Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 2A-1125-730/2015

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-07-16
Bylos Nr.: 2A-1125-730/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-07112-2014-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Erinija Kazlauskienė, Albina Pupeikienė, Almantas Padvelskis
Ieškovas: D. Ž.
Atsakovas: AB SEB bankui

Kategorijos

42.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-1125-730/2015

Teisėjas Saulius Zajarskas (Proceso Nr. 2-06-3-07112-2014-9) Procesinio sprendimo kategorijos:

42.6.; 42.8.; 42.9.; 63.2.; 121.18.

(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. liepos 16 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. Ž. ieškinį atsakovei AB SEB bankui dėl susitarimo pakeisti kredito sutarties sąlygas pripažinimo negaliojančiu ir sumokėtų palūkanų įskaitymo į kredito sumą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas patikslintu ieškiniu prašė šalių 2008-07-21 susitarimą pakeisti 2005-10-21 kredito sutarties Nr. 0460518012384-50 sąlygas Nr. l pripažinti negaliojančiu; išieškoti iš atsakovės AB SEB banko ieškovui D. Ž. jo permokėtas palūkanas, tai yra 14 342,53 eurų (už laikotarpį nuo 2008-07-21 iki 2013-07-21) pagal banko iniciatyva pasirašytą susitarimą pakeisti 2005-10-21 kredito sutarties Nr. 0460518012384-50 sąlygas Nr. 1, ir l 137,50 eurų permokėtų palūkanų (už laikotarpį nuo 2013-07-21 iki 2014-05-21) už prieš ieškovo valią vienašališkai taikomą 3,14006 procento fiksuotąją palūkanų normą, iš viso 15 480,03 eurų, kas nacionaline valiuta sudaro 53 449,45 Lt sumą, bei visas bylinėjimosi išlaidas; įpareigoti atsakovę AB SEB banką nuo susitarimo pakeisti 2005-10-21 kredito sutarties Nr. 0460518012384-50 sąlygas Nr. l galiojimo pabaigos toliau taikyti 0,8 procento banko maržą ir permokėtas palūkanas už sutartinę 0,95 procento atsakovo taikytą banko maržą įskaityti į kredito gavėjo D. Ž. grąžintino kredito sumą. Ieškovas nurodė, kad 2005-10-21 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, (kreditas skirtas būstui pirkti), joje nustatytos kintamos palūkanos LIBOR, banko marža nustatyta 0,95 proc., palūkanų keitimas – kas trys mėnesiai, palūkanų keitimo diena – kiekvienų kredito laikotarpio metų sausio 21, balandžio 21, liepos 21 ir spalio 21 diena. Nurodė, kad nesant abipusio vartojimo kredito sutarties pakeitimo (rašytine forma) atsakovas pažeidė kredito sutarties specialiosios dalies 5.5 punktą, taikydamas kredito linijinį mokėjimo metodą ir po visos kredito sumos išmokėjimo nuo 2008-01-21 iki 2008-07-21, nors turėjo būti taikomas anuiteto metodas, dėl to ieškovui reikėjo mokėti dideles mėnesines įmokas bankui už būsto paskolą. Šiais vienašališkais atsakovo veiksmais, kurie vertintini kaip esminis sutarties pažeidimas, iš ieškovo neteisėtai buvo reikalaujamos žymiai didesnės sumos, negu numatė pradinė sutartis. Ieškovas kreipėsi į kredito įstaigą dėl vartojimo kredito sutarties peržiūrėjimo. SEB banko vadybininkas paaiškino, kad palūkanos dar tik kils ir geriausia nedelsiant fiksuoti palūkanas penkeriems metams, tai yra pakeisti palūkanas iš pradine sutartimi numatytų kintamųjų į fiksuotąsias, tuo norėdamas paslėpti banko padarytą klaidą, kai nebuvo taikomas anuiteto metodas nuo 2007-12-28, kada buvo išmokėta ieškovui likusi suteikiamo kredito dalis, tai yra 202 101,00 Lt, tos pačios dienos atsakovo mokėjimo nurodymu. Tą pačią dieną ieškovas atsisakė nepanaudotos kredito dalies pagal 2005-10-21 kreditavimo sutartį, po tos dienos ir turėjo būti taikomas anuiteto kredito grąžinimo metodas. Dėl šio veiksmo atsakovas vienašališkai pakeitė esminę kredito sutarties sąlygą, dėl kurios ieškovui atsirado prievolė mokėti didesnes paskolos grąžinimo sumas, negu numatyta pagrindinėje vartojimo kredito sutartyje. Tuo, anot ieškovo, buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai, numatyta galimybė nuolat keisti sutarties sąlygas atsakovo naudai bei vengti atsakomybės už sutarties, turinčios įstatymo galią, netinkamą vykdymą. Atsakovui tęsiant neteisėtus veiksmus, tai yra panaudojus ekonominį spaudimą, 2008-07-21 buvo pasirašytas susitarimas pakeisti 2005-10-21 kredito sutarties sąlygų Nr. l šeštąjį punktą. Ieškovui paklausus savo vadybininko, ar pasibaigus 5 metų fiksavimo laikotarpiui ir jam panorėjus vėl grįžti prie kintamųjų palūkanų, bankas vėl taikys tokią pat maržą, kaip numatyta kredito sutarties Nr. 0460518012384-50 6.2.1 punkte (marža 0,95 proc.), jam buvo garantuota, kad tikrai taip ir bus, nes tai numatyta kredito sutarties Bendrojoje dalyje (sąvoka „marža“ Specialiosios dalies 6.2.1 punkte apibrėžta kaip visam kredito laikotarpiui banko nustatyta marža, išreikšta procentais). Ieškovui paklausus, kodėl pakeitimo dokumente nebėra išskirtos maržos procentais, buvo paaiškinta, kad ji niekur nedingo ir yra sudedamoji dalis 6.3.1 punkte, kur fiksuotoji palūkanų norma sutarties pasirašymo dieną procentais, lygi 6,37348, sudaro: 4,57348 – kintamoji palūkanų dalis LIBOR, 1 proc. – banko uždėta dalis už banko prisiimtą riziką dėl fiksavimo ir 0,8 proc. banko marža, kurią, kaip pasakė vadybininkas, ieškovui galima priskirti vietoj 0,95 procento. Tik su tokia sąlyga, kad pasibaigus fiksavimo periodui bankas ieškovui taikys 0,8 proc. maržą, ieškovas sutiko pasirašyti šį pakeitimą. Dėl to ieškovas liko apgautas dar jam nežinant apie linijinio kredito grąžinimo metodo taikymą anksčiau nurodytu laikotarpiu, tai yra nuo 2007-12-28 iki 2008-07-21.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad sudarant kredito sutartį, ieškovas turėjo galimybę pasirinkti, kokios rūšies – kintamąsias ar fiksuotąsias – palūkanas mokės atsakovui už naudojimąsi atsakovo suteiktu kreditu. Kaip matyti iš pradinės kredito sutarties Specialiosios dalies 6 punkto „Palūkanos“, šalys susitarė, kad ieškovas už naudojimąsi kredito lėšomis mokės atsakovui kintamąsias palūkanas, apskaičiuojamas prie 3 mėnesių L1BOR normos pridedant 0,95 procento maržą (kas atitinka kredito sutarties Bendrosios dalies l punkte įtvirtintą kintamųjų palūkanų sąvoką). 2008-07-11 ieškovas pateikė prašymą, kurio pagrindu 2008-07-21 tarp atsakovo ir ieškovo buvo sudarytas 2008-07-21 susitarimas pakeisti kredito sutarties sąlygas Nr. l (toliau tekste – Kredito sutarties pakeitimas Nr. 1), pagal kurį šalys susitarė pakeisti Kredito sutarties Specialiosios dalies 6 punktą „Palūkanos“ ir išdėstė jį nauja redakcija: palūkanos buvo pakeistos iš kintamųjų į fiksuotąsias, nustatant 6,37348 proc. fiksuotųjų palūkanų normą penkeriems metams ir numatant kitą fiksuotųjų palūkanų nustatymo dieną 2013-07-21. Iki tol galiojusios Specialiosios dalies 6.2 punkto nuostatos, reglamentuojančios kintamųjų palūkanų dydį ir keitimo laikotarpį, buvo panaikintos. Atsakovas, likus daugiau nei mėnesiui iki fiksuotųjų palūkanų normos keitimo dienos, 2013-06-06 pranešimu priminė ieškovui apie tai, kad 2013-07-21 baigia galioti jam nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma, bei pakvietė ieškovą likus ne mažiau kaip 15 dienų iki minėto termino pabaigos kreiptis į atsakovą dėl galimo kredito sutarties pakeitimo. Atsakovas minėtame pranešime nurodė, kad ieškovas turi net keletą galimybių: 1) tartis su atsakovu dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo arba 2) tartis su atsakovu dėl fiksuotųjų palūkanų keitimo į kintamąsias palūkanas, arba 3) iš anksto grąžinti kreditą, t. y. nutraukti kredito sutartį. Taip pat atsakovas informavo ieškovą, jog jis turi galimybę apskritai nekeisti kredito sutarties sąlygų ir toliau naudotis kreditu mokėdamas fiksuotąsias palūkanas. Ieškovas buvo informuotas, kad pastaruoju atveju kredito sutartyje nustatytą fiksuotųjų palūkanų keitimo dieną atsakovas vienašališkai nustatys ieškovui 3,14006 proc. fiksuotųjų palūkanų normą ateinančiam penkerių metų laikotarpiui. Šalims iki 2013-07-21 nepasiekus jokio susitarimo dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo ar dėl fiksuotųjų palūkanų keitimo į kintamas palūkanas ir ieškovui nepasinaudojus galimybe grąžinti kreditą be papildomų mokesčių (nutraukti kredito sutartį), atsakovas buvo priverstas vienašališkai nustatyti naują fiksuotųjų palūkanų normą ateinančiam penkerių metų laikotarpiui, juo labiau kad kredito sutartis negalėjo likti apskritai be jokių palūkanų, – tai neatitiktų pačios kreditavimo sutarties esmės. Atsižvelgiant į visa tai, 2013-07-21 ateinančiam penkerių metų laikotarpiui ieškovui buvo nustatyta nauja, daugiau nei dvigubai mažesnė už buvusią, 3,14006 proc. fiksuotųjų palūkanų norma už naudojimąsi kreditu.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-03-27 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 376,51 euro bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys aiškiai išreiškė savo valią laikytis 2008-07-11 susitarimo ir jį vykdyti iki kredito sutarties termino pabaigos, kas penkerius metus nustatant naują fiksuotųjų palūkanų normą už naudojimąsi kreditu, ieškovas neįrodė, kad Kredito sutarties pakeitimas pasirašytas panaudojus ekonominį spaudimą. Pažymėjo, kad atsakovo ieškovui vienašališkai nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma, palyginti su ankstesne norma, sumažėjo daugiau nei dvigubai, t. y, toks atsakovo vienašališkas veiksmas buvo naudingas ieškovui. Pasisakydamas dėl mokėjimo metodo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nuo 2008-07-22 pakeitė ieškovui taikomą kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką, t. y. linijinio mokėjimo metodą pakeitė į anuiteto, nes ieškovui 2008-07-21 pateikus prašymą dėl atsisakymo nuo jam neišmokėtos banko kredito dalies, buvo pripažįstama, kad ieškovui kreditas išmokėtas visiškai.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-03-27 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės – dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atliko palūkanų dydžio pakeitimą, diktuodamas ieškovui savo sąlygas.Kredito sutartimi nustatytas kreditas ieškovui visiškai buvo sumokėtas 2007-12-28.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Palaiko savo atsiliepime į patikslintą Ieškinį išdėstytas aplinkybes ir pakartotinai dėl jų nepasisako. Papildomai paaiškino, kad vienašališkas naujos fiksuotųjų palūkanų normos nustatymas yra išimtinė atsakovo teisė, kuria jis pasinaudojo, kai su apeliantu nepavyko susitarti dėl šalims priimtinos naujos fiksuotųjų palūkanų normos naujam laikotarpiui, šalims nesudarius susitarimo dėl kintamųjų palūkanų taikymo ir apeliantui nepasinaudojus teise prieš terminą grąžinti kreditą be papildomų mokesčių. Pažymėjo, kad neatliko jokių tyčinių nesąžiningų veiksmų, neturėjo tikslo pakeisti apeliantui palūkanų rūšį iš kintamųjų į fiksuotąsias ir toks susitarimas buvo sudarytas tik apelianto prašymu bei iniciatyva. Apeliantui buvo pateikta objektyvi informacija apie tuometinę palūkanų kilimo tendenciją skolinimosi rinkoje ir jis laisva valia bei savo rizika nusprendė dėl jam siūlomų kreditavimo sąlygų priimtinumo (naudingumo). Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių žodinius paaiškinimus, pateiktus teismo posėdžio metu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl kredito sutarties aiškinimo

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi šalims įstatymo galią ir turi būti sąžiningai bei tinkamai vykdoma, laikantis įstatyme nustatytos pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1, 2 dalys). Vykdant sutartį ar sprendžiant dėl sutarties netinkamo vykdymo atsiradusių teisinių padarinių, gali paaiškėti, kad šalys skirtingai suvokia ir aiškina sudarytos sutarties sąlygas, kartu ir iš sutarties kiekvienai jų kylančias teises bei pareigas. Tokiu atveju šalims (vienai jų) kreipusis į teismą ir ginčijant sutarties turinį, teismui kyla pareiga nustatyti, dėl kokių sutarties sąlygų kilo ginčas ir, jeigu jos neaiškios, jas išaiškinti, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Šios taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (CK 6.193 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kredito sutarties sąlygų aiškinimo, ieškovui nesutinkant su banko vienašališkai nustatytomis fiksuotosiomis palūkanomis ir teigiant, kad kredito sutarties pakeitimas, nustatant fiksuotąsias palūkanas penkeriems metams, buvo atliktas, siekiant apgauti ieškovą bei nuslėpti neteisėtai taikytą palūkanų mokėjimo metodą. Atsakovė AB SEB bankas su tokia ieškovo pozicija nesutinka, nurodydama, kad kredito sutartis ieškovo iniciatyva buvo pakeista 2008 m. liepos 21 d., pakeičiant kintamąsias palūkanas fiksuotosiomis. Šis pakeitimas nebuvo terminuotas, tačiau sutartyje buvo nurodytas fiksuotųjų palūkanų perskaičiavimo terminas, t. y. kas penkerius metus.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad sutarties sudarymo laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę keisti jos sąlygas. CK 6.223 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. Sutarties šalies valia pakeisti sutartį turi būti išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad sutarties pakeitimas – tai kitokių nei pirminėje sutartyje sąlygų nustatymas, kurios panaikina arba pakeičia pirmine sutartimi šalims sukurtas teises ir pareigas, todėl įstatyme ar šalių sutartyje nustatyta tvarka pakeistos sutarties sąlygos netenka galios, o naujosios tampa privalomomis ir šalims turi įstatymo galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014).

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, dėl kokių sąlygų pakeitimo tarėsi šalys ir ar šalių susitarimas pakeisti kredito sutarties sąlygas buvo abiem šalims aiškiai suprantamas. Byloje nustatyta, kad 2005-10-21 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis (kreditas skirtas būstui pirkti), kurioje nustatytos kintamosios palūkanos LIBOR, banko marža nustatyta 0,95 proc., palūkanų keitimas – kas trys mėnesiai, palūkanų keitimo diena – kiekvienų kredito laikotarpio metų sausio 21, balandžio 21, liepos 21 ir spalio 21 diena. 2008-07-11 ieškovas pateikė atsakovui prašymą, kurio pagrindu 2008-07-21 tarp atsakovo ir ieškovo buvo sudarytas susitarimas pakeisti 2005-10-21 kredito sutarties sąlygų Nr. l šeštąjį punktą ir vietoj kintamųjų palūkanų ieškovui nustatyti fiksuotąsias – 6,37348 proc. fiksuotųjų palūkanų normą penkeriems metams, numatant kitą fiksuotųjų palūkanų nustatymo dieną – 2013-07-21. Tai rodo, kad ieškovas suprato fiksuotųjų ir kintamųjų palūkanų skirtumus ir, įvertinęs kredito sutarties sąlygas, priėmė adekvatų sprendimą, pasirinkdamas jam palankiausią kreditavimo būdą. Be to, pažymėtina, kad ieškovas, turėdamas teisę 2013-07-21 tartis dėl palūkanų keitimo iš fiksuotųjų į kintamąsias, minėta teise nepasinaudojo. Dėl to atsakovas 2013-07-21 ateinančiam penkerių metų laikotarpiui ieškovui nustatė naują 3,14006 proc. fiksuotųjų palūkanų normą už naudojimąsi kreditu. Ieškovas beveik vienerius metus laiko tokio atsakovo sprendimo neginčijo, kas pagrindžia, kad ieškovas iš esmės buvo sutikęs ir toliau mokėti fiksuoto dydžio palūkanas, kurių dydis atsakovo 2013-07-21 sprendimu buvo sumažintas daugiau nei dvigubai.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad 2008-07-21 susitarimu šalys pakeitė sutarties sąlygą dėl palūkanų tipo ir šis pakeitimas šalims tapo privalomas. Nustačius, kad kredito sutartis buvo pakeista abiem šalims suvokiant keičiamų sąlygų turinį ir jų padarinius, pirmine, 2006 m. pasirašyta, sutartimi šalims sukurtos teisės ir pareigos dėl palūkanų tipo ir dydžio netenka galios. Pažymėtina, kad tai neriboja šalių laisvės iš naujo derėtis dėl sutarties pakeitimo ir kitų sutarties sąlygų taikymo.

Dėl palūkanų nustatymo tvarkos ir dydžio

CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palūkanos pagal prievoles gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimuose. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, kuri reglamentuoja paskolos sutarties palūkanų nustatymą ir skaičiavimą, nustatyta, kad palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Taigi šalių susitarimas dėl palūkanų yra esminė kredito sutarties sąlyga. Būsto paskoloms, kokia buvo paimta ir ginčo atveju, gali būti taikomos dviejų tipų palūkanos – kintamosios arba fiksuotosios. Nuo kredito gavėjo pasirinkto palūkanų tipo priklauso palūkanų nustatymo, apskaičiavimo tvarka ir dydis.

Nagrinėjamoje byloje ginčo šalių 2005-10-21 sudaryta kredito sutartis numatė, kad kredito gavėjas moka bankui už naudojimąsi kreditu kintamąsias palūkanas, apskaičiuojamas pagal formulę: 6 mėnesių LIBOR eurais plius 0,95 proc. banko marža. Pradėjus kisti ekonominei situacijai ir kilti tarpbankinei palūkanų normai (kintamajai palūkanų daliai), ieškovo iniciatyva 2008 m. liepos 21 d. šalys pasirašė tarpusavio susitarimą, pagal kurį ieškovas perėjo prie fiksuotųjų palūkanų mokėjimo. Kredito sutartyje numatytas fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo periodiškumas – 5 metai. Susitarimo pasirašymo dieną banko ieškovui nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma sudarė 6,37348 proc. Vėliau, kai tarpbankinė palūkanų norma pradėjo kristi, ieškovas nusprendė, kad būtų palanku grįžti prie kintamųjų palūkanų, tačiau tomis pačiomis sąlygomis, kurios buvo sutartos 2005-10-21 kredito sutartimi.

Byloje nustatyta, kad baigiantis pirmajam fiksuotųjų palūkanų mokėjimo periodui, atsakovas 2013-06-06 pranešimu kvietė likus ne mažiau kaip 15 kalendorinių dienų iki fiksuotųjų palūkanų normos galiojimo dienos kreiptis į aptarnaujantį vadybininką banke ir tartis dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotosios palūkanų normos nustatymo, fiksuotųjų palūkanų keitimo į kintamąsias palūkanų keitimo dieną ar kredito grąžinimo iš anksto. Kaip minėta, ieškovas į minėtą pranešimą neatsiliepė. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Kredito santykiuose abi šalys, tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas, prisiima tam tikrą riziką, kuri priklauso ne tik nuo subjektyvių kredito gavėjo ar davėjo faktorių, bet taip pat ir nuo išorinių veiksnių. Tačiau šie veiksniai nesuteikia teisės sutarties šalims elgtis nesąžiningai ir siekti neproporcingai perkelti kredito riziką vienai iš sutarties šalių. Atsižvelgiant į tai, kredito sutarties šalys turi būti aktyvios, domėtis situacija rinkoje, suteikti viena kitai visą reikalingą informaciją ir derėtis dėl palankiausio, abiejų šalių interesus geriausiai atitinkančio finansinio sprendimo.

Pagal CK 6.716 straipsnį, paskolos sutartims taikomos atlygintinų paslaugų sutartis reglamentuojančios teisės normos. CK 6.719 straipsnio 1 dalis nustato paslaugų teikėjui pareigą prieš sudarant sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, ir kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, taigi ieškovas yra vartotojas, kurio, kaip ir bet kurio sutartį sudarančio asmens, veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Byloje nustatyta, kad ieškovas, siekdamas sau palankesnių finansinių sąlygų, parodė iniciatyvą keisti kintamąsias palūkanas fiksuotosiomis, sutikdamas su nustatyta palūkanų norma ir jos nustatymo tvarka. Sutiktina su atsakovo argumentais, kad taikant fiksuotąsias palūkanas svarbiausia klientui suprasti galutinį palūkanų dydį, jo perskaičiavimo terminus ir tai, nuo ko gali priklausyti šio dydžio pokytis ateityje. Kaip nurodyta pirmiau, fiksuotųjų palūkanų atveju bankas nenustato fiksuoto banko atlygio dydžio ir šis dydis, priklausomai nuo kredito gavėjo rizikos, ateityje gali kisti. Byloje neįrodyta, kad atsakovas individualiai neaptarė su ieškovu 2008-07-21 keičiamų kredito sutarties sąlygų, kad ieškovui šios sąlygos buvo nesuprantamos, neaiškios ar dviprasmiškos.

Taip pat pažymėtina, kad bankas įsipareigoja apie fiksuotųjų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotųjų palūkanų normą raštu informuoti kredito gavėją (-us) prieš 15 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos. „Jei per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo minėto pranešimo išsiuntimo dienos, nurodytos pranešime, Kredito gavėjas (-ai) nesikreipė į Banką dėl fiksuotųjų palūkanų nustatymo, šalys susitaria laikyti, jog Kredito gavėjas su nustatytomis palūkanomis sutinka“ (kredito sutarties 3.2 p.). Byloje nustatyta, kad 2013 m. birželio 6 d. raštu atsakovas informavo ieškovą, jog 2013 m. liepos 21 d. baigia galioti ieškovui nustatyta fiksuotoji palūkanų norma ir ieškovui siūloma tartis su banku dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotųjų palūkanų normos, fiksuotųjų palūkanų keitimo į kintamąsias ar kredito grąžinimo iš anksto. Be to, šiuo raštu bankas informavo, kad, nesusitarus su ieškovu dėl sutarties sąlygų pakeitimo, 2013 m. liepos 21 d. bankas vienašališkai nustatys naują galiosiančią fiksuotųjų palūkanų normą – 3,14006 proc. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovui buvo suteikta išsami ir aiški informacija, susijusi su tolesniu kredito sutarties vykdymu, suteiktos galimybės pasirinkti priimtiniausią kreditavimo variantą, konsultuotis su banko darbuotojais.

Konstatuotina, kad susidarius situacijai, kai baigiasi laikotarpis, kuriam galiojo šalių suderinta fiksuotųjų palūkanų norma, o dėl kitos palūkanų normos šalims susitarti nepavyksta ir kredito sutartis nenutraukiama, turi būti įvestas apibrėžtumas, kokiomis sąlygomis kredito sutartis turi ir gali būti toliau vykdoma, t. y. kokio dydžio palūkanas kredito gavėjas turi mokėti bankui už paimtą kreditą. Kasacinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, yra pažymėjęs, kad šalių sudaryta kredito sutartis yra atlygintinė, kredito gavėjas už suteiktą kreditą turi mokėti palūkanas, todėl, šalims nesusitarus dėl fiksuotųjų palūkanų normos, bankas turi teisę ją vienašališkai nustatyti. Ši banko teisė nustatyti palūkanų normą nelaikytina vienašališku sutarties pakeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartyje nustačius, kad ji gali būti pakeista tik raštišku abiejų šalių susitarimu (sutarties Bendrosios dalies 8 punktas), banko veiksmai nustatant naują palūkanų normą kitam penkerių metų laikotarpiui pagal kredito sutarties sąlygas (nekeičiant palūkanų tipo, jų normos nustatymo periodiškumo), negali būti prilyginami vienašališkam sutarties pakeitimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai nutarė vienašališkai nustatyti naują fiksuotųjų palūkanų normą naujam 5 metų fiksuotųjų palūkanų taikymo laikotarpiui.

Dėl mokėjimo metodo

Ieškovas nurodė, kad nesant abipusio vartojimo kredito sutarties pakeitimo (rašytine forma) atsakovas pažeidė kredito sutarties Specialiosios dalies 5.5 punktą, taikydamas kredito linijinį mokėjimo metodą po visos kredito sumos išmokėjimo, nors turėjo būti taikomas anuiteto metodas, dėl to ieškovui reikėjo mokėti dideles mėnesines įmokas bankui už būsto paskolą. Pažymėjo, kad anuiteto mokėjimo metodas turėjo būti taikomas nuo 2007-12-28, t. y. nuo to laikotarpio, kai ieškovui išmokėta likusi suteikiamo kredito dalis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nuo 2008-07-22 pakeitė ieškovui taikomą kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką, t. y. linijinio mokėjimo metodą pakeitė į anuiteto, nes ieškovui 2008-07-21 pateikus prašymą dėl atsisakymo nuo jam neišmokėtos banko kredito dalies, buvo pripažįstama, kad ieškovui kreditas išmokėtas visiškai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

2005-10-21 kredito sutarties Specialiosios dalies 5.5 punkte numatyta, kad iki visos kredito sumos išmokėjimo ieškovui taikomas linijinis kredito grąžinimo metodas, o išmokėjus visą suteiktą kreditą, taikomas kredito grąžinimo anuiteto metodas. Ieškovas su atsakovu minėta kredito sutartimi susitarė dėl 244 621 Lt kredito suteikimo ieškovui. Taigi, remiantis anksčiau nurodytu susitarimu, ieškovui kredito grąžinimo anuiteto metodas turėjo būti taikomas nuo 244 621 Lt sumos jam atsakovo išmokėjimo. Nustatyta, kad atsakovas ieškovui išmokėjo tik 202 101 Lt dydžio kreditą. Ieškovui liko neišmokėta 2 220 Lt kredito dalis. Ieškovas nuo minėtos likusios ir neišmokėtos kredito dalies jam išmokėjimo atsisakė (b. l. 43). Taigi, nuo tos dienos, kai ieškovas atsisakė likusios kredito dalies išmokėjimo, pripažįstama, kad ieškovui 2005-10-21 kredito sutartimi sutartas kreditas yra išmokėtas visiškai. Būtent nuo to momento, t. y. nuo 2008-07-22, ieškovui pagrįstai buvo taikomas kredito grąžinimo anuiteto metodas.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus (CPK 185 straipsnis), nepažeidė Civilinio kodekso teisės normų, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmestas, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos, įrodymų, pagrindžiančių atsakovo apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą.

Kolegijos pirmininkė Erinija KazlauskienėKolegijos teisėjai Albina PupeikienėAlmantas Padvelskis