Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Roslana“ ir trečiojo asmens V. M. (V. M.) atstovui advokatui Edvardui Sinkevičiui,

atsakovo užsienio draudimo įmonės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, kuri veikia per filialą Lietuvoje, atstovei advokato padėjėjai Neringai Petrauskaitei,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Roslana“ ir užsienio draudimo įmonei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, kuri veikia per filialą Lietuvoje, dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Mediashop“ ir V. M. (V. M.).

Ieškovas prašė priteisti: 1) 17 402 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo UAB „Roslana“; 2) 4647,91 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“; 3) penkių procentų procesines palūkanas. Ieškovo teigimu, jis 2014 m. rugpjūčio 11 d. išdavė trečiajam asmeniui UAB „Mediashop“ krovinių draudimo liudijimą, kuriuo nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. apdraudė trečiojo asmens krovinius vežamų krovinių draudimu nuo visų rizikų. Trečiasis asmuo UAB „Mediashop“ ir atsakovas UAB „Roslana“ 2015 m. balandžio 20 d. sudarė krovinių pervežimo sutartį, pagal kurią nurodytas atsakovas įsipareigojo pristatyti trečiojo asmens pateiktą krovinį (733 televizorius) iš Lietuvos į Italiją. 2015 m. balandžio 29 d. ryte (transporto priemonei stovėjus per naktį nesaugomoje automobilių aikštelėje) vairuotojas pastebėjo, kad priekabos kairys šonas prapjautas, sugadinta plomba. 2015 m. balandžio 30 d. nuvykus į sutartą pristatymo vietą, krovinys iškrautas ir nustatytas trūkumas – 83 televizoriai, kurių vertė 33 112 Eur. Ieškovas paaiškino, kad atsižvelgiant į sutartyje nustatytą išskaitą, ieškovas dėl prarasto krovinio išmokėjo 32 780,88 Eur draudimo išmoką. Ieškovo nuomone, nurodyta žala atsirado dėl atsakovo UAB „Roslana“ kaltės, nes trečiasis asmuo V. M. (UAB „Roslana“ darbuotojas), žinodamas krovinio turinį ir vertę, sustojo nakvynei nesaugomoje stovėjimo aikštelėje, nesiėmė bent minimalių priemonių apsaugoti krovinį, todėl tokie atsakovo (jo darbuotojo) veiksmai vertintini kaip didelis neatsargumas, kuris prilyginamas tyčiniams veiksmams. Ieškovas pažymėjo, kad krovinio siuntėjo veiksmai (sustabdyti krovinio pristatymą), susiję su būtinybe užtikrinti mokėjimų už parduotas prekes gavimą, lėmę būtinybę nutraukti krovinio pristatymą, savaime nesuponuoja, jog krovinio siuntėjas savo veiksmais sąlygojo palankių vagystei aplinkybių sudarymą, nes krovinio vežimo sutartyje ir CMR važtaraštyje buvo nustatyta, kad krovinys negali būti iškrautas be siuntėjo leidimo, todėl krovinio vežėjas turėjo numatyti, jog krovinio gabenimo laikas ir kitos aplinkybės gali skirtis nuo iš pradžių sutartų sąlygų. Ieškovo nuomone, atsakovo UAB „Roslana“, kaip vežėjo profesionalo, didelį neatsargumą lėmė netinkamas krovinio gabenimo organizavimas, pasirinkta nesaugoma, prastai apšviesta aikštelė, krovinį gabenusios transporto priemonės vairuotojo galimybė pasirinkti kitą, geriau krovinio ir transporto priemonės saugumą užtikrinančią stovėjimo vietą, kuri buvo maždaug už 82 km nuo atsakovo pasirinktos aikštelės (kurioje įvyko vagystė). Ieškovas nurodė, kad nors vairuotojas ir liko transporto priemonės kabinoje nakvoti, tačiau nesiėmė kitų (papildomų) apsaugos priemonių, todėl tai nėra pakankama kliūtis neteisėtai užvaldyti krovinį, ypač atsižvelgiant į tai, kad Italija laikoma padidinto pavojingumo ir vagysčių bei užpuolimų rizikos valstybe. Ieškovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neįrodytos ypatingos krovinio neteisėto užvaldymo aplinkybės, t. y. vairuotojo apsvaiginimas. Be to, vežėjas turėjo iš anksto numatyti ir įvertinti visas galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo rizikos veiksniams pašalinti ar sumažinti, pavyzdžiui, pasirinkti ne tentinę, o kietašonę priekabą, pasamdyti krovinio palydą, vežimui paskirti du vairuotojus. Ieškovas paaiškino, kad jam vežėjas atlygino 10 730,97 Eur sumą, kurią apskaičiavo remdamasis Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR ) 23 straipsnio 3 dalimi, t. y. pagal prarasto krovinio svorį, tačiau, ieškovo nuomone, jam turėtų būti atlyginta ir likusi žalos dalis (22 049,91 Eur), nes nagrinėjamu atveju taikytina CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis. Ieškovas nurodė, kad atsakovo UAB „Roslana“ civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS „BTA Baltic Insurance Company“, todėl atsižvelgiant į draudimo sutartyje nustatytą išskaitą, atsakomybė kyla ir nurodytam draudikui.

Atsakovas UAB „Roslana“ prašė ieškinį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad 2015 m. balandžio 28 d., vykdant krovinio vežimą, kai iki krovinio paskirties vietos buvo likę apie 90 km, iš krovinio siuntėjo (UAB „Mediashop“) gauta instrukcija sustabdyti krovinio pervežimą ir stovėti iki atskiro nurodymo. Vykdant krovinio siuntėjo instrukciją, buvo sustota sunkiasvorių automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje 2015 m. balandžio 29 d. naktį įvykdyta vagystė. Atsakovas pažymėjo, kad tokia siuntėjo netikėta instrukcija sutrikdė atsakovo UAB „Roslana“ darbo eigą, be to, tokie siuntėjo veiksmai nulėmė atsakovo būtinybę nutraukti krovinio pristatymą ir sąlygojo palankių vagystei aplinkybių susidarymą. Atsakovas paaiškino, kad prie ieškinio pateiktoje siurvejerio ataskaitoje nurodyta artimiausia saugoma sustojimo vieta nėra nurodyta Tarptautinės kelių sąjungos (IRU) interneto puslapyje ir TransPark duomenų bazėje, todėl atsakovas neturėjo ir negalėjo apie ją žinoti, be to, nurodyta aikštelė yra ne autostradoje, o šalutiniame kelyje. Atsakovo nuomone, vien jo, kaip profesionalaus vežėjo, statusas nėra pagrindas taikyti neribotą atsakomybę; krovinio vežimo sutartyje krovinio siuntėjas nekėlė jokių reikalavimų transporto priemonės puspriekabei, jam tiko į pristatymo vietą pristatyta tentinė puspriekabė, jis akceptavo jos techninį saugumo laipsnį ir tokias krovinio vežimo sąlygas; be to, vagystė įvykdyta per galines duris, todėl net ir kietašonė puspriekabė šiuo atveju krovinio neapsaugotų. Atsakovas paaiškino, kad papildomos apsaugos priemonės (fizinė lydinčio krovinio apsauga ir (ar) pavedimas vežimą atlikti dviem vairuotojams) gerokai padidintų vežimo kainą, todėl krovinio siuntėjas to sutartyje nenustatė, nenorėdamas didinti krovinio gabenimo kaštų. Atsakovas pažymėjo, kad pagal TransPark duomenų bazę 50 km spinduliu nuo vagystės vietos yra tik trys sunkiasvorėms transporto priemonėms pritaikytos stovėjimo aikštelės ir nė viena iš jų nėra saugoma ar stebima vaizdo kameromis, tik viena iš jų apšviesta. Be to, vagystės naktį transporto priemonė stovėjo vientisame komplekse, susidedančiame iš degalinės, parduotuvės-restorano (kurios veikia visą parą) ir aplinkui esančių lengvųjų bei sunkiųjų transporto priemonių stovėjimo aikštelių; nurodyta aikštelė gerai įrengta, apšviesta, joje įrengtos stovėjimo vietos dideliam krovininių automobilių skaičiui, todėl nagrinėjamu atveju buvo pasirinkta saugiausia toje vietovėje esanti ir internete nurodyta stovėjimo aikštelė.

Atsakovas užsienio draudimo bendrovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, kuri veikia per filialą Lietuvoje, prašė ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, būtent ieškovas turi pareigą įrodyti, kad dalis krovinio buvo prarasta ir žala kilo vežėjui pažeidus ne griežtesnes, o pačias paprasčiausias atidumo ir rūpestingumo taisykles. Anot atsakovo, vairuotojas V. M. ėmėsi visų būtinų priemonių gabenamam kroviniui apsaugoti, kurių būtų ėmęsis atidus ir rūpestingas asmuo, t. y. gavęs pranešimą neišsikrauti, sustojo aptvertoje aikštelėje, periodiškai tikrino transporto priemonę, visą stovėjimo laiką buvo transporto priemonėje. Atsakovas nurodė, kad vien ta aplinkybė, kad transporto priemonė, gavus nurodymą neišsikrauti ir daryti priverstinę pertrauką, visą parą praleido vaizdo kameromis nestebimoje teritorijoje, nesant artimu atstumu saugomos aikštelės, nesudaro pagrindo konstatuoti vežėjo didelio neatsargumo. Atsakovo nuomone, pagrindine krovinio dalies praradimo priežastimi buvo krovinio siuntėjo veiksmai, pateikiant nurodymą dėl krovinio pristatymo pristabdymo ir tokiu būdu prisidedant prie palankių vagystei aplinkybių atsiradimo.

Trečiasis asmuo V. M., iš esmės pritardamas atsakovo UAB „Roslana“ argumentams, prašė ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo UAB „Mediashop“ dėl ieškinio reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo nesutiko su atsakovų argumentais, kad jo nurodymas dėl krovinio pristatymo gavėjui pristabdymo neva pakeitė krovinio pervežimo sutarties vykdymo sąlygas, nes, anot trečiojo asmens, tiek sutartyje, tiek CMR važtaraštyje nurodytos aiškios krovinio pristatymo sąlygos, įskaitant sąlygas dėl krovinio iškrovimo tik trečiojo asmens atskiru leidimu. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad atsakovas UAB „Roslana“ daug kartų gabeno trečiojo asmens krovinius tomis pačiomis sąlygomis, todėl nepagrįsti atsakovų argumentai, jog siuntėjo veiksmai šiuo atveju nulėmė vagystei palankių aplinkybių susidarymą ir prisidėjo prie žalos atsiradimo.

2015 m. balandžio 20 d. trečiasis asmuo UAB „Mediashop“ ir atsakovas UAB „Roslana“ sudarė krovinių pervežimo sutartį-užsakymą Nr. PL-0428, pagal kurią UAB „Roslana“ įsipareigojo pristatyti trečiojo asmens pateiktą krovinį (733 televizorius) iš Lietuvos į Italiją. Vykdant krovinio vežimą 2015 m. balandžio 28 d. UAB „Roslana“ iš UAB „Mediashop“ gavo instrukciją sustabdyti krovinio pervežimą ir stovėti iki atskiro nurodymo. Tokia sąlyga, t. y. neiškrauti krovinio be siuntėjo leidimo, buvo nustatyta tiek krovinio vežimo sutartyje, tiek CMR važtaraštyje. Trečiasis asmuo V. M. (UAB „Roslana“ vairuotojas) sustojo sunkiasvorių automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), kurioje 2015 m. balandžio 29 d. naktį įvykdyta vagystė. Transporto priemonės vairuotojas visą laiką buvo transporto priemonėje (joje nakvojo). 2015 m. balandžio 30 d. nuvykus į sutartą pristatymo vietą, nustatytas krovinio trūkumas už 33 112 Eur.

Trečiojo asmens UAB „Mediashop“ kroviniai laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. buvo apdrausti vežamų krovinių draudimu ieškovo bendrovėje pagal 2014 m. rugpjūčio 11 d. krovinių draudimo liudijimą PZULT Nr. 1764132. Tuo pagrindu ieškovas išmokėjo trečiajam asmeniui UAB „Mediashop“ 32 780,88 Eur draudimo išmoką (atsižvelgiant į sutartyje nustatytą išskaitą). Ieškovas 2015 m. rugsėjo 21 d. pateikė atsakovui UAB „Roslana“ pretenziją dėl 32 780,88 Eur žalos atlyginimo. Atsakovas UAB „Roslana“ atlygino 10 730,97 Eur sumą pagal prarasto krovinio svorį, dėl likusios žalos dalies (22 049,91 Eur) nesutiko. Atsakovo UAB „Roslana“ civilinė atsakomybė laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2015 m. birželio 9 d. buvo apdrausta AAS „BTA Baltic Insurance Company“ vežėjų kelių transportu civilinės atsakomybės draudimu.

1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Kai, remiantis CMR konvencijos nuostatomis, vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 1, 2, 3 dalys).

CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Nagrinėjamoje byloje būtent šią konvencijos nuostatą prašė taikyti ieškovas. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CMR konvencijos nuostatas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjo didelis neatsargumas pagal konkrečios bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2012). Tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti, taip pat tokie sąmoningi, pakankamai tikslingi vežėjo vairuotojo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui; didelis neatsargumas taip pat suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015). Siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį, turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-127-378/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015). Vežėjo kaltės pobūdis vertintinas atsižvelgiant į jo pasirinktą sustojimo vietą, laiką ir priežastis, krovinio saugumui užtikrinti atliktus veiksmus ir kitas krovinio praradimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovas UAB „Roslana“, gavęs trečiojo asmens UAB „Mediashop“ nurodymą sustabdyti krovinio pristatymą, pasirinkdamas vientisame komplekse, susidedančiame iš degalinės, parduotuvės-restorano (kurios veikia visą parą), pakankamai gerai įrengtą, apšviestą, aptvertą (1,5 m aukščio metaline tvora), esančią transporto priemonių stovėjimo aikštelę (T. 1, p. 28-37, 162-174), ir vairuotojas pasilikdamas nakvoti transporto priemonėje, teismo vertinimu, elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, kad būtų apsaugotas krovinys. Šia prasme nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad vairuotojas, sustodamas nakvynei būtent tokioje vietoje, neva turėjo suvokti, jog dėl tokio sustojimo krovinys „veikiausiai“ bus pavogtas. Atmestini kaip nepagrįsti ieškovo argumentai, kuriais apeliuojama į tai, kad vairuotojas neva nepakankamai saugojo-tikrino krovinį nakties metu – šia prasme pabrėžtina, kad vairuotojas nėra apsaugos darbuotojas ir jis neturi pareigos visą parą (ypač savo poilsio-miego laiku) sergėti krovinio. Teismo vertinimu, pakankama rūpestingumo priemonė buvo ta, kad vairuotojas liko nakvoti sunkvežimyje, juolab kad sunkvežimis buvo pastatytas pakankamai viešoje-judrioje (ne nuošalioje) vietoje. Sprendžiant dėl sustojimo vietos-aikštelės saugumo, visiškai sutiktina su atsakovo UAB „Raslana“ ir trečiojo asmens V. M. argumentais, kuriais apeliuojama į tai, kad iš TransPark duomenų bazės matyti (T. 1, p. 121), jog 50 km spinduliu nuo vagystės vietos nebuvo saugomų (su įrengtomis vaizdo kameromis) automobilių stovėjimo aikštelių ir kad siurvejerio ataskaitoje nurodyta artimiausia saugoma sustojimo vieta (duomenys neskelbtini; T. 1, p. 40) nėra nurodyta Tarptautinės kelių sąjungos (IRU) interneto puslapyje ir (ar) TransPark duomenų bazėje; ieškovas šių faktinių aplinkybių neginčijo (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad vežėjas galėjo ir turėjo nakvynei pasinaudoti kitomis-saugesnėmis stovėjimo aikštelėmis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovo nurodyta aikštelė pavadinta kaip „Vairuotojų ir transporto priemonių licencijavimo agentūra“ (T. 1, p. 122), tačiau ieškovas neįrodė, kad tokia aikštele iš viso gali naudojama sunkiasvorėms transporto priemonėms ir kad vežėjas galėjo nevaržomai pasinaudoti šia aikštele. Ieškovo argumentai dėl vežėjo nesiėmimo kitų (papildomų) apsaugos priemonių, tokių kaip galimybė pasirinkti ne tentinę, o kietašonę priekabą, nusamdyti krovinio palydą, vežimui paskirti du vairuotojus, atmestini kaip nepagrįsti, nes dėl tokių papildomų vežimo sąlygų šalys paprastai susitaria dar sudarydamos krovinio vežimo sutartį, t. y. šie klausimai nepriskirtini vien tik vežėjo diskrecijai. Šiuo atveju sutarties šalys tokių sąlygų nenustatė ir krovinio siuntėjas nepageidavo papildomų (ieškovo nurodomų) vežimo sąlygų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad panašaus pobūdžio vežimo sutartį šalys buvo sudariusios ir anksčiau, t. y. nagrinėjamos sutarties sąlygos šalims nebuvo naujos ir jos tenkino krovinio siuntėją.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju vežėjo kaltė dėl dalies krovinio vagystės negali būti prilyginama tyčiai, nes šis, siekdamas apsaugoti krovinį, įvertinus susidariusią faktinę situaciją, elgėsi pakankamai rūpestingai. Šiuo atveju nenustatyta vežėjo įprastų (minimalių) atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymo, galėjusio lemti neteisėtą krovinio (jo dalies) užvaldymą, juolab nenustatyta, kad vežėjas sąmoningai būtų praradęs krovinį ar sąmoningai sudaręs tam sąlygas. Darytina išvada, kad ginčo santykiams nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl išsamiau nenagrinėti.

CPK 150 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmetamas, 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, naikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Atmetant ieškinį, atsakovui UAB „Roslana“ iš ieškovo priteistina 2000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ – 320 Eur išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į ginčo pobūdį, tokios išlaidos nevertintinos kaip per didelės, todėl nemažintinos. Valstybei iš ieškovo priteistina 3,84 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Roslana“, j. a. k. 186249548, iš ieškovo uždarosios akcinės bedrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“, j. a. k. 110057869, 2000 (du tūkstančius) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui užsienio draudimo įmonei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, kuri veikia per filialą Lietuvoje, filialo kodas 300665654, iš ieškovo uždarosios akcinės bedrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“, j. a. k. 110057869, 320 (tris šimtus dvidešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“, j. a. k. 110057869, 3,84 Eur (tris eurus 84 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos panaikinti 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis areštuotas uždarajai akcinei bendrovei „Roslana“, j. a. k. 186249548, buveinė Vilniaus r. sav., Oginskio g. 1, veiklos adresas Vilniuje, Jonažolių g. 13-111, priklausantis turtas už 17 402 Eur.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.