Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. M., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), turintis vidurinį išsilavinimą, vedęs, registruotas Užimtumo tarnyboje, teistas 2 kartus:

1) Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 8 mėnesiams;

2) Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir tęsti darbą, bei skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos,

kaltinamas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. ĮRODYTA PRIPAŽINTOS NUSIKALSTAMOS VEIKOS APLINKYBĖS

E. M., 2020 m. vasario 16 d., apie 21-22 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose (duomenys neskelbtini), konflikto su sutuoktine K. M. metu tyčia ją pastūmė, dėl ko ji dešiniuoju šonu atsitrenkusi į durų staktą parkrito ant grindų, po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis tyčia koja spyrė mažiausiai keturis smūgius ant grindų gulinčiai sutuoktinei į pilvo bei krūtinės sritį, taip padarydamas pilvo sumušimą, pasireiškusį plonosios žarnos plyšimu ir plonosios žarnos pasaito kraujosruvomis, komplikuotu ūminiu pilvaplėvės uždegimu, ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu, sepsiu, trombocitopenija ir anemija; dešiniųjų VII-IX šonkaulių lūžius; kraujosruvas kakle, liemenyje, abejose rankose ir dešinio klubo srityje, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairės kaktinės smegenų skilties, t. y. šiais savo veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

II. BYLOJE IŠTIRTI ĮRODYMAI IR JŲ VERTINIMAS

Kaltinamasis E. M. teisiamojo posėdžio metu parodė suprantantis, kuo yra kaltinamas, ir savo kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo pripažino visiškai, nurodė, kad gailisi. E. M. paaiškino, kad buvo vasario 16 d., vaikai buvo pas močiutę, jie dviese su sutuoktine nutarė atšvęsti, buvo pirtyje. Grįžę namo apsipyko, kilo konfliktas, nes sutuoktinė prikaišiojo dėl mažų uždirbamų pajamų ir turėto romano, jis neteko kantrybės ir sudavė savo sutuoktinei. Nurodė, kad neatsimena, kiek smūgių sudavė, atsimena, kad pastūmė, po ko ji nugriuvo, o tada jis jai sudavė koja. Parodė, kad buvo su šlepetėmis. Paaiškino, kad po suduotų smūgių sutuoktinei padėjo atsikelti ir paguldė ją į lovą, ji nesakė, kaip jaučiasi. Vasario 17 d. sutuoktinė pasijuto blogai, nurodė, kad jai skauda pilvo apačią. Teigia, kad norėjo kviesti medicininę pagalbą, bet sutuoktinė atsisakė. Vasario 18 d. vaikai grįžo iš močiutės, kartu atvažiavo močiutė su sūnumi. Ji pamatė, kad jo sutuoktinei yra blogai, parsivežė ją namo ir iškvietė medicininę pagalbą. Jis paskambinęs vaikams sužinojo, kad sutuoktinė ligoninėje, jai blogai ir kad ją operuos. Jis nurodė, kad to nenorėjo ir negalvojo, kad bus tokios pasekmės, gailisi. Jis nurodė, kad iki įvykio sutuoktinė nesiskundė skausmais. Kaltinamasis nurodė, kad tą vakarą vartojo alkoholį (sidrą ir degtinę), jautė alkoholio poveikį, alkoholis turėjo įtakos jo elgesiui. Jis paaiškino, kad ir anksčiau yra smurtavęs prieš sutuoktinę būdamas neblaivus. Paaiškino, kad neturėjo tikslo padaryti kūno sužalojimų, kad tuo momentu nesuprato galimų pasekmių. Taip pat jis nurodė, kad kartu augina 8 vaikus, jis dirbo, išlaikė šeimą, šiuo metu registruotas Užimtumo tarnyboje, augina avis, turi daržą. Nurodė, kad civilinį ieškinį pripažįsta, kad su sutuoktine yra susitaikęs, su ja bendrauja, tačiau gyvena atskirai.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir teismo išvados

Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos

Vertinant visus baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus tiek atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, juos susiejant į vientisą loginę grandinę ir nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės, konstatuotina, kad E. M. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą yra visiškai įrodyta, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

BK 135 straipsnyje numatytas sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padarytas veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia.

Kaltė – tai kaltininko psichinis santykis su daroma veika (jei veika įstatyme įtvirtinta formaliąja sudėtimi) arba psichinis santykis su daroma veika ir tos veikos padariniais (jei veika įstatyme įtvirtinta materialiąja sudėtimi) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015). BK 135 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, kadangi baudžiamajai atsakomybei kilti už tokią veiką yra būtini padariniai. Taigi turi būti nustatytas asmens psichinis santykis su daroma veika ir tos veikos padariniais. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Dėl to apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-193-895/2016).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiek K. M. pastūmimas, tiek jos atžvilgiu suduoti spyriai koja pasireiškė tyčia, kadangi tai darydamas E. M. neabejotinai suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai. Minėtą išvadą pagrindžia tai, kad E. M., pastūmęs sutuoktinę, po ko ji nugriuvo, jai gulinčiai spyrė ne mažiau kaip 4 kartus į gyvybiškai svarbias kūno vietas – krūtinės ir pilvo sritį. Kaltinamojo veiksmai, pasireiškę koja 4 spyriais į nukentėjusiosios krūtinės bei pilvo sritį, rodo, kad jis, suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas koja ne mažiau kaip 4 smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, kuriose yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiosios sveikatai sunkias pasekmes. Tai, kad po sutuoktinės pastūmimo buvo suduoti ne mažiau nei 4 smūgiai, rodo, kad kaltinamasis neatsisakė savo pavojingo elgesio, nors turėjo tokią galimybę. Tai, kad jis negalvojo apie konkrečias pasekmes, kurios nustatytos specialisto išvadoje, nereiškia, kad jis savo aktyviais veiksmais jų nesiekė ir jų nenumatė. Kaltinamasis suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas savaime suvokė, kad tokiu būdu kelia grėsmę nukentėjusiosios sveikatai ir numatė tokių pasekmių galimybę. Kaltinamasis parodė, kad jis nenorėjo ir negalvojo, kad bus tokios pasekmės. Esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-193-895/2016). Šiuo atveju reikia nustatyti, ar jis jų norėjo. Teismas neturi pagrindo abejoti jo pozicija, kad jis tokių padarinių nenorėjo, kadangi duomenų, pagrindžiančių, kad jis norėjo padarinių, nustatytų specialisto išvadoje, nėra. Taigi darytina neabejotina išvada, kad E. M. numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Baigiamųjų kalbų metu gynėjas nurodė, kad, pagal jo praktiką, sužalojimų pobūdį, iš dalies sunkumą, nulemia, kad nukentėjusioji buvo po pirties ir visi raumenys, audiniai buvo atsipalaidavę. Teismas vertina, kad tokia gynėjo pozicija yra nukreipta į siekį švelninti jo ginamojo atsakomybę. Pirmiausia, gynėjas nenurodė jokių duomenų, kurie pagrįstų tokią jo poziciją. Visgi svarbiausia, kad nagrinėjamu atveju būtent E. M. veiksmais buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Taigi jokios įtakos jo veiksmų kvalifikavimui negali turėti gynėjo nurodyta pirties įtaka raumenų bei audinių atsipalaidavimui.

Įtakos E. M. veiksmų kvalifikavimui galėtų turėti tik tai, jeigu iki įvykio būtų fiksuota K. M. sveikatos būklė, turėjusi įtakos nustatytų padarinių atsiradimui. Visgi, kad iki nagrinėjamo įvykio nukentėjusioji buvo sveika, pilvo skausmo atvejų nėra buvę, patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja, tiek pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu. Minėtą aplinkybę patvirtina tiek nukentėjusiosios parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 26-27), tiek liudytojos O. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos duodama ji parodė, kad 2020 m. vasario 16 d., atvažiavusi pasiimti vaikų, dukra jautėsi gerai, niekuo nesiskundė, ant matomų kūno vietų sužalojimų nesimatė (b. l. 82-83), tiek kaltinamojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos duodamas jis parodė, kad iki 2020 m. vasario 16 d. sutuoktinė jokiais skausmais nesiskundė, jautėsi gerai (b. l. 113-114). Minėtą išvadą taip pat patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. birželio 23 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie 2020 m. vasario 18 d. konstatuotų sužalojimų pasireiškimui galėjusias turėti įtakos traumas, operacijas ar lėtines ligas (b. l. 59).

Teismas neturi pagrindo paneigti gynėjo pozicijos, kad, jei būtų laiku sureaguota ir pakviesta pagalba, galbūt buvo galima išvengti BK 135 straipsnyje numatytų pasekmių. Visgi, teismo vertinimu, net ir nustačius, kad savalaikiai suteikus medicinos pagalbą nukentėjusiajai nebūtų atsiradę tokie padariniai, kokie nustatyti baudžiamojoje byloje, nagrinėjamu atveju nepaneigia priežastinio ryšio tarp kaltinamojo padarytos veikos bei kilusių padarinių, juo labiau nešalina jo atsakomybės. Reikia pažymėti ir tai, kad E. M. po įvykio neiškvietė pagalbos, nors jau po įvykio sutuoktinė jam sakė, kad skauda pilvo apačią (b. l. 113-114), kad skauda pilvo apačią ji teigė ir kitą rytą, dieną vartojo vaistus. Tik praėjus beveik 2 paroms po įvykio, atvykusi nukentėjusiosios motina siekė kviesti medicinos pagalbą, tačiau, kaip ji pati nurodė, be to, to neneigė ir pats kaltinamasis, jis neleido kviesti pagalbos. Tuo tarpu, atsakant į gynėjo teiginį, pažymėtina ir tai, kad, jeigu nukentėjusiosios motina jos nebūtų išsivežusi ir iškvietusi pagalbos, pasekmės galėjo būti kitokios, t. y., galėjo atsirasti padariniai, numatyti kituose BK straipsniuose.

Minėtų įrodymų visetas patvirtina, kad E. M., 2020 m. vasario 16 d., apie 21-22 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose (duomenys neskelbtini), konflikto su sutuoktine K. M. metu tyčia ją pastūmė, dėl ko ji dešiniuoju šonu atsitrenkusi į durų staktą parkrito ant grindų, po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis tyčia koja spyrė mažiausiai keturis smūgius ant grindų gulinčiai sutuoktinei į pilvo bei krūtinės sritį, taip padarydamas pilvo sumušimą, pasireiškusį plonosios žarnos plyšimu ir plonosios žarnos pasaito kraujosruvomis, komplikuotu ūminiu pilvaplėvės uždegimu, ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu, sepsiu, trombocitopenija ir anemija; dešiniųjų VII-IX šonkaulių lūžius; kraujosruvas kakle, liemenyje, abejose rankose ir dešinio klubo srityje, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairės kaktinės smegenų skilties, t. y. šiais savo veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

III. SKIRTINA BAUSMĖ IR KITI KLAUSIMAI

Bausmės skyrimas

Už BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą yra numatyta tik laisvė atėmimo bausmė nuo 2 iki 12 metų.

Skirdamas kaltininkui bausmę, teismas turi laikytis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose.

E. M. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas labai sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, nusikaltimas baigtas, sukeltos pasekmės – sunkus sveikatos sutrikdymas šeimos nariui. Nusikaltimas iš anksto nebuvo planuotas, tačiau smurtas buvo intensyvus – pastūmus nukentėjusiąją ir jai nukritus buvo suduoti 4 smūgiai koja į gyvybiškai svarbias kūno vietas – pilvo ir krūtinės sritį. Baudžiamosios bylos duomenis, K. M. buvo gydoma stacionare nuo 2020 m vasario 18 d. iki 2020 m. balandžio 2 d. (b. l. 55-59). Priklausomybės ligų ir psichiatrijos kabineto įskaitoje nėra įrašytas (b. l. 97). Nors nuobaudos negalioja, tačiau nuo 2011 m. iki 2020 m. administracine tvarka baustas devynis kartus, daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, iš kurių vieną padarė 2020 m. birželio 17 d., t. y. po nusikaltimo padarymo ( b. l. 94). Sodros duomenimis, nuo 2020 m. vasario 28 d. nedirba (b. l. 98), nuo 2020 m. balandžio 28 d. registruotas Užimtumo tarnyboje (b. l. 99). Nors teistumas išnykęs ir jis laikomas neteistu, tačiau anksčiau yra du kartus (2015 m. ir 2016 m.) teistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį sutuoktinės atžvilgiu (b. l. 84-93). Nukentėjusioji turtinio pobūdžio pretenzijų neturi, civilinio ieškinio nereiškė.

Nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinant aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.

E. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailėjosi nuo pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 113-116, 121-125), kad visiškai prisipažįsta ir gailisi, parodė ir teisiamojo posėdžio metu. Kaltinamasis nurodė, kad atsiprašė nukentėjusiosios, o nukentėjusioji nurodė, kad jam atleido. Be to, iš esmės vienodus parodymus jis davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Nors teisiamajame posėdyje nurodė, kad įvykio metu avėjo šlepetes, kad neatsimena, kiek sudavė smūgių, tačiau pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus dalyje dėl suduotų smūgių ir avėtos avalynės, kaltinamasis juos patvirtino kaip teisingus.

Baudžiamojoje byloje nustatyta ir antra kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

Gynėjas baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad nukentėjusiosios elgesys kaltinamojo atžvilgiu buvo provokuojantis. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-115-648/2016).

Baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad kaltinamasis su nukentėjusiąja grįžę namo iš pirties toliau vartojo alkoholį, po ko ėmė konfliktuoti. Konfliktą inicijavo nukentėjusioji, priekaištaudama dėl mažų kaltinamojo uždirbamų pinigų ir dėl jo turėtų romanų. Tai patvirtina tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiosios parodymai. Be to, kaip minėta, iš pačios nukentėjusiosios parodymų matyti, kad pirtyje sutuoktinis nebuvo agresyvus. Po išsakytų priekaištų kaltinamasis supyko ir pradėjo smurtauti. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad šeimą įvykio metu išlaikė kaltinamasis, ką patvirtina tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojos parodymai, tiek Sodros išrašas, sprendžia, kad sutuoktinės išsakyti priekaištai dėl uždirbamų pinigų laikytini rizikingu elgesiu. Nukentėjusioji turėjo ir galėjo suvokti, kad įžeistas neblaivus sutuoktinis gali smurtauti, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad jau anksčiau buvo fiksuoti smurto atvejai jos atžvilgiu, sutuoktiniui esant neblaiviam. Išsakyti priekaištai tiek dėl uždirbamų pinigų, tiek dėl turėtų romanų, įžeidė kaltinamąjį, sukėlė jam emocinę įtampą. Taigi nukentėjusiosios elgesys vertintinas kaip iš dalies nulėmęs kaltinamąjį nusikalsti jos atžvilgiu. Be kita ko, svarbu ir tai, kad ne tik kaltinamasis, tačiau ir nukentėjusioji buvo apsvaigusi nuo alkoholio, kas taip pat turėjo įtakos šiai konfliktinei situacijai kilti. Visgi, nors nukentėjusioji ir elgėsi rizikingai, tačiau tai jokiais būdais nesudaro pagrindo neteisėtiems veiksmams ar nusikaltimams.

Nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 90 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami ir tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Gynėjas nurodė, kad nebuvo nustatytas suvartoto akoholio kiekis, todėl minėta atsakomybę sunkinanti aplinkybė negali būti nustatyta. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tam, jog būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma ir tai, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ar girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-942/2018).

Nenustatyta, kad E. M. iš anksto būtų planavęs prieš nukentėjusiąją naudoti smurtą. Darytina išvada, kad kaltinamojo veiksmai buvo spontaniški. Be to, nukentėjusioji patvirtino, kad pirtyje kaltinamasis nebuvo agresyvus. Jiems kartu su sutuoktine po pirties grįžus namo, prasidėjo konfliktas, konflikto metu jis susinervino dėl nukentėjusiosios priekaištų ir ėmė smurtauti, o tam įtakos turėjo ir apsvaigimas nuo alkoholio. Kad jo veiksmams įtakos turėjo alkoholis, patvirtino pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu. Jis nurodė, kad jautė alkoholio poveikį. Kad E. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, patvirtina ir nukentėjusiosios parodymai. Taigi neginčytinai nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

Teismas, vertindamas, ar sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, net ir paskyrus jos minimumą yra teisinga, t. y., ar nėra pagrindo taikyto BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sprendžia, kad nors kaltinamojo asmenybė nėra vertinama itin neigiamai, priešingai, jis išlaiko šeimą, yra darbštus, tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojos yra vertinamas teigiamai, visgi pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę bausmės rūšį ar trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą, nenustatė.

Teismas itin svarbia aplinkybe laiko tai, kad kaltinamasis po įvykio ne tik pats nereagavo į sutuoktinės pilvo apačios skausmą, kurį ji nurodė jaučianti iš karto po smurto, tačiau ir neleido liudytojai, praėjus daugiau nei parai po įvykio, kviesti medicinos pagalbos. Nors jis ir galėjo tikėtis, kad skausmas yra laikinas, ir nesuprasti, kokias pasekmes sukėlė jo smurtas, tačiau aktyviais veiksmais neleidžiant iškviesti pagalbos, kurios akivaizdžiai, pasak liudytojos, reikėjo, rodo kaltinamojo abejingumą nukentėjusiosios sveikatai ir gyvybei. Tuo tarpu netikėti liudytojos parodymais, kad ji buvo pastumta ir iš jos buvo atimtas telefonas, nėra pagrindo. Kad jie neteisingi, teisiamojo posėdžio metu nenurodė ir pats kaltinamasis.

Be kita ko, svarbu ir tai, kad nors teistumas yra išnykęs, tačiau kaltinamasis praeityje yra du kartus teistas už smurtą sutuoktinės atžvilgiu. Šiuo atveju dėl vėl panaudojo smurto buvo sukelti sunkūs padariniai, sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, todėl akivaizdu, kad naudojamas smurtas intensyvėja ir sukelia pavojingesnius padarinius.

Atsižvelgdamas į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas sprendžia, kad bausmės tikslams pasiekti yra tikslinga skirti sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, paskiriant minimalų, bet savo dydžiu nei per griežtą, nei per švelnų, 2 metų terminą.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis)

Baigiamųjų kalbų metu gynėjas nurodė, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, ir prašė skirti minimalią bausmę, atidedant jos vykdymą minimaliam laikui.

E. M. atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimas, numatytas BK 75 straipsnyje, negali būti taikomas, kadangi nėra būtinų įstatyme numatytų jo taikymo sąlygų. Bausmės vykdymo atidėjimas yra bausmės realizavimo forma, galima tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-168/2014, 2K-119-489/2017). Pažymėtina tai, kad sprendžiant klausimą dėl BK 75 straipsnio taikymo galimybės, teismas visų pirma turi nustatyti visas formaliai būtinas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas. Šiuo konkrečiu atveju E. M. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. labai sunkų nusikaltimą. Bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, pripažintiems kaltiems už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, negali būti taikomas. Taip pat pažymėtina, kad BK 75 straipsnio taikymas yra nukreiptas ne į laisvės atėmimo bausmės dydį, tačiau į padaryto nusikaltimo sunkumą. Atitinkamai taikyti bausmės vykdymo atidėjimo nėra būtinųjų sąlygų.

Dėl civilinio ieškinio

Vilniaus teritorinė ligonių kasa 2020 m. gegužės 7 d. nutarimu pripažinta civiliniu ieškovu (b. l. 76-79). Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė 11243,55 Eur dydžio civilinį ieškinį už K. M. suteiktas gydymo paslaugas, prašydama priteisti iš kalto asmens Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą dėl nukentėjusiosios gydymo ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (b. l. 70-74).

Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys yra tenkinamas visiškai, atsižvelgiant į tai, kad buvo padaryta turtinė žala už K. M. suteiktas gydymo paslaugas.

Teismas neturi pagrindo nepriteisti civilinio ieškovo prašomų priteisti procesinių palūkanų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. plenarinės sesijos priimtoje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019 išaiškinta, kad teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Nors procesinės palūkanos nepriskiriamos atlygintinos žalos kategorijai, tačiau šio klausimo išsprendimas baudžiamojoje byloje atitinka civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto paskirtį kuo efektyviau įgyvendinti nukentėjusio asmens teisę gauti padarytos žalos atlyginimą. O gynėjo argumentai, kad palūkanos yra priteisiamos tik turtinio pobūdžio byloje, yra nepagrįsta. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-174-1076/2020, kurioje asmuo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pasisakyta, kad pagrįstai priteistos procesinės palūkanos.

Minėtoje kasacinio teismo nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad teismai gali priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais teismas gali nustatyti ir vėlesnį procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą, pvz., kai skiria nuteistajam ar atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui baudžiamojo poveikio priemonę ar įpareigojimą atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 75 straipsnio 3 dalis) ir nustato terminą, iki kurio tai turi būti padaryta. Tokiais atvejais procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo šio teismo nustatyto termino. Taiga teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turi teisę nustatyti vėlesnį nei nuosprendžio įsiteisėjimas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą.

Nagrinėjamu atveju civilinio ieškovo prašymas priteisti 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos netenkinamas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad E. M. yra skiriama laisvės atėmimo bausmė, o, kad asmuo atlikdamas laisvės atėmimo bausmę gaus pajamų, labiau yra prielaidinio pobūdžio, į tai, kad jis nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje, kartu su sutuoktine turi 8 nepilnamečius vaikus, taigi jo finansinė padėtis nėra gera. Tuo tarpu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, išvadai, kad Vilniaus teritorinė ligonių kasai kaltinamasis atlygins padarytą žalą iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nėra pagrindo. Atitinkamai civilinio ieškovo prašomas terminas yra neteisingas ne tik kaltinamojo, bet ir jo šeimos, kurioje auga 8 nepilnamečiai vaikai, atžvilgiu. Atitinkamai, 5 procentų procesinių palūkanų mokėjimo terminas nustatomas nuo paskirtos bausmės atlikimo dienos iki visiško civiliniu ieškiniu priteistos žalos atlyginimo.

Dėl kardomosios priemonės

Kaltinamajam E. M. 2020 m. vasario 28 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 127-129), o 2020 m. liepos 16 d. nutarimu pakeistos kardomosios priemonės taikymo sąlygos, įpareigojant jį nepasišalinti iš gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini); nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini), nebendrauti ir neieškoti ryšių su K. M. (b. l. 130-132). Paskirta kardomoji priemonė paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pašalinant įpareigojimą nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini), bei įpareigojimą nebendrauti ir neieškoti ryšių su K. M., atsižvelgiant į tai, kad sutuoktinių bendravimas yra būtinas dėl nepilnamečių vaikų, bei į tai, kad adresu (duomenys neskelbtini), gyvena E. M. nepilnamečiai vaikai. Pradėjus vykdyti nuosprendį, kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikintina.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. rugpjūčio 19 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 65,28 Eur už E. M. suteiktas valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėja, atsižvelgdama į tai, kad E. M. yra kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 12 metų, į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu gynėjas nedalyvavo, kaltinamasis neturi teisinio išsilavinimo, 2020 m. liepos 30 d. nutartimi pripažino gynėjo dalyvavimą bylos nagrinėjimo metu būtinu, kadangi be gynėjo pagalbos kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebus reikiamai ginami. Ta pačia nutartimi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorius buvo įpareigotas parinkti gynėją E. M.. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorius E. M. parinko gynėją advokatą Gediminą Milevičių. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi paskirtas E. M. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatoriaus parinktas gynėjas advokatas Gediminas Milevičius (b. l. 155, 159-161).

Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teismas, atsižvelgdamas į nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas aplinkybes, susijusias su E. M. turtine padėtimi, kuri nėra gera, į tai, kad būtent teismas savo iniciatyva nusprendė, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas, sprendžia, kad būtų netikslinga iš E. M. priteisti prašomas išlaidas. Atitinkamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkinamas.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą ir vadovaudamasis BPK 304-305 bei 307 straipsniais ir 313 straipsnio 2-3 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

E. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nuteisti laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo E. M. faktinio sulaikymo dienos.

Kardomąją priemonę E. M. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pašalinant įpareigojimą nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini), bei įpareigojimą nebendrauti ir neieškoti ryšių su K. M.. Pradėjus vykdyti nuosprendį, kardomąją priemonę panaikinti.

Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteisti iš E. M. 11243,55 Eur turtinę žalą už K. M. suteiktas gydymo paslaugas ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bausmės atlikimo dienos iki visiško priteistos žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš kaltinamojo E. M. netenkinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.