Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

atsakovams Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Turto bankas, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos respublikos Finansų ministerijos

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B. pareikštą ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Turto bankui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl jungtinės veiklos vykdymo, turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nuosavybės padalinimo bei priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

I. B. ieškinyje taip pat prašo pripažinti, kad V. B. vardu viešame registre įregistruotas nekilnojamasis turtas: žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) yra ieškovės ir V. B. bendroji jungtinė nuosavybė. Taip pat ieškovė prašo padalinti bendrąją jungtinę nuosavybę ir ieškovei priteisti 1/2 dalį minėto nekilnojamojo turto. Pažymėtina, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog už žemės sklypą V. B. sumokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis dar 1992-07-07 (valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties 4 punktas), t. y. V. B. ir ieškovei kartu nebegyvenant (ieškovė ieškinyje teigė, kad su V. B. pradėjo vesti bendrą ūkį nuo 1996 m.), todėl konstatuotina, jog minėtas nekilnojamasis turtas buvo įgytas už asmenines V. B. lėšas. Be to, CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas iš pirmiau nurodytų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009). Kita vertus, turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl turi būti aiškinamasi, ar turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinio, kuris siekia, kad dalis turto jam būtų priteista asmeninės nuosavybės teise, lėšomis ar darbu, ir tai, be kita ko, išplaukia iš CK 3.90 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Taigi vertinant turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe aplinkybes, turi būti nustatoma šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma: pirma, jog asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, jog asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, jog iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Pažymėtina, kad įstatymas detaliai nereglamentuoja, kas laikytina esminiu pagerinimu, tai yra vertinamasis kriterijus, ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji būtų investavusi savo asmenines lėšas į šio turto pagerinimą ar prie šio pagerinimo prisidėjo savo darbu, taip pat, kad turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis.

Ieškinys atmestinas

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų.

Dėl gyvenamojo namo su priklausiniais ir jungtinės veiklos vykdymo

Ištuokos liudijimu, D. B. paaiškinimais, 1995-06-16 Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimu c/b Nr.2-25/95 nustatyta, kad teismo sprendimas nutraukti santuoką, sudarytą tarp D. B. ir V. B., Raseinių rajono apylinkės teisme priimtas 1995-06-16. Nutraukiant santuoką Vytautas ir D. B. turto nepasidalino. Taip pat iš byloje esančio 1998-04-23 pareiškimo matyti, kad D. B. iš V. B. gavo 22000 Lt ( 6371,64 Eur) kompensaciją už santuokoje įgytą turtą ir pareiškė, kad ateityje jokių pretenzijų dėl to nereikš. Teismo posėdžio metu D. B. paaiškino, kad nutraukdama santuoką su V. B. turto nesidalino, nes buvo sutarę, jog parduos gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), o už namą gautus pinigus pasidalins. Po santuokos nutraukimo name pasiliko gyventi jos buvęs sutuoktinis velionis V. B., o ji name lankydavosi, ten laikė savo asmeninius daiktus. Iš namo ji išsikėlė tik po to, kai gavo iš V. B. piniginę kompensaciją, t. y. po 1998-04-23. Be to, teismo posėdžio metu liudytoja D. B. paaiškino, kad į gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą nepretenduoja, nes 1998-04-23 gavo iš V. B. 22000,00 Lt kompensaciją, ir mano, kad tokiu būdu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą pasidalino. D. B. ir V. B. ištuoka įregistruota Raseinių rajono civilinės metrikacijos skyriuje 2002-09-10, ištuokos liudijimas išduotas V. B.. Be to, byloje nustatyta, kad D. B. ir V. B. gyvenamąjį pastatė ir nekilnojamojo turto registre įregistravo V. B. vardu 1995-03-22, taigi, santuokai nepasibaigus.

Pagal D. B. ir V. B. santuokos nutraukimo metu galiojusias teisės normas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas galėjo būti pasidalytas sutuoktinių susitarimu arba pareiškus ieškinį teisme dėl tokio turto padalijimo (SŠK 24 straipsnis). SŠK 23 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl turto, kuris yra bendroji junginė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, pareikšti. Nagrinėjamu atveju iki V. B. mirties D. B. nesikreipė į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Nustačius, kad nė vienas iš buvusių sutuoktinių nesikreipė į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, darytina išvada, jog sutuoktiniai dėl turto, kuris buvo bendroji jungtinė jų nuosavybė, pasidalijimo susitarė. Be to, teismas laiko, kad D. B. ir V. B. santuokoje įgytą turtą pasidalino 1998-04-23, t. y. nepraėjus 3 m. ieškinio senaties terminui po santuokos nutraukimo, kai D. B. gavo piniginę kompensaciją už jai priklaususią turto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-268/2007, 3K-3-456/2008).

Pažymėtina ir tai, kad CPK 366 str. 3 d. nuostatomis prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę, todėl teismas laiko, kad taikant įstatymo analogiją bei atsižvelgiant į tai, kad V. B. 2002 m. įregistravo santuoką su ieškove I. B., D. B. negali dar kartą kelti klausimo dėl santuokoje su V. B. įgyto turto padalinimo, ir kaip minėta anksčiau laiko, kad santuokoje įgytą turtą jie pasidalino 1998-04-23.

Ieškovė I. B. ieškinyje nenurodė laiko, kada buvo atlikti namo įrengimo darbai, o teismo posėdžio metu deklaratyviai paaiškino, kad dalis darbų buvo atliekami nuo 1996 iki 1997 m., t. y. dar tuomet, kai gyvenamasis namas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė ne tik V. B., bet ir D. B.. Šių aplinkybių apklausti liudytojai taip pat nepatvirtino, tik deklaratyviai teigė, jog V. B. gyvenant su I. B., abu atliko remonto darbų. Tiek ieškovė, tiek D. B. teismo posėdžio metu nenurodė, kad būtų buvęs ir vieno iš gyvenamojo namo bendrasavininkių, t. y. D. B. susitarimas dėl namo įrengimo, remonto ar kitokių darbų. Be to, D. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nutarė iš namo išsikelti ir gauti bent kokią kompensaciją už jai priklausančią santuokoje su V. B. įgyto turto dalį, nes matė, jog į namą atsikraustė gyventi ieškovė I. B., o ji tam nepritarė, kas suponuoja išvadą, kad vieno iš turto bendrasavininkių pritarimo dėl jungtinės veiklos vykdymo nebuvo.

Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti, kad V. B. vardu viešajame registre įregistruotas nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas UN: (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, (duomenys neskelbtini), yra jos ir V. B. bendroji dalinė nuosavybė ir ją padalinti, nes vykdė su velioniu jungtinę veiklą, tačiau bendrajai dalinei kartu gyvenusių ir bendrai ūkį tvarkiusių asmenų nuosavybei konstatuoti būtina nustatyti šių juridinių faktų visumą: 1) jungtinės veiklos dalyvių susitarimą užsiimti bendra veikla; 2) šių asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos tikslo; 3) sutarties dalyvių įnašų pinigais ar kitokiu turtu faktą ir dydį; 4) jungtinės veiklos rezultato sukūrimo ar įgijimo faktą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio vedimas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų pačių darbu, teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 str.; 2000 m. CK 6.969, 6.971 str.; pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-1029/2001; Nr. 3K-3-236/2003; Nr. 3K-3-37/2004; Nr. 3K-3-553/2004; Nr. 3K-3-235/2008; Nr. 3K-3-479/2008; Nr. 3K-3-336/2009; Nr. 3K-3-553/2010; 3K-3-134/2011 kt.).

1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Šiuo metu galiojanti jungtinės veiklos samprata pateikta CK 6.969 str. 1 d., t. y. jungtinės veiklos sutartimi du ar daugiau asmenų, kooperuodami savo turtą, darbą, žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai.

Byloje nustatyta, kad ieškovė I. B. su V. B. nuo 1996 m. pabaigos gyveno (duomenys neskelbtini). Minėtas gyvenamasis namas su priklausiniais iki 1998-04-23 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė V. B. ir I. B.. Ieškovei šios aplinkybės buvo žinomos. Todėl nustačius, jog vieno iš gyvenamojo namo su priklausiniais bendrasavininkio, t. y. D. B. susitarimo nebuvo, nėra pagrindo taikyti jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas (1964 m. CK 472 str.).

Ieškovė teismo posėdžio metu teigė, jog atėjo gyventi į jau pastatytą, tačiau pilnai neįrengtą namą. Apklausta liudytoja D. B. paaiškino, jog namas buvo pilnai pastatytas, tik viename kambaryje nebuvo paklotas parketas, tačiau medžiagos buvo nupirktos. Iš akto matyti, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), priduotas 1995-03-13. Šiame akte nurodyti trūkumai, kad neužsėti gazonai, statyba vyko pagal projektą. Be to, nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie V. B. siekį po 1998-04-23 savo turtą perduoti kaip jungtinės veiklos įnašą, apie kokį nors ieškovės įnašą į jungtinę veiklą ir vien tik gyvenimo kartu faktas nesukuria bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat nepateikė jokių įrodymų, todėl konstatuotina, kad ieškovė neįrodė buvus jungtinę veiklą, todėl jos ieškinys dalyje dėl jungtinės veiklos netenkintinas (1964 m. CK 472 str., CK 6.969 str. 1 d.).

Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė, kad V. B. su ieškove I. B. kartu įgytų ar sukurtų nekilnojamąjį turtą, o būtent gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini). Priešingai, byloje nustatyta, kad I. B. atėjo gyventi pas V. B. į jau pastatytą gyvenamąjį namą. Jos teiginiai, kad jos lėšomis V. B. išmokėjo kompensaciją D. B., nepagrįsti jokiais leistinais (rašytiniais) įrodymais. Remiantis 1964 m. CK 43 straipsniu, fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma, todėl jei I. B. V. B. perduotų pinigų, o taip pat ieškovės sesers ir tėvų jai perduotų pinigų vertinė išraiška viršijo 500 Lt sumą, tokioms sutartims taikytinas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, kuri taikytina nagrinėjamo ginčo atveju (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Taigi tokiais atvejais gali būti taikoma įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtis, tačiau byloje tokių aplinkybių nenustatyta.

Be to, ieškovės nurodyti namo pagerinimai, kurių, kaip minėjo teismas, I. B. neįrodė, nesudaro pagrindo išvadai, kad gyvenamasis namas su priklausiniais buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu, ar kad būtų padaryti esminiai pagerinimai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinys dalyje dėl pripažinimo, kad V. B. vardu viešajame registre įregistruotas nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas UN: (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, (duomenys neskelbtini), yra ieškovės ir V. B. bendroji dalinė nuosavybė – atmestinas (CK 6.969 str. 1 d., 3.90 str.).

Dėl žemės sklypo ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės

Iš faktinių aplinkybių ir įvykių bei veiksmų sekos matyti, kad 1992-04-10 V. B. Raseinių rajono valdybai pateikė prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo. Iš 1992-07-07 mokėjimo pranešimo matyti, kad V. B. už žemės sklypą sumokėjo 4080 rb. 1994-02-25 Raseinių rajono valdybos potvarkiu nutarta parduoti V. B. žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 1994-03-01 V. B. su Raseinių r. valdyba sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį. Šioje sutartyje, 2 p. nurodyta, kad |V. B. už žemės sklypą sumokėjo 40,13 Lt valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis, o 6 p. nurodyta, kad sutartis turėjo būti įregistruota per vieną mėnesį Raseinių rajono Žemės tvarkymo tarnyboje. 2008-12-18 V. B. Raseinių r. žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl to paties žemės sklypo pardavimo. 2009-01-29 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr.02-08-529 nuspręsta parduoti V. B. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo projekte nurodytomis sąlygomis 1184 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); įskaityti į sklypo kainą 1992 m. 40,13 Lt sumokėtus valstybės vienkartinėmis išmokomis. 2009-02-13 antrą kartą buvo sudaryta minėto sklypo pirkimo pardavimo sutartis ir valstybinės žemės sklypo perdavimo – priėmimo aktas. Šios sutarties 4 p. nurodyta, kad už žemės sklypą V. B. 1992-07-07 sumokėjo 40,13 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis; 6 p. nurodyta, kad sutarties sudarymo išlaidas apmoka pirkėjas. Teismo posėdžio metu D. B. paaiškino, kad gyvendami santuokoje su V. B. nusprendė pirkti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kad pasistatytų gyvenamąjį namą ir jame šeima gyventų. Žemės sklypo įsigijimo reikalus ir dokumentus tvarkė V. B., nes ji neišmanė. Taip pat D. B. negalėjo paaiškinti, kodėl 1994 m. sudaryta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo įregistruota. Šių aplinkybių negalėjo paaiškinti ir kiti proceso dalyviai.

Pažymėtina, kad 1994 m. sudarytos žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu galiojo 1964-07-07 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodeksas (toliau – 1964 m. CK), taigi šiems teisiniams santykiams iš esmės taikytinos 1964 m. CK teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės įgijimą sudarant prikimo-pardavimo sutartį. Pagal sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą, sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu (1964 m. CK 149 str. 2 d.). Vadovaujantis 1964 m. CK 255 str. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o šių taisyklių nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Byloje nėra duomenų, kodėl velionis V. B. nesikreipė ar kreipėsi per įstatymo numatytą terminą dėl 1994-03-01 buto pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimo, taip pat nėra duomenų, kad būtų kreipęsis į teismą, kad būtų atnaujintas terminas šiam sandoriui įregistruoti, tačiau akivaizdu, kad pakartotinai sudarė analogišką sandorį 2009-02-13.

Remiantis išdėstytu, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypo pirkimo pardavimo procedūra 1994 m. nebuvo baigta tik dėl to, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartis nebuvo įregistruota, kas darė šį sandorį negaliojančiu, o ši procedūra pakartotinai atlikta 2009 m., kad žemės sklypas buvo nupirktas už asmenines V. B. lėšas, gyvenant santuokoje su D. B., bendro namo statybai, kur įsikurtų ir gyventų jų šeima, o ne ieškovė I. B., teismas daro išvadą, kad tikroji V. B. valia ir ketinimai buvo įsigyti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), statyti namą ir jame gyventi kartu su pirmąja sutuoktine D. B., o ne ieškove I. B. (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.).

CK 3.87 str. 2 d. nuostatomis preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. V. B. žemės sklypą įgijo už asmenines lėšas, t. y. atsiskaitydamas valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis, būdamas santuokoje su D. B., o ne ieškove I. B.. 2009 m. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis sudaryta tik dėl to, jog ši procedūra nebuvo baigta 1994 m., kuomet V. B. gyveno santuokoje su D. B., su kuria pasidalijo bendrąją jungtinę nuosavybę, išmokėdamas kompensaciją, todėl teismas laiko, kad šis turtas – žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), UN: (duomenys neskelbtini), yra asmeninė V. B. nuosavybė (CK 3.89 str. 1 d. 7 p., 2 d.). Atsižvelgiant į tai, ieškinys dalyje dėl žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe atmestinas.

Dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo ir ½ turto priteisimo

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pagrindiniai reikalavimai pripažinti, kad ji nuo 1996 m. gegužės mėnesio iki 2002 m. spalio 12 d. vykdė bendrą jungtinę veiklą; pripažinti, kad V. B. vardu viešajame registre įregistruotas nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas UN: (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, (duomenys neskelbtini), yra jos ir V. B. bendroji dalinė nuosavybė; pripažinti, kad V. B. vardu viešajame registre įregistruotas nekilnojamasis turtas: žemės sklypas UN: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra jos ir V. B. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė atmesti, atmestini ir išvestiniai reikalavimai padalinti bendrąją dalinę ir bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę ir jai priteisti 1/2-ąją jos dalį, priteisti jai 1/2-ąją dalį gyvenamojo namo UN: (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, (duomenys neskelbtini), viešajame registre įregistruoto V. B. vardu, ir 1/2-ąją dalį žemės sklypo 0,1184 ha dydžio, UN: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), viešajame registre įregistruoto V. B. vardu; nustatyti naudojimosi tvarką V. B. vardu viešajame registre įregistruotu nekilnojamuoju turtu: gyvenamuoju namu UN: (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypu UN: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Įgyjamoji senatis ir kt.

Pažymėtina, kad ieškovė I. B., atsižvelgiant į tai, kad galimai padidėjo V. B. asmeninės nuosavybės priklausančio turto – gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės (duomenys neskelbtini), vertė, turi teisę reikalauti, kad V. B. palikimą priėmęs įpėdinis jai sumokėtų kompensaciją iš bendro turto (CK 3.98 str. 1, 4 d.; 5.52 str. 1 d.).

Nors ieškovė I. B. teigia, kad per 17 metų įgijo teisę į dalį namo su priklausiniais ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daiktas pradėtas valdyti sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens vardu; c) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) daiktas buvo valdomas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypas viešajame registre registruotas V. B. vardu, ieškovei apie tai buvo žinoma, ieškovė suvokė, kad minėtas turtas priklauso V. B., juolab žinojo, kad šio turto V. B. pradėdamas gyventi kartu su ieškove, nebuvo pasidalijęs su sutuoktine D. B., nėra pagrindo taikyti įgyjamosios senaties instituto.

Atmetus ieškinį iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė, pareikšdama ieškinį yra sumokėjusi 20,00 Eur žyminį mokestį, tačiau atsižvelgiant į pareikštus reikalavimus žyminio mokesčio dydis yra 768,00 Eur: 41,00 Eur reikalavimas dėl jungtinės veiklos, 41 Eur reikalavimas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo, 41,00 Eur reikalavimas dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo, 576, 00 Eur reikalavimas priteisti ½ gyvenamojo namo su priklausiniais, vertė skaičiuota nuo rinkos vertės (T II, b. l. 83), 69,00 Eur reikalavimas priteisti ½ žemės sklypo, vertė skaičiuota nuo rinkos vertės (T I, b. l. 21) (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 5 p., 85 str. 1 d., 2 p., 10 p., 2 d.), todėl ieškinį atmetus iš ieškovės I. B. priteistina 748,00 Eur nesumokėto žyminio mokesčio bei 18,36 Eur pašto išlaidų (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Vadovaujantis LR CPK 259 str., 268 str., 270 str., 279 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės I. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 748,00 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 00 ct) nesumokėto žyminio mokesčio bei 18,36 Eur (aštuoniolika eurų 36 ct) pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, (ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos pasirinktą sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Raseinių rajono apylinkės teismą.