Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kalinimo laikymo sąlygos laikotarpiu nuo 2017-05-10 iki 2018-12-18 kamerose Nr. 105, 360, 291, 277, 194, 343, 121, 373, 294, 128, 288, 302, 197, 342, 351 neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų – patirtas kankinimas, žiaurus elgimasis, sudaryti dideli nepatogumai, pažemintas orumas, pažeistas asmens kūno neliečiamumas ir vientisumas. Nesuteiktas reikiamas gyvenamasis plotas. Be to, nebuvo suteikti teisės aktais nustatyta saugi aplinka, neįrengti aliarmo skambučiai, per didelis kalinamųjų skaičius, netinkamas kalinamųjų skirstymas į kameras, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kalinamas pagalbinėse patalpose, sudarytos antisanitarines sąlygas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas negyvenamosiose kamerose, kurios nepriskirtinos gyvenamosioms patalpoms, kuriose buvo perteklinių baldų, todėl trukdė normaliam judėjimui, suteiktos antisanitarinės sąlygos.

Pareiškėjas buvo kalinamas patalpoje, kurioje įrengtas tualetas žemino garbę ir orumą Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad smarvė prie kurios teko pareiškėjui gyventi, valgyti, miegoti, skaityti knygas buvo nepakeliama, kadangi sanitarinis mazgas (tualetas) buvo įrengtas nesandariai, neturintis atskiros vėdinimo sistemos, neturintis tinkamos izoliacijos, slopinančios garsus, savavališkas statinys, nesuderintas su statybos specialistais, kėlė realią grėsmę. Tokie faktoriai kaip netinkama sanitarinio mazgo atitvaras, nesuteikta galimybė tinkamai higienai palaikyti, neįrengta ventiliacinė sistema, neįrengta jokia garso izoliacija, kai kiekvieno asmens naudojimasis sanitariniu mazgu yra girdimas – pareiškėjui sukėlė daug nemalonių emocinių patyrimų ir orumo bei garbės pažeminimo. Pareiškėjas buvo įpareigotas gyventi, miegoti, naudotis tualetu kartu su daug kitų kalinamųjų vienoje patalpoje netinkami įrengtu sanitariniu mazgu, savaime lėmė kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimo atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį kiekvieną dieną bei sukėlė pareiškėjui baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą, kurie žemino ir menkino jį, patyrė nežmonišką elgesį. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas teikia nekorektiškus sanitarinio mazgo užimamus plotų duomenis ginčo kamerose – atsakovės atstovas nepaaiškina, pagal kokius parametrus (inžinierinius patalpų skaičiavimus) yra įrengti sanitariniai mazgai.

Pažymėjo, kad nėra užtikrinama saugi aplinka gyventi. Atsakovas visą laiką žinojo, kad lauko kiemų, į kuriuos pareiškėjas buvo vedamas kiekvieną dieną skundžiamuoju laikotarpiu, stogo danga yra asbestcementis ir tik nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. ėmėsi atlikti asbesto gaminių šalinimo darbus. Pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2017-06-05 iki minėtų šalinimo darbų, atsakovės atstovas nesikreipė į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją, kad būtų atlikti asbesto plaušelių mėginių ėmimai bei paimtų mėginių laboratorinis ištyrimas fazinės kontrastinės mikroskopijos metodu, todėl tokiais savo veiksmais (neveikimu), sukėlė pareiškėjui didelį pavojų jo sveikatai ir gyvybei, kalindamas pareiškėją pavojingoje aplinkoje. Lukiškių TI-K buvo laikomas asbestas ir jo gaminiai (asbestcementis), kuris buvo šalinamas be specialių saugos priemonių, pareiškėjas būdavo lauke, šalia lauko kiemelių, kuriuose buvo vykdomi remonto ir šalinimo darbai. Atsakovas savo veiksmais (neveikimu), sudarė pareiškėjui kalinimo metu pavojingą aplinka, sukeldamas dideli pavojų jo sveikatai ir gyvybei.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2017-05-10 iki 2018-12-18 sąlygomis, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunkčiu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-05-10 iki 2018-12-18 Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas visą sulaikymo laikotarpį teisės aktų reikalavimus atitiko. Todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto atmestini kaip nepagrįsti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis dėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas plotų ir laikomų asmenų skaičiaus. Nors pareiškėjas nurodo, kad kiekvienos dienos dalį kameroje praleido su dar vienu asmeniu, tokios pareiškėjo nurodomos aplinkybės vis tik nelemia neteisėtų Lukiškių TI-k veiksmų. Net ir laikant, kad kamerose pareiškėjas buvo laikomas ne vienas (tais atvejais, kai pagal atsakovo duomenis matyti, kad kameroje laikytas vienas asmuo), vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas nėra mažesnis nei 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad kameroje Nr. 360, kaip pats pareiškėjas nurodo, yra viena miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas teisės aktų reikalavimus taip pat atitiko.

Nors pareiškėjas teigia, kad svarbu įvertinti kemerų plotą užėmusius baldus bei sanitarinį mazgą, teismas tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, teigia, kad jis neatskirtas nuo likusios kameros dalies, tai pareiškėjui kelia nepatogumus, kameroje tvyro nemalonus kvapas ir pažeidžia jo privatumą bei žemina orumą.

Teismas pažymi, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015-03-10 sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai). LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017-06-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; 2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsakovės atstovas 2019 m. kovo mėn. pranešime dėl A. K. skundo nurodė, jog dalyje kamerų sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis, tačiau teismas pažymi, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tokia kabina įrengta nebuvo. Nors atsakovės atstovas nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kaip minėta pagal aukščiau nurodytą EŽTT praktiką, toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas nepakankamu asmens privatumui užtikrinti. Todėl teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo likusių kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017-05-10 iki 2018-12-18, iš viso 588 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, laikytina, kad pažeidimo intensyvumas tuo metu nebuvo didelis.

Pareiškėjo teigimu, nėra užtikrinama saugi aplinka gyventi, nes lauko kiemų, į kuriuos pareiškėjas buvo vedamas kiekvieną dieną skundžiamuoju laikotarpiu, stogo danga yra asbestcementis ir tik nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. atsakovas ėmėsi atlikti asbesto gaminių šalinimo darbus.

Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 3.1. punktą, nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002-01-01 naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pažymėtina, kad asbestą uždrausta naudoti naujai statomuose objektuose, tuo tarpu seniau pastatytuose objektuose panaudotas asbestas savaime nesuponuoja Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Kadangi pareiškėjas nenurodė tokių duomenų, kad stogo danga būtų laužoma, asbesto plaušeliai iš stogų konstrukcijų į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų ir pareiškėjas nenurodė jokių argumentų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai, todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, jog neįrengti aliarmo skambučiai, netinkamas kalinamųjų skirstymas į kameras, sudarytos antisanitarines sąlygas, teigia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas negyvenamosiose kamerose, kurios nepriskirtinos gyvenamosioms patalpoms.

Pastarieji pareiškėjo argumentai yra labai neindividualizuoti, išdėstyti bendrai, nenurodyta, kad tokiomis aplinkybėmis pareiškėjo teisės kaip nors būtų pažeidžiamos. Pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog asmenys Lukiškių TI-K skirstomi vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas niekaip neargumentavo, kodėl Lukiškių TI-K nuteistųjų ar suimtųjų skirstymo tvarka yra netinkama, o vertinant pareiškėjo argumentus dėl vienoje kameroje laikomų asmenų skaičiaus, kaip nustatyta anksčiau, minimalus vienam asmeniui tenkantys gyvenamasis plotas kamerose pažeidžiamas nebuvo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistųjų ar suimtųjų skirtumo tvarka Lukiškių TI-K pažeidžia pareiškėjo teises ar interesus.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte nustatyta, kad kameroje privalo būti vidinio ryšio sistema (aliarminis iškvietimas). Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudodamas aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyrė kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Lukiškių TI-K metu vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginiai, jog neįrengta aliarminio iškvietimo sistema vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad aliarminio iškvietimo sistema Lukiškių TI-K nebuvo įrengta ar, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

HN 134:2015 13 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą matyti, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K apgyvendinami gyvenamosiose patalpose – kamerose. Byloje esančiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais nebuvo nustatyta, kad asmenys būtų apgyvendinti ne gyvenamosios paskirties patalpose. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl asmenų apgyvendinimo Lukiškių TI-K ne gyvenamosios paskirties patalpose vertintini kaip deklaratyvūs.

Teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo nurodomais teiginiais dėl antisanitarinių sąlygų. Be to, pareiškėjas skunde teismui neįvardino kokios sąlygos jo požiūriu laikytinos antisanitarinėmis ir netinkamomis. Pagal pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus matyti, kad buvo tikrintos kameros, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas: Nr. 105, 360, 194, 342, 343, (b. l. 40–41, 48–50, 63–65, 73–74, 76–78). Nurodytose kamerose higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Nors kameroje Nr. 277 bei Nr. 373 nustatyta neatitiktis HN 134:2015 35 punkto reikalavimams dėl nešvarių kameros langų, teismas pažymi, kad pagal šį higienos normos punktą, gyvenamosios patalpos valomos įstaigos vadovo nustatyta tvarka, o pagal Lukiškių TI-K bendrojo naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašą, gyvenamąsias patalpas ir jose esančius įrenginius valo jose laikomi asmenys. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl nešvarių langų ir jam tuo sukeliamų neigiamų padarinių, o pagal 2017-12-04 raštą matyti, jog kameroje Nr. 277 grotos demontuotos, kad būtų galima išvalyti langus (b. l. 58). Pakartotinio patikrinimo metu kameroje Nr. 277 bei Nr. 373 higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 59–60, 82–83). Taigi pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų kamerose laikytini nepagrįstais.

Apibendrinant pareiškėjo nurodomas aplinkybes bei išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitarinio mazgu, kuris nėra visiškai atskirtas nuo likusios kameros dalies, jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017-05-10 iki 2018-12-18, nebuvo užtikrintas iš viso 588 paras. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta.

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais – 588 paros, pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo numatyti būsimas pasekmes, dalį laiko kameroje buvo laikomas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 1 650 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 1 650 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.