Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Veisodė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-19630-1041/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Parkų technika“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Veisodė“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2.8. Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu nepagrįstai iš atsakovės priteisė sutartyje numatytą baudą iki sutarties pažeidimo nutraukimo, kadangi, pasak atsakovės, sutartyje nustatyta bauda turėjo būti skaičiuotina tik iki bylos iškėlimo teisme. Baudos atsakovei taikymas iki bylos iškėlimo teisme, o ne iki sutarties pažeidimo pašalinimo, neatitiktų šalių sudarytos sutarties sąlygų. Todėl teismas pagrįstai iš atsakovės priteisė sutartyje numatytą baudą sutartyje nustatytomis sąlygomis, t. y. iki pažeidimo pašalinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

15. Atsakovė su apeliaciniu skundu teikia teismui naujus rašytinius įrodymus, t. y. STIHL tinklalapio išrašą, patvirtinantį, kad atsakovė yra oficiali STIHL prekių platintoja. Nurodo, kad toks atsakovės statusas nėra niekaip susijęs su ginčo licencine sutartimi, o seka iš atsakovės tiesioginių susitarimų su STIHL oficialiu atstovu Lietuvoje IĮ „Ginalas“. Poreikis teikti naujus įrodymus apie atsakovės kaip oficialios STIHL prekių platintojos statuso kilo tik po to, kai pirmosios instancijos teismas, peržengdamas bylos ribas, sprendė, kad atsakovės vykdoma prekyba STIHL prekės ženklo technika neva yra susijusi su ginčo licencinės sutarties pažeidimu.

16. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, turi būti pagrįstas įrodymų sąsajumas su byla (CPK 180 straipsnis).

17. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, nes apeliantės teikiami dokumentai nėra reikšmingi sprendžiant ginčą, jais siekiamos pagrįsti aplinkybės nėra ginčo dalykas byloje.

18. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsakovė įpareigota nutraukti prekių ženklo naudojimą savo komercinėje veikloje ir iš jos priteista bauda iki kol bus nutrauktas sutarties pažeidimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

19. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CPK 320 straipsnyje nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus, nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas ginčo santykio kvalifikavimui ir teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, numatytomis CPK 328 straipsnyje, ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk prieš Nyderlandus), ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją), apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

20. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu ir nurodo, kad įregistruotas ženklas Lietuvos Respublikoje galioja tik toms prekėms ir paslaugoms, kurioms ženklas yra įregistruotas registre, o ieškovė neinformavo atsakovės, kad jai priklausančio ir atsakovei suteikto naudotis ženklo apsauga buvo įregistruota ne rankinei ir automatizuotai parkų (želdinių) technikai, kuria prekiavo atsakovė, o 35 ir 37 klasėms priskirtinoms prekėms ir paslaugoms, t .y. reklamai ir statybai. Tai reiškia, kad ieškovė licencine sutartimi suteikė atsakovei teisę naudoti prekės ženklą prekėms, kurioms prekės ženklas nebuvo įregistruotas, todėl licencinė sutartis, kaip prieštaraujanti Prekių ženklų įstatymo nuostatoms, teismo ex officio turėjo būti pripažinta niekine.

21. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė UAB „Parkų technika“ yra įregistravusi prekių ženklą „duomenys neskelbtini“, todėl konstatuotina, kad ieškovė yra šio ženklo savininkė. Ieškovės prekės ženklo registracija yra galiojanti, nėra nuginčyta teisės aktų nustatyta tvarka ir dėl šios registracijos teisėtumo nei atsakovė, nei kiti asmenys nėra pareiškę jokių reikalavimų. Aplinkybė, kad šio ženklo apsauga buvo įregistruota ne rankinei ir automatizuotai parkų (želdinių) technikai (7 ir 8 klasė), kuria prekiavo atsakovė, o 35 ir 37 klasėms priskirtinoms prekėms ir paslaugoms, t. y. reklamai ir statybai, šios bylos nagrinėjimui esminės reikšmės neturi, nes kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, šios bylos ieškinio pagrindas ir dalykas yra susijęs su licencinės sutarties pagrindu tarp šalių susiklosčiusiais prievoliniais teisiniais santykiais (nutraukus sutartį, ženklu toliau yra naudojamasi), o ne su Prekių ženklų įstatyme numatytais ženklo savininko teisių gynimo būdais. Todėl pagrįstai padaryta išvada, kad tai leidžia ginčą kvalifikuoti kaip kylantį ne iš ženklo savininko teisių, nurodytų Prekių ženklų įstatyme, pažeidimo, o iš licencinės sutarties netinkamo vykdymo.

22. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad teismas savo iniciatyva licencinę sutartį, kaip prieštaraujančią Prekių ženklų įstatymo nuostatoms, turėjo pripažinti niekine. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, civilinio proceso teisė pagal reguliavimo dalyką ir teisinių santykių reglamentavimo principus yra viešoji teisė, todėl teismas, kaip civilinių procesinių santykių subjektas, turi tik tas teises, kurios jam yra suteiktos konkrečių teisės aktų nuostatų, ir neturi teisės peržengti įstatymo nustatytos kompetencijos ribų. Atvejai, kada teismas gali paneigti proceso dalyvių elgesio dispozityvumo principą, nustatyti įstatymo ir paprastai yra susiję su būtinybe apsaugoti viešąjį interesą, apginti silpnesniąją ginčo šalį. Bylos nagrinėjimo pirmąja instancija ribas pagal bendrąją taisyklę lemia bylos šalių pareikšti reikalavimai (ieškinio, priešieškinio dalykas) bei reikalavimų faktinis pagrindas, teismui neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009). Nagrinėjama byla pagal savo pobūdį nėra susijusi su viešojo intereso apsauga, nėra priskiriama vadinamųjų nedispozityviųjų bylų kategorijai, kuriose teismas turi būti aktyvus ir disponuoja platesnėmis teisėmis. Taigi proceso teisės normos išimčių iš bendrosios šalių dispozityvumo principo taisyklės tokioms kaip nagrinėjama byla nenustato. Tam tikrose situacijose veikti savo iniciatyva, nesant pareikštų reikalavimų, teismą įgalina CK normos. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, net ir nesant atitinkamų šalies reikalavimų, kyla pareiga ex officio patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu. Ši patikra priklauso ir nuo ginčo šalies, turinčios teisinį suinteresuotumą, aktyvumo: kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). Taigi tam, kad ex officio pripažintų sandorį niekiniu ir negaliojančiu, teismas privalo įsitikinti, kad, pirma, yra akivaizdžių aplinkybių ir byloje nereikia aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, jog sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis, bei šalis neturi pareigos to įrodinėti, nes priešingu atveju šalis turėtų reikšti reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir leistinomis priemonėmis pagrįsti tokią savo poziciją (CPK 178 straipsnis), antra, toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, pagal kuriuos teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas pirmiausiai yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019 35 punktą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys buvo sudarę licencinę sutartį dėl prekės ženklo naudojimo, kurią septynerius metus vykdė, atsakovė septynerius metus ginčo prekės ženklu naudojosi ir gavo naudą, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti sandorio prieštaravimo imperatyvioms normoms akivaizdumą, kuris sudarytų pagrindą teismui ex officio pripažinti sandorį niekiniu. Nesant atsakovės pareikšto reikalavimo dėl licencinės sutarties pripažinimo negaliojančia (niekine), bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio klausimo nesprendė. Priešingu atveju būtų pažeistas dispozityvumo principas. Todėl atsakovės apeliacinio skundo motyvai dėl šalių sudarytos sutarties pripažinimo ex officio niekine atmestini kaip nepagrįsti. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl šalims yra privaloma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantės nurodytas argumentas dėl netinkamo prekės ženklo priskyrimo klasėms nešalina licencine sutartimi jos nustatytos atsakomybės, kuri taikytina šiam teisiniam ginčui.

23. Atmetamas kaip nepagrįstas atsakovės argumentas, kad negalima prekių ženklo savininko teises ginti remiantis pasibaigusia licencine sutartimi, nes sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Apeliantės nuomone, ieškovė, reikšdama ieškinį, neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę. Teisėjų kolegija pažymi, jog sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo (CK 6.221 str.). Šalių sudarytos sutarties 2 straipsnio 12 punktas numatė, jog pasibaigus sutarties terminui arba vienai iš šalių nutraukus sutartį prieš terminą, licencijos gavėjas įsipareigoja nedelsiant nustoti naudoti ženklą savo komercinėje veikloje, įskaitant, bet neapsiribojant, nenaudoti ženklo pavadinimo bei logotipo, perduoti licencijos davėjui visus ženklu pažymėtus daiktus, dokumentus (blankus), jeigu nuo jų negalima pašalinti ženklo nepadarant jiems žalos, perduoti licencijos davėjui elektroninę laikmeną su įrašytu ženklo logotipu bei kitus objektus, kurie yra pažymėti ženklu. Sutarties 4 straipsnio 1 punkte numatyta, kad pažeidus šios sutarties sąlygas ir kitas įstatymais numatytas licencijos davėjo ar licencijos gavėjo teises ir teisėtus interesus, šalys turi teisę reikalauti, kad būtų atstatyta pažeista teisė ir atlyginta žala bei nuostoliai. To paties sutarties straipsnio 3 punktas numato, kad jeigu licencijos gavėjas pasibaigus Sutarties terminui arba vienai iš šalių ją nutraukus prieš terminą toliau savo komercinėje veikloje naudoja ženklą, jis sumoka licencijos davėjui po 50 litų) baudą už kiekvieną pažeidimo dieną. Konstatuotina, kad vadovaujantis CK 6.221 straipsniu, anksčiau minėtos sutarties nuostatos liko galioti ir po sutarties nutraukimo, todėl ieškovė pagrįstai šių sutartinių nuostatų pagrindu kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynybos.

24. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas neatskleidė žodinės prekės ženklo konstrukcijos „Parkų technika“ reikšmės – nevertino teikiamų įrodymų, kad šis žodis yra bendrinis, aprašomasis ir plačiai naudojamas analogiškoje rinkoje veikiančių subjektų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, sakiniai ar jų dalys gali būti apsaugos objektas. Žodžių parinkimas, eiliškumas ir sujungimas leidžia autoriui originaliu būdu išreikšti savo požiūrį ir sukurti intelekto kūrinį (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje C-5/08 Infopaq International A/S prieš Danske Dagblades Forening). 2013 m. balandžio 18 d. Prekių ženklo licencinėje sutartyje labai aiškiai nurodyta, kokie žymenys sudaro atsakovei perduodamą naudotis prekės ženklą, t. y. juridinio asmens pavadinimas „duomenys neskelbtini“ ir emblema (logotipas), kuri yra pavaizduota sutarties priede Nr.1, pagal šiame priede nurodytus spalvų derinius ir kompoziciją. Atsakovė, sudarydama licencinę sutartį, įgijo teisę naudoti šioje sutartyje aiškiai apibrėžtą (apibūdintą) prekės ženklą sutartyje nustatytomis sąlygomis, todėl atsakovės nurodyti motyvai dėl bendrinės žodinės konstrukcijos „parkų technika“ reikšmės ir šios konstrukcijos interpretavimas byloje nėra svarbūs, nes sutarties 2.12 punkte šalys susitarė, kad vienai iš šalių nutraukus sutartį prieš terminą, licencijos gavėja, t. y. atsakovė, įsipareigoja nedelsiant nustoti naudoti ženklą savo komercinėje veikloje, įskaitant, bet neapsiribojant, nenaudoti ženklo pavadinimo bei logotipo. Taigi, atsakovė sutartyje įsipareigojo nenaudoti nei vienos prekės ženklo dalies: nei pavadinimo, nei logotipo. Kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė po licencinės sutarties nutraukimo prekės ženklą toliau naudojo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovei taikė sutartinę atsakomybę. Pažymėtina ir tai, kad nors atsakovė teigia, jog žodinė konstrukcija „parkų technika“ yra tapęs bendriniu žodžių junginiu, tačiau byloje to neįrodė. Priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad bendrovių pavadinimuose toks ženklas nenaudojamas, o kad prekiaujama parkų technika, nurodoma tik jų veiklos aprašymuose ar pasirinktinų prekių asortimentuose. Tai leidžia daryti išvadą, kad prekės ženklas „duomenys neskelbtini“ yra išskirtinis, atpažįstamas tarp kitų prekių ženklų, be to, įregistruotas, todėl nelaikytinas bendriniu.

25. Atsakovė teigia, kad teismo išvados, esą atsakovė parduotuvės iškaboje naudodama neva ieškovei priklausantį prekės ženklą klaidina klientus, yra nepagrįsta, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada. Pagrindinė prekių ženklo funkcija yra suteikti vartotojui juo pažymėtų prekių ir (ar) paslaugų identiškumo garantiją. Abi licencinės sutarties šalys suprato, jog ginčo ženklas yra įtrauktas į sutartį būtent siekiant ateityje apsaugoti ieškovės interesus tuo aspektu, kuris iškilo šioje byloje, t. y. nutraukus sutartį, priešingai ginčo šaliai nenaudoti ginčo ženklo. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė ir atsakovė yra konkurentės. Atsakovė pagal šalių sudarytą licencinę sutartį 7 metus buvo reklamuojama kaip prekės ženklo „duomenys neskelbtini“ atstovė, dėl ko, nutraukus sutartį, t. y. atsakovei nesant „duomenys neskelbtini“ ženklo atstove, tačiau toliau naudojant prekės ženklo pavadinimą savo parduotuvės iškaboje, klientai yra klaidinami, suteikiant jiems pagrįstą lūkestį manyti, kad atsakovė ir šiuo metu yra prekės ženklo „duomenys neskelbtini“ atstovė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės teiginys, jog iškaba klientų neklaidina, yra deklaratyvus, todėl atmestinas.

26. Apeliantė teigia, kad parduotuvės iškaboje naudoja ne vien bendrinius žodžius „parkų technika“, bet taipogi ir gamintojo „STIHL“ pavadinimą, todėl visa atsakovės iškabos žodinė konstrukcija yra „STIHL parkų technika“. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pažymėjo, jog iš nuotraukų akivaizdu, kad užrašas „STIHL“ oranžinėse lentelėse yra prikabintas prie iškabos „duomenys neskelbtini“ iš abiejų pusių, tačiau „STIHL“ nėra rašomas pirmuoju žodžiu prie ieškovės pavadinimo, kaip nurodė atsakovė – „STIHL parkų technika“. Kas leidžia daryti išvadą, kad atsakovės pilkoje iškaboje įrašyti išimtinai atsakovės pavadinimą sudarantys žodžiai „duomenys neskelbtini“. Tuo labiau, kad, kaip matyti iš sutarties 2.1 punkto, inter alia „STIHL“ firmos produkcija: motoriniai pjūklai, žoliapjovės, vejapjovės ir kt., yra žymimos ginčo ženklu. Taigi, akivaizdu, kad šio ženklo lentelės prikabintos iš abiejų iškabos „duomenys neskelbtini“ pusių, nes šiuo ženklu yra žymimos prekės, be kita ko, STIHL firmų produkcija. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai išvadai ir konstatuoja, kad nėra pagrindo spręsti, jog atsakovės iškaba yra „STIHL parkų technika“.

27. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė sutartyje numatytą baudą iki sutarties pažeidimo nutraukimo, nes ginčo sutartyje nėra numatyta, kad pareiga mokėti baudą yra iki visiško sutarties įvykdymo. Apeliantės nuomone, bauda turėjo būti skaičiuojama tik iki bylos iškėlimo teisme. Apeliacinė instancija neturi pagrindo sutikti su apeliante. Netesybų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatyme arba šalių sutartyje. Licencinės sutarties 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu licencijos gavėjas pasibaigus sutarties terminui arba vienai iš šalių ją nutraukus prieš terminą toliau savo komercinėje veikloje naudoja ženklą, jis sumoka licencijos davėjui po 50 litų baudą už kiekvieną pažeidimo dieną. Toks šio punkto turinys aiškintinas taip, jog bauda bus skaičiuojama iki kol bus nutrauktas sutarties pažeidimas – neteisėtas ženklo naudojimas. Kadangi minėtu punktu šalys nustatė baudos mokėjimą už kiekvieną pažeidimo dieną, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai baudą priteisė iki sutarties pažeidimo nutraukimo, o ne iki bylos iškėlimo teisme. Pritartina teismo išvadai, kad priešingu atveju atsakovė nebūtų suinteresuota kuo greičiau įvykdyti ieškovės reikalavimus, tokiu būdu galėdama nepagrįstai ilgai toliau pažeidinėti ieškovės teises ir teisėtus interesus.

28. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

29. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, teisingai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia teismų praktika, o atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai). Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė sumokėjo 1 573 Eur advokato pagalbos išlaidų. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos (CPK 98 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Parkų technika“ (juridinio asmens kodas 302549189) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Veisodė“ (juridinio asmens kodas 242016550) 1 573 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų septyniasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.