Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Danguolės Šiugždinytės,

privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam A. V. R., bei jo atstovui advokatui Dainiui Gudui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 154 straipsnio 2 dalyje ir paskirta 30 (trisdešimties) minimalių gyvenimo lygių, t. y. 1129,80 (vieno tūkstančio vieno šimto dvidešimt devynių eurų ir 80 centų) bauda.

Nukentėjusiojo-civilinio ieškovo A. V. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir A. V. R. iš kaltinamojo A. K. priteista 500 (penki) šimtai eurų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti bei 500 (penki šimtai) eurų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2017 m. sausio 30 d. per televizijos kanalo (duomenys neskelbtini) rodomą laidą (duomenys neskelbtini), t. y. per visuomenės informavimo priemonę, paskleidė apie nukentėjusįjį A. V. R. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti ar pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo, teigdamas, kad srutos iš prie A. V. R. ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), esančios mėšlo krūvos bėga į (duomenys neskelbtini) ežerą ir taip jį teršia, kad A. V. R. srutų neišveža. Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad išdėstytų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad A. K. inkriminuota nusikalstama veika tinkamai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir už numatyto nusikaltimo padarymą skirtina šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda. Teismas sprendė, kad dėl nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, kas neabejotinai neigiamai atsiliepė ir jo sveikatos būklei, tačiau konstatuotas sunkus susirgimas jam buvo iki šios veikos padarymo, nenustatė kad sveikatos pablogėjimas tiesiogiai susijęs su A. K. neteisėta veika, todėl ieškinį mažino ir priteisė 500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. prašo panaikinti 2017 m. lapkričio 24 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį, priimti naują jį išteisinantį nuosprendį ir bylą nutraukti, nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto 154 straipsnio 2 dalyje požymių. Nuteistojo teigimu, nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, jame išdėstyti motyvai vienpusiški, bylos duomenys neįvertinti jų patikimumo aspektu, neteisingai atribota informacija nuo nuomonės, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus bylos aplinkybių visumos ir tai galėjo turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Nuteistasis nurodė, kad jis nenorėjo šmeižti nukentėjusiojo A. V. R., todėl nesutinka, kad jo veiksmai, kreipiantis pagalbos į (duomenys neskelbtini) rodomą laidą (duomenys neskelbtini), norint išsiaiškinti, jam nuosavybės teise priklausančio vandens telkinio - (duomenys neskelbtini) ežero dalies užteršimo priežastį, yra tyčiniai. Susidaryti klaidingai jo nuomonei, kad minėto ežero vanduo galėjo būti užterštas gyvūnų mėšlu – srutomis, įtakojo, tai, kad pavasarį, nutirpus ledui, pastebėjo, kad ežero dugne buvo rastos negyvos žuvys, vanduo smirdėjo mėšlu (srutom), tai patvirtino ir teismo pasėdyje apklausti liudytojai S. K. ir Z. L. Be to, jis matęs, kad į ežerą pavasarį buvo supiltos supuvę daržovės. Prie (duomenys neskelbtini) ežero gyveno daug bebrų, tačiau vėliau jie kažkur pradingo. A. V. R. ir O. L. R. sodybos ūkinis pastatas, kuriame buvo laikomi gyvuliai, ir už kurio buvo mėšlo rietuvė, buvo ant kalno apie 60 m atstumu nuo ežero, kitų ūkinių pastatų, priklausančių kitiems asmenims, ir kuriuose būtų laikomi gyvuliai ir už ūkinių pastatų būtų mėšlo rietuvės, nėra. Pagal 2015 m. balandžio 27 d., 28 d. patikrinimo aktą, buvo nustatyta, kad O. L. R. ūkyje susidarančios srutos tvarkomos pažeidžiant aplinkosauginius reikalavimus, be to, kad O. L. R. anksčiau buvo bausta administracine tvarka už jos ūkyje susidarančių srutų tvarkymo pažeidžiant aplinkosauginius reikalavimus patvirtino ir liudytojas Ž. M., dirbantis Marijampolės regiono aplinkos apsaugos (duomenys neskelbtini) agentūroje. Nuteistojo nuomone, nors aplinkosaugos specialistų pateiktuose raštuose nurodyta, kad 2015 m. balandžio 27-28 d. akte nurodyta, kad ūkininkės O. L. R. ūkyje susidarančios srutos ir mėšlas tvarkomi nepažeidžiant Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo nuostatų, tačiau nesimato, kad aplink mėšlo rietuvę būtų įrengtas (apjuosta) ne žemesnis kaip 20 cm aukščio žemės pylimas, ką numato Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas, patvirtintas LR Aplinkos ministro ir LR Žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. D1-367/3D-342 (LR Aplinkos ministro ir LR Žemės ūkio ministro 2011 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. D1-735/D-700 redakcija), kur 6 dalyje nurodyta, kad „Mėšlas ir (ar) srutos turi būti kaupiami ir (ar) laikomi taip, kad būtų išvengta paviršinio ir požeminio vandens taršos“, o 16.4 ir 16.6 dalyse nurodyta, kad „Asmenys gali tirštąjį mėšlą laikyti rietuvėse lauke pagal šiuos reikalavimus: rietuvė lauke privalo būti apjuosta nežemesniu kaip 20 cm aukščio žemės pylimu. Pylimas turi būti įrengtas taip, kad visą mėšlo saugojimo laikotarpį srutos neištekėtų už jo ribų; rietuvėse mėšlas laikomas ne ilgiau kaip 6 mėnesius“. Nuteistojo teigimu, dėl išdėstytų aplinkybių, jis buvo įsitikinęs, kad vanduo užterštas, todėl atvykus televizijos laidos (duomenys neskelbtini) žurnalistams ir nustačius, kad vanduo nėra užterštas, jis sąžiningai klydo teigdamas, kad (duomenys neskelbtini) ežero vanduo yra užterštas srutomis, kurios pateko iš A. V. R. sodybos. Todėl nuteistasis nesutinka su teismo argumentais, kad jis žinojo, jog ežeras yra neužterštas ir tokiu būdu tyčia apšmeižė A. V. R. Teismas nuosprendyje nurodė, kad Marijampolės regiono aplinkos apsaugos (duomenys neskelbtini) agentūros darbuotojas Ž. M. jį informavo, kad A. V. ir O. L. R. mėšlo rietuvė atitinka aplinkosauginius reikalavimus ir ežeras nėra teršiamas, tačiau teismo posėdžio metu pats Ž. M. parodė, kad tokios informacijos, jog ežeras nėra užterštas ir A. V. R. gyvulių mėšlo tvarkymas atitinka aplinkosauginius reikalavimus, jis A. K. nepranešė. Nuteistasis savo skunde nurodė, kad jis dėl (duomenys neskelbtini) ežero galimo vandens teršimo kreipėsi norėdamas išsiaiškinti ar nėra teršiamas ežero vanduo, kadangi į jo skundus aplinkosaugininkai nereagavo, ar reagavo nepakankamai, todėl jis ir kreipėsi dėl tyrimo atlikimo į televizijos laidą (duomenys neskelbtini). Apie ežero vandens užteršimą sužinojo tik po dviejų laidų, todėl aplinkybių, kad jis supratęs kad skleidžia prasimanytą informaciją, bylos duomenys nepatvirtina. Kaltininko suvokimas dėl melagingos, prasimanytos informacijos skleidimo yra būtinas BK 154 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymis, nenustačius visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių, baudžiamoji atsakomybė už šią veiką negalima (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutinka ir su priteista neturtine žala. Kad nukentėjusysis patyrė labai didelius dvasinius išgyvenimus, ilgą laiką negalėjo ramiai miegoti, dirbti, nežino ar šie dvasiniai išgyvenimai pasikartos ateityje, patyrė didelius nepatogumus, nes reikėjo kreiptis ir aiškintis į Marijampolės RAAD (duomenys neskelbtini) agentūrą, aiškintis pažįstamiems asmenims, nuteistojo teigimu, jokiais įrodymais byloje nepatvirtinami. Taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad šios informacijos paskleidimas per televizijos laidą (duomenys neskelbtini) turėjo įtakos A. V. R. sveikatos būklei. Nuteistojo teigimu, tokie teismo motyvai nėra niekuo pagrįsti ir tai negali būti pagrindu nukentėjusiajam priteisti neturtinę žalą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas V. Paltanavičius prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, privatus kaltintojas A. V. R. ir jo atstovas advokatas D. Gudas prašė palikti galioti priimtą teismo nuosprendį, nes jis yra teisingas ir pagrįstas.Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus bei prašymus, nuteistojo gynėjo teismo posėdyje išsakytus motyvus, nusprendė atnaujinti įrodymų tyrimą ir prijungė prie bylos nuteistojo gynėjo pateiktus dokumentus (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento Valstybinės analitinės kontrolės skyriaus 2018 m. sausio 8 d. Tyrimų rezultatų protokolus Nr. 2017-159, 2017-158 ir 2018-157 su priedais; duomenis iš Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro; nuotraukas ir jų aprašymą; taip pat gynėjo prašymą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui ir jų 2018 m. vasario 28 d. atsakymą), taip pat nukentėjusiojo privataus kaltintojo atstovo advokato pateiktą dokumentą (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. sausio 10-17 d. patikrinimo aktą Nr. 1 su nuotraukomis ir apklausė Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento specialistą A. S. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas A. S. paaiškino, kad jis 2017 m. gruodžio 29 d. prie (duomenys neskelbtini) ežero tyrimams paėmė mėginius. Mėginį paėmė 38 metrai nuo ūkinių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Iš kieno sklypo ėmė mėginį nežino, gali būti, kad iš L. R., atvažiavo pagal gautą skundą. Mėginį ėmė kartu būnant A. K.. Mėginio paėmimo vieta yra laukuose, einant nuo ūkinio pastato link švendryno, mėginys paimtas, kaip ir pelkėje, nes ten buvo šlapia. Ta šlapia vieta nesusisiekia su ežeru, nuo mėginio paėmimo vietos iki ežero apie 30 metrų. Per švendrus nematė, koks atstumas iki ežero. Nuo ūkinio pastato iki ežero vietovė yra kalnuota, esant sniegui, viskas turėtų tekėti žemyn. Mėginio paėmimo vietoje yra dauba ir šlapia. Jeigu būtų liūtis tai, nuo kalno vanduo tekėtų žemyn į tą užpelkėjusią vietą. Tuo metu jokio tekėjimo nebuvo. Nuteistojo gynėjui parodžius vandenį su rudu skysčiu, apklausiamas A. S. paaiškino, kad paimtas vanduo buvo panašus į rodomą. Apeliantas nesutinka su teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigdamas, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai padarė išvadą, jog jo kaltė įrodyta, nes veikoje nėra visų nusikaltimo sudėties požymių. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, prieštarauja bylos duomenims ir todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 straipsnių nuostatos nepažeistos. Teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. veiksmai atitinka BK 154 straipsnio 2 dalį. Su pirmosios instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.Apeliantas savo skunde nepagrįstai teigia, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, nes jis, buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo, televizijos laidai teigdamas, jog (duomenys neskelbtini) ežero vanduo yra užterštas srutomis, kurios pateko iš A. V. R. sodybos, todėl neturėjo tyčios apšmeižti nukentėjusįjį.Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje numatyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą.Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307-693/2017; 2K-38-1073/2018).Iš byloje esančio televizijos laidos (duomenys neskelbtini) vaizdo įrašo matyti, kad laidos vedėjas pristatydamas reportažą nurodo, jog A. paskambino ir pasiskundė, kad kitas savininkas A. šalia ežero krauna mėšlą iš savo tvarto, o tekančios srutos nuodija žuvis. Iš laidos reportažo matyti, kad laidos reporteriui su A. K. atvykus prie ūkinio pastato, mėšlo rietuvės, jis pasakė, kad „mėšlas, va sniegas visas tirpsta, viskas ir eina į ežerą“. Nukentėjusiajam parodžius srutų kaupimo šulinį, matoma, kad iš jo srutos nebėga, šulinys nėra pilnas, ant sniego nematyti jokių srutų bėgimo į ežero pusę žymių, nei nuo šulinio, nei nuo mėšlo rietuvės, taip pat matyti, kad mėšlo rietuvė yra pakeltu kraštu. A. K. tai matydamas, vis tiek teigė, jog „viskas žemyn važiuoja, sniegas tirpsta“. Net ir matydamas minėtą akivaizdžiai jam parodytą srutų tvarkymo šulinį, kuris nebuvo pilnas, A. K. ir toliau laikėsi savo pozicijos teigdamas, jog srutos neišvežamos, nes nesimato vėžių. Įvertinus minėtą televizijos laidos vaizdo įrašą, kaip teisingai nustatė teismas skundžiamame nuosprendyje, A. K. pasakyti teiginiai, buvo išsakyti ne, kaip nuomonė, o pateikta informacija konkrečiai, kaip faktai apie nukentėjusiojo netinkamą srutų tvarkymą, dėl ko jos teka į ežerą ir jį teršia. Tokia informacija negali būti vertinama kaip nuomonė. Įvertinus minėtus bylos duomenis, visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptarti nuteistojo teiginiai, A. V. R. apibūdina kaip aplinkos apsaugos reikalavimų nesilaikantį, netinkamai ūkininkaujantį, aplinką teršiantį, darantį žalą gamtai asmenį, kas turi neigiamos įtakos teigiamai nuomonei apie asmenį, asmens gerą vardą, neabejotinai niekina, žeminą jį, gali pakirsti pasitikėjimą juo. Pažymima ir tai, jog tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusysis yra suinteresuoti neteršti ežero, nes ežeras tam tikromis dalimis priklauso tiek nuteistajam, tiek nukentėjusiajam ar jo šeimos nariams.Byloje esantis 2015 m. balandžio 27-28 d. patikrinimo aktas, patvirtina, kad 2014 m. balandžio 7 d. buvo užfiksuota, jog srutos tvarkomos pažeidžiant aplinkosaugos reikalavimus, tačiau jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad A. V. R. nuo 2015 metų netinkamai tvarkė tirštojo mėšlo rietuvę ir dėl to buvo teršiamas ežeras. Priešingai, iš į bylą pateiktų patikrinimo protokolų, informacinių raštų matyti, kad nuo 2015 metų atliekant patikrinimus, tiek prieš televizijos laidos transliaciją, tiek ir po jos, buvo nustatyta, kad gamtos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 6-7, 54-57,58, 107-109,110-112, 138-140, 143, 145-149), atliekant ežero vandens patikrinimus 2017 metais liepos ir gruodžio mėnesį ežero vandens užterštumo nenustatyta (b. l. 143). Atliktų patikrinimų rezultatai, o taip pat televizijos laidos reportaže parodytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistojo išsakyti teiginiai apie aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus ir daromą žalą gamtai yra neatitinkantys tikrovės. Tokių teiginių nepatvirtina ir į bylą nuteistojo gynėjo pateiktos nuotraukos (b. l. 115-117), kadangi iš pateiktų nuotraukų nematyti, jog srutos iš mėšlo rietuvės bėgtų į ežero pusę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas A. S., jokių svarbių bylai išspręsti aplinkybių nenurodė. Nurodė, jog paėmė mėginį tyrimams. Esant liūčiai vanduo tekėtų nuo kalno žemyn, tuo metu jokio tekėjimo nebuvo. Apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistasis sąžiningai klydo ir kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, teisingai nustatytų skundžiamame nuosprendyje. Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovės, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015). Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip šis asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai - psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai – nustatomi ir aiškinantis bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius – atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąžiningumas nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia, kad asmuo veikia protingai ir teisingai. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichinė būklė konkrečioje situacijoje ir jis nustatomas vertinant, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į asmens amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, sveikatą ir t. t. Asmuo bus sąžiningas, jei jo veiksmai atitiks abu nurodytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-648/2015).Vertinant A. K. veiksmus susidariusioje situacijoje sąžiningumo objektyviuoju aspektu teigtina, kad teisingumo požymių jo veikoje pasigendama. Kaip pats A. K. nurodė, jog dar 2016 m. jam Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento (duomenys neskelbtini) agentūros pareigūnas Ž. M. buvo žodžiu pateikęs informaciją, kad pažeidimų nenustatyta, tačiau jis kreipėsi į televizijos laidą, nurodė konkrečius faktus apie teršiamą ežerą srutomis, kurios bėga iš nukentėjusiojo sodybos netinkamai laikant mėšlą. Šiame kontekste pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nepadarė įrodymų vertinimo klaidos remdamasis A. K. nurodyta aplinkybe, kad jis buvo informuotas žodžiu apie tai, jog pažeidimų nenustatyta, nes ši pačio nuteistojo nurodyta aplinkybė, patvirtina, kad jis žinojo jog pažeidimai nenustatyti. Be to, A. K. net ir būdamas prie mėšlo rietuvės ir akivaizdžiai matydamas, kad įrengtas srutų šulinys, nukentėjusiajam atidarius šulinio dangtį, matydamas, kad jis nėra pilnas, o taip pat esant net ir po sniegu matomam įrengtam betoniniam pakeltam kraštui, kuris skiria mėšlo rietuvę nuo tolimesnio sklypo dalies, žemėjančiai einančios link ežero, ant sniego nesant jokių srutų bėgimo link ežero žymių (sniego spalvos pakitimų nematyti), toliau teigė, jog „sniegas tirpsta ir viskas važiuoja žemyn į ežerą, o srutos iš šulinio neišvežamos“. Toks elgesio modelis neatitinka teisingumo kriterijų. Atitinkamai ir subjektyviuoju požiūriu, būdamas išsilavinęs (pagrindinio išsilavinimo), darbingas žmogus, suvokė, apie savo elgesio netinkamumą. Spręsdamas apie tiesioginės tyčios A. K. veiksmuose buvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino nukentėjusiojo ir nuteistojo tarpusavio santykius, ilgalaikius konfliktus, nuteistojo anksčiau atliktus veiksmus aiškinantis dėl mėšlo ir srutų tvarkymo ir jų rezultatus, ir tai, kad pasirinktas informacijos skleidimo būdas – per populiarią, daugeliui su konfliktu nesusijusių asmenų matomą ir žiūrimą televizijos laidą (nuteistojo iniciatyva filmuojant nukentėjusįjį ir jo sodybą, paskleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją apie daromus aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus ir žalą gamtai), ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, suvokė, kad ši viešai paskleista tikrovės neatitinkanti informacija bus nemaloni nukentėjusiajam, dėl jos jis pasijus pažemintas, sugniuždytas, ir norėjo tokią informaciją skleisti. Tokie A. K. veiksmai neatitinka „sąžiningo klydimo“ situacijos, priešingai jie patvirtina, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Be to, nustatyti A. K. veiksmai pagal jų pavojingumą teisingai pripažinti nusikaltimu. Įvertinus aukščiau aptartus duomenis, apelianto išteisinimui nėra jokio pagrindo, nusikaltimo numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje sudėties požymiai pirmos instancijos teismo nustatyti pagrįstai.Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. K. A. V. R. priteista 500 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija ieškinio išsprendimo klausimą, priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų, neturtinės žalos dydis – 500 Eur – pagrįstai nustatytas atsižvelgiant į A. V. R. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus patirtus dėl jo apšmeižimo. Pripažintina, kad nukentėjusysis iš tiesų patyrė dvasinius išgyvenimus, televizijos laida buvo parodyta viešai, buvo filmuojamas tiek jis pats, tiek sodyba, paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, jog jis teršia srutomis ežerą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju tokio dydžio priteistos neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas padarytai žalai, todėl priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydis nekeičiamas. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra užtikrintas protingas balansas (pusiausvyra) tarp realios kompensacijos už nukentėjusiojo patirtų dvasinių išgyvenimų ir žalą padariusio asmens interesų paisymo.Visų šių aptartų duomenų kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį A. K. atžvilgiu, nustatė teisingą neturtinės žalos dydį, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.