Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. J. ir Č. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. J. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalyje, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Č. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Č. D. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalyje, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš J. J. ir Č. D. priteista valstybei 112,41 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. ir Č. D. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pažeisdami nustatytą tvarką, gabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. Nusikalstama veika padaryta esant šioms aplinkybėms:

2011-01-30, apie 18 val. 40 min., J. J., Č. D. ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami nustatytą tvarką, t. y. 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomos alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007-07-19 įsakymo Nr. 4-312, 2010-01-19 įsakymo Nr. 4-31, 2010-06-11 įsakymo Nr. 4-443 redakcijos) 2 punkto 2.1 ir 2.1.1. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiuose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius ..., nepaženklintus Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis (išskyrus šių Taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus)“, 3 punkto 3.3 papunkčio reikalavimus, numatančius, kad „Fiziniams asmenims leidžiama ... gabenti Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius ..., jeigu jie gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką ... tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nustatyto kiekio, leidžiamo keleiviams įvežti oro transportu iš trečiųjų šalių be importo muitų, pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų“, tai yra, turėdami teisę gabenti tik po 10 pakelių cigarečių (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 (2008-07-16 nutarimo Nr. 729 redakcija) patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių 8 punkto 8.1 ir 8.1.1. papunkčiai), iš Pagėgių savivaldybės Stoniškių seniūnijos Lazdėnų kaimo, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Plaškių užkardos saugomo pasienio ruožo per Stoniškių seniūnijos Lazdėnų kaimą savadarbėmis rogėmis ir vežimėliu, prikabintais prie keturračių motociklų, gabeno nenustatytų asmenų iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką atgabentas 45 dėžes su 22500 pakelių, paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis, kontrabandinių cigarečių „Saint George 7“, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti importo mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 147 200 Lt.

Apie 19 val. 20 min., vengdami sulaikymo, nuvažiavę nuo Nemuno upės kranto apie 1000 m, J. J., Č. D. ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys keturratį motociklą „Honda“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), savadarbį vežimėlį ir savadarbes roges su kontrabandinėmis cigaretėmis paliko laukuose, o keturračiu motociklu „Polaris Sportsman 700“ nuvažiavo link Pagėgių savivaldybės Anužių kaimo. Sekant bandžiusių pasislėpti pėdsakais, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės pareigūnai sulaikė J. J. ir Č. D., t. y. šiais savo veiksmais J. J. ir Č. D. padarė Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistasis J. J. ir jo gynėja, nuteistasis Č. D. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, o prokurorė prašė šiuos skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų J. J. ir Č. D. apeliaciniai skundai atmetami.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistųjų kaltės bei teisingai paskyrė bausmę. Nuteistųjų J. J. ir Č. D. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalį, kadangi ji atitinka būtent šio baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį.

Iš nuteistųjų J. J. ir Č. D. apeliacinių skundų turinio matyti, kad pastarieji neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei jų įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, o tik prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Apeliantas J. J. prašo paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį – baudą ir tokį prašymą motyvuoja tuo, jog jis anksčiau neteistas, nors ir baustas už administracinės teisės pažeidimus, tačiau naujų nebedaro, dirba, pagal galimybes moka paskirtas administracines nuobaudas, jo įvykdyta nusikalstama veika yra mažiau pavojinga nei smurtiniai nusikaltimai. Taip pat nurodo, kad teismas, individualizuodamas bausmės rūšį, nepagrįstai sureikšmino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, padarytus administracinės teisės pažeidimus bei vienkartinį kardomosios priemonės pažeidimą.

Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog nuteistajam buvo paskirta netinkama ir nepagrįsta bausmė.

Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje, kurioje nuoseklia tvarka yra išdėstyti bausmės skyrimo tikslai, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra viena pagrindinių baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės paskirčių, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, kadangi paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys, pobūdis, taip pat kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas jame turi aprašyti byloje nustatytas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o, individualizuodamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Kolegija nenustatė aplinkybių, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, netinkamai įvertino Lietuvos Respublikos BK 41, 54 straipsniuose numatytus reikalavimus ir parinko netinkamą bausmės rūšį bei nustatė neteisingą jos dydį. Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalies, pagal kurią kaltais pripažinti ir nuteisti apeliantai, sankcija numato dvi alternatyvias bausmės rūšis – baudą ir terminuotą laisvės atėmimą. Šiuo atveju nuteistiesiems pagrįstai paskirta griežtesnė bausmės rūšis, kurios dydis nustatytas šiek tiek didesnis nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Skundžiamame nuosprendyje sprendimas paskirti atitinkamą bausmės rūšį yra motyvuotas ir kolegija šiuo atveju taip pat nemato galimybės paskirti nuteistajam J. J., taip pat ir nuteistajam Č. D. švelnesnę bausmės rūšį – baudą.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad baudos, kaip piniginės bausmės, esmę sudaro nuteistojo pareiga sumokėti teismo paskirtą pinigų sumą valstybės naudai. Šiuo atveju reikšmingomis aplinkybėmis laikytina tai, kad J. J. už daugkartinius administracinės teisės pažeidimus buvo paskirtos baudos, kurių jis nesumokėjo. Iš bylos duomenų matyti, kad pastarasis administracine tvarka nuo 2004-01-28 iki 2011-06-13 baustas net 30 kartų (nuosprendyje klaidingai nurodyti 27 kartai) (t. 3, b. l. 85-96), už ką jam beveik visais atvejais (išskyrus, už 2005-06-06 ir 2008-03-09 padarytus pažeidimus) paskirtos įvairaus dydžio baudos, kurių jis nesumokėjo, išskyrus administraciniu nurodymu paskirtą 100 Lt baudą už 2011-06-13 įvykdytą administracinės teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad J. J. nesumokėjo jam paskirtų baudų, keturiose skirtingų antstolių kontorose dėl jo yra užvesta ir vykdoma visa eilė vykdomųjų bylų (t. 3, b. l. 98, 102, 104). Atitinkamos antstolių kontoros pateikė ikiteisminiam tyrimui informaciją, jog pagal vykdomuosius dokumentus nė viena bauda iš J. J. nebuvo išieškota. Teisme buvo pateikti papildomi duomenys, kurie rodo, jog J. J. pagal antstolės A. Pliuškevičienės vykdomas keturias vykdomąsias bylas įnešė 100 Lt (t. 5, b. l. 440), taip pat atliko du mokėjimus po 50 Lt į antstolio R. A. Genučio kontoros depozitinę sąskaitą (t. 5, b. l. 45) bei 2012-04-25 parašė prašymą antstoliui K. Košiui dėl skolos ir vykdymo išlaidų mokėjimo dalimis, sumokėdamas iki 2012-05-17 atitinkamą įmoką (t. 5, b. l. 46). Kaip matyti, J. J. minėtus mokėjimus atliko tik 2012 metais (beje, vykstant analizuojamos baudžiamosios bylos nagrinėjimui), nors baudos už padarytus pirmuosius administracinės teisės pažeidimus buvo paskirtos dar 2004 metais. Vadinasi, ilgą laiko tarpą jis nesiėmė jokių priemonių jas atlyginti, nesidomėjo jomis, apklausiamas teisme pripažino net nežinantis, kiek jų yra nesumokėta, ir, kaip matyti iš jo pozicijos, nežada dėti maksimalių pastangų, siekdamas jas padengti („< ... > nežinau, kiek dar yra nesumokėtų baudų < ... > gal pagerės ta situacija Lietuvoje, gal kažkada ir susimokėsiu“ (t. 5, b. l. 19). Apeliantas pora savaičių buvo įsidarbinęs 2005 m., po to net iki 2011 m. nėra jokių duomenų apie jo darbovietes, o nuo 2011 m. jis dirba pagal verslo liudijimus, tačiau veikla vykdyta tik pakankamai trumpu laikotarpiu, t. y. po nepilnus du mėnesius 2011 – 2012 metais. Tad akivaizdu, kad J. J., neturėdamas stabilių pajamų kiekvieną mėnesį, bei, atsižvelgiant į už daugkartinius administracinės teisės pažeidimus paskirtų baudų itin didelę sumą (beveik 18 000 Lt), taip pat tai, kad pastarasis jos iki 2012 m. nesistengė nė kiek sumažinti, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog už Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą baudos paskyrimas būtų netikslingas ir neefektyvus ir, priešingai nei tvirtina apeliantas, tokia bausmė neatitiktų jos paskirties.

Tiesa, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pateikta eilė dokumentų, kuriais remdamiesi nuteistasis ir jo gynėja tikino teismą esant pagrindą švelnesnės bausmės rūšies skyrimui. Pateiktose pažymose nurodoma, jog J. J. padeda savo senyvo amžiaus, silpnos sveikatos močiutei S. Š., dalyvauja asociacijos „XX“ visuomeninėje veikloje, yra Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos P. filialo narys (t. 6, b. l. 27, 32, 34). Taip pat pateikti duomenys apie verslo liudijimų pagrindais vykdytą veiklą 2012 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais bei dar planuojamą vykdyti veiklą 2013 m. sausio – vasario mėn. (t. 6, b. l. 30-31). Be to, teismui pateiktos mokėjimų patvirtinimo kopijos, iš kurių matyti, kad J. J. prieš porą dienų iki apeliacinės instancijos teisme vykusio posėdžio pervedė antstolės A. Pliuškevičienės kontorai 210 Lt, o antstolio R. A. Genučio kontorai – 4500 Lt (t. 6, b. l. 28-29). Kolegija šiuos papildomai pateiktus duomenis vertina teigiamai, t. y. jie atspindi teigiamus pokyčius tiek apelianto asmenybėje, tiek jo veiksmuose, kuriais jis deda pastangas dirbti bei sumokėti paskirtas baudas. Vis dėlto tokių aplinkybių, kolegijos manymu, nepakanka konstatuoti, jog yra pagrindas nuteistajam paskirti švelnesnę bausmės rūšį. Net ir atsižvelgus į tai, kad J. J. antstolio kontoroms sumokėjo 210 Lt ir 4500 Lt dydžio įmokas, laikytina, kad pastarasis padengė tik gana nedidelę dalį jam paskirtų baudų. Negalima neatsižvelgti į tai, kad nuo pareigos vykdyti paskirtas baudas iki paskutinių dviejų mokėjimo pavedimų praėjo ilgas laiko tarpas, o ženklesnė suma į antstolio kontoros depozitinę sąskaitą įmokėta tik prieš apeliacinio skundo nagrinėjimą, kas duoda pagrindą manyti, jog tokius apelianto veiksmus nulėmė ne kiek nuoširdus noras įvykdyti pareigą valstybei, o kiek siekis sulaukti palankesnės bausmės (analogiški veiksmai, kuriais apeliantas įvykdė keletą mokėjimų, taip pat atlikti tuo metu, kai byla buvo nagrinėjama teisme). Tokį manymą dar labiau pagrindžia tai, jog ir kitos aukščiau išvardintos aplinkybės atsirado tik po to, kai buvo paduotas apeliacinis skundas. Bet kokiu atveju negalima nuneigti minėtų pokyčių reikšmingumo – tai, kad apeliantas deda pastangas dirbti, mokėti baudas, dalyvauja visuomeninėje jaunimo organizacijos veikloje, pasižymi kaip aktyvus savanoris, rūpinasi artimu asmeniu, yra iš tiesų pagirtina ir vertinama teigiamai, tačiau tokios aplinkybės, vertinant jas ne atsietai, o kartu su visų byloje esančių įrodymų visetu, nesudaro pagrindo priimti kitokį sprendimą, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Teismo sprendimas skirti J. J. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, nustatant jos dydį šiek tiek didesnį už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, priimtas nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Nors skunde apeliantas pabrėžia neva teismas, individualizuodamas bausmę, nepagrįstai sureikšmino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, padarytus kelių eismo taisyklių pažeidimus, taip pat vienkartinį kardomosios priemonės pažeidimą, tačiau iš nuosprendžio matyti, jog nurodytos aplinkybės buvo įvertintos visumoje su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, o ne išskirtinai jų pagrindu parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį.

Analogiškais motyvais kaip nepagrįstas atmetamas ir kito apelianto Č. D. prašymas sušvelninti bausmę, t. y. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą. Šiuo atveju atkreiptinas apelianto Č. D. dėmesys, jog jis skunde, dėstydamas analogiškus motyvus kaip ir nuteistasis J. J., nepagrįstai nurodo esąs atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 d. dėl veikos mažareikšmiškumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuo baudžiamosios atsakomybės įvykdžius minėtą nusikalstamą veiką buvo atleistas J. J.. Taip pat klaidingai pažymi neva teismas, skirdamas bausmę, nepagrįstai be kitų aplinkybių sureikšmino ir tai, jog jis vieną kartą pažeidė kardomąją priemonę ir apsilankė pasienio ruože (minėtą pažeidimą vėlgi padarė J. J.). Tad šiuo atveju apeliantas turėtų būti atidesnis ir nurodyti tikrovę atitinkančius faktus, o ne formaliai atkartoti kito nuteistojo skunde išdėstytas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą paskirti Č. D. griežtesnę bausmės rūšį pagrįstai motyvavo aplinkybėmis apie pastarojo padarytus daugkartinius administracinės teisės pažeidimus, už kuriuos jam buvo skirtos baudos, kurių šis nesumokėjo ir per aštuonerius metus nedėjo jokių pastangų, kad sumokėtų. Už Č. D. padarytų 11 administracinės teisės pažeidimų (nuosprendyje pagal ikiteisminiame tyrime gautus duomenis nurodyti 9 pažeidimai) bendra paskirtų baudų suma sudaro net 26 475 Lt, neskaitant administracinio arešto ar specialios teisės atėmimo terminuotam laikotarpiui (beje, apeliacinės instancijos teismo posėdyje Č. D. pripažino į ankstesnį posėdį neatvykęs dėl to, kadangi atliko administracinį areštą už naujai padarytą administracinės teisės pažeidimą, t. y. būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę). Apeliantas per tiek metų nepadengė nė vienos piniginės baudos, antstoliai šių baudų iš jo taip pat neišieškojo (t. 3, b. l. 49, 98, 102, 104). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistasis pagal verslo liudijimą dirbo tik 2007 m., 2008 m. ir 2009 m., atitinkamai, 4 mėn., 7 mėn. ir 1,5 mėn., o teisme pateikė 2012-04-20 terminuotą darbo sutartį, pagal kurią nuo 2012-04-23 turėjo pradėti dirbti pagalbiniu darbininku tvarkant Rambyno alkakalnį ir Vilkyškių piliakalnį (t. 5, b. l. 31-32). Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog baudos paskyrimas nagrinėjamu atveju būtų neefektyvus, o bauda, kaip bausmė, neatliktų savo paskirties.

Kadangi kiti apelianto Č. D. skunde išdėstyti argumentai yra identiški apelianto J. J. skundui, kolegija juos atmeta tais pačiais motyvais. Aukštesnės instancijos teismas mano, jog nuteistajam Č. D. paskirta bausmė, kuri savo dydžiu yra kiek didesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, yra teisinga, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnyje įtvirtintas bausmės skyrimo taisykles.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos galimybę ne didesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bausmę skirti numato tik tuo atveju, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ne tik, kad nenustatyta, jog apeliantai J. J. ir Č. D. savo noru prisipažino nusikaltę, nuoširdžiai gailisi bei aktyviais veiksmais padėjo išaiškinti nusikaltimus, tačiau konstatuota ir jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamos veikos padarymas, veikiant bendrininkų grupe). Vadinasi, net ir paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės švelninimui šiuo atveju nėra jokios juridinės galimybės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų J. J. ir Č. D. apeliacinius skundus atmesti.