Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui, nuteistajam K. K., jo įstatyminei atstovei L. K., nuteistojo K. K. gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 92 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams skiriant LR BK 82 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 5 punkte numatytas auklėjamojo poveikio priemones – 50 (penkiasdešimt) valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį poveikį, įpareigojant juos atlikti per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 (dešimt) valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, bei elgesio apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, bei nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti savo namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu O. D. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Nuosprendžiu taip pat nuteisti P. J. ir P. M., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. nuteistas už tai, kad būdamas nepilnametis, kartu su P. J., 2009-10-27, apie 13.00 val. (duomenys neskelbtini), netoli pastato Nr. (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, panaudoję fizinį smurtą – po vieną kartą ranka smogę nepilnamečiui T. L., gim. (duomenys neskelbtini), į pilvo srities dešinę pusę, kas sukėlė fizinį skausmą, pagrobė svetimą – T. L. priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5310“ 450 Lt. vertės. Tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistasis K. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-06-27 nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad nusikaltimo, už kurio padarymą yra nuteistas, nepadarė, savo pozicijos nekeitė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme. Asmeniškai nukentėjusiojo T. L. nepažinojo, kaip nepažinojo ir P. J.. Nežino, iš kur P. L. žino jį kaip asmenį, pravarde „(duomenys neskelbtini)“, nes iki įvykio niekada nebendravo. Taip pat nepažinojo ir P. M., niekada neturėjo ir neturi jo telefono numerio. Būtent P. J. po to, kai T. L. pasakė jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, sudavė nukentėjusiajam kumščiu į šoną ir nukentėjusysis, išsitraukęs iš kišenės ginklą, pagrasino su juo, pasakė, kad dabar mums „atsirūgs“ ir pabėgo. Apeliantas nurodo, kad yra įsitikinęs, jog telefoną nukentėjusysis pametė tuo metu, kai traukė ginklą iš kišenės. Kitą dieną P. J. iš A. R. sužinojęs, kad T. L. pametė telefoną, apie tai pranešė apeliantui ir jie abu ieškojo telefono (duomenys neskelbtini) parke. Liudytojas A. R. nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, nors to prašė apeliantas ir jo gynėjas. Ieškant telefono (duomenys neskelbtini) parke kartu P. M. nebuvo, iš kur jis gavo P. L. telefoną nežino. Teismas neteisingai vertino apelianto ir P. J. nuoseklius parodymus, kurie nesikeitė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. K. K. pažymi, kad iki šio įvykio teistas nebuvo, siekdamas išvengti teistumo galėjo prisipažinti dėl šio nusikaltimo, nes tokiu atveju būtų galėjęs susitaikyti su nukentėjusiuoju, arba teismas būtų galėjęs jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 93 straipsnio nuostatas. Tačiau apeliantas yra įsitikinęs savo teisumu ir dėl to neprisipažįsta. Nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi jis, turėdamas ginklą, galėjo juo pasinaudoti, kita vertus, pats pametė savo telefoną, jautė gėdą prieš savo tėvus, todėl apeliantą ir P. J. apkalbėjo. Apeliantas taip pat nurodo, kad, jo manymu, teismas nepagrįstai kaip tikrus vertino P. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kadangi jo parodymai nenuoseklūs, jais tikėti negalima. Ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas psichologinis spaudimas ryšium su jo ankstesniu teistumu. Teismo nuosprendis grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais, kuris turėjo motyvą apkalbėti, ir kuris po to, kai buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, negali parodymų keisti, nes pats gali būti patrauktas atsakomybėn dėl melagingų parodymų davimo. Vien tik nukentėjusiojo parodymais vadovautis negalima.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį, jo įstatyminę atstovę ir gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo K. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau LR BPK) 320 straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši įstatyminė norma apibrėžia apeliacinio proceso ribas ir kartu reiškia tai, kad apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas.

Iš nuteistojo K. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis savo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 180 straipsnio 1 dalyje, nepripažįsta, teigia, kad šio nusikaltimo nepadarė, jo kaltė grindžiama tik nukentėjusiojo parodymais, kuriais tikėti negalima bei kito nuteistojo P. M. parodymais, kuriam ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas psichologinis spaudimas ir kuris, apklausiamas teisme, savo parodymus iš dalies pakeitė. Pats apeliantas visą laiką davė nuoseklius parodymus ir jais netikėti teismas neturėjo jokio pagrindo.

Aukštesnės instancijos teismas mano, kad nuteistojo K. K. skunde nurodyti motyvai neatitinka faktinių aplinkybių, nustatytų pirmos instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje. Pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas byloje nustatytas aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo K. K. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 180 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Nesutikti su tokia išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Kaip matyti iš apkaltinamojo nuosprendžio K. K. kaltė grindžiama nukentėjusiojo T. L. bei kito šioje byloje nuteisto asmens P. M. parodymais, kurių teisingumą iš esmės apeliantas ir ginčija.

Nukentėjusysis T. L. apklaustas teisme nebuvo, kadangi apklausiama teisiamojo posėdžio metu jo močiutė O. D. L. paaiškino, kad jos anūkas T. L. bei jos sūnus T. L. yra išvykę nuolatinai gyventi į Angliją, kokiu adresu gyvena, nežino (4 t. b. l. 54). Nesant galimybės apklausti nukentėjusįjį teisiamajame posėdyje ir siekiant patikrinti nukentėjusiojo apklausos protokole nurodytas aplinkybes, jų atitikimą kitiems byloje surinktiems įrodymams, buvo iškviestas tyrėjas D. V., kuris ikiteisminio tyrimo metu apklausė nukentėjusįjį ir jo tėvą. Apklausiamas D. V. paaiškino, kad konkrečių nukentėjusiojo T. L. apklausos aplinkybių jis neatsimena, visais atvejais apklausas vykdo vadovaudamasis įstatymo reikalavimais. Liudytojui parodžius nukentėjusiojo T. L. apklausos protokolą šis patvirtino, kad apklausė nukentėjusįjį T. L. dalyvaujant jo tėvui T. L.. Nukentėjusysis apklausiamas parodė, kad bendravo su nepažįstamais jaunuoliais, tarp jų kilo konfliktas, apie tai nukentėjusysis pirmiausia papasakojo tėvui. Įtarimų, kad vaikas gali fantazuoti, pareigūnui nekilo, jo parodymus patvirtino tėvas. Konkrečių nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių pareigūnas neatsimena, tačiau užrašė tai, ką kalbėjo nukentėjusysis iš jo žodžių ir patvirtino, jog nukentėjusysis P. L. apklausos metu parodė, kad 2009-10-27, apie 13.00 val. kartu su broliu D. L. atvažiavo į (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini). Prie jų priėjo iš matymo pažįstamas jaunuolis vardu J.. Nukentėjusysis kartu su J. nuėjo pas šio pažįstamus, kurie buvo (duomenys neskelbtini) parke, esančiame (duomenys neskelbtini). Parke iš viso buvo 5 ar 6 jaunuoliai, kurių nukentėjusysis nepažinojo. P. L. su visais jaunuoliais pasisveikino, pasakė savo vardą. Iš pradžių visi jaunuoliai juokavo ir kalbėjosi tarpusavyje. Vėliau du jaunuoliai pravarde „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo nukentėjusįjį vadinti „triochala, lopu“ ir panašiai. Vėliau vaikinas, pravarde „(duomenys neskelbtini)“ pasakė, kad nukentėjusysis turi su juo eiti į (duomenys neskelbtini) ir nukentėjusysis nuėjo. Ten pamatė savo brolį ir pasakė, kad šis iškviestų apsaugą. Tačiau „(duomenys neskelbtini)“ pasakė, kad jei nukentėjusysis ką pasakys apsaugos darbuotojui, tai jį užmuš. Dėl to nukentėjusysis atėjusiam apsaugos darbuotojui pasakė, kad nieko nenori. Po to nukentėjusysis ir „(duomenys neskelbtini)“ grįžo į parką. Ten „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo nukentėjusįjį vadinti „ne bachūru, triochala“, pasakė keiksmažodį. Abu jaunuoliai sudavė du smūgius į pilvą, tačiau nesužalojo. „(duomenys neskelbtini)“ pasakė, kad nukentėjusiajam padarys „bombą“ ir įkišo savo ranką į nukentėjusiojo striukės kairės pusės kišenę ir iš jos išėmė nukentėjusiajam priklausantį telefoną „Nokia“ 450 Lt. vertės. „(duomenys neskelbtini)“ paėmė telefoną ir pasakė nukentėjusiajam dingti iš parko. Nukentėjusysis nedelsiant pabėgo. Sugrįžęs namo apie įvykį iš karto papasakojo tėvui. (1 t. b. l. 14, 15).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymų teisingumą, pagrįstai rėmėsi pareigūno D. V., apklaususio nukentėjusįjį T. L., parodymais. Apklausiamas pareigūnas iš esmės patvirtino, kad nukentėjusiojo nurodytos įvykio aplinkybės yra teisingos, neišgalvotos, todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais ir jais nesivadovauti apylinkės teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad vien ta aplinkybė, jog nukentėjusysis T. L. nebuvo apklaustas teisme, nėra pakankamas pagrindas vertinti jo parodymus kaip neatitinkančius tikrovės ar melagingus.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pilnai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nuteistojo K. K. kaltė įrodyta ne tik nukentėjusiojo, bet ir kito nuteistojo P. M. parodymais. Nors apeliantas teigia, kad P. M. parodymai yra neteisingi ir jais remtis negalima, apeliacinės instancijos teismas su tokia nuteistojo pozicija nesutinka.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu P. M. parodė, kad 2009-10-27 jam paskambino K. K., pravarde „(duomenys neskelbtini)“ ir pasiūlė atvažiuoti į (duomenys neskelbtini) parką. Apie 11.00 val. minėtame parke susitiko su K. ir P. J., pravarde „(duomenys neskelbtini)“. Tada jie pasakė, kad atims iš T. telefoną. T. P. M. pažinojo daugiau nei puse metų, kartais bendraudavo. Paklausus kam nori atimti telefoną, vaikinai paaiškino, kad T. yra jiems prisidirbęs. Netrukus minėtame parke pasirodė T. su J.. Tuo metu parke kartu buvo A. R. ir dar keli jaunuoliai, matomai K. pažįstami, kurių P. M. nepažinojo. Tarp P. ir T. įvyko žodinis konfliktas, po kurio P. trenkė T. vieną kartą į pilvo sritį. Po šio smūgio prie T. priėjo K., ar trenkė, nematė, tačiau matė, kaip K. lyg kišo ranką į T. kišenę. Tada T. išsitraukė pistoletą, visi atsitraukė ir T. pabėgo, įsėdo į mikroautobusą. T. nubėgus K. padavė mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“, kuris buvo išjungtas, ir pasakė, kad P. M. jį parduotų, kadangi pažįsta kelis asmenis, kurie supirkinėja tokius telefonus. Prie (duomenys neskelbtini) paklausė K., iš kur tiksliai yra tas telefonas ir šis atsakė, kad telefoną jis paėmė iš T. kišenės dar būnant (duomenys neskelbtini) parke. V. vyko tą pačią dieną. Pardavus telefoną pinigus pasidalino K., P. ir P. M.. Po kelių dienų buvo susitikęs P., kuris P. M. paprašė nueiti kartu į policiją ir pameluoti, kad nieko nematė, kad nei P., nei K. nieko nedarė, prie T. nelindo, T. viską išsigalvoja. (1 t. b. l. 33, 34). Šiuos parodymus jis patvirtino papildomos apklausos metu (1 t. b. l. 69, 70).

Dėl šio epizodo apklausiamas teisme kaltinamasis P. M. savo parodymus pakeitė. Paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, kadangi taip liepė pareigūnai. Pareigūnai liepė apkalbėti draugus, nes priešingu atveju kaltę suvers jam. P. M. paaiškino, kad telefoną surado tą pačią dieną kartu su K. ir P.. Telefoną pardavė ir tik kitą dieną sužinojo, kieno buvo telefonas. Kai nukentėjusysis bėgo matė, kad kažkas iškrito, pamanė, kad telefonas. Apie ikiteisminio tyrimo metu daromą spaudimą niekam nepranešė, jokio skundo nerašė, paaiškinti, kodėl skiriasi jo ir kitų kaltinamųjų parodymai, negali (4 t. b. l. 15, 16).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamasis (šiuo metu nuteistasis) P. M. objektyvių, įtikinamų priežasčių, dėl kurių jis teisme pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nenurodė. Viso ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos, tiek papildomos apklausų metu, P. M. nuosekliai, detaliai ir logiškai atpasakojo įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam P. M. nebuvo paskirta su laisvės suvaržymu susijusi kardomoji priemonė, todėl dėl tariamai jam daromo poveikio kaltinamasis galėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas, tačiau to nedarė, apie jo atžvilgiu pareigūnų naudojamą psichologinį smurtą niekam nepasakojo, skundų nerašė. Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad kaltinamojo P. M. parodymų pakeitimas teisme vertintinas kaip siekis padėti tiek sau pačiam, tiek kitiems kaltinamiesiems išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi P. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi jie nuoseklūs, neprieštaringi, nekito viso ikiteisminio tyrimo metu, jais netikėti teismas neturėjo pagrindo.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas savo parodymuose, priešingai, nei nurodo apeliaciniame skunde, nebuvo nuoseklus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis iš viso neigė, kad dalyvavo konflikte, kurio metu iš nukentėjusiojo T. L. buvo pagrobtas mobilaus ryšio telefonas, aiškino, kad į (duomenys neskelbtini) parką tik atvyko pasikalbėti su P., su juo pakalbėjo ir išėjo namo, daugiau nieko nematė ir paaiškinti negali (1 t. b. l. 120). Apklausiamas teisme jis jau atsiminė daugiau aplinkybių, nurodė, kad 2010-10-27 buvo (duomenys neskelbtini) parke, matė, kaip P. J. su nukentėjusiuoju nuėjo į (duomenys neskelbtini) Kartu buvo P. M., J., A. R. ir dar kažkokie vaikinai, kurių jis nepažinojo. Matė, kaip P. J. ir T. L. grįžus iš (duomenys neskelbtini) P. J. trenkė nukentėjusiajam į pilvą, pats taip pat trenkė, kodėl, paaiškinti negali. Apie telefono dingimą nieko nežino, kitą dieną apie tai sužinojo iš P., ėjo jo ieškoti. Akivaizdu, kad nuteistasis K. K. nebuvo nuoširdus pasakodamas apie įvykio aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu teigė iš viso nieko nematęs, teisme poziciją pakeitė ir nurodė, kad matė konfliktą, pats sudavė vieną smūgį, tačiau apie telefono dingimą nieko nežino. Tokia apelianto pozicija, kolegijos nuomone, pagrįstai apylinkės teismo vertinta kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės ir šiais parodymais rėmėsi tiek, kiek jie neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartų įrodymų visumą, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir tinkamai juos įvertino, padarė pagrįstą išvadą, kad K. K. kaltė dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta nukentėjusiojo P. L., liudytojo D. V., kaltinamojo P. M. parodymais, rašytine bylos medžiaga ir skyrė bausmę nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 straipsnyje, bei vadovaudamasis LR BK 91 straipsnyje įtvirtintais bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais. Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto skundo motyvai yra paneigti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, todėl nepagrįsti ir neįrodyti. Esant tokioms aplinkybėms naikinti apylinkės teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.