Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, I1-3679-860/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-10-07
Bylos Nr.: I1-3679-860/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01753-2020-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.

Teisėjas: Saulius Jakaitis (pirm.)
Pareiškėjas: D. M.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I1-3679-860/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01753-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.2; 37.3; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Saulius Jakaitis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas D. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. gegužės 8 d. (toliau – ir Skundžiamas laikotarpis).

Nurodo, kad nesutinka su Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2018 m. (bylos duomenimis, 2019 m.) rugsėjo 16 d. rašte Nr. 42-2947 „Dėl duomenų suteikimo“ išdėstytais motyvais dėl jo laikymo sąlygų. Laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. kovo 31 d. jis buvo laikomas suimtas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), o laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. gegužės 8 d. – Vilniaus PN. Pažymi, kad tiek vienoje, tiek kitoje įstaigoje nurodomi vienodo pobūdžio pažeidimai, kurie nesikeitė net ir po reorganizacijos. Skundžiamu laikotarpiu jis buvo laikomas suimtas Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN esančiose kamerose Nr. 156, 280, 76, 37, 145, 111, 167, 105, 153 nepertraukiamai 141 dieną, o dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ir neveikimo patyrė depresiją, nervinę įtampą, psichozę, dvasinius išgyvenimus, menkinimo jausmą. Pirma, nurodo, kad buvo laikomas suimtas dviejų miegamų vietų kamerose, nepritaikytose gyvenimui, kuriose kartu būdavo laikomas ir maksimalus suimtųjų skaičius pagal miegamas vietas. Teigia, kad kamerose buvo įrengtas sanitarinis mazgas, taip pat jose buvo per daug baldų, o visa tai trukdė laisvai judėti. Kamerų viduryje stovėjo skiriamoji dalinė sienelė iš silikatinių baltų pilnavidurių plytų, už jos įrengta praustuvė, ties ta pačia siena įmontuoti suoliukai su stalu ir dviaukštė lova, taip pat atitvaras užėmė nemažai patalpos erdvės. Mano, kad kameros apskritai neatitiko teisės aktų reikalavimų, jos priskiriamas pagalbinių patalpų tipui ir dėl to buvo netinkamos gyventi. Antra, jam nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis kameroje įrengtu atviru sanitariniu mazgu. Pažymi, kad sanitariniame mazge jį galėjo stebėti netgi pareigūnėmis dirbančios moterys. Be to, kamerose nebuvo įrengta vėdinimo sistema, dėl ko laikėsi blogas kvapas, taip pat dėl didelės drėgmės buvo sudaryta palanki terpė veistis pelėsiui. Nurodo, kad daugumoje kamerų vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir drabužių plovimui tekdavo naudoti rudą vandenį, o radiatoriai buvo maži ir surūdiję, todėl kamerose nebuvo pakankamai šilta. Trečia, nurodo, kad atsakovės atstovas nesuteikė pareiškėjui jokio užimtumo už kameros ribų, dėl ko jam tekdavo 23 valandas per parą praleisti rakinamoje kameroje su kitu suimtuoju. Teigia, kad atsakovės atstovas nesudarė pakankamai sąlygų suimtiesiems daugiau laiko praleisti už kameros ribų – pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti bendra veikla su kitais asmenimis (mokytis, žiūrėti filmus) ir pan. Ketvirta, nurodo, kad Skundžiamu laikotarpiu buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu 15 minučių. Atsakovas neteisėtai viduryje kameros įrengė vandens nutekėjimo sifoną ir laikė, kad taip sudarė tinkamas sąlygas švarai palaikyti. Tačiau pareiškėjas nurodo, kad visą suėmimo laikotarpį jautė diskomfortą, t. y. nuo jo sklido nemalonus kvapas, jam perštėjo kūną, drabužiai lipo prie kūno, dažnai išberdavo nuo prakaito ir nehigieniškos aplinkos. Penkta, nurodo, kad administracija neužtikrino galimybės, esant reikalui, susisiekti su pareigūnais, kadangi nė vienoje kameroje nebuvo įrengta ir neveikė aliarmo sistema, o galimybė pakviesti pareigūną buvo tik beldimo į duris būdu. Pareiškėjas pažymi, kad jis nėra kompetentingas atskirti ir suprasti skirtumus tarp savaime suprantamų natūraliai patiriamų neigiamų padarinių, būnant suimtam, ir tų patiriamų neigiamų padarinių, kai atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, laikydamas suimtąjį. Nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, administracijos nesiskaitymo ir nerodomų pastangų gerinti situaciją patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, kuriuos vertina 6 000 Eur neturtine žala.

Atsiliepimas

2. Atsakovės atstovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą, kurį vėliau patikslino, kuriame su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad 2018 m. gruodžio 19 d. D. M. Lukiškių TI-K buvo uždarytas į kamerą Nr. 156, kurios plotas 7,94 m², kameroje laikomi 2 asmenys. Nurodo, kad toliau išvardintais laikotarpiais pareiškėjas buvo uždarytas į šias kameras: 2018 m. gruodžio 20 d. – 2019 m. sausio 14 d. kamera Nr. 156 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 280, plotas – 7,82 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 16 d. kamera Nr. 280 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 17 d. kamera Nr. 280 (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 18 d. kamera Nr. 280 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 19 d. kamera Nr. 280 (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 20 d. kamera Nr. 280 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 21 d. kamera Nr. 280 (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 22 d. – 2019 m. vasario 5 d. kamera Nr. 280 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 6 d. kamera Nr. 280 (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 7 d. – 2019 m. vasario 12 d. kamera Nr. 280 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 76, plotas – 7,52 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 14 d. – 2019 m. vasario 19 d. kamera Nr. 76 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 37, plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 21 d. – 2019 m. kovo 13 d. kamera Nr. 37 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 145, plotas – 7,94 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 111, plotas – 7,45 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 145, plotas – 7,94 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 16 d. – 2019 m. kovo 29 d. kamera Nr. 145 (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 30 d. kamera Nr. 145 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 31 d. – 2019 m. balandžio 4 d. kamera Nr. 145 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 167, plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 6 d. – 2019 m. balandžio 8 d. kamera Nr. 167 (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 9 d. – 2019 m. balandžio 11 d. kamera Nr. 167 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 12 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, 2019 m. balandžio 17 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Vilniaus pataisos namus (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, plotas – 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 153, plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 19 d. – 2019 m. balandžio 22 d. kamera Nr. 153 (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 23 d. kamera Nr. 153 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 24 d. – 2019 m. gegužės 7 d. kamera Nr. 153 (2 asmenys kameroje); 2019 m. gegužės 8 d. paleistas į laisvę. Teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas, kad vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui kamerose tenkantis plotas pilnai atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus. Taip pat teisės aktuose įtvirtinta pareiga priežiūros posto pareigūnams nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės, ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.2 punkte įtvirtinta, kad, be kita ko, duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Be to, Taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų įrengti esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Nurodo, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtas sanitarinis mazgas. Jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenustato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Visose kamerose, kuriose Skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos higienos norma HN 134:215 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) nenustato sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų. Nurodo, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Kamerų duris pareigūnai atidarydavo tik per stebėjimo langą įsitikinę, jog nepažeidžia suimtojo ar nuteistojo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, ir tik kai tai padaryti būdavo saugu. Atsakovas pažymi, kad kameros įrengtos vadovaujantis Taisyklių nuostatomis. Kamerose lovos matmenys buvo apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo matmenys – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės matmenys – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta specialia drėgmei atsparia medžiaga. Visose gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Mygtukai buvo įrengti laikantis elektrosaugos reikalavimų ir buvo lengvai pasiekiami. Pažymi, kad Lukiškių TI-K visose kamerose įrengta centrinio šildymo sistema, todėl šildymo sezono metu gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, palaikoma optimali temperatūra. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, esantys langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl nemalonaus kvapo, taip pat ir dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus, todėl atsakovės atstovas savo veiksmais pažeidimų nepadarė. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaryta galimybė prausti kūną po šiltu vandeniu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pažymėtina, kad dušo patalpose įrengtos pertvaros, siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą. Nurodo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje. Mano, kad pareiškėjas neįrodė fakto, jog dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo jam atsirado žala, kuri turėtų būti priteista pinigais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. Pareiškėjas D. M., minėta, prašo teismo priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas jo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. gegužės 8 d.

4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; ir kt.).

Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-69/2012). Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-416-525/2017; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-309/2013; ir kt.).

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo pasakytina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; ir kt.).

5. Pirmiausia pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. kovo 31 d. buvo laikomas suimtas Lukiškių TI-K, o laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. gegužės 8 d. – Vilniaus PN. Paaiškino, kad tuo metu keitėsi tik įstaigos pavadinimas dėl reorganizavimo, tačiau adresas ir pati laikymo vieta bei sąlygos liko tos pačios. Mano, kad buvo laikomas pagal paskirtį negyvenamosiose kamerose, kuriose įrengtas atviras orumą žeminantis sanitarinis mazgas, per daug baldų ir pan., todėl jam nebuvo galimybės laisvai judėti.

5.1. Iš Vilniaus PN atsiliepime pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 19 d. Lukiškių TI-K buvo uždarytas į kamerą Nr. 156, kurios plotas 7,94 m², kameroje laikomi 2 asmenys, laikotarpiu 2018 m. gruodžio 20 d. – 2019 m. sausio 14 d. uždarytas į kamerą Nr. 156 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 280, plotas – 7,82 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 16 d. laikomas kameroje Nr. 280 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 17 d. – kameroje Nr. 280 (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 18 d. – kameroje Nr. 280 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 19 d. – kameroje Nr. 280 (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 20 d. – kameroje Nr. 280 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 21 d. – kameroje Nr. 280 (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 22 d. – 2019 m. vasario 5 d. laikomas kameroje Nr. 280 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 6 d. – kameroje Nr. 280 (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 7 d. – 2019 m. vasario 12 d. laikomas kameroje Nr. 280 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 76, plotas – 7,52 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 14 d. – 2019 m. vasario 19 d. laikomas kameroje Nr. 76 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 37, plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 21 d. – 2019 m. kovo 13 d. laikomas kameroje Nr. 37 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 145, plotas – 7,94 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 111, plotas – 7,45 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 145, plotas – 7,94 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 16 d. – 2019 m. kovo 29 d. laikomas kameroje Nr. 145 (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 30 d. – kameroje Nr. 145 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 31 d. – 2019 m. balandžio 4 d. laikomas kameroje Nr. 145 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 167, plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 6 d. – 2019 m. balandžio 8 d. laikomas kameroje Nr. 167 (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 9 d. – 2019 m. balandžio 11 d. laikomas kameroje Nr. 167 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 12 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2019 m. balandžio 17 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Vilniaus pataisos namus (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, plotas – 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 153, plotas – 7,94 m² (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 19 d. – 2019 m. balandžio 22 d. laikomas kameroje Nr. 153 (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 23 d. – kameroje Nr. 153 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 24 d. – 2019 m. gegužės 7 d. laikomas kameroje Nr. 153 (2 asmenys kameroje); 2019 m. gegužės 8 d. paleistas į laisvę. Pareiškėjas šių duomenų neginčija.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT minėtoje byloje, be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį; EŽTT tvirtinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui. Tiek šis teisės aktas, tiek ir kiti nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad, apskaičiuojant asmeniui tekusį kameros plotą tardymo izoliatoriuje, būtų išskaičiuojamas plotas, tenkantis sanitariniams įrenginiams, taip pat baldams ir kitiems daiktams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018; 2018 m. sausio 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017). Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo skaičiuojant jam tekusį kameros plotą tardymo izoliatoriuje išskaičiuoti plotą, tenkantį baldams ir kitiems įrenginiams (ne sanitariniams įrenginiams), vadovaujamasi nacionalinės teisės aktais bei minėta EŽTT praktika, t. y. baldai ir kiti daiktai nėra išskaičiuojami iš bendro ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad kiekvienoje kameroje buvo įrengta sanitarinio mazgo su klozetu patalpa, kurios matmenys sudarė apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Pareiškėjas teigia, kad Taisyklių 16.5 punkte nurodyta, jog atskira sanitarinio mazgo kabina turi būti ne mažesnė negu 100 x 142 cm ploto; tad pareiškėjas siūlo šiuo dydžiu vadovautis apskaičiuojant jam tekusios kameros plotą, t. y. iš kameros ploto atimant 1,42 kv. m ploto dydį bei likusią patalpos dalį padalijant iš miegamųjų lovų skaičiaus. Tačiau teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Pirmiausia, sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Taisyklių 14.5 punktas, kuriame nėra nurodytas sanitarinio mazgo patalpos plotas, t. y. jis nėra reglamentuotas. Tuo tarpu pareiškėjo nurodomas taisyklių 16.5 punktas iš viso neegzistuoja. Tad esant tokiais situacijai, teismas neturi pagrindo nesivadovauti atsakovo pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo patalpos plotą, kuris yra 0,56 kv. m.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių, konstatuotina, kad skaičiuojant pareiškėjui tekusį kamerų, kuriose jis buvo uždarytas ginčo laikotarpiu, plotą, jis (plotas) visiškai atitiko tiek nacionalinius teisės aktus (viršijo minimalų 3,6 kv. m plotą), tiek ir Konvencijos 3 straipsnį (viršijo 3 kv. m plotą, netgi išskaičiavus 0,56 kv. m plotą, kurį užėmė sanitariniai įrenginiai).

Taigi, byloje nenustatyta neteisėtų Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN administracijos veiksmų, susijusių su pareiškėjui reikiamo ploto užtikrinimu.

5.2. Pareiškėjo teigimu, Skundžiamu laikotarpiu jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose teisės aktų, priskirtose pagalbinėms patalpoms, todėl laiko, kad gyvenamasis plotas jose apskritai neskaičiuojamas.

Tačiau teismas nesutinka su tokiu pareiškėjo vertinimu.

Iš byloje esančio valstybės įmonės „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo matyti, kad statinio (pastato – kalėjimo), esančio adresu Lukiškių skg. 6, Vilnius, pagrindinė naudojimo paskirtis yra specialioji.

Pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 15 d.), pastatai pagal paskirtį skirstomi į dvi grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus (5.1.1–5.1.2 punktai). Pagal minėto reglamento 7 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir svečių namai) (7.1 punktas), administracinės paskirties pastatai (bankai, paštas, valstybės ir savivaldybės įstaigos, ambasados, teismai, kiti įstaigų ir organizacijų administraciniai pastatai) (7.2 punktas), specialiosios paskirties pastatai (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai) (7.16 punktas) ir kt.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, jog Lukiškių TI-K pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018).

Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, teismas daro išvadą, kad tai, jog Lukiškių TI-K pastatas, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, yra specialiosios paskirties, atitinka teisės aktų reikalavimus; tad šis jo argumentas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, pilnai neatskirtas nuo likusios kameros dalies (tik sienele), jam naudojantis sanitariniu mazgu jį galėjo stebėti kiti suimtieji ir pareigūnai, įskaitant moteris, t. y. buvo pažeistas privatumas. Kameroje nebuvo vėdinimo sistemos, nuolat tvyrojo blogas kvapas. Pažymėjo, kad dėl didelės drėgmės buvo sudaryta palanki terpė veistis pelėsiui. Nurodė, kad daugumoje kamerų vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir drabužių plovimui tekdavo naudoti rudą vandenį; radiatoriai buvo maži ir surūdiję, todėl kamerose nebuvo pakankamai šilta.

6.1. Pirmiausia dėl privatumo pažeidimo atsakovės atstovas nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Pažymi, kad Taisyklėse nėra ir negali būti nustatyta, jog kamerose esantys sanitariniai mazgai privalėtų būti atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priešingu atveju posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pakabintos užuolaidos.

Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, daroma išvada, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018; 2018 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018; 2017 m. liepos 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; ir kt.).

Iš atsakovo paaiškinimų akivaizdu, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, esantis sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo likusios kameros dalies ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017; ir kt.).

Atsakovės atstovas į bylą yra pateikęs tris fotonuotraukas (b. l. 121–123), iš kurių matyti, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo bendros kameros erdvės ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis; nuotraukose nurodyta, kad tai yra tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, vaizdas. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad šios nuotraukos niekaip nepatvirtina, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas buvo būtent kamerose Nr. 156, 280, 76, 37, 145, 111, 167, 105, 153, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu. Taip pat pažymėtina, kad pats atsakovės atstovas savo paaiškinimuose iš esmės neneigia ir pripažįsta, jog įėjimas į sanitarinį mazgą pareiškėjo kamerose nebuvo atskirtas nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių; teigia, kad tokių atitvėrimų nenumato teisės aktai, be to, tokie atitvėrimai negali būti ir numatyti, priešingu atveju, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Vėliau atsakovės atstovas nurodė, kad visose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, buvo įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taigi, atsakovės atstovo pozicija iš esmės yra prieštaringa. Kita vertus, pagal anksčiau minėtą EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas, priimtas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad taikytos priemonės sanitarinio mazgo atskyrimui nuo bendros erdvės ir nuo apžiūros langelio duryse neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu); t. y. atsakovės atstovas neįrodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Tai reiškia, kad yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus.

6.2. Vertinant pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo bei pelėsio kameros viduje, taip pat surūdijusių čiaupų ir nepakankamos temperatūros, pažymėtina, kad Laisvės atėmimo vietų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato anksčiau minėta Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šio teisės akto 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Taip pat minėto akto 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Iš bylos duomenų matyti, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (toliau – ir NVSC) 2019 m. kovo 21 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (10-12 15.4.8)PA-1541 (b. l. 82–84), kuriame nurodė, kad kovo 14 d., atlikęs patikrinimą kameroje Nr. 105, nustatė pažeidimą, t. y. ant lubų vizualiai buvo matomas pelėsis, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 13 d. iki 2019 m. kovo 29 d. buvo laikomas kamerose Nr. 37, 145, 111. Be to, Vilniaus PN 2019 m. balandžio 8 d. informavo NVSC, kad minėtą pažeidimą pašalino (b. l. 85). Tad darytina išvada, kad minėto NVSC patikrinimo metu D. M. nebuvo laikomas kameroje, kurioje nustatytas pažeidimas, kadangi į ją buvo perkeltas tik 2019 m. balandžio 17 d. Be to, iš byloje esančių NVSC patikrinimo aktų (b. l. 88–96) matyti, kad tikrinant kameras buvo nustatyti smulkūs pažeidimai (netinkamas apšvietimas, neišvalyti langai), tačiau pareiškėjas jų neskundžia, tad teismas jų nevertina. Be to, nėra jokio pagrindo išvadai, kad šie nedideli pažeidimai, kurie buvo ištaisyti, būtų realiai padarę pareiškėjui neturtinę žalą.

Taigi nėra jokių objektyvių duomenų, kurie tvirtintų, kad pareiškėjas neturėjo galimybės vėdinti patalpas, dėl ko patalpoje būtų susidariusi drėgmė, atsiradęs pelėsis ir pan. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų ar kitų nusiskundimų, tame tarpe dėl surūdijusių kranų; taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į NVSC (b. l. 46), kuriam pavesta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 kontrolė. Pareiškėjas iš esmės tik apsiriboja deklaratyviais teiginiais, nesiedamas jų su savo konkrečiomis kalinimo sąlygomis, todėl jie atmetami.

7. Pareiškėjas teigia, kad atsakovės atstovas nesudarė pakankamai sąlygų suimtiesiems daugiau laiko praleisti už kameros ribų – pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti bendra veikla su kitais asmenimis (mokytis, žiūrėti filmus) ir pan.; atsakovės atstovas jo neįtraukė į socialines programas; dėl ko jam teko 23 valandas per parą praleisti rakinamose kamerose su kitu asmeniu.

7.1. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (ginčui aktuali redakcija nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. liepos 5 d.) 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 pasivaikščiojimo gryname ore trukmė nėra reglamentuota. Byloje nenustatyta, kad įstaigos vadovas būtų priėmęs atskirą įsakymą dėl pasivaikščiojimo trukmės.

Aplinkybės, kad pareiškėjas turėdavo galimybę pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą kiemelyje, neneigia ir pareiškėjas. Kadangi galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenustato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Atsiliepime į skundą Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kaip ir kitiems suimtiesiems dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 136, 137 ir 137¹ straipsniais.

Pažymėtina, kad Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“. Atsakovės atstovas pradiniame teismui teiktame atsiliepime (b. l. 59) pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius vykdė įvairias programas, pavyzdžiui, naujai atvykusių į Lukiškių TI-K asmenų adaptacijos programą, pozityvaus užimtumo priemones, kompiuterinio raštingumo priemones ir kt. Nuteistieji turėjo galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo ir poilsio bei švenčių dienomis jie būdavo išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Taip pat Šv. Mišios, koncertai, renginiai ir kt. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Be to, pažymėjo, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose yra grindžiamas savanoriškumo principu, o ginčo laikotarpiu įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse. Teismas neturi pagrindo šiais atsakovės atstovo argumentais netikėti.

Be to, kaip matyti iš byloje esančio Vilniaus pataisos namų 2019 m. rugsėjo 16 d. rašto Nr. 42-2947 (b. l. 20), pareiškėjas pagal prašymus turėjo galimybę, kaip ir visi suimtieji, eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose (pozityvaus užimtumo priemonės). Taip pat galėjo susitikti su įvairaus tikėjimo kunigais, eiti į lauką žaisti krepšinį bei tinklinį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas įstaigos administracijai būtų teikęs atitinkamus prašymus dėl lankymosi užimtumo vietose, o administracija būtų atsisakiusi pareiškėjo prašymu tenkinti.

Pareiškėjas skunde tik nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas užimtumas, tačiau kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, nedetalizavo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse yra pagrįstas savanoriškumo principu, o tai reiškia, kad nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės atstovo teiginius, daro išvadą, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, tačiau jis pats vengė tai daryti, be to, byloje nėra jo teiktų prašymų dalyvauti įvairiose užimtumo programose, todėl pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, neįrodantys jo teisių pažeidimo.

7.2. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas D. M. Skundžiamu laikotarpiu turėjo suimtojo teisinį statusą.

Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkto nuostatomis, tardymo izoliatoriuose suimtieji ir nuteistieji, išskyrus ūkio darbus atliekančius nuteistuosius, laikomi rakinamose kamerose. Tad darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl pažeidimų rakinant kameras, yra nepagrįsti.

8. Pareiškėjas nurodė, kad jam tik vieną kartą per savaitę 15 minučių buvo sudaryta galimybė visą kūną nusiprausti duše po karštu vandeniu, dėl ko patyrė diskomfortą.

Lietuvos higienos normos Nr. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 4 punkte nustatyta, kad Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše; gyvenamuosiuose korpusuose esančiomis dušo patalpomis suimtieji ir nuteistieji gali naudotis iki 15 minučių (5 punktas). Taip pat iš minėto Tvarkos aprašo matyti, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys išvedami nusiprausti į dušą pagal nustatytą grafiką (6 punktas). Jeigu iš suimtojo ar nuteistojo gaunama informacija, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos nusiprausti duše, atsižvelgiant į priežastis ir aplinkybes, organizuojamas tokio asmens išvedimas nusiprausti į dušą (Tvarkos aprašo 12 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau, nei nustatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudaryta galimybė bent kartą per savaitę nusiprausti duše, daroma išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018; ir kt.).

Pats pareiškėjas pripažįsta, kad jam vieną kartą per savaitę 15 minučių buvo sudaryta galimybė visą kūną nusiprausti duše po karštu vandeniu. Byloje nenustatyta, kad jam dėl sveikatos sutrikimų reikėtų praustis dažniau, negu nustatyta teisės aktuose, t. y. vieną kartą per savaitę. Be to, byloje nėra pateikta jokių duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjui dėl per reto naudojimosi dušu kilo alergija, išberdavo kūną ir pan. Iš byloje esančio Vilniaus pataisos namų 2019 m. rugsėjo 16 d. rašto Nr. 42-2947 (b. l. 22), matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. gegužės 8 d. lankėsi pas psichiatrą dėl nemigos, nerimo ir pan., taip pat šeimos gydytoją bei urologą dėl šlapinimosi sutrikimų, tačiau nėra paminėta, kad lankėsi dėl alergijos ar pan. Atkreiptinas dėmesys, kad pats pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl sveikatos būklės kreipėsi į įstaigos administraciją dėl galimybės dažniau praustis duše. Taigi, tai, kad pareiškėjui vieną kartą per savaitę 15 minučių buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu, visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl apibendrinant konstatuotina, kad Lukiškių TI-K veiksmuose šiuo aspektu nėra neteisėtų veiksmų, dėl kurių valstybei galėtų kilti civilinė atsakomybė.

9. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrintas saugumas Vilniaus PN, nes kamerose nebuvo įrengtas arba neveikė signalizacijos mygtukas budinčiam pareigūnui iškviesti.

Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktą kameroje, be kita ko, turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas).

Iš byloje esančio Vilniaus pataisos namų 2019 m. rugsėjo 16 d. rašto Nr. 42-2947 (b. l. 20) matyti, kad Lukiškių TI-K 2016–2017 metais buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose, tačiau dėl suimtųjų ir nuteistųjų pastovaus aliarminio mygtukų gadinimo, pasitaikė trumpalaikių gedimų, kurie buvo nedelsiant šalinami.

Pats pareiškėjas nenurodė jokio konkretaus įvykio ar datos, kada jam prireikė pareigūnų pagalbos ir teko juos kviesti, beldžiant į duris, tad atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl to, kad jam nebuvo užtikrintas saugumas Vilniaus PN, atmestini kaip nepagrįsti; atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Kita vertus, net ir nustačius, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tai nereiškia, jog automatiškai yra pažeidimas ir pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala; vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, jog jis dėl to patyrė kokią nors žalą; argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas D. M. tik abstrakčiai nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas saugumas, tačiau šių savo teiginių jis niekaip nedetalizuoja, kad jam dėl to būtų kilusi kokia nors reali grėsmė, pavojus gyvybei ar pan.

10. Kiti pareiškėjo nurodomi laikymo sąlygų neatitikimai nėra išsamiai ir aiškiai detalizuoti, tad tai negali būti pagrindu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

11. Taigi byloje nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, susiję su pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. gegužės 8 d.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017; 2017 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. gegužės 8 d., iš viso – 141 dieną. Tad šioje situacijoje vien tik pažeidimo konstatavimas nebūtų tinkamas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos kompensavimo būdas. Todėl spręstinas klausimas dėl neturinės žalos atlyginimo pinigais.

Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; 2018 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018; 2017 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017;; ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (141 parą pareiškėjas buvo laikomas įkalinimo įstaigų kamerose, pažeidžiant jo privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, dalį laikotarpio jis kamerose buvo laikomas vienas, todėl laikytina, kad privatumo pažeidimas buvo minimalus), tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas sąmoningai būtų stengęsis sukelti nepatogumus pareiškėjui, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad byloje nenustatyta, jog minėtas pažeidimas būtų neigiamai atsiliepęs pareiškėjo sveikatai, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui priteisti 282 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kaip matyti, tokios nuomonės, vertinant neturtinę žalą pinigais už privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2605-662/2020).

12. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 282 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt du eurus ir 0 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Saulius Jakaitis