Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovui R. B., tretiesiems asmenims T. S., Ž. K., P. S. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismas, galutinai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės bylai, pagal vidinį savo įsitikinimą konstatuoja, kad ieškovo D. B. ieškinys yra pagrįstas, įrodytas ir tenkinamas.

Ieškovas D. B., teikdamas teismui ieškinį, suformulavo reikalavimą pripažinti 2015 m. liepos 9 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo D. B. ir atsakovo R. B., pagal kurią ieškovas D. B. nupirko, o atsakovas R. B. pardavė už 500 Eur automobilį „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apsimestiniu sandoriu, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Proceso eigoje ieškovas patikslino ieškinio dalyką ir teismo prašė pripažinti 2015 m. liepos 9 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo D. B. ir atsakovo R. B., pagal kurią ieškovas D. B. nupirko, o atsakovas R. B. pardavė už 500 Eur automobilį „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento, t. y. nebenurodė sandorio negaliojimo pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas proceso normas dėl ieškinio turinio, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ir nurodymų; teismas yra ribojamas tik faktinio ieškinio pagrindo, t. y. aplinkybių, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bet jokiu būdu ne ieškinyje nurodytų materialiųjų teisės normų. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016; 2008-06-25 bylos Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Taigi, teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir priešingos šalies atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui.

Kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius yra teismo pareiga, todėl aplinkybė, jog ieškovas nebesukonkretino reikalavimo sandorį pripažinti tariamu ar apsimestiniu, nereiškia, kad, nagrinėjant šalių ketinimus ir nustatant tikrąją šalių valią bei iš šalių nurodytų faktinių aplinkybių nustačius tariamo ar apsimestinio sandorio požymius, teismą ribotų ieškovo nenurodytas sandorio negaliojimo pagrindas.

Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 43 punktas). Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003). Taigi tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos apsimestinio sandorio sudarymo teisinės pasekmės – jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas). Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).

Taigi tiek tariamasis, tiek apsimestinis sandoriai turi valios trūkumų, juos sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių, tačiau tariamojo sandorio atveju šalys apskritai neketina ir nesukuria jokių teisių ir pareigų pagal sudarytą sandorį, o apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 19 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovas ir atsakovas sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorį. Pagal CK 4.47 straipsnio 1 dalį pirkimo – pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 4.49 straipsnio 1 dalimi, daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Įstatymuose neįtvirtinta atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo. Perduoti daiktą pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų (CK 6.317 straipsnis). Tinkamai įvykdžius šią prievolę, pirkėjui pereina nuosavybės teisė į pirkimo–pardavimo sutarties objektą.

Iš nurodytos teisės normos analizės darytina išvada, jog pirkimo–pardavimo sandorį sudaro du elementai: pirmas – daikto perdavimas naujam savininkui, antras – atlyginimas už perduodamą daiktą.

Ieškovas D. B. siekia įrodyti, kad tarp jo ir atsakovo R. B. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis negaliojanti nuo jos sudarymo momento, nes neturi pirkimo – pardavimo sandorio elementų, t. y. ieškovas atsakovui už automobilį pinigų nemokėjo, o atsakovas po pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo ir jos įregistravimo ieškovui automobilio neperdavė.

Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o pareiga įrodyti, kad sutartis buvo vykdoma, tenka teikiančiai paslaugas šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014, ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sutarties tariamumo įrodinėjimo pareiga teko ieškovui D. B., o ginčijamo sandorio realaus vykdymo įrodinėjimo pareiga kilo atsakovui R. B.. Tačiau teismo posėdžio metu atsakovas šio fakto neginčijo, o, priešingai, pats paliudijo, kad ieškovas D. B. jam už automobilį „Audi A8“ sutartyje nurodytų 500 Eur nemokėjo, o jis automobilio „Audi A8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ieškovui neperdavė. Ieškovo atstovei paprašius atsakovą patikslinti ar jo manymu automobilio pardavimas įvyko, šis nurodė, kad neįvyko.

Kaip teismo posėdžio metu parodė atsakovas R. B., jie kartu su ieškovu nuvyko į Pasvalio valstybės įmonės „Regitra“ padalinį, ten sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, ją įregistravo ir tuo pačiu „parduotu“ automobiliu „Audi A8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) grįžo namo. Tiek į Pasvalį, tiek iš jo, automobilį vairavo atsakovas. Grįžęs iš Pasvalio minėtą automobilį atsakovas R. B. laikė savo kieme, juo važinėjo po kaimą. Iš Norvegijos grįžus Ž. K. automobilis buvo perduotas jam ir tai patvirtina byloje esančios nuotraukos iš Ž. K. „Facebook“ paskyros, iš kurių matyti, kad 2015 m. liepos 11-14 d. jis naudojosi minėtu automobiliu. Ieškovas D. B. niekada minėtu automobiliu nesinaudojo, jis jam po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nebuvo perduotas.

Teismo posėdžio metu atsakovas R. B. nurodė, kad pirko automobilį Tauragėje, tai patvirtina byloje esantys prašymai „Dėl transporto priemonės registravimo“ iš kurių matyti, jog ankstesni automobilio savininkai savo gyvenamąją vietą nurodė Tauragėje. Už automobilį, pasak atsakovo, jis mokėjo 1400 Eur. Kad dalį už automobilį mokėtos sumos atsakovui Ž. K. atidavė vos grįžęs į Lietuvą teismo posėdžio metu parodė tiek atsakovas R. B., tiek Ž. K. atstovė. Kaip matyti iš byloje esančio sąskaitos išrašo 2016 m. sausio 26 d. Ž. K. pravedė atsakovui R. B. 697,10 Eur, t. y., kaip nurodė minėti asmenys, likusią pinigų dalį už automobilį, po to, kai ją sudaužė Ž. K.. Duomenų, kad ieškovas D. B. būtų mokėjęs už minėtą automobilį, byloje nėra.

Iš teismo posėdžio metu duotų atsakovo R. B. parodymų, nustatyta, kad D. B. po automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovui už šį automobilį sutartyje nurodytų 500 Eur nemokėjo. Kad sudarant transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, už automobilį ieškovas atsakovui pinigų nemokėjo nurodė ir trečiojo asmens Ž. K. atstovė, kuri teikdama paaiškinimus teismo posėdyje apie vėlesnį automobilio perleidimą T. S., atsakydama į ieškovo atstovės klausimą, kodėl T. S. pinigus – 300 Eur mokėjo Ž. K., o ne D. B., atsakė, kad todėl, jog D. B. niekada už automobilį pinigų nemokėjo.

Nesant abiejų pirkimo–pardavimo sandorio elementų, darytina išvada, kad tarp ieškovo ir atsakovo šis sandoris nebuvo realiai įvykdytas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

Teismo posėdžio metu ieškovo D. B. ir atsakovo R. B. duoti parodymai, jog ieškovas D. B. ir atsakovas R. B. sudarydami pirkimo–pardavimo sutartį iš tikrųjų neketino įgyti iš jos kylančių teisių ir pareigų, jomis nesinaudojo ir jų nevykdė, tačiau priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį, pagal kurią ieškovas D. B. tapo fiktyviu automobilio savininku, iš esmės neturinčiu į jį jokių teisių, patvirtino ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir ieškinio reikalavimo pagrįstumą.

Iš byloje esančių duomenų bei teismo posėdžio metu duotų parodymų nenustatyta, kad bylos šalys (ieškovas ir atsakovas), sudarydamos pirkimo–pardavimo sandorį, būtų ketinę juo pridengti kitą sandorį, todėl darytina išvada, kad sandoris buvo tariamas, t. y. sudarytas tik dėl akių, nesukeliantis jokių padarinių.

Aiškinantis tikrąją šalių valią, jų elgesį ir tikslus, kodėl ši ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta, tikrųjų tikslų nustatyti nepavyko, nes pasak ieškovo D. B. ši sutartis buvo sudaryta, nes atsakovas nebuvo pasiėmęs asmens dokumento ar jam buvo pasibaigęs galiojimo terminas. Atsakovas R. B. nurodė, kad sutartį pasirašė, nes nenorėjo Ž. K. pirkto automobilio registruoti savo vardu, o automobilį registruoti D. B. vardu buvo paties ieškovo ir Ž. K. susitarimas. Ž. K. atstovė neneigė, kad jos atstovaujamasis automobilį pirko kartu, per pusę, su atsakovu R. B., tačiau nurodė, jog jos atstovaujamasis nežino kodėl su ieškovu buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose vykusiame parengiamajame teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. 2-212-589/2019 atsakovas R. B. nurodė, kad automobilis buvo užregistruotas ieškovo D. B. vardu, nes jis, kai važiavo jo registruoti, neturėjo paso.

Teismo nuomone, šiuo atveju tikrosios priežasties, kas paskatino bylos šalis sudaryti šį tariamą sandorį, nustatymas šioje byloje nėra esminis, ir nors teismui pateiktos versijos skiriasi, tačiau tuo pačiu jos liudija tą faktą, jog bylos šalys nesiekė sudaryti realaus pirkimo–pardavimo sandorio, o tiesiog jį imitavo.

Kad ieškovas D. B. buvo laikomas tik fiktyviu, o ne tikruoju automobilio savininku, teismo posėdžio metu paliudijo ne tik atsakovas R. B., bet ir trečiasis asmuo T. S., kuris nurodė, kad buvo nupirkęs automobilį „Audi A8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tačiau pinigus už jį mokėjo ne D. B., o trečiajam asmeniui Ž. K., kurį jis laikė automobilio savininku. Liudytojas A. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog žinojo, kad automobilis registruotas ieškovo vardu, tačiau realiai jis priklausė kitiems asmenims.

Nepaisant to, kad atsakovas R. B. bei trečiasis asmuo Ž. K., per savo atstovę, nesutiko su ieškinio reikalavimu pripažinti 2015 m. liepos 9 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, tačiau nė vienas nenurodė, jog tikrasis automobilio „Audi A8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) savininkas su visomis teisėmis yra ieškovas D. B.. Tiek atsakovas R. B., tiek trečiojo asmens Ž. K. atstovė advokatė Daiva Gadliauskienė nesutikimo su ieškinio reikalavimu priežastį nurodė ieškovo nerūpestingumą, kad šis būdamas įregistruotas automobilio savininku nesirūpino, jog automobilis būtų išregistruotas. Tačiau tuo pačiu teismo posėdžio metu ne kartą buvo nurodyta, kad realiu automobilio savininku D. B. niekada nebuvo, t. y. jis juo niekada nesinaudojo, nemokėjo nei už jo įsigijimą, nei už jo remontą ir pan.

Ieškovo D. B. nesikreipimą į valstybės įmonę „Regitra“ dėl automobilio „Audi A8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) išregistravimo šiuo atveju pateisina ta aplinkybė, kad iš byloje esančio valstybės įmonės „Regitra“ 2017 m. sausio 10 d. rašto Nr. 2519963, matyti, jog minėta transporto 2017 m. sausio 10 d. buvo išregistruota, o valstybinio registracijos numerio ženklai pripažinti negaliojančiais. Teismo posėdžio metu D. B. nurodė, kad gavęs šį pranešimą suprato, jog transporto priemonė išregistruota, todėl nusiramino ir niekur nebesikreipė.

Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad patenkinus ieškinį ir pripažinus, kad 2015 m. liepos 9 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutartis negaliojanti nuo jos sudarymo momento, šiuo nagrinėjamu atveju, net nekyla būtinybė taikyti restitucijos, kas taip pat patvirtina, jog minėtu sandoriu nebuvo sukurta jokių realių padarinių.

Esant nustatytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į bylos šalių bei liudytojo parodymus, vadovaujantis suformuota teismų praktika, pripažintina, kad tarp ieškovo D. B. ir atsakovo R. B. sudaryta 2015 m. liepos 9 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento, nes tai buvo tik tariamas sandoris.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, todėl iš atsakovo R. B. ieškovo D. B. naudai priteistina 15 Eur žyminio mokesčio bei 1452 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas), viršija minimalią valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl iš atsakovo R. B. valstybei priteistina ir 79,39 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, P. S. atstovas advokatas Artūras Gutauskas prašė priteisti iš pralaimėjusios šalies jo atstovaujamojo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 47 straipsnis numato, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą). Aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 47 straipsnį, akivaizdu, kad trečiasis asmuo turi pareigą pasirinkti, kurios šalies pusėje jis dalyvaus byloje, tuo pačiu įstatymas jam draudžia veikti prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus (CPK 47 straipsnio 3, 4 dalys). Šiuo atveju trečiasis asmuo nepasirinko kurios bylos šalies pusėje jis dalyvauja byloje, nors pagal jo atstovo baigiamosiose kalbose pateiktus argumentus buvo galima daryti išvadą, jog šis prieštarauja ieškinio patenkinimui, tai yra, palaiko atsakovo poziciją, nors ir prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Asmens suinteresuotumas bylos baigtimi lemia ir jo patirtų išlaidų atlyginimo klausimą, todėl darytina išvada, kad asmuo, neišsakantis reikalavime pozicijos dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, negali reikalauti priteisti bylinėjimosi išlaidas iš pralaimėjusios šalies, nes tokiu atveju asmeniui visuomet būtų padengiamos jo turėtos išlaidos. Kadangi trečiasis asmuo P. S. nepasisakė dėl reiškiamų reikalavimų, palaiko ar nepalaiko juos, t. y. nenurodė kurios šalies pusėje jis yra, todėl jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kadangi trečiasis asmuo Ž. K. byloje dalyvavo atsakovo pusėje, t. y. pralaimėjusioje pusėje, todėl patenkinus ieškinį, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į ieškinį ir vėlesniais pranešimais teismo prašė patenkinus ieškovo ieškinį, pranešti prokurorui apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Šiuo nagrinėjamu atveju teismas nenustatė neteisėtų veiksmų, kurie leistų teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 straipsnio pagrindu apie kokius nors veiksmus informuoti prokurorą, todėl neturi pagrindo tenkinti šio trečiojo asmens prašymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad manydamas, jog buvo atlikti neteisėti byloje dalyvaujančių asmenų veiksmai, trečiasis asmuo turi teisę pats kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 299, 300 straipsniuose numatyti teismo veiksmai priklauso teismo diskrecijai, o šiais klausimais priimami teismo sprendimai (priimti atskirąją nutartį ar ne, pranešti apie galimus teisės pažeidimus ar ne) neskundžiami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.86 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 259, 260, 263-271 straipsniais,

nusprendė:

ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti 2015 m. liepos 9 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal kurią ieškovas D. B. nupirko, o atsakovas R. B. pardavė už 500 Eur automobilį „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tariamu sandoriu, negaliojančiu nuo sutarties sudarymo momento.

Priteisti iš atsakovo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), 1467 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), naudai.

Priteisti iš atsakovo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), 79,39 Eur (septyniasdešimt devynis eurus ir 39 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės pajamas, sumokant jas į pasirinktą biudžeto pajamų surenkamą sąskaitą (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos), įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui apeliacine tvarka, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmus.