- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-22
- Bylos Nr.
- 1A-414-843/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-45272-2019-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- V. S.
- Advokatai
- Danutė Kisinienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi jam paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrinta su neatlikta Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi, bei V. S. paskirta galutinė subendrinta 4 mėnesių 15 dienų laisvės atėmimo bausmė.
N. O. U. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš V. S. priteista 300 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios naudai, kita civilinio ieškinio dalis atmesta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. S. nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 22 d., apie 16.15 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (0,85 prom. girtumas), gyvenamojo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš O. U., tyčia sugriebęs dešine ranka šiai už kairės rankos alkūnės tampė šią, po to dešinės rankos kumščiu sudavė O. U. į kairį žandikaulį, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Šiais veiksmais V. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. birželio 15 d. nuosprendį panaikinti.
2.1. Apeliantas nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nusikalstama veika kvalifikuota neteisingai, nes šiuo atveju turėjo būti taikoma BK 28 straipsnio 2 dalis ir jo veiksmai kvalifikuoti kaip būtinoji gintis.
2.2. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį, kad apylinkės teismo nuosprendyje yra aiškiai nurodyta, jog įvykio vieta yra jo gyvenamojo namo kiemas, tai yra privati jo teritorija. Apklausos protokoluose taip pat nustatyta, kad O. U. savavališkai užėjo ar įsiveržė į jo privačios nuosavybės teritoriją, sukėlė skandalą ir surengė provokaciją. Jos teiginiai, kad jis netinkamai bendrauja su dukterėčia, yra tik jos fantazijos, nes jis pastarajai tik pataisė gobtuvą. Nukentėjusioji buvo agresyviai nusiteikusi, jį įžeidinėjo jo privačioje nuosavybėje, tokiu būdu padarydama jam moralinę žalą, sukeldama dvasinius išgyvenimus ir pan.
2.3. Apelianto teigimu, jis nuo O. U. jau yra fiziškai nukentėjęs ankščiau, jis patyrė šonkaulio skilimą, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl ir šiuo atveju jis galėjo nukentėti fiziškai.
2.4. Skunde apeliantas taip pat prašo atmesti nukentėjusiosios civilinį ieškinį, kadangi jokių pasekmių dėl agresyvių pačios nukentėjusiosios veiksmų nebuvo, medikų pagalbos ji atsisakė savo noru. Jokių pažymų, kvitų, jog O. U. būtų pirkusi medikamentus, ji nepateikė, o stresas, kurį nukentėjusioji patyrė, yra tik dėl jos agresyvaus charakterio. To buvo galima išvengti tiesiog išeinant iš svetimo nekilnojamo turto teritorijos.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
N. V. S. skundas atmestinas
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, nenurodytų apeliaciniame skunde, bet turėjusių neigiamos įtakos nuteistajam, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. S. iš esmės neginčija nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių, o būtent, kad 2019 m. spalio 22 d., apie 16.15 val., gyvenamojo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su O. U. metu panaudojo prieš ją fizinį smurtą, o būtent tyčia sugriebė dešine ranka jai už kairės rankos alkūnės, ją tampė, po to dešinės rankos kumščiu sudavė O. U. į kairį žandikaulį, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Tačiau apeliantas tvirtina, kad šie veiksmai buvo atlikti veikiant būtinosios ginties sąlygomis, todėl turėjo būti taikomos BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatos.
6.1. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
6.2. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-568-139/2015). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2010).
6.3. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio ir skundo argumentus, paties V. S. parodymus apie jo subjektyvų situacijos suvokimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įvykio faktines aplinkybes nustatė teisingai, pagrindo konstatuoti būtinosios ginties situaciją nėra.
6.4. V. S. savo parodymais teismui tvirtino, kad jo veiksmus O. U. atžvilgiu įtakojo pastarosios buvimas jo privačios nuosavybės teritorijoje, agresyvus jos nusiteikimas ir įžeidinėjimai. Kaip ir nurodė apeliantas, ginčijamu nuosprendžiu iš tiesų yra nustatyta, kad nagrinėjamas incidentas vyko namo (duomenys neskelbtini), kuriame be kitų asmenų gyvena ir V. S., kieme, tai yra jo privačioje teritorijoje. Tačiau byloje surinkti įrodymai taip pat patvirtina ir tai, kad O. U. buvimas toje vietoje buvo sąlygotas ne siekio pažeisti V. S. ar kokio nors kito asmens gyvybę ar sveikatą, taip pat ne siekis pažeisti V. S. būsto neliečiamybę. Kaip patvirtino tiek pats V. S., tiek ir byloje apklausti nukentėjusioji O. U., liudytoja S. S., O. U. įėjo į namo kiemą norėdama išsakyti pastabą dėl V. S. elgesio mažametės A. S. atžvilgiu, kurį ji įvertino kaip galimai keliantį mažamečiui asmeniui pavojų. Nei paties nuteistojo V. S. parodymai, nei kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jokių konkrečių O. U. agresyvių veiksmų, kuriais ji būtų realiai dariusi žalą arba kuriais būtų kėlusi realų pavojų V. S. gyvybei ar sveikatai, arba jo būsto neliečiamumui. Byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad O. U., reaguodama į paties nuteistojo agresyvų elgesį jos atžvilgiu, nuolat traukėsi nuo jo, dengėsi ranka, galiausiai pabėgo. Taigi, pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo pavojingas, realus ir akivaizdus O. U. kėsinimasis į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstatymo saugomas vertybes, nuo kurio būtų galima būtinoji gintis, nėra.
6.5. Apeliantas taip pat nurodė, kad jo veiksmus įtakojo ir tai, jog jis nuo O. U. jau yra fiziškai nukentėjęs ankščiau – patyrė šonkaulio skilimą, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl ir šiuo atveju jis galėjo nukentėti fiziškai. Vertinant šiuos argumentus pažymėtina, kad būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi (kasacinė nutartis Nr. 2K-9-719/2018). Tokio kėsinimosi nagrinėjamu atveju nėra konstatuota, tad nėra ir pagrindo pripažinti, kad V. S. veikė būtinosios ginties situacijoje.
7. Apeliantas ginčija ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajai priteistą 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydį, prašo ieškinį pilnai atmesti, nes nukentėjusiajai nekilo jokie padariniai, medikų pagalbos ji atsisakė, medikamentų pirkimo įrodymų nepateikė, o stresą patyrė dėl savo pačios agresyvaus charakterio.
7.1. Vertindamas minėtus apelianto išsakytus argumentus apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, pažymi, kad išlaidos medikamentams pirkti savo pobūdžiu yra priskiriamos turtinei žalai. Turtinės žalos atlyginimas iš nuteistojo nėra priteistas, tad dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas detaliau nepasisakys.
7.2. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Byloje surinktų įrodymų pagrindu yra nustatyta, kad O. U. patyrė V. S. smurtinius veiksmus, o būtent šis tyčia sugriebęs dešine ranka jai už kairės rankos alkūnės, tampė ją, po to dešinės rankos kumščiu sudavė O. U. į kairį žandikaulį. Nukentėjusioji patvirtino, kad dėl minėtų veiksmų ji jautė fizinį skausmą, patyrė stresą ir nerimą, ant veido kairio žando ir kairės rankos alkūnės buvo paraudimai, kurie išnyko po kelių dienų. Šiuos nukentėjusios parodymus patvirtino ir liudytojos policijos pareigūnės M. M. parodymai. Liudytoja nurodė, kad atvykus į įvykio vietą O. U. buvo susijaudinusi, kairiajame žandikaulyje buvo matyti paraudimas. Nustatytas fizinio smurto veiksmai bei jų sukeltas fizinis skausmas leidžia spręsti, kad nukentėjusioji patyrė ir su tuo sietinus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kas atitinka minėto CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas. Byloje taip pat nustatyta, kad smurtiniai veiksmai buvo atlikti kito asmens, tai yra S. S. akivaizdoje, kas papildomai sukėlė nukentėjusiajai ir pažeminimo jausmą. Aplinkybės, ar jaustas fizinis skausmas buvo didelis, ar asmuo dėl jo kreipėsi į medikus, ar ne, šiuo atveju yra reikšmingos nustatant patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau negali būti pagrindas išvadai, kad dėl minėtų nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių neturtinė žala nebuvo patirta apskritai. Šių argumentų pagrindu spręstina, kad byloje yra įrodyta, jog O. U. dėl nustatytų V. S. neteisėtų smurtinių veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti jai atlyginta.
7.3. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą turi būti vadovaujamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais, o būtent atsižvelgiama į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip, – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, teismų praktiką, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Byloje nustatyta, kad V. S. tyčia tempė nukentėjusiąją už kairės rankos alkūnės bei sudavė jai vieną smūgį į veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą, kuris nebuvo ilgalaikis, truko kelias dienas. Dėl smurtinių veiksmų, sukelto skausmo bei jausto pažeminimo nukentėjusioji patyrė neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau į medikus ji nesikreipė. Byloje nėra nustatyta nuteistojo veiksmais padaryta turtinė žala. V. S. niekur nedirba, yra pensininkas. Įvertinęs visumą šių aplinkybių, taip pat esamą teismų praktiką panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-453/2014, 2K-270/2014, 2K-92/2014, 2K-170-699/2016, 2K-375-1073/2018, 2K-347-976/2018), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju nukentėjusiajai priteistas 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas, protingas ir proporcingas. Pagrindo keisti teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir jos piniginės išraiškos nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.