Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-136-357/2019

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-03-25
Bylos Nr.: e2A-136-357/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-00921-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
Atsakovas: S. G., J. G.

Kategorijos

2.6.10.2.3Kaltė

Civilinė byla Nr. e2A-136-357/2019 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00921-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.3.; 2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.9.; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

šiaulių apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 25 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės ir Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės „duomenys neskelbtini“ ieškinį solidariems atsakovams S. G. ir J. G. dėl žalos atlyginimo, procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas bankrutavusi individuali įmonė (toliau – IĮ) „duomenys neskelbtini“, atstovaujamas bankroto administratorės, pateikė teismui ieškinį, pareikštą solidariems atsakovams S. G. ir J. G. dėl žalos atlyginimo, procesinių palūkanų, priteisimo, kuriame prašo priteisti 18 809,08 Eur ieškovo patirtos žalos atlyginimą bei procesines palūkanas.

2. Ieškinyje nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 8 d. nutartimi ieškovui iškėlė bankroto bylą. Ieškovo direktore pagal Juridinių asmenų registro išrašą nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. birželio 21 d. (įgaliojimų praradimo dėl ieškovo bankroto) buvo paskirta J. G.. Visgi tarp administratoriaus perimtų ieškovo dokumentų rasti duomenys, jog J. G. buvo atleista iš darbo 2015 m. gegužės 11 d. Ieškovo savininku nuo jo įsteigimo momento buvo S. G.. Atsižvelgiant į tai, 2016 m. liepos 1 d. buvo priimtas ieškovo administratoriaus įsakymas, kuriame detaliai nurodyti S. G. privalomi atlikti veiksmai pagal 2016 m. birželio 8 d. Šiaulių apygardos teismo nutartį bei ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto reikalavimus. Šis įsakymas išsiųstas ieškovo registracijos adresu, taip pat S. G. elektroninio pašto adresu. S. G. ir J. G. neįvykdė jiems teismo nutartimi bei ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu nustatytų pareigų ir neperdavė nei ieškovo turto, nei dokumentų. Šiaulių apygardos teismo buvo išduoti 2017 m. balandžio 6 d. vykdomieji raštai ir pateikti antstolių kontorai vykdyti. Tik po šių veiksmų atlikimo buvę ieškovo vadovai perdavė administratoriui ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau nesudarė priėmimo-perdavimo akto, nesudarė balanso nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, perduoti dokumentai netvarkingi, nesunumeruoti. Ieškovo bankroto proceso metu taip pat nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 31 d. duomenimis ieškovas turėjo turto, verto 129 294 Eur (131 426 Lt), tarp kurio – 1 269 Eur nematerialus turtas, 14 Eur materialus turtas, 17 966 Eur atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, 110 000 Eur per vienerius metus gautinos sumos, 45 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai. Patikrinus šiuos duomenis pagal pirminius apskaitos dokumentus, nustatyta, kad: nematerialus ieškovo turtas buvo prekės ženklas; atsargas, išankstinius apmokėjimus ir nebaigtas vykdyti sutartis sudarė 17 231,60 Eur vertės medžiagos, žaliavos, tara, 137,33 Eur vertės pagaminta produkcija, 592,92 Eur vertės verpalai iš Lietuvos tiekėjų.

3. Bankroto administratoriui nėra perduotos 17 966 Eur vertės atsargos, 697,38 Eur vertės transporto priemonės bei 145,70 Eur vertės materialusis turtas. Kadangi vėlesni finansinės atskaitomybės dokumentai nesudaryti, vadovaujantis 2016 m. birželio 8 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, administratoriui turėjo būti perduotas būtent tokios vertės turtas. Bankroto administratoriui neperduotas joks turtas. Tarp Ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo rasta jokių duomenų, jog J. G. atleidimo dieną buvo atlikta ieškovo turto inventorizacija ir jis perduotas ieškovo savininkui S. G.. Negalint tiksliai nustatyti, koks ieškovo turtas buvo prarastas J. G. vadovavimo laikotarpiu bei koks turtas prarastas atsakingu asmeniu esant S. G., ieškovui padarytą žalą pastarieji turi atlyginti solidariai. Atsakovai nebuvo perdavę ir įmonės dokumentacijos, bet išsiėmus vykdomąjį raštą ir pateikus jį antstoliui vykdyti, dokumentai buvo perduoti, bet ne paties savininko, o kitų asmenų.

Atsiliepimas

4. Atsakovas S. G. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, kad 2016 m. pavasarį, matydamas sunkią įmonės padėtį, jis su buhaltere nuėjo į mokesčių inspekciją ir sustabdė įmonės veiklą, o pats išvyko dirbti į Angliją, kad bent iš dalies galėtų atsiskaityti su darbuotojais. Apie bankroto bylos iškėlimą sužinojo tik tuomet, kai gavo elektroninį laišką apie tai, kad jo įmonei iškelta bankroto byla. Bankroto administratorė su juo nekontaktavo, kad trūksta kažkokių dokumentų ar turto, nežinojo. Tuomet, kai buvo perduodami dokumentai bankroto administratorei, jo paties nebuvo Lietuvoje, nes dirbo užsienyje. Dokumentai buvo sudėti į dėžes ir buhalterė jas perdavė. Pasitikėjo buhaltere, kuri įmonėje dirbo jau ilgą laiką. Įmonė vykdė veiklą nuomojamose patalpose, todėl visi ieškinyje išvardinti daiktai buvo mažos vertės, daugelis nesiekia net 1 Eur, jie egzistavo tik buhalteriniuose dokumentuose, faktiškai tai buvo šlamštas, kuris dėl kažkokių tai priežasčių nebuvo nurašytas, nors buvo išmestas. Tas pats pasakytina ir apie bankroto administratoriaus nurodytas atsargas. Įmonės veikla buvo mezgimas. Per daugelį metų, kai įmonė vykdė veiklą, susidarydavo įvairios siūlų atliekos, kurių faktiškai panaudoti nebuvo galimybės. Taip pat buvo atvejų, kai užsakovas išbrokavo gautą produkciją, buvo grąžinti pagaminti mezginiai, kurie supelijo, jų nebuvo galima nei parduoti, nei kur panaudoti, siūlų atsargos sukandijo, todėl buvo tiesiog išmesti. Atsakovo manymu, kad buhalterė nesutvarkė likučių, juos reikėjo nurašyti. Grįžęs į Lietuvą bandė ieškoti įmonės dokumentų, bet daugiau jų rasti nepavyko. Atsakovė J. G. buvo ilgą laiką įmonės vadovė, bet santykiai su ja yra nutrūkę, žmona ilgą laiką sirgo, iš įmonės vadovės pareigų buvo atleista jai pačiai prašant, ne kartą kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, bet ši įmonė yra kliūtis nutraukti santuoką.

5. Atsakovė J. G. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ji ilgą laiką buvo įmonės vadovė. Susidarius blogai situacijai įmonėje, kai dar buvo vadove, įmonės turto tikrai neiššvaistė, pardavė savo paveldėtą butą ir investavo į įmonę, kad toliau galėtų įmonė vykdyti veiklą. 2014 m. jos sveikata stipriai pablogėjo, ji ilgą laiką sirgo, gydėsi krizių centre, o 2015 m. gegužės 10 d. pačios prašymu buvo atleista iš darbo, visus dokumentus ir visą kitą paliko S. G., tuo metu jau su juo šeima jau buvo iširusi, kartu negyveno. Apie tai, kad įmonei iškelta bankroto byla, sužinojo iš antstolio, kai paaiškėjo kad bankroto administratoriui neperduoti dokumentai. Su S. G. jau senai nebėra šeima, tačiau niekaip negali susitvarkyti skyrybų dokumentų, nes trukdo esanti įmonė. Jai dirbant įmonėje vadove buvo atvejų, kai užsakovas atsisakydavo priimti nekokybišką produkciją, buvo skiriamos įmonei baudos, kai kurie verpalai buvo labai brangūs, bet likdavo jų likučiai, o panaudoti jokių galimybių nebuvo, būdavo, kai pats užsakovas nebeimdavo paruoštų gaminių, paruoštų pagal užsakymą, o jų nebuvo kur dėti. Kodėl įmonei iškelta bankroto byla ir kodėl atsirado žala negali atsakyti, nes jau senai, faktiškai nuo ligos pradžios 2014 m., nusišalinusi nuo įmonės veiklos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo S. G. ieškovo bankrutavusios IĮ „duomenys neskelbtini“ naudai 18 663,38 Eur žalai atlyginti, nuo šios sumos 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme 2018-02-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš atsakovo S. G. valstybės naudai 420 Eur žyminį mokestį. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju individualiai įmonei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. 1070 buvo patvirtintos Inventorizacijos taisyklės, reglamentuojančios ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų inventorizaciją bei rekomenduojamos neribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims, yra rekomendacinio pobūdžio.

8. Teismas pažymėjo, kad nors bankroto administratoriui nėra pateikta duomenų, kad atleidus iš įmonės vadovo pareigų J. G. šie dokumentai buvo surašyti, tačiau J. G. teigia viską palikusi S. G., o įmonės savininkas neneigia to fakto. Be to, J. G. nuo vadovavimo įmonei nusišalino jau nuo 2014 metų dėl ilgalaikės ligos, o pagerėjus sveikatos būklei iš vadovo pareigų atleista 2015-05-10 pačios prašymu, taigi jau nuo to laiko faktinis įmonės vadovas buvo S. G.. Įmonės balansas, kuriuo remiantis bankroto administratorius reikalauja atlyginti įmonei padarytą žalą sudarytas 2015-12-31, J. G. jau daugiau kaip puse metų būnant atleistai iš įmonės vadovės pareigų, o faktiškai šių pareigų neinant ir anksčiau, bankroto bylos iškėlimo metu J. G. jau daugiau kaip metus laiko nebuvo įmonės vadove. Bankroto administratorius remiasi duomenimis, esančiais Juridinių asmenų registre, tačiau kasacinis teismas jau ne kartą yra išaiškinęs, kad registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo funkciją, todėl, sprendžiant dėl ginčo, viešo registro duomenų tikrumas (patikimumas) turi būti patikrinamas, konkrečiu atveju pats bankroto administratorius neneigia fakto, kad tarp perduotų dokumentų buvo rasti dokumentai apie J. G. atleidimą, už vadovo pasikeitimo išviešinimą Juridinių asmenų registre taip pat atsako jau ne buvęs vadovas, o paskirtasis vadovas, o nagrinėjamu atveju – įmonės savininkas. Taigi šiuo atveju atsakomybė dėl žalos atlyginimo tenka tik įmonės savininkui, kuris tuo atveju, jei nėra paskintas įmonės vadovas, pats eina vadovo pareigas ir prisiima visą atsakomybę. Esant šios aplinkybėms ieškinys dalyje dėl žalos atlyginimo iš J. G. atmestinas, kaip nepagrįstas.

9. Teismas nurodė, kad ieškovas į bylą pateikė 145,70 Eur vertės neperduoto materialaus turto lentelę, pagal kurią neperduotas bankroto administratoriui 125 daiktas, jų suma 145,70 Eur, dauguma šių daiktų vertė nesiekia 1 Eur, akivaizdu, kad šie daiktai nėra tinkami naudoti pagal paskirtį ir nors bankroto administratorius įtraukė juos į suvestinę, vadovaujantis atsakovo paaiškinimais, daiktų verte ir jų įsigijimo data, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), šie daiktai turėjo būti nurašyti, o net juos išsaugojus, nebūtų galima jų realizuoti ir taip patenkinti kreditorių reikalavimų. Pagal bankroto administratoriaus pateiktus duomenis ir paskaičiuotas automobilių, kaip metalo laužo vertes, susidarė 697,38 Eur suma, kuri, teismo nuomone yra reali, atsakovas dėl paskaičiuotos metalo laužo vertės prieštaravimų neišsakė.

10. Teismas nurodė, kad nuo paskutinio balanso sudarymo iki pareigos perduoti turtą atsiradimo dienos praėjo ilgas laiko tarpas ir turto sudėtis galėjo pakisti, tačiau iš teismui bankroto administratoriaus pateiktų duomenų bei atsakovo paaiškinimų matyti, jog atsakovas niekaip neįrodė turto panaudojimo. Pripažįstama, kad pareiga įrodyti aplinkybes, dėl kurių nebuvo galima perduoti turto bankroto administratoriui, priklauso atsakovui. Atsakovui neįrodžius turto pokyčio (CPK 178 straipsnis), vadovaujamasi ieškovo pozicija dėl turto sudėties ir laikoma, jog atsakovas bankroto administratoriui turėjo perduoti 2015 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytos vertės turtą 17 966 Eur.

11. Teismas nurodė, kad S. G. taip pat nėra įvykdęs įpareigojimo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, tai yra neperdavęs administratoriui transporto priemonių ar informacijos, jog transporto priemonės sunaikintos, bei informacijos apie bankrutuojančios įmonės atsargas ir žaliavas. Tokiu būdu iš visų byloje surinktų ir įvertintų įrodymų, darytina išvada, ieškovas visiškai įrodė, kad atsakovas pažeidė CK 2.87 str. 1 d., 2.4 str. 3 d., ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p. ir BAĮ 12 str. 1 d. ir 21 str. numatytas pareigas. Atsakovui neperdavus viso turto bankrutuojančiai įmonei, didėja įmonės kreditorinių įsipareigojimų apimtis kreditoriams, todėl tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys.

12. Teismas nurodė, kad atsakovas paaiškino, kad ginčo turto jis neturi, kadangi transporto priemonių nėra, atsargos buvo panaudotos, arba turėjo būti nurašytos. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad ginčo turtas yra išlikęs natūra, nežinoma taip pat jo buvimo vieta, todėl yra pagrįstas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą pinigais, siekiant kompensuoti prarasto turto vertę pinigine išraiška.

13. Teismas nurodė, kad ieškovo prašomos priteisti iš atsakovo transporto priemonių, kaip metalo laužo vertės, remiantis automobilių metalo laužo supirkimo pasiūlymais – 697,38 Eur, atsakovas neginčijo, todėl yra pagrindas pripažinti, kad šio turto vertė ieškovo yra pagrįsta.

14. Teismas atmetė ieškovo pareikštą atsakovui reikalavimą dėl žalos atlyginimo kitų prekių vertę -145,70 Eur kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas 17966 Eur reikalavimą grindžia būtent 2015-12-31 balanso eilutėje BI nurodyta atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys nurodyta suma, nors atsakovas S. G. ginčija šią sumą, bankroto iškėlimo datai kita finansinė atskaitomybė nebuvo sudaryta, atsargų nurašymo ar sunaikinimo aktų bankroto administratoriui nepateikta, atsakovas taip pat nepateikė jokių dokumentų apie šios sumos panaudojimą, todėl yra pagrindas pripažinti, kad šis turtas turėjo būti perduotas administratoriui. Todėl šioje dalyje ieškovo reikalavimas tenkintinas iš dalies, iš atsakovo S. G. ieškovo naudai priteistina 18663,38 Eur (17966 Eur + 697,38 Eur) žalai atlyginti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu atsakovas S. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

15.1. Apeliaciniu skundu nekvestionuojama, jog atsakovas, būdamas individualios įmonės savininku turėjo pareigą perduoti bankroto administratorei įmonės turtą (įskaitant ir įmonei priklausiusias atsargas), kurios neįvykdė, tačiau ginčo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai nustatė žalos, padarytos neperduodant atsargas, dydį.CK 6.249 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėto išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostoliu dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Tuo tarpu CK 6.249 straipsnio 5 dalis numato, jog žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną.

15.2. Ieškovas, reikšdamas ieškinį ir įrodinėdamas žalos, padarytos neperduodant įmonės atsargas, dydį rėmėsi įmonės 2015-12-31 balanso duomenimis ir šiame dokumente nurodyta atsargų balansine verte 2015-12-31 dienai. Būtent įmonės 2015-12-31 balanse buvo nurodyta, jog įmonei priklausė 17 966,00 Eur vertės atsargos. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2015-12-31 nelaikytina nei sprendimo priėmimo diena, nei žalos padarymo, nei ieškinio pareiškimo diena CK 6.249 straipsnio 5 dalies prasme. Šiaulių apylinkės teismas ginčijamą sprendimą priėmė 2018-10-18. Bankroto byla įmonei buvo iškelta 2016-06-08 nutartimi, nutartis įsiteisėjo 2016-06-18. Atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytą terminą, atsakovas įmonei priklausiusį turtą, įskaitant atsargas, bankroto administratorei privalėjo perduoti iki 2016-07-03 (atitinkamai ši data laikytina ir žalos padarymo diena); ieškinys dėl žalos atlyginimo teisme pareikštas 2018-02-07. Akivaizdu, jog teismas priteisdamas iš atsakovo žalą, kuri buvo padaryta neperduodant įmonės atsargų, ir nustatinėdamas padarytos žalos dydį pagal 2015-12-31 dienos kainas nukrypo nuo CK 6.249 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės normos, numatančios, kad žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną.

15.3. Teismas priteisdamas iš atsakovo žalą, padarytą neperduodant įmonės atsargų, bei nustatydamas žalos dydį pagal 2015-12-31 balanso duomenis, 2015-12-31 balansą vertino izoliuotai nuo kitų bylos duomenų bei pačios ieškovės pateiktų įrodymų ir netgi atsietai nuo tame pačiame dokumente nurodytų kitų duomenų nei įmonės atsargų balansinė vertė 2015-12-31 datai. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų ir aukščiau nurodytų Sąskaitų žiniaraščių įmonė per 2015 metus jokių atsargų papildomai neįsigijo, priešingai – atsargų tik mažėjo. Tokie duomenys leidžia daryti išvadą, jog įmonės apskaitos dokumentuose atsargu sudėtis ir balansinė vertė 2014-12-31 dienai praktiškai buvo lygiai tokia pati kaip ir 2015-12-31 dienai (neskaitant sunaudotų ir/ar nurašytų 5 143,97 Eur balansinės vertės medžiagų, žaliavos ir/ar taros). Įmonė buvo įsteigta dar 1994 metais, įmonės finansinės apskaitos dokumentuose apskaitomos atsargos kaupėsi per ilgą laikotarpį, todėl netgi ne visos bendrovės atsargos susikaupė ir per 2014 metus.

15.4. Bankrutavusios įmonės atsargų tikroji rinkos vertė arba neperduoto turto, kuri realizavus būtu galima tenkinti kreditorių reikalavimus, vertė nutarties iškelti bankroto bylą ieškovei įsiteisėjimo dienai (2016-06-18) arba pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienai (2018-10-18) yra visiškai kitokia nei įmonės atsargu balansinė vertė 2014-12-31 dienai. Dėl šios priežasties negalima laikyti, jog bankrutavusios įmonės bankroto administratorei neperdavus atsargų, įmonei buvo padaryta žala yra lygi į bankrutavusios įmonės 2015-12-31 balansą įrašytai atsargų balansinei vertei.

15.5. Teismas atmesdamas ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 145,70 Eur dydžio žalos, padarytos neperduodant kitą įmonės materialųjį turtą, nurodė, jog toks turtas turėjo būti nurašytas, bet net ir išsaugojus tokį turtą, jo nebūtų galima realizuoti ir taip patenkinti kreditorių reikalavimų. Analogiški argumentai taikytini ir kitoms balanse nurodytų atsargų dedamosioms dalims – 137,33 Eur balansinės vertės gatavai produkcijai ir 592,92 Eur balansinės vertės verpalams iš Lietuvos tiekėjų (kurių sudėtis pagal byloje pateiktus dokumentus nekito vėliausiai nuo 2014-12-31), kadangi net ir išsaugojus produkciją ar verpalus, toks turtas laikytinas visiškai menkaverčiu, o jo neperdavimas absoliučiai jokios žalos bankrutavusiai įmonei ir/ar jos kreditoriams nepadarė. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai neįvertino ir į jas neatsižvelgė.

15.6. Teismas nustatinėdamas žalos dydį visiškai neįvertino ieškovės vykdytos veiklos pobūdžio ir, atitinkamai, įmonės turtėtų atsargų specifikos bei sudėties. Atsižvelgiant į įmonės vykdytos veiklos pobūdį, akivaizdu, jog bankrutavusios įmonės atsargas sudarė įvairios medžiagos, siūlai ir/ar pakuotės rūbams. Įmonei vykdant veiklą nuolatos atlikdavo niekur nepanaudojamų ir beverčių įvairių medžiagos atraižų, siūlų galų ar pakuočių. Iš esmės būtent tokio pobūdžio atsargos, t.y. įvairūs atsargų likučiai, kurie, nors ir turėjo būti, tačiau nebuvo nurašyti, būtent ir kaupėsi įmonės finansinės apskaitos dokumentuose. Akivaizdu, jog tokio turto (atsargų likučių) tikroji rinkos vertė, t.y. vertė, už kurią atsargos galėjo būti realizuotos ir iš šių lėšų patenkinti kreditorių reikalavimai, neatitinka į bankrutavusios įmonės balansą įrašytos balansinės vertės.

15.7. Teismų jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad į įmonės balansą įrašyto turto vertė, apibūdinanti įmonės finansinę būklę, nustatoma vertinant ne įmonės balanse nurodytą turto vertę, bet į įmonės balansą įrašyto turto realią vertę, o įmonės balanso duomenimis apie įmonės turtą ir jo vertę galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo ir to, jog jame nurodyti duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1262-798/2017). Šiuo klausimu teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog „nuo paskutinio balanso sudarymo iki pareigos perduoti turtą atsiradimo dienos praėjo ilgas laiko tarpas ir turto sudėtis galėjo pakisti“. Akivaizdu, jog ne tik turto sudėtis galėjo kisti, bet ir į balansą įrašytų atsargų reali vertė taip pat neabejotinai galėjo kisti ir balansinė turto vertė neatitiko realios atsargų vertės, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino.

15.8. CK 1.5 straipsnio 4 dalis įtvirtina, jog teismas aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Ginčo atveju visuma byloje nustatytų ir pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotų aplinkybių, o būtent tai, kad bankrutavusiai įmonei priklausiusios transporto priemonės yra bevertės (metalo laužas), administratorei neperduotas įmonei priklausęs kitas praktiškai visas materialus turtas buvo įsigytas labai seniai (1999-2006 metais) ir neturi absoliučiai jokios vertės, leidžia daryti išvadą, jog įmonė realią veiklą vykdė seniai, o bankrutavusiai įmonei priklausęs turtas, įskaitant ir atsargas (medžiagų, siūlų ir pakuočių likučius), yra visiškai beverčiai. Tokios teismo nustatytos aplinkybės, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, neabejotinai leidžia teigti, jog net ir perdavus administratorei įmonei priklausiusias atsargas, pastaroji neturėtų netgi objektyvių galimybių realizuoti atliekų (tuo tarpu atsargų, kurias sudarė atliekos, utilizavimas netgi pareikalautų papildomų išlaidų). Tačiau nepaisant aukščiau nurodytų aplinkybių teismas priimdamas ginčijamą sprendimą neperduoto materialaus turto atžvilgiu taikė pagrindinius civilinės teisės principus, tuo tarpu kitų reikalavimų atžvilgiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai nepagrįstai buvo ignoruojami.

Atsiliepimas

16. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas IĮ „duomenys neskelbtini“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

16.1. Apeliantas išliko pasyvus, neteikė jokių paaiškinimų, turto neperdavė. Nepaisant minėtų aplinkybių, Apeliantas teisminiame bylos nagrinėjime nepateikė absoliučiai jokių procesinių dokumentų, galinčių paneigti ieškinio reikalavimus. Priešingai pripažino, kad netinkamai tvarkė įmonės turtą, netinkamai buvo vedama apskaita.

16.2. Žala ieškovui pasireiškė turto neperdavimu, t. y. netekimu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas turėjo konkrečios – 17 966,00 Eur – vertės turtą, tačiau iki šios dienos jis nėra perduotas teisėtam jo valdytojui – ieškovo bankroto administratoriui. Atsižvelgiant į tai, darytina vienareikšmiška išvada, kad ieškovo turto nėra (Ieškovas neteko šio turto) t. y. jam buvo padaryta žala.

16.3. Byloje nėra jokių duomenų apie ieškovo turto (už kurio neperdavimą reikalaujama žalos atlyginimo) perdavimą, atsargų nurašymo aktų, pridavimo dokumentų į metalo laužą, t.y. apeliantas nepateikė jokių įrodymų. Kiekvienas net ir minimaliai rūpestingas, atidus ir apdairus žmogus jos perdavimą iš savo dispozicijos neabejotinai aiškiai bei nedviprasmiškai užfiksuotų dokumentais. Atsižvelgiant į apelianto asmenines savybes – buvimą įmonės savininku, kuriam taikomi aukštesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai, jam buvo (turėjo būti) žinomos įmonės turto nurašymo procedūros.

16.4. Bankroto bylos iškėlimo ieškovui metu jo savininku ir vadovu buvo apeliantas, dėl to ginčo nėra. Vadinasi, būtent jam kilo pareiga sudaryti įmonės balansą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir perduoti visą įmonės turtą bei dokumentus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Apeliantui neatlikus tokių savo pareigų, vadovaujamasi paskutiniaisiais turimais duomenimis, įskaitant viešiems registrams pateiktus ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus. Apeliantui siekiant paneigti šių dokumentų duomenų tikrumą, jis privalo vykdyti ĮBĮ numatytas pareigas, apie kurias jam neabejotinai yra žinoma. Visgi šių pareigų neatlikus, akivaizdu, kad apeliantas atliko neteisėtus veiksmus, sukėlusius žalos ieškovui atsiradimą.

16.5. Apelianto neteisėtus veiksmus – įstatymuose numatytų juridinio asmens valdymo organo pareigų nevykdymą – bei ieškovui padarytą žalą sieja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. apelianto tinkamo pareigų vykdymo atveju žala nebūtų kilusi. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad apelianto neteisėti veiksmai galėjo būti ieškovo žalos atsiradimo priežastis (turto neišsaugojimas, lėmęs jo neperdavimą bankroto administratoriui).

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

18. Nagrinėjamoje byloje ieškovė bankrutavusi įmonė prašo priteisti žalą iš buvusio individualios įmonės savininko, kurio veiksmų neteisėtumą grindžia įmonės turto, iškėlus įmonei bankroto bylą, neperdavimu bankroto administratoriui.

Dėl faktinių aplinkybių

19. Byloje pirmosios instancijos teismo teisingai nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 8 d. nutartimi ieškovui iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskiriant B. M., bei nustatant įmonės valdymo organams pareigą per 15 dienų terminą, skaičiuotiną nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus (103, 104 b. l.). Minėta teismo nutartis įsiteisėjo 2016 m. birželio 20 d., o 2016 m. liepos 1 d. buvo priimtas bankroto administratoriaus įsakymas, kuriame detaliai nurodyti S. G. privalomi atlikti veiksmai pagal 2016 m. birželio 8 d. Šiaulių apygardos teismo nutartį bei ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto reikalavimus. Šis įsakymas išsiųstas ieškovo registracijos adresu, taip pat S. G. elektroninio pašto adresu. Neįvykdžius reikalavimų, bankroto administratorius kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl vykdomųjų raštų išdavimo. Vykdomieji raštai išduoti 2017 m. balandžio 6 d., jie buvo pateikti antstolių kontorai vykdyti. Kaip teigia ieškovo bankroto administratorius, ieškovo direktore pagal Juridinių asmenų registro išrašą nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. birželio 21 d. (įgaliojimų praradimo dėl ieškovo bankroto) buvo paskirta J. G., tačiau tarp administratoriaus perimtų Ieškovo dokumentų rasti duomenys, jog J. G. buvo atleista iš darbo 2015 m. gegužės 11 d. Ieškovo savininku nuo jo įsteigimo momento buvo S. G..

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir žalos dydžio nustatymo

20. Įstatymas numato, kad individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip (Individualių įmonių įstatymo 7 str. 1 d.).

21. Individualios įmonės bankroto ypatumus lemia individualios įmonės civilinis teisinis statusas. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 str. 4 d.), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles subjektas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.

22. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai juridinio asmens (taip pat ir individualios įmonės) valdymo organas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Taigi, įmonės valdymo organams praradus įmonės turtą ir dokumentus, jiems gali kilti ir civilinė atsakomybė šios įmonės kreditorių ir pačios įmonės atžvilgiu (CK 2.87 str., 6.245–6.249 str. ir 6.263 str.).

23. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens valdymo organo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės valdymo organas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad atsakovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-130/2011).

24. Teismui iškėlus individualiai įmonei bankroto bylą, atsiranda materialiniai teisiniai bankroto padariniai ir pradeda veikti materialiosios bankroto teisės normos. Teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimas sukelia ĮBĮ numatytus padarinius: įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą; įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą ir kt. (ĮBĮ 10 str. 7 d.). Jei administratoriui perduotuose įmonės finansiniuose dokumentuose užfiksuota, kad įmonėje yra konkretus turtas, įvertintas konkrečia pinigų suma ir nėra dokumentų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą tretiesiems asmenims, tai būtent šį turtą natūra ir privalo perduoti administratoriui juridinio asmens valdymo organas. Atitinkamai nustačius, kad šis turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo – šiuo atveju buvusio įmonės savininko ir vadovo kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo), bei nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto turto vertės objektyvų sumažėjimą, nurašymą ar sunaikinimą, vadovas turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1406/2014).

25. Ieškovė reikalavimą atlyginti žalą, grindė tuo, kad atsakovas, kaip buvęs įmonės savininkas neperdavė bankroto administratoriui 17 966 Eur vertės atsargų, 697,38 Eur vertės transporto priemonių bei 145,70 Eur vertės materialiojo turto.

26. Į bylą pateikto 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovės balanso duomenimis ieškovė turėjo turto, verto 129 294 Eur (131 426 Lt), tarp kurio – 1 269 Eur nematerialus turtas, 14 Eur materialus turtas, 17 966 Eur atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, 110 000 Eur per vienerius metus gautinos sumos, 45 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai. Bankroto administratorei patikrinus šiuos duomenis pagal pirminius apskaitos dokumentus, nustatyta, kad: nematerialus ieškovo turtas buvo prekės ženklas; atsargas, išankstinius apmokėjimus ir nebaigtas vykdyti sutartis sudarė 17 231,60 Eur vertės medžiagos, žaliavos, tara, 137,33 Eur vertės pagaminta produkcija, 592,92 Eur vertės verpalai iš Lietuvos tiekėjų.

27. Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 str. 2 d. ūkio subjekto vadovas (įmonės savininkas) atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Aplaidus buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymas ir neatitiktis faktinei padėčiai rodo, kad įmonės valdymo organas ( įmonės savininkas) atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos įmonei padarymą.

28. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to įmonės vadovas, kuris, būdamas atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).

29. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad 2015 m. gruodžio 31 d. balansą pasirašė įmonės savininkas atsakovas S. G.. Byloje nepateikta įrodymų, kad minėtas balansas buvo sudarytas klaidingai. Kadangi preziumuojama, jog apskaita tvarkoma teisingai ir ji atspindi tikrąją finansinę ir turtinę įmonės padėtį, atsakovas, teigdamas priešingai, turėjo tą prezumpciją paneigti. Kaip galintis disponuoti visa įmonės informacija, dokumentais, individualios įmonės savininkas neabejotinai geriausiai žino kokia įmonės turtinė, finansinė padėtis. Patvirtindamas (pasirašydamas) įmonės balansą, atsakovas prisiėmė visas iš šio patvirtinimo kylančias pasekmes.

30. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nors nuo paskutinio balanso sudarymo iki pareigos perduoti turtą atsiradimo dienos praėjo ilgas laiko tarpas ir turto sudėtis galėjo pakisti, tačiau iš teismui bankroto administratoriaus pateiktų duomenų bei atsakovo paaiškinimų matyti, jog atsakovas niekaip neįrodė turto realizavimo, panaudojimo, praradimo, realaus sumažėjimo. Taigi atsakovas, kaip įmonės savininkas, buvo atsakingas už tinkamą įmonės finansinės apskaitos tvarkymą ir turėjo pareigą užtikrinti, kad įvairūs atsargų likučiai būtų tinkamai apskaityti ar nurašyti. Tai turėjo atsispindėti įmonės finansiniuose dokumentuose.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju, atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė duomenų, apie įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą bankroto administratoriui neperduoto įmonės turto apimtį ir vertę, kuris jo manymu turėjo būti nurašytas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui neįrodžius turto pokyčio (CPK 178 straipsnis), vadovaujamasi ieškovo pozicija dėl turto sudėties ir laikoma, jog atsakovas bankroto administratoriui turėjo perduoti 2015 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytos vertės turtą 17 966 Eur, kurį sudarė atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys (17 231,60 Eur vertės medžiagos, žaliavos, tara, 137,33 Eur vertės pagaminta produkcija, 592,92 Eur vertės verpalai iš Lietuvos tiekėjų).

32. Individualios įmonės savininkas, kaip ir bet kuris kitas įmonės vadovas, privalo būti maksimaliai atidus bei rūpestingas ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad būtų užtikrinti įmonės interesai. Tokie vadovavimo standartai taikomi bet kuriai įmonei, įsteigtai įstatymų nedraudžiamai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonės savininkas be jokio pagrindo neperduodamas bankroto administratoriui turto, aplaidžiai ir nerūpestingai vykdė įmonės savininko pareigas ir tuo padarė įmonės kreditoriams nuostolių. Deliktinė civilinė atsakomybė – turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str. 1 d.).

33. Vertinant atsakovo pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pažeidimą darytina išvada, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, būdamas įmonės valdymo organu, nesilaikė įstatymo imperatyvaus reikalavimo, iškėlus bankroto bylą, perduoti administratoriui turtą. Atsakovo kaltės prezumpciją apima neteisėtų veiksmų prezumpcija, nes bendros pareigos elgtis sąžiningai ir rūpestingai pažeidimas suponuoja neteisėtumą. Konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, taip pat konstatuotina ir atsakovo kaltė, o žala įmonei pasireiškė tuo, kad atsakovas neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos ir neperdavė administratoriui apskaityto įmonės finansinio turto.

34. Byloje nustačius, kad atsakovas nėra įvykdęs įpareigojimo, tai yra neperdavęs administratoriui transporto priemonių ar informacijos, apie transporto priemonių realizavimą, sunaikinimą, bei bankrutuojančios įmonės atsargų ir žaliavų, ar informacijos apie jų realizavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas visiškai įrodė, jog atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalyje, CK 2.4 straipsnio 3 dalyje, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje ir 21 straipsnyje numatytas pareigas. Atsakovui neperdavus viso turto bankrutuojančiai įmonei, didėja įmonės kreditorinių įsipareigojimų apimtis kreditoriams, todėl tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Esant nustatytiems atsakovo neteisėtiems veiksmams, žalos padarymo faktui bei priežastiniam ryšiui, o atsakovui nepaneigus kaltės prezumpcijos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui kaip įmonės savininkui taikytina deliktinė civilinė atsakomybė (CK 2.87 str. 7 d., CK 6.246-6.249 str.).

35. Nustačius, jog valdymo organai pažeidė fiduciarines ir (ar) įstatyme nustatytas pareigas, būtina įvertinti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala; jei buvo, tai kokio dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žala įmonei gali būti padaryta dėl turto, kuris buvo įmonės vadovo žinioje, netekimo (CK 6.249 str. 1 d.), šis faktas turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas įmonėje buvo, bet jo neliko. Įmonės turtas yra apskaitomas pagal apskaitos dokumentus, todėl turto turėjimas ir netekimas gali būti įrodinėjamas apskaitos dokumentais, kuriais turi būti patikimai patvirtinamas turto turėjimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).

37. Atkreiptinas dėmesys, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015).

38. Įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 str.). Konstatuodamas balanso įrodomąją vertę, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 str.). Vertinant balanso kaip atskiros įrodinėjimo priemonės duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą bei darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

39. Nagrinėjamu atveju, ieškovė žalos dydį grindė: 2015 m. gruodžio 31 d. įmonės balanso kopija; Didžiosios knygos sąskaitų 115, 115/1, 200, 201, 202 žiniaraščių kopijomis, suvestine; VĮ „Regitra“ pažymos su priedu kopija; automobilių techninės specifikacijos duomenų išrašais; automobilių metalo laužo supirkimo pasiūlymo kopija.

40. Kaip jau minėta, ieškovei bankroto byla iškelta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2016 m. birželio 20 d., atsakovas įmonei priklausiusį turtą, įskaitant atsargas, bankroto administratorei privalėjo perduoti iki 2016 m. liepos 3 d., tai yra nuo 2015 m. gruodžio 31 d. įmonės balanso sudarymo praėjus tik daugiau nei pusmečiui. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad nuo paskutinio balanso sudarymo iki pareigos perduoti turtą atsiradimo dienos kito ne tik turto sudėtis, bet ir į balansą įrašytų atsargų reali vertė, vertintini kaip nepagrįsti. Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad 2016-01-05 įmonėje buvo aštuoni darbuotojai (apdraustieji), 2016-04-06 – trys darbuotojai; 2016-04-09 – du darbuotojai, kas leidžia teigti, kad įmonė tam tikrą laikotarpį vykdė savo veiklą, o vykdydama savo veiklą įmonė turėjo naudotis medžiagomis, žaliavomis ir kt., pagaminti produkciją. Minėtos aplinkybės ir tai, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės savininkas (atsakovas) neperdavė administratoriui įmonės turto pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, suponuoja išvadą, kad 2015 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytos vertės turtas – 17 966 Eur, kurį sudarė atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys (17 231,60 Eur vertės medžiagos, žaliavos, tara, 137,33 Eur vertės pagaminta produkcija, 592,92 Eur vertės verpalai iš Lietuvos tiekėjų), egzistavo atsakovo pareigos perduoti bankroto administratoriui turtą atsiradimo dieną.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo turtas yra išlikęs natūra, nežinoma taip pat jo buvimo vieta, todėl yra pagrįstas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą pinigais, siekiant kompensuoti prarasto turto vertę pinigine išraiška. Ieškovo prašomos priteisti iš atsakovo transporto priemonių, kaip metalo laužo vertės – 697,38 Eur, remiantis automobilių metalo laužo supirkimo pasiūlymais, atsakovas neginčijo, teismui buvo pagrindas pripažinti, kad šio turto vertė yra pagrįsta. Nors atsakovas ginčijo reikalavimą dėl ieškovės 2015-12-31 balanso eilutėje nurodytos 17 966 Eur sumos, kurią sudarė išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, tačiau bankroto iškėlimo datai kita finansinė atskaitomybė nebuvo sudaryta, atsargų nurašymo ar sunaikinimo aktų bankroto administratoriui nepateikta, atsakovas taip pat nepateikė jokių kitų dokumentų apie šio turto sumažėjimą, panaudojimą, realizavimą ar praradimą, todėl yra pagrindas pripažinti, kad šis turtas turėjo būti perduotas administratoriui. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, įvertinus byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį argumentus, teisėjui kolegijai nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo priteistos žalos dydžiu.

42. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

43. Išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rasa Bartašienė Irena Stasiūnienė Egidijus Mockevičius