiškėjo skundą su reikalavimu panaikinti Tarnybos 2018 m. kovo 21 d. sprendimą, telefonu susisiekė su pareiškėju ir atkreipė jo dėmesį į tai, kad yra priimtas Tarnybos sprendimas, kuriuo buvo patenkintas jo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, ir pasiteiravo, kokia forma šis sprendimas turėtų būti jam įteiktas, kad jis jį gautų. Pareiškėjas informavo, kad jis pasiims sprendimo kopiją asmeniškai atvykęs į Tarnybą. Pareiškėjas į Tarnybą neatvyko, todėl 2018 m. gegužės 16 d. jam buvo išsiųsta sprendimo kopija registruota pašto siunta. Siunta įteikta pareiškėjui 2018 m. gegužės 19 d. VGTPĮ 4 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjo pareiga bendradarbiauti su Tarnyba. Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs 2018 m. kovo 23 d. prašymą Tarnybai peržiūrėti ginčijamą 2018 m. kovo 21 d. sprendimą ir nesulaukęs atsakymo, turėjo būti aktyvus ir pasidomėti, kokį sprendimą priėmė Tarnyba, tačiau pareiškėjas elgėsi priešingai. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas 2018 m. kovo 21 d. sprendimas yra panaikintas ir priimtas naujas 2018 m. kovo 30 d. sprendimas, kuriuo buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, šioje dalyje ginčo dalykas yra išnykęs, todėl skundas turėtų būti atmestas. Tarnyba nurodė, kad tenkinti pareiškėjo prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą visose bylos proceso stadijose nėra teisinio pagrindo, nes, remiantis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalimi, turi pareigą nustatyti, ar pareiškėjo prašyme nėra pagrindų, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama. VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Neperspektyvumo klausimas kiekvienoje bylos stadijoje skiriasi. Vertinant prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, vertinami teisės ir fakto klausimai, kasacijoje – tik teisės klausimai ir pan. Pareiškėjui teisinė pagalba suteikta įvertinus jo turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal pateiktą metinę turto ir pajamų deklaraciją. Sprendimas galioja 12 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu Tarnyba suteiktų antrinę teisinę pagalbą visose bylos proceso stadijose, ji neturėtų galimybės įvertinti, ar nepasikeitė pareiškėjo turtinė padėtis teisinei pagalbai gauti, tuo pačiu pažeistų VGTPĮ 11 straipsnio nuostatas. Reikalavimas dėl 3,77 Eur turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes Tarnyba nėra prašiusi pareiškėjo jokių dokumentų apie šeimos turto sudėtį. 30 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą lėmė pareiškėjo noras bylinėtis teisme, o ne ginčą išspręsti taikiai ir naudotis jam skirta valstybės garantuojama teisine pagalba. Dėl pareiškėjo nurodytos patirtos neturtinės žalos atlyginimo atsakovas pažymėjo, kad Tarnyba 2018 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, todėl jo teisė kreiptis į teismą nebuvo pažeista. Nesant Tarnybos neteisėtų veiksmų, pareiškėjo prašymas priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti turėtų būti atmestas.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 8 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Tarnyba 2018 m. kovo 14 d. raštu prašė pareiškėjo patikslinti prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nurodant, kokio dydžio turtinę ir neturtinę žalą pareiškėjas siekia prisiteisti, ir pateikti žalos dydį pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas 2018 m. kovo 16 d. rašte nurodė, kad prašys atlyginti tik neturtinę žalą, kurią įvertino 1 000 Eur. Tarnyba 2018 m. kovo 21 d. sprendimu, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 3 punktu, 18 straipsnio 2 ir 4 dalimis, nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui. Pareiškėjas 2018 m. kovo 23 d. pateikė prašymą išaiškinti sprendimą atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba 2018 m. kovo 30 d. sprendimu nusprendė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą; nurodė, kad papildomai Tarnyboje 2018 m. kovo 23 d. buvo gauti dokumentai bei pripažino negaliojančiu Tarnybos 2018 m. kovo 21 d. sprendimą.
7. Teismas rėmėsi VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 1–3 punktais. Teismas nustatė, kad pareiškėjas supranta, jog ginčijamas Tarnybos 2018 m. kovo 21 d. sprendimas pripažintas netekusiu galios ir jam teisinių pasekmių nesukelia. Pareiškėjas Tarnybos 2018 m. kovo 30 d. sprendimą atsiėmė asmeniškai 2018 m. gegužės 14 d. Pareiškėjas nekėlė šioje administracinėje byloje reikalavimo minėtą sprendimą panaikinti, į administracinį teismą su atskiru skundu dėl jo panaikinimo taip pat nesikreipė. Pareiškėjas šiuo metu antrine teisine pagalba naudojasi 2018 m. kovo 30 d. sprendimo pagrindu ir yra iniciavęs civilinį ginčą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nustatęs, kad Tarnyba ginčijamą 2018 m. kovo 21 d. sprendimą pripažino negaliojančiu 2018 m. kovo 30 d. sprendimu, padarė išvadą, jog patikslinto skundo reikalavimai – panaikinti Tarnybos 2018 m. kovo 21 d. sprendimą ir įpareigoti Tarnybą skirti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos advokatą ieškiniui surašyti ir atstovauti jam pirmosios instancijos teisme, yra patenkinti administracine tvarka, t. y. išsprendus pareiškėjo reikalavimą administracine tvarka, neliko ginčo dalyko.
9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimo įpareigoti Tarnybą skirti jam antrinės teisinės pagalbos advokatą parengti apeliacinį ir kasacinį skundus bei peticiją EŽTT ir jame jam atstovauti, nurodė, kad šis pareiškėjo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo panaikinti Tarnybos 2018 m. kovo 21 d. sprendimą, o kartu nukreiptas į ateitį bei sąlyginis. Nesant ginčo dalyko dėl sprendimo panaikinimo, negalimas ir išvestinio reikalavimo tenkinimas. Teismas negalėjo prieiti prie motyvuotos išvados, kad ateityje pareiškėjui bus reikalinga advokato pagalba apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, o taip pat peticijos surašymui bei atstovavimui EŽTT (VGTPĮ 18 str. 9 d.). Teismas taip pat nurodė, kad analizuojamas pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimas yra priskirtinas viešojo administravimo subjekto kompetencijai.
10. Teismas pareiškėjo nurodytas 3,77 Eur ir 30 Eur sumas laikė bylos nagrinėjimo išlaidomis, kurių, netenkinęs pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimų, nepriteisė pareiškėjui iš atsakovo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).
11. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytą neturtinę žalą bei jos atlyginimo dydį, pažymėjo, kad pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti nepateikė įrodymų, teismo posėdžio metu deklaratyviai nurodė patiriamus neigiamus išgyvenimus, jų nedetalizavo ir nepersonalizavo. Teismas pažymėjo, kad neigiami padariniai, kurių atsiradimu pareiškėjas kaltina buto gyventoją, įrengusią vaizdo stebėjimo įrangą laiptinėje, nėra šios bylos dalis. Pareiškėjui Tarnybos 2018 m. kovo 30 d. sprendimu suteikta antrinė teisinė pagalba, teisę kreiptis į teismą pareiškėjas realizavo. Teismas konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio tarp Tarnybos veiksmų ir pareiškėjo nurodytos žalos. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nesant nors vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei turtinė prievolė atlyginti žalą nekyla, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priimti naują rašytinį įrodymą, nes jis buvo gautas jau po šios administracinės bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme.
13. Pareiškėjas pažymi, kad Tarnyba priėmė ginčijamą 2018 m. kovo 21 d. sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Jis šį sprendimą gavo ir procesas buvo pabaigtas. Tik tada, kai jis pateikė skundą teismui, su juo susisiekė Tarnybos vedėjas ir nurodė, kad suteikė antrinę teisinę pagalbą. Nors Tarnyba nurodo, kad antrasis sprendimas jam buvo išsiųstas paprasta pašto siunta, tačiau Tarnybos sekretorė negalėjo rasti duomenų, jog šis sprendimas iš tiesų jam buvo išsiųstas. Tarnyba šios aplinkybės neįrodė, taigi 2018 m. kovo 30 d. sprendimą Tarnybos vedėjas surašė atgaline data, jis yra suklastotas, todėl neturi jokios teisinės galios. Pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. sprendimą atsiėmė pats 2018 m. gegužės 14 d., tačiau Tarnyba, norėdama jį sukompromituoti, pakartotinai sprendimą dar išsiuntė 2018 m. gegužės 16 d.
14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nes teismas atsakovais neįtraukė jo skunde nurodytos Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Atsakovams nebuvo pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Teismas neišaiškino jam teisės pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu ir su tuo susijusių teisinių pasekmių.
15. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neobjektyvus, palaikė Tarnybos pusę, netinkamai aiškino bylos aplinkybes bei taikė teisės aktus. Teismas vengė pripažinti neteisėtu ginčijamą Tarnybos sprendimą, šis sprendimas galėjo būti panaikintas tik teismo sprendimu, Tarnybos vedėjas tokios teisės neturėjo, tačiau vietoje to, pareiškėjas buvo apkaltintas nebendradarbiavimu su Tarnyba. Jis 2018 m. kovo 23 d. raštu prašė Tarnybos išaiškinti ginčijamą sprendimą, o ne jį peržiūrėti, todėl priešingi teismo sprendimo argumentai laikytini sukčiavimu. Į jo 2018 m. kovo 23 d. raštą atsakyta nebuvo, nors išaiškinti ginčijamą sprendimą prašė per 5 dienas. Tarnybos 2018 m. kovo 30 d. sprendimu buvo priverstas pasinaudoti dėl sunkios materialinės padėties.
16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vengė pripažinti, jog jam realias teisines pasekmes sukėlė Tarnybos 2018 m. kovo 21 d. sprendimas, taip pat neteisėtas yra ir Tarnybos 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas, nes juo Tarnyba jo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą neteisėtai laikė pakartotiniu. Tarnybos darbuotojai veikė neteisėtai, ne taip, kaip turėjo veikti. Dėl šių aplinkybių jis patyrė daug neigiamų išgyvenimų, jo atžvilgiu buvo vykdomas psichologinis teroras.
Atsiliepimas
17. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
18. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, nurodo, kad jo visi argumentai pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Pareiškėjas iš esmės reiškia du skirtingo pobūdžio reikalavimus. Panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-743-5353 ir priteisti 3 000 neturtinės žalos atlyginimą.
20. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.“ Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektas geruoju patenkina asmens reikalavimus, nėra teisinio pagrindo tenkinti asmens reikalavimo, nes tarp šalių nebeliko ginčo.
21. Byloje nustatyta, kad ginčijamu 2018 m. kovo 21 d. sprendimu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius buvo nusprendęs atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, tačiau 2018 m. kovo 23 d. pareiškėjui pateikus raštą „Dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą išaiškinimo“, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius 2018 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui bei pripažino negaliojančiu ankstesnį 2018 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2.5-(NTp-2)-18-NT-743-5353.
22. Šios aplinkybės patvirtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą - panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-743-5353, tuo pačiu panaikindama ir patį ginčą, kuris buvo kilęs dėl minėto sprendimo teisėtumo.
23. Visa tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti pareiškėjo reikalavimo - panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-743-5353, yra atitinkantis faktinį ir teisinį bylos pagrindus, dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.
24. Antrąjį reikalavimą - priteisti 3 000 neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas grindžia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus veiksmais, pastarajam priėmus neteisėtą 2018 m. kovo 21 d. sprendimą.
25. Iš bylos aplinkybių matyti, kad šie Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus veiksmai, galėję pareiškėjui padaryti neturtinę žalą, truko neilgą laiką, nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. kovo 30 d.. Byloje duomenų, kad šie atsakovo veiksmai būtų sukėlę pareiškėjui kitas neigiamas pasekmes jo tikrai ar tariamai pažeistų subjketinių teisių gynybos srityje, dėl kurių jis ir kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrių, kad būtų jam suteikta teisinė pagalba, nenustatyta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.
26. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
27. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš neigiamų emocijų, kurias jam sukėlė minėtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2018 m. kovo 21 d. sprendimas. Tačiau vien neigiamų emocijų faktas, nėra pakankamas pagrindas manyti, kad buvo padaryta tokio masto neturtinė žala, kuri gali būti kompensuota tik pinigais, nes, paprastai, kiekvienas neigiamas asmens atžvilgiu sprendimas asmeniui sukelia neigiamas emocijas. Tokiais atvejais yra atsižvelgiama į pažeidimo intensyvumą, trukmę, juo sukeltas materialaus pobūdžio neigiamas pasekmes ir kitas aplinkybes.
29. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas kokių kitų aplinkybių, išskyrus sukeltas neigiamas emocijas iš nenurodo, o jei nurodo tai jų nepagrindžia atitinkamais įrodymais.
30. Visa tai įvertinus bei atsižvelgus į tai, kad pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu truko neilgai, tik 9 dienas, juo pareiškėjui nebuvo sukeltos kitos neigiamos pasekmės jo subjektinių teisių gynybos ar sveikatos srityje, darytina išvada, jog byloje yra neįrodytas neturtinės žalos padarymo faktas, dėl ko tenkinti šio pareiškėjo reikalavimo taip pat nėra pagrindo (CK 6.249 str.).
31. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
32. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
33. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
34. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.