- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-15
- Bylos Nr.
- 2A-875-280/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00537-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pran.), Laimantas Misiūnas, Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- P. K.
- Atsakovas
- G. I., L. I.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-875-280/2014
Alvida Jasaitytė - Pralgauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00537-2014-5
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 15 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1302-940/2014 pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovams G. I., L. I., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų P. K., L. B., S. B., Danske Bank A/S, veikiančiam Lietuvoje per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, dėl nuosavybės teisių pripažinimo į nekilnojamąjį turtą bei nuostolių priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas P. K. ieškiniu prašė pripažinti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t.y. į ½ nekilnojamojo turto: gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); pastato - garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); pastato - viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); pastato - ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); pasato - ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); ½ dalį kitų statinių (inžinerinių) kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančių (duomenys neskelbtini), ir iš atsakovų G. I. ir L. I. solidariai priteisti 132 500 Lt nuostolių atlyginimą bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad su atsakovo G. I. motina R. I. 1988 metais pradėjo gyventi ir vesti bendrą ūkį ir be pertraukos pagal žodinę bendrosios jungtinės veiklos sutartį tęsė iki R. I. mirties 2011-11-11. Biudžetas buvo bendras, nes gyveno kaip faktinė šeima. Atsikrausčius pas R. I., jos būstas buvo gana kuklus, reikėjo remonto, todėl ieškovas savo darbu įvedė kanalizaciją, atliko kitus statybos darbus. Po R. I. mirties visą turtą paveldėjo R. I. sūnus G. I., kuris turtą pardavė, todėl ieškovas prašė priteisti patirtus nuostolius - pusę sumos gautos už parduotą nekilnojamąjį turtą bei 8 000 Lt už kilnojamąjį turtą, kurį atsakovas išvežė.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo P. K. atsakovui G. I. 900 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 1 306 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas, teigdamas, jog jo pastangomis, darbu ir lėšomis buvo atlikta namo rekonstrukcija ir pagerinimai, nebuvo pateikta rašytinių įrodymų apie pirktas statybines medžiagas, sudarytas rangos, darbų, paslaugų sutartis, pirktus baldus, vykdant gyvenamojo namo rekonstrukciją nėra pateikta. Iš byloje surinktų įrodymų, ypač liudytojų parodymų, objektyviai negalima konstatuoti, jog ieškovas ir R. I. gyveno kaip viena šeima ir vedė bendrą ūkį, kad ieškinyje nurodytą nekilnojamąjį turtą sukūrė (rekonstravo) iš bendrų lėšų. Atsakovų ir ieškovo iniciatyva pakviestų liudytojų parodymai skyrėsi, todėl teismas darė išvadą, jog ieškovo iniciatyva apklausti liudytojai S. D., A. L., A. M., O. J. B. duoda jam palankius parodymus ir šių liudytojų parodymais nesivadovavo. R. I. nesiėmė jokių veiksmų ieškovo teigimu iš bendrų jų lėšų sukurtam turtui įteisinti abiejų vardu, o 2011-03-22 įgaliojo savo sūnų G. I. valdyti ir naudoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šio turto valdymo klausimais atstovauti jai. Teismas vertino, kad ieškovas neįrodė buvus tarp jo ir velionės susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nei fakto, kad jis prisidėjo prie ginčo turto sukūrimo savo lėšomis. Ieškovo nurodomas faktas, kad jis beveik 24 metus gyveno ginčo name, kuriame buvo deklaruota ir jo gyvenamoji vieta, dirbo sode, rūpinosi malkomis ir kitais ūkio darbais, nėra pagrindas konstatuoti jo nuosavybę teisę į namo ir kitų pastatų dalį, kadangi faktinis naudojimasis turtu daiktinių teisių nesukuria. Ieškovo ir R. I. tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija neįrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami sukurti, valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise. Įvertinęs pateiktus duomenis apie atsakovų ir ieškovo pajamas, teismas darė labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovai patvirtino jų dėstomas aplinkybes apie prisidėjimą prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos bei aplinkybes, kad G. I. į namo rekonstrukciją kartu su baldais investavo apie 100 000 Lt. Ieškovas negalėjo pasakyti, kokius daiktus jis su velione buvo įgijęs, po R. I. mirties jam atsakovai leido pasiimti reikalingus daiktus, o ieškovas pripažino tai padaręs, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo spręsti apie velionės išreikštą valią su ja įgyti ir kitą, tai yra kilnojamąjį turtą, į kurį dalinę nuosavybę buvo prašoma pripažinti. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė atsakovų argumentus, jog praleistas 3 mėnesių terminas kreditorių reikalavimų pateikimui, numatytas CK 5.63 str. bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas P. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino, kas yra jungtinės veiklos sutartis ir kokia yra jos samprata, egzistavusi faktinių santuokinių santykių atsiradimo metu. Apeliantas pažymėjo, jog jungtinės veiklos sutarties dalyviai, siekdami bendro tikslo, įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu, o sutarties dalyvių įnašai laikomi lygiais, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Pirmosios instancijos teismas buvo pasyvus ir nevykdė pareigos vadovauti procesui, siekiant nustatyti aplinkybes, kurios užtikrintų teisingumo įvykdymą šioje byloje. Liudytojų parodymai buvo atmesti, net nebandant jų vertinti įrodymų visumoje. Nebuvo nustatyta, kokiu statusu ieškovas gyveno pas velionę 24 metus. Atsakovams nenuginčijus faktinių santuokinių santykių buvimo, teismas turėjo nustatyti, ar buvo susitarta dėl bendrų įnašų dydžio, įnešimo tvarkos, o nenustačius, kad toks susitarimas buvo, konstatuoti, kad abiejų šalių įnašai buvo lygūs. Apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamas teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas ir teisiškai argumentuotas, o teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias taisykles. Liudytoja V. U. patvirtino, kad ieškovo ir velionės R. I. santykiai pradžioje buvo gražūs, tad to pakanka bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo faktui konstatuoti. Pagrindiniai rekonstrukcijos darbai buvo atlikti atsakovui tarnaujant kariuomenėje ir studijuojant, todėl jis nebūtų galėjęs prie rekonstrukcijos prisidėti. Atsakovas, ginčydamas bendro ūkio vedimo nebuvimą, neįrodė kitokio ieškovo statuso turinio.
Atsiliepimas
Atsakovai G. I. ir L. I. atsiliepimu prašo ieškovo P. K. apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovas turėjo įrodyti buvus jungtinės veiklos sutartį, kurios pagrindu ieškovas su R. I. susitarė statyti gyvenamąjį namą, ūkio statinius, kiemo įrenginius ir juos valdyti, naudoti, įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad bet koks turtas, įgytas asmenims gyvenant nesusituokus, yra bendroji nuosavybė. Ieškovas pats pripažino, kad jam atsikrausčius, ūkiniai pastatai, gyvenamasis namas jau buvo pastatyti, o namą rekonstruoti nusprendė R. I. su kaimynu, jie ir suplanavo visą rekonstrukciją, taigi susitarimo kurti daiktą, kuris būtų ieškovo ir R. I. bendroji nuosavybė, nebuvo. P. K. nepateikė įrodymų, jog namo rekonstrukcijai panaudojo savo pinigus ar prisidėjo darbu prie namo rekonstrukcijos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių bei liudytojų paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino jungtinės veiklos sutartį reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į tai, jog jungtinės veiklos dalyviai gali prisidėti ir savo darbu, netinkamai motyvavo teismo sprendimą ir vertino įrodymus. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių apelianto argumentų.
Byloje nėra ginčo, kad ieškovas P. K. 1988 m. gegužės mėnesį persikėlė gyventi į Panevėžio rajoną pas R. I., adresu (duomenys neskelbtini), ir šiuo adresu nuo 1988-05-29 deklaravo savo gyvenamąją vietą bei gyveno iki 2013 m. rudens (T. 1, b. l. 10). Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu, proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi ieškovas pagrįstai pažymi, kad ne tik asmeninėmis lėšomis, tačiau ir dalyvaudami savo darbu, jungtinės veiklos sutarties dalyviai gali siekti tokios veiklos rezultato, tačiau prieš nustatant kiekvieno iš dalyvių įnašų dydžius, pirmiausia turi būti konstatuojamas tokių jungtinės veiklos santykių buvimas.
Nagrinėjamoje byloje nėra rašytinės jungtinės veiklos sutarties, todėl spręsdamas apie ieškovo nurodomą jungtinės veiklos santykių tarp jo ir R. I. egzistavimą pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti faktą apie tai, kad egzistavo žodinis jungtinės veiklos susitarimas. Jungtinė veikla įstatymiškai buvo apibrėžiama kaip dalyvių bendra veikla, nukreipta tam tikram tikslui, sukurti arba įgyti turtą. Taigi bylos įrodymais turėjo būti paremta išvada, kad R. I. siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę su ieškovu P. K. kaip tam tikrą jos ir ieškovo bendros veiklos tikslą. CPK 178 str. įtvirtina kiekvienos iš šalių pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji grindžia reikalavimus, todėl būtent P. K. teko prievolė įrodyti, jog jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta. Apeliantas tokią sutartį buvus įrodinėja pagrinde savo paaiškinimais bei liudytojų parodymais, jog P. K. prisidėjo prie darbų, atliekamų R. I. priklausiusio nekilnojamojo turto teritorijoje bei tarp R. I. bei P. K. egzistavusiais faktiniais santuokiniais santykiais. Pažymėtina, kad faktinis santuokinis šalių gyvenimas nėra jungtinės veiklos vykdymo sinonimas ir pats savaime a priori neįrodo tokią sutartį buvus, tai gali būti tik vienas iš tokios sutarties egzistavimo įrodymų. Jungtinės veiklos sutartimi bendro rezultato galėjo siekti tiek kartu gyvenantys, tiek negyvenantys asmenys, todėl vien gyvenimo tuo pačiu adresu ar faktinių santuokinių santykių turėjimas nereiškia buvus šalių sutartį bendrais veiksmais siekti tikslo sukurti turtą ir jį valdyti bendrąja daline nuosavybe.
Ieškovas persikėlė gyventi į R. I. priklausiusį nekilnojamąjį turtą šiam jau esant baigtam, teismo posėdyje pats pripažino, kad gyvenamojo namo renovacija buvo R. I. ir trečiojo asmens P. K. sumanymas ir jie šia renovacija rūpinosi. Tiesioginių įrodymų, kad ieškovas prisidėjo savo lėšomis ar darbu prie turto renovacijos, teismui nebuvo pateikta. Pagrindo teigti, kad ieškovas su R. I. vedė bendrą ūkį, taip pat nėra, ieškovas negalėjo nurodyti, kokie daiktai ir kada buvo įsigyti ar kitaip įrodyti, jog šalys kartu vedė buitį. P. K. teigia duodavęs R. I. 500-700 Lt, tačiau kai kuriais laikotarpiais jo uždirbamas atlyginimas nesiekė tokios sumos (pvz., nuo 1995-03-21 iki 1996-06-07 ieškovas vidutiniškai į mėnesį uždirbdavo apie 252 Lt neatskaičius mokesčių; nuo 2002-11-15 iki 2003-07-01 darbo užmokestis neatskaičius mokesčių vidutiniškai per mėnesį sudarė apie 430 Lt, nuo 2004-01-19 iki 2004-09-14 ieškovas gaudavo 330 Lt bedarbio pašalpą).
Dėl aplinkybės, jog ieškovas naudojosi ir gyveno R. I. nuosavybe priklausiusiame nekilnojamajame turte nuo 1988 m. iki 2011 m., byloje ginčo nėra, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad vien naudojimasis turtu nesukuria nuosavybės teisės į jį. Ieškovui nepateikus patikimų įrodymų, jog jis ir R. I. piniginėmis lėšomis ir bendru darbu siekė bendro veiklos rezultato – sukurti bendrą dalinę nuosavybę, teismas pagrįstai ieškinio reikalavimus ieškovui pripažinti nuosavybės teises į ½ R. I. vardu registruoto nekilnojamojo turto netenkino.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo pasyvus ir nesiekė išsiaiškinti faktinių aplinkybių, kurios užtikrintų teisingumo įvykdymą. Apeliantui paaiškintina, kad šios kategorijos bylos yra dispozityvios, todėl ne teismui, o šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus. Priešingai nei nurodo ieškovas, pirmosios instancijos teismas kruopščiai išnagrinėjo į bylą pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, atsižvelgė į liudytojų parodymuose egzistuojančius prieštaravimus ir motyvuotai paaiškino, kodėl tarp tikrų liudytojų parodymais nebus vadovaujamasi. Tai, kad minėtų liudytojų duotais paaiškinimais teismas nesirėmė, nereiškia, kad šie parodymai nebuvo vertinami. Nors apeliantas teigia, kad teismas nenustatė, kokiu pagrindu jis gyveno pas R. I., ir atsakovas nenuginčijo faktinių santuokinių santykių buvimo, tačiau faktiniai santuokiniai santykiai savaime nereiškia ketinimo sukurti bendrą turtą. Ieškovas teigia, kad liudytojos J. Š. paaiškinimas, jog ieškovas buvo priimtas gyventi kartu dėl to, kad R. I. buvo sunku vienai tvarkytis buityje, įrodo buvus bendrą gyvenimą, tačiau vien pagalbos, atliekant buities ar ūkio darbus, faktas negali būti traktuojamas kaip siekimo sukurti bendrą turtą įrodymas. Aplinkybė, jog ieškovui persikėlus gyventi į Panevėžio rajoną pas R. I., jų santykiai buvo gražūs, taip pat neįrodo bendro ūkio vedimo ir bendro turto įgijimo fakto. Ieškovas pažymi, kad gražių santykių egzistavimas leidžia daryti prielaidą, jog yra labiau tikėtina, kad bendro ūkio vedimo faktas buvo nei nebuvo, tačiau toks aiškinimas yra nepagrįstas ir prieštarauja CPK normoms ir teismų praktikai. Ne pavienės aplinkybės, tačiau byloje esančių įrodymų visuma remdamasis teismas gali daryti išvadą, kad yra labiau tikėtina, kad vienas ar kitas faktas egzistavo (CPK 185 str.). Nagrinėjamu atveju remiantis nurodyta įrodymų tikėtinumo taisykle daryti ieškovo nurodomos išvados, jog tarp jo ir R. I. buvo jungtinės veiklos sutartis ir vedamas bendras ūkis, nėra pagrindo.
Ieškovas apeliaciniame skunde pateikia argumentus, jog atsakovas nebūtų galėjęs prisidėti prie rekonstrukcijos, nes tuo metu studijavo ir tarnavo kariuomenėje, tačiau šioje byloje yra nustatinėjamas ne atsakovo, bet ieškovo įnašas į ginčo turtą. Duomenys apie ieškovo finansines galimybes nuo 1988 m. iki 2011 m. neleidžia daryti išvados, jog ieškovas piniginėmis lėšomis būtų galėjęs prisidėti prie namo rekonstrukcijos, o aplinkybės, kad vandentiekis ir kanalizacija įvesti ieškovo iniciatyva ir veiksmais, nepatvirtina kiti byloje pateikti įrodymai. Pažymėtina, kad ieškovas nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo jį buvus lošėją ar girtuoklį, kadangi sprendime nurodyta, jog „ieškovas rūkė, išgerdavo, kartais lošdavo“, šias aplinkybes patvirtino paties apelianto iniciatyva apklausti liudytojai.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą, motyvuotą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartimi apeliantui P. K. buvo atidėtas 3 450 Lt dalies žyminio mokesčio mokėjimas iki galutinio apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl priimant galutinę nutartį iš P. K. į valstybės biudžetą priteistina 3 450 Lt žyminio mokesčio. Apeliacinio skundo netenkinus ir atsakovams prašant, taip pat priteistinos apeliacinėje instancijoje atsakovų patirtos išlaidos. Atsakovai nurodė turėję 900 Lt advokato pagalbos išlaidų ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus: advokato A. Kolperto 2014-10-29 Sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 168 bei G. I. 2014-10-29 atliktas 900 Lt pavedimas advokatui A. Kolpertui (T. 4, b. l. 11-12). Šios išlaidos neviršija Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų ribų, yra pagrįstos, todėl priteisiamos iš apelianto atsakovo G. I. naudai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 450 Lt (999,19 €) atidėtą žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalį į valstybės biudžetą.
Priteisti iš P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 900 Lt (260,66 €) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme G. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.