Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-189-487/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-04-30
Bylos Nr.: 1A-189-487/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-04543-2020-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vitalija Norkūnaitė, Aiva Survilienė, Jolanta Čepukėnienė
Nukentėjusysis: L. K., S1, V. K., K., S. K.
Nuteistasis: V. G., ir R
Advokatai: Dalius Povilius, Aloyzas Kruopys

Kategorijos

1.1.4.2Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 22 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-189-487/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04543-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; (S) 1.2.7.1.2.2; 1.2.7.7; 2.4.6.4.4; 2.4.6.5.1; 2.4.6.5.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vitalijos Norkūnaitės ir Aivos Survilienės,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nukentėjusiųjų L. K., S1. K., S. K. ir V. K. atstovui advokatui Daliui Poviliui,nuteistajam V. G., jo gynėjui advokatui Aloyzui Kruopiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (daliai proceso dalyvių teismo posėdyje dalyvaujant vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės S. P. ir nuteistojo V. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. G., be kita ko, pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusioji V. K.) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su apėmimo būdu subendrinta bausme už nusikaltimus, numatytus BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. vasario 24 d. įskaitytinai.

V. G. pagal BK 153 straipsnį (nukentėjusiosios K.) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumento paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Iš nuteistojo V. G. priteista 1 000 Eur nukentėjusiajai V. K. neturtinei žalai atlyginti bei 600 Eur VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ išlaidos nukentėjusiųjų V. K., L. K., S. K., S1. K. atstovo advokato paslaugoms apmokėti.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas, taikomas V. G. vardu registruotam nekilnojamajam turtui: 1) žemės sklypui, registro numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypui, registro numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių įvykdymo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir R. R. bei G. G., dėl jų apeliacinių skundų nėra paduota, baudžiamasis procesas dėl R. R. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžiu nutrauktas, nuteistajam mirus.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžiu buvo pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendis – be kita ko, panaikintos Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalys dėl V. G. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusioji V. K.) ir jam paskirtų bausmių subendrinimo, V. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu V. G. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, BK 150 straipsnio 4 dalį, BK 149 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Taip pat ištaisytos Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytos rašymo apsirikimo klaidos, nurodant, kad V. G. išteisintas pagal BK 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (nukentėjusioji I. K.) ir pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiosios K.) kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroro ir nuteistojo R. R. apeliaciniai skundai atmesti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi panaikinta minėto Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalis, kuria V. G. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusioji V. K.) bei šio nuosprendžio dalis, kuria paliktas galioti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendis dėl V. G. išteisinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąsias K.), ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kita Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. G. Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 14 d., tiksliai tyrimu nenustatytu laiku, G. šeimynos namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), žinodamas, jog nukentėjusioji V. K., gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl nepilnametystės, bei tuo, kad jis yra nukentėjusiosios laikinos globėjų šeimynos dalyvis, atsegdamas miegančios nukentėjusiosios kelnių diržą ir užtrauktuką, o jai prabudus ir bandant pabėgti, sugriebęs laikė ją už kojos, tuo prieš jos valią pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją nepilnametę V. K., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji prabudusi pradėjo aktyviais veiksmais priešintis, ištrūko ir pabėgo. Šie jo nusikalstami veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį.

2. V. G. taip pat buvo kaltinamas ir tuo, kad jis nuo 2016 m. birželio 22 d. iki 2016 m. liepos 4 d., tiksliai tyrimu nenustatytu laiku, šalia G. šeimynos sodybos, (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) upės, žinodamas, kad V. K., gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, L. K., gimusi (duomenys neskelbtini), S. K., gimusi (duomenys neskelbtini), S1. K., gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametės, atliko jaunesnių negu šešiolikos metų asmenų tvirkinimo veiksmus, o būtent: nukentėjusiųjų akivaizdoje nusirengdamas nuogai, demonstruodamas savo kūną ir lytinius organus, maudydamasis nuogas bei siūlydamas nukentėjusioms kartu maudytis, taip tyčia atliko veiksmus, keliančius asmens lytinį susijaudinimą, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdančius jaunesnio nei šešiolikos metų asmens fizinį bei psichologinį vystymąsi.

3. Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžiu ištaisius rašymo klaidas) V. G. dėl kaltinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiųjų K. atžvilgiu) išteisintas, teismui nustačius, kad nėra įrodyta V. G. tiesioginė tyčia, todėl nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

4. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendis buvo pakeistas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. G. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje. Spręsdamas dėl V. G. kaltės, padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje 149 straipsnio 3 dalyje nurodytą veiką, teismas nurodė, jog V. G. nepagrįstai pripažintas kaltu, nes išskyrus subjektyvų nukentėjusiosios V. K. manymą, kad V. G. norėjo ją išprievartauti, jokių kitų faktinių duomenų, neginčytinai patvirtinančių, jog pastarojo ketinimas ir buvo būtent išžaginti nukentėjusiąją, byloje nėra. Teisėjų kolegija nustatė, kad V. G. veiksmai galėtų būti vertinami, kaip lytinės aistros tenkinimas ar siekis tenkinti lytinę aistrą kitokiu būdu (ne išžaginant), arba turėti požymius kokios nors kitos, įstatymų uždraustos, veikos, tačiau sprendė, kad keisti kaltinimo neprašė nei prokuroras, nei nukentėjusiųjų atstovas, o teismas keisti kaltinimo, kuriame nurodomos visiškai kitos veikos faktinės aplinkybės ir veikos kvalifikavimas, kas reiškia naujos veikos pareiškimą, negali, nes tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, todėl V. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 149 straipsnio 3 dalį išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi minėto Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį dėl V. G. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 149 straipsnio 3 dalį bei palikimo išteisintu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, panaikino ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti apygardos teismo sprendimą dėl V. G. išteisinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, iš esmės formaliai pakartojo pirmosios instancijos teismo išvadas, neatliko išsamaus byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų, jais nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo, savo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, be to, nukrypdamas nuo teismų praktikos dėl BK 153 straipsnio taikymo. Dėl šios dalies teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių) pažeidimus, kas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti šią bylos dalį ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas V. G. išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 149 straipsnio 3 dalį ir nesvarstydamas dėl galimybės pakeisti kaltinimą teisme, iš esmės pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas, o tai sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą.

6. Kasacinis teismas, konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas padarė procesinių pažeidimų, susijusių su kaltinimo keitimu teisme (dėl V. G. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 149 straipsnio 3 dalį), atkreipė dėmesį, jog, apeliacinės instancijos teismui nesutikus su pirmosios instancijos teismo V. G. padarytos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu, tačiau pritarus pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir pačiam jokių naujų faktinių aplinkybių nenustačius (V. G. pareikšto kaltinimo apimtis liko ta pati), nebuvo jokio pagrindo vertinti galimą kitokį V. G. veiksmų kvalifikavimą pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, kaip naujo kaltinimo dėl naujos veikos, dėl kurios byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, pareiškimą ir kartu bylos nagrinėjimo teisme ribų peržengimą. Byloje kilęs tik nustatytų kaltinamojo veiksmų kvalifikavimo klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, jog V. G. atliktais veiksmais pasikėsino išžaginti nepilnametę V. K., o prieš nukentėjusiąją atlikti jo neteisėti veiksmai – bandymas atsegti miegančiai nepilnametei kelnių diržą ir užtrauktuką – galimai atitinka kitos baudžiamajame įstatyme įtvirtintos seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymius, turėjo vadovautis BPK 256 straipsnyje įtvirtintomis kaltinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo keitimo teisme taisyklėmis, kartu atsižvelgdamas ir į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. Kasacinis teismas pažymėjo ir tai, kad nors ši baudžiamosios bylos dalis buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą ir proceso dalyviai apeliacinio proceso metu nepateikė prašymų pakeisti aptariamos nusikalstamos veikos kvalifikavimą ir (ar) kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, tačiau apeliacinės instancijos teismas turėjo procesinę galimybę tai padaryti savo iniciatyva, nepažeisdamas apeliacinio proceso ribų. V. G. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už pasikėsinimą padaryti sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), o visos kitos baudžiamajame įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, kurių kontekste galėtų būti vertinami nustatyti V. G. prieš nepilnametę V. K. atlikti veiksmai, veikų priskyrimo konkrečioms kategorijoms ir (ar) nustatytų bausmių griežtumo prasme yra jo teisinę padėtį lengvinančios.

7. Taip pat kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl V. G. tyčios (dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje) kryptingumo, nepilnametės ir mažamečių K. akivaizdoje visiškai nusirengiant drabužius, demonstruojant savo nuogą kūną ir visiškai nuogam maudantis upėje, jas kviečiant maudytis kartu, nesilaikė teismų praktikoje suformuluotų kaltės atskleidimui keliamų reikalavimų, iš esmės apsiribojo nukentėjusiųjų parodymuose išsakytų pojūčių vertinimu. Teismai visiškai nevertino globos namų „Užuovėja“ pateiktų psichologės atliktų nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadų, kiekvienos iš nukentėjusiųjų psichologinio įvertinimo metu užfiksuotų duomenų, psichologės pateiktų išvadų dėl galimai patirtos seksualinės prievartos, galimai turėtų neigiamų intymių patirčių; tinkamai neįvertino ir paties V. G. parodymų dėl pateikto kaltinimo. Taip pat liko visiškai neįvertintos šio kaltinimo aplinkybės ir kitų V. G. inkriminuotų seksualinio pobūdžio nusikaltimų bei bendros G. šeimynoje tuo metu susidariusios ir, kaip nustatyta, nepilnamečiams nesaugios aplinkos situacijos kontekste. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro skundą dėl V. G. išteisinimo pagal šį kaltinimą, be kita ko, išvadą dėl tiesioginės tyčios nebuvimo pastarojo veiksmuose nepagrįstai siejo su nenustatytais padariniais ir jo siekiu tokių padarinių, ko BK 153 straipsnio sudėtis nereikalauja, kadangi yra formali.

8. V. G. Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 19 d. nuosprendžiu, taip pat nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 149 straipsnio 3 dalį bei išteisintas pagal BK 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), tačiau ši Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi palikta nepakeista, todėl teisėjų kolegija iš naujo bylą apeliacine tvarka nagrinėja tik dėl tų V. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų, dėl kurių byla kasacinio teismo grąžinta nagrinėti apeliacine tvarka (dėl BK 153 straipsnio 1 dalies, BK 22 straipsnio 1 dalies 149 straipsnio 3 dalies).

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

9. Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria V. G. išteisintas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir dėl to priimti naują nuosprendį – V. G. pripažinti kaltu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies 5 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir V. G. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laivės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

9.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje, padarymo nukentėjusiųjų V., L., S1. ir S. K. atžvilgiu, padarė išvadas, prieštaraujančias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nėra įrodyta V. G. tyčia, tačiau iš formuojamos teismų praktikos matyti, jog paprastai kiekvienas pakaltinamas ir suaugęs žmogus gali suvokti, jog akivaizdžiai seksualinio pobūdžio veiksmai sukelia ar gali sukelti mažamečio asmens per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais, o apsisprendimas atlikti tokius veiksmus leidžia daryti išvadą, kad yra veikiama tyčia. Pasak prokurorės, ne nukentėjusios K. pasirinko stebėti nuogą V. G. kūną, o nuteistasis pats apsisprendė rodytis nuogas mažamečių globotinių akivaizdoje, taigi suprato, kad veikia nusikalstamai bei norėjo taip veikti. Suaugęs asmuo, matydamas jo veiksmus stebintį mažametį asmenį, tačiau jo nepaisydamas, suvokia, kad savo veiksmais tvirkina tą mažametį asmenį.

9.2. Prokurorė nurodo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog šeimynoje buvo girtaujama (I. K., E. Š., R. R., R. K., seserų K. parodymai), o būdamas neblaivus V. G. visada eidavo maudytis nuogas (I. K. parodymai). Apie V. G., einantį maudytis apsinuoginus, patvirtino visos keturios K.. Tai, kad V. K. ir L. K. patyrė neigiamą intymią patirtį, patvirtina globos namų „Užuovėja“ pateiktos nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados. Liudytoja apklausta nukentėjusiųjų K. atstovė pagal įstatymą R. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. K. jai sakė, jog tas vyras (V. G.), esant kitiems vaikams ir jos dukroms, išsirengdavo nuogai ir maudydavosi kartu su vaikais tvenkinyje, V. ir kitos jos dukros sakė, kad joms buvo gėda to nuogo vyro, jos bijojo jo, nėjo kartu su juo maudytis į vandenį, bet tekdavo būti šalia jo, nes jis buvo tuo metu jų globėjas. Pirmosios instancijos teisme R. K. patvirtino sakiusi, kad V. G. plikas eidavo, visiškai be rūbų su jomis maudytis.

9.3. Prokurorė pažymi, kad šeimynos steigėjams ir dalyviams įstatymai kelia padidintus reikalavimus, susijusius su nebiologinių vaikų priežiūra, globa ir auklėjimu. Kaip matyti iš G. šeimynos įpročių, V. G. paprastai eidavo maudytis nuogas būdamas išgėręs ir matant globotiniams. Tai, kad V. G. tokių veiksmų nelaiko tvirkinamaisiais, o mano juos esant įprastiniais, prokurorės teigimu, neatleidžia jo nuo atsakomybės ir būtinumo užtikrinti laikinai globai paimtų K. saugumą nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio. V. G. atliekami tvirkinimo veiksmai sukėlė nukentėjusioms pyktį, nerimą, baimę ir pasišlykštėjimą, t. y. neigiamus padarinius. Prokurorė nurodo, kad byloje surinkti objektyvūs duomenys patvirtina V. G. kaltę, padarius BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

9.4. Prokurorės teigimu, skiriant bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, parenkant bausmės rūšį ir dydį V. G., atsižvelgtina į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Veika, numatyta BK 153 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, veika tyčinė ir baigta. V. G. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra pensininkas, psichikos sveikatos centre neregistruotas, jo atsakomybę lengvinančių, sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Visi V. G. padaryti nusikaltimai, už kuriuos jis buvo pripažintas kaltu, buvo nukreipti prieš mažamečius asmenis ir turėjo aiškiai išreikštą seksualinės prievartos prieš juos pobūdį. Įvertinus šias aplinkybes, prokurorės nuomone, darytina išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

10. Nuteistasis V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį bei dėl to priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti, taip pat atmesti civilinį ieškinį.

10.1. Nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaltu V. K. atžvilgiu padaręs BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šioje skundžiamo nuosprendžio dalyje detaliai nenurodomi V. K. parodymai nuosprendyje nurodytiems asmenims. Nuteistojo nuomone, V. K. parodymai nėra vienodi ir tapatūs – nevienodai pasakojama apie neva buvusių veiksmų pobūdį, pranešimus aplinkiniams apie neva buvusį įvykį. Šie prieštaravimai skundžiamame nuosprendyje nebuvo aptarti ir įvertinti. Nuteistojo nuomone, psichologo, nežinančio visų bylos aplinkybių, išvada negali būti pripažinta jo kaltės įrodymu. V. K. parodymų dėl jos pokalbio su R1. R. vertinimas, nuteistojo manymu, taip pat neteisingas, nes minėtų V. K. parodymų nepatvirtino R1. R., šie prieštaravimai proceso eigoje nebuvo pašalinti. Nepagrįsta, anot apelianto, pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. K. niekur negalėjo sužinoti apie neva išprievartautą merginą jų namuose. Byloje esantys duomenys patvirtina V. K. kontaktavus su I. K., tačiau jų bendravimo pobūdis, turinys detaliai nebuvo nustatytas. V. G. manymu, neatmestina, kad buvo V. K. ir I. K. susitarimas jį apkalbėti, siekiant gauti materialinės naudos. Teismo išvadų nepagrįstumą minėtoje nuosprendžio dalyje įrodo ir tai, kad nei pati nukentėjusioji V. K., nei jos artimieji (seserys, motina), neva buvus tokiam įvykiui, nesikreipė nei į vaikų teises ginančias organizacijas, nei į teisėsaugos institucijas. Skundžiamame nuosprendyje pastaroji aplinkybė taip pat neįvertina.

10.2. Apelianto teigimu, jam inkriminuojamų veiksmų nebuvimą įrodo ir skundžiamame nuosprendyje neteisingai įvertinti vaikų teisių apsaugos tarnybų veiksmai jam inkriminuojamų veikų laikotarpiu. Nuteistojo nuomone, nepagrįstai patikėta bylos baigtimi tiesiogiai suinteresuotų asmenų paaiškinimais dėl šių tarnybų netinkamai atliekamų periodinių jų namų veiklos patikrinimų ir dėl to padarytos neteisingos išvados apie jų netinkamai vykdomą veiklą, nekontaktavimą su vaikais, tikrosios padėties nežinojimą. Neteisinga, kai viena ir nepagrįsta nuosprendžio išvada nuvertinamas ir paneigiamas daugiau nei dešimties metų vaikų teises ginančios ir vaikus atstovaujančios institucijos darbas, jų pateikti dokumentai bei apie jų darbą ikiteisminio tyrimo metu bei teisme apklaustų liudytojų parodymai, nurodant visiškai priešingas aplinkybes – kad buvo bendraujama su nukentėjusiosiomis, jokių jų nusiskundimų nebuvo. Be to, nuteistasis pažymi, kad bylos dokumentai įrodo aplinkybę, jog nukentėjusiosioms gyvenant jų namuose, jų tarpusavio santykiai buvo gana geri, nebuvo faktinio pagrindo skųstis neteisėtais veiksmais. Tai, anot nuteistojo, įrodo nukentėjusių merginų bendravimas su jais, netgi išėjus gyventi atskirai, joms sulaukus pilnametystės, o gyvenimo kartu metu – rašytiniai prisiminimai, sveikinimai.

10.3. Nuteistojo V. G. manymu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas dėl įrodymų pripažinimo, jų nagrinėjimo, vertinimo ir taikymo, taip pat iš esmės buvo pažeisti BPK 301 straipsnio l dalyje, 305 straipsnio l dalies 2 punkte nustatyti reikalavimai nuosprendžiui, o dėl minėtų pažeidimų netinkamai jo atžvilgiu buvo taikytos ir materialinės teisės normos – BK 22 straipsnio l dalies ir 149 straipsnio 3 dalies nuostatos.

11. Teismo posėdyje prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytos V. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos V. K. atžvilgiu (BK 22 straipsnio 1 dalis, 149 straipsnio 3 dalis) kvalifikavimą, nekeičiant faktinių aplinkybių, ir prašė pastarąjį pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 153 straipsnio 1 dalį. Taip pat ji prašė kitą Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinio skundo dalį tenkinti, o nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas Dalius Povilius prokuroro apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti, o nuteistojo skundą prašė atmesti. Nuteistasis V. G. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Prokuroro ir nuteistojo V. G. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

12. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma pareiga teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

13. Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria V. G. išteisintas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, prokurorui teigiant, kad byloje surinkti objektyvūs duomenys patvirtina jo kaltę, jam prieš nukentėjusiąsias V., L., S1. ir S. K. padarius BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Taip pat prokurorė, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, prašė pakeisti kaltinime nurodytos, V. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos (BK 22 straipsnio 1 dalis, 149 straipsnio 3 dalis) kvalifikavimą, nekeičiant faktinių aplinkybių, ir pastarąjį pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 153 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiosios V. K. epizodas). Nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymu vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl jo kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje (nukentėjusiosios V. K. epizodas), todėl prašo jį išteisinti, jam nepadarius nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų, pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo atliktą surinktų ir ištirtų įrodymų analizę, palyginusi juos tarpusavyje, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, atlikusi byloje įrodymų tyrimą (dėl prokurorės pateikto prašymo pakeisti veikos kvalifikaciją apklaustas nuteistasis V. G.; perskaityti nukentėjusiosios V. K. parodymai, duoti Lietuvos apeliaciniame teisme, bylą nagrinėjant kitai teisėjų kolegijai, ištirti nuteistojo V. G. sveikatos būklę patvirtinantys medicininiai dokumentai), priėjo išvados, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje V. G. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, jo veiksmus neteisingai įvertinus kaip nusikalstamus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad nuteistasis V. G. nukentėjusiosios V. K. atžvilgiu atliko veiksmus, atitinkančius nusikalstamos veikos – pasikėsinimo išžaginti – sudėties požymius. Todėl skundžiamo Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalis dėl V. G. pripažinimo kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį panaikinama ir priimamas naujas (išteisinamasis) nuosprendis (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio 1 punktas). Todėl nukentėjusiosios V. K. civilinis ieškinys šioje dalyje paliekamas nenagrinėtu. Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. G. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje nukentėjusiųjų V., L., S1. ir S. K. atžvilgiu, todėl jis nepagrįstai išteisintas. Pirmosios instancijos teismas, nors ir išsamiai tyrė baudžiamosios bylos medžiagą, tačiau, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, byloje esančius įrodymus vertino atsietai bei nepakankamai atidžiai, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Atsižvelgiant į tai, prokuroro skundas tenkinamas ir Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendis, kuriuo V. G. dėl BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo išteisintas, yra naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Taip pat išsprendžiami ir civilinio ieškinio bei advokato išlaidų klausimai.

Dėl nuteistojo V. G. apeliacinio skundo ir jo nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį

15. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. G. pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo išžaginti nepilnametę V. K. (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 149 straipsnio 3 dalis), t. y. dėl to, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, žinodamas, jog V. K. yra nepilnametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl nepilnametystės ir tuo, kad jis yra nukentėjusiosios laikinos globėjų šeimynos dalyvis, atsegdamas miegančiai nukentėjusiajai kelnių diržą ir užtrauktuką, o jai prabudus ir bandant pabėgti, laikydamas sugriebęs ją už kojos, pasikėsino su V. K. lytiškai santykiauti prieš jos valią, t. y. ją išžaginti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes V. K. prabudusi pradėjo aktyviais veiksmais priešintis, ištrūko ir pabėgo.

16. Nuteistasis V. G. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde bei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme neigė šias aplinkybes, nurodydamas, kad net nebuvo užėjęs į nukentėjusiosios V. K. kambarį, kadangi kambarys yra antrame aukšte, o jis turi sveikatos problemų su kojomis, sunkiai vaikšto, todėl jam sunku laipioti laiptais. Teigė, jog nukentėjusioji greičiausiai susapnavo košmarą. Tokią nuteistojo versiją teisėjų kolegija vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi ją paneigia kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

17. Antai nukentėjusioji V. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad buvo vasara, dienos metu per pietus ėjo miegoti ir miegodama pajuto, kad prie jos kažkas lenda. Pamanė, kad sapnuoja, bet atsibudusi pamatė, kad ant lovos atsisėdęs sėdi senis, nežino jo vardo. Jis yra G. vyras, matydavo jį namuose. Neteko su juo prieš tai kalbėti, tik matydavo jį. Buvo apsirengusi. Atsibudusi pamatė, kad jis sėdėdamas (ji gulėjo ant mažos lovos, o senis sėdėjo ant dvigulės lovos), sega jos kelnes („klyną“) ir diržą. Jis nieko nesakė, tik atsegė diržą, kelnių užtrauktuką. Ji šoko iš lovos, jis spėjo sugriebti jai už kojos, ji spėjo jį nuspirti. Spyrė jau išlipusi iš lovos. Pabėgo iš kambario. Nubėgo pas R1. R. į kambarį, rado ją miegančią, pakėlė, pradėjo verkti. R1. R. pamatė, kad jos kelnių „klynas“ atsegtas, R1. R. viską suprato, nuėjo į tą kambarį ir pasakė seniui keletą žodžių. Grįžusi R1. prašė nieko nepasakoti, nes jų šeima iširs. Tą pačią dieną papasakojo G., kad diedas segė ,,klyną“, ji sakė, kad čia nieko tokio. Paskui diedas tą pačią dieną atėjo jos atsiprašyti, jam pasakė dingti, šlykštu buvo, nenorėjo su juo kalbėti. Jos mama tuo metu gulėjo ligoninėje, gydėsi nuo alkoholizmo, nenorėjo jos nervuoti, todėl paskambino sesei L. ir papasakojo apie įvykį (18 t., b. l. 46–48).

18. Nukentėjusiosios V. K. nurodytas aplinkybes dėl partirto įvykio pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje patvirtino ir I. K., nurodydama, kad buvo vasara, kuomet ji (I. K.) buvo virtuvėje, atbėgo V. K. į virtuvę ir pradėjo rėkti, kad V. G. jai segė šortus (18 t., b. l. 101–105). Taip pat ir nukentėjusiosios seserys L. K., nurodžiusi, kad sesė V. paskambino, pradėjo verkti ir pasakė, kad G. G. vyras bandė ją išprievartauti – dienos metu miegojo, atsimerkus pamatė sėdintį senį, jautė, kad senis sega klyną, tačiau iššokusi iš lovos nubėgo pas R1., bei S1. K., nurodžiusi, jog, jai grįžus iš (duomenys neskelbtini), V. sakė, kad ją bandė išprievartauti (18 t., b. l. 46–50). Tokias pat aplinkybes nurodė ir nukentėjusiosios motina R. K., parodydama, kad jai paskambino L. klykdama, rėkdama, o su V. kalbėjo po mėnesio, kai parsivežė namo, tuomet ji pasakojo, jog gulėjo, užmigo, atėjo kaltinamasis V. G., segė kelnių užtrauktuką, tačiau V. atsimerkė, šoko bėgti, jis pagriebė už kojos, V. išsilaisvino, verkdama nubėgo pas kitą mergaitę (16 t., b. l. 179–184).

19. Iš byloje esančių 2020 m. sausio 28 d.–30 d. ir 2020 m. vasario 6 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešimų matyti, kad, gavus policijos pranešimą apie vaikų išnaudojimą G. šeimynoje, 2020 m. sausio 29 d. nuvykus dėl situacijos išsiaiškinimo, V. K. pateikė paaiškinimą, kuriame taip pat nurodė analogiškas aplinkybes, jog per pietų pertrauką užmigusi pajuto, kaip prie jos kažkas lindo, atsimerkusi pamatė „tos moters“ (G. G. – teismo pastaba) vyrą, jis buvo atsegęs jai „klyną“, ji išsigandusi norėjo pabėgti, tačiau jis dar laikė už kojos, po ko, spyrusi jam, pabėgo. Taip pat R. K. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė apie šį įvykį, jog V. K. paskambino ir pasakė, kad jos vos neišprievartavo, nes ji paspruko iš V. G. rankų (1 t., b. l. 42–45, 8 t., b. l. 190, 191). Iš 2020 m. sausio 30 d. Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus raštu Nr.7SD- 490 pateikto vyriausios specialistės J. M. 2020 m. sausio 29 d. vaiko nuomonės išklausymo akto matyti, jog V. K. papasakojo, kad vieną dieną, jai miegant, ji pajuto, jog prie jos lenda kažkoks vyras – „senis“. Senis jai buvo atsegęs ,,klyną“, jo išsigando, spyrė jam ir pabėgo iš kambario. Nubėgo pas draugę, kuri gyveno name kitame kambaryje (8 t., b. l. 188–189). 2020 m. kovo 9 d. globos namų „Užuovėja“ raštu Nr. 2.1-256 pateiktoje psichologės atlikto nepilnamečio, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodyta, kad 2020 m. vasario 17 d. – 21 d. buvo atliktas V. K. psichologinis įvertinimas, iš kurio matyti, kad V. atlydėjusi jos mama R. K. nurodė, jog prieš kelis metus dukros laikinai buvo apgyvendintos šeimynoje, kur vyras vyriausiai dukrai „atsegė kelnių užtrauktuką, diržą, kol ji miegojo“. Išvadoje pažymėta, kad nepaisant to, jog apklausos metu V. emocinės reakcijos rodė, kad jai sunku, nemalonu kalbėtis apie turimas patirtis, jos pasakojimas buvo konkretus, aiškus, sutampantis su vertinimo metu iškilusiomis detalėmis (10 t., b. l. 87–89).

20. Nors V. G., neigdamas savo kaltę dėl veiksmų nukentėjusiosios V. K. atžvilgiu, nurodė negalėjęs dėl sveikatos būklės laipioti laiptais į antrą namo aukštą, kur mergaitė ir gyveno, šias aplinkybes paneigia liudytojo V. B. parodymai, jog jis girdėjęs naktį V. G. vaikščiojant į namo antrą aukštą, kadangi jo lova yra netoli laiptų (18 t., b. l. 106–111).

Žemesnės instancijos teismas

21. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta nukentėjusioji V. K. nurodė analogiškas aplinkybes – atsibudusi pamatė, kaip vyras jai atseginėjo kelnes, diržą. Kaip buvo apsirengęs V. G. nepamena, jis buvo su drabužiais, sėdėjo ant kitos lovos (20 t., b. l. 123–134).

22. Aptartų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl V. G. veiksmų – kad jis buvo užėjęs į V. K. kambarį, bandė atsegti miegančiai V. K. kelnių diržą ir užtrauktuką, tačiau pabudusi nepilnametė sugebėjo pasipriešinti nuteistajam, ištrūko ir pabėgo iš kambario. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus visus surinktus duomenis, byloje nėra įrodymų (išskyrus pačios V. K. subjektyvų manymą), patvirtinančių, jog, atlikdamas pirmiau paminėtus veiksmus, V. G. norėjo su nuketėjusiąja V. K. lytiškai santykiauti ir kėsinosi tai daryti. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, o šio straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė už paminėtus veiksmus prieš nepilnametį asmenį. Veika laikoma pasikėsinimu padaryti nusikaltimą (ir baudžiamąjį nusižengimą) tada, kai asmuo pradeda realizuoti objektyviuosius nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133-696/2015, Nr. 2K- 73- 689/2019).

23. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad nuteistasis, atėjęs į nukentėjusiosios V. K. kambarį, nenusivilko drabužių, nebuvo apsinuoginęs, neliepė nusirengti ir nukentėjusiajai, jo veiksmai apsiribojo bandymu atsegti nepilnametei kelnių diržą ir užtrauktuką, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šių nustatytų veiksmų nepakanka išvadai, kad V. G. kėsinosi su V. K. atlikti būtent lytinį aktą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pastarojo veiksmus kaip pasikėsinimą išžaginti nukentėjusiąją, nenurodė daugiau jokių neteisėtų V. G. veiksmų V. K. atžvilgiu, kuriuos atlikdamas, jis jau būtų pradėjęs realizuoti BK 149 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius. To nepadarius negalėjo būti padaryta išvada dėl V. G. kaltės, padarius šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kadangi nenustatyti veiksmai, kuriais buvo pradėti realizuoti minėto nusikaltimo objektyvieji požymiai.

Žemesnės instancijos teismas

24. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytos V. G. veikos kvalifikavimą, pastarojo veiksmus V. K. atžvilgiu kvalifikuojant pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 153 straipsnio 1 dalį. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pirmiau aptartais įrodymais nustačius V. G. veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, pagal suformuotą teisinį reguliavimą šių jo veiksmų nepakanka išvadai dėl veikos kvalifikavimo ir pagal prokurorės prašymą. Baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti tvirkinamieji veiksmai, taip pat konkrečiai neįvardinta, kas sudaro tokių veiksmų turinį, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose baudžiamosiose bylose pateikti išaiškinimai, pagal kuriuos jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant tokiam asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-697/2018, Nr. 2K-67-495/2024 ir kt.). Todėl nuteistojo veiksmai, atsegant kelnių užtrauktuką, bandant atsegti kelnių diržą bei, nukentėjusiajai bandant pabėgti, sugriebimas už jos kojos, V. G. neatlikus veiksmų, rodančių jo tikslą tenkinti lytinę aistrą ar tvirkinti nepilnametę (pačiam neapsinuoginus, neapnuoginus savo lytinių organų, nepradėjus neleistinai liesti nukentėjusiosios, jos nenurengus ir pan.), nesudaro nusikalstamos veikos – pasikėsinimo tvirkinti nukentėjusiąją V. K. sudėties, nes nuteistasis nebuvo pradėjęs realizuoti objektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių, kadangi nukentėjusioji pabėgo nuo jo.

25. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal BK 153 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. V. G. nepradėjus realizuoti šio nusikaltimo objektyviųjų požymių, jis negali būti pripažintas kaltu. Taip pat, kaip nustatyta – jam nepradėjus realizuoti ir BK 149 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl jo nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį naikintinas ir jam priimamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl prokuroro apeliacinio skundo ir V. G. išteisinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį

26. V. G. buvo kaltinamas tuo, kad prie šalia gyvenamosios vietos esančios upės, žinodamas, kad V. K. yra nepilnametė, o L., S. ir S1. K. – mažametės, tyčia atliko jaunesnių negu šešiolikos metų asmenų tvirkinimo veiksmus ? nukentėjusiųjų akivaizdoje nusirengdamas nuogai, demonstravo savo kūną ir lytinius organus, maudėsi nuogas ir siūlė nukentėjusiosioms maudytis kartu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, patvirtino, kad kaltinime nurodytu laiku V. G. maudėsi nuogas (duomenys neskelbtini) upėje nepilnametės ir mažamečių akivaizdoje, tačiau nenustatė jo veiksmuose tiesioginės tyčios tvirkinti jaunesnes negu šešiolikos metų K. ir jį išteisino, nenustačius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

27. Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. G. nepadarė veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo, išteisinusio V. G. dėl minėtos veikos padarymo nukentėjusiųjų V., L., S1. ir S. K. atžvilgiu, išvados prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nėra įrodyta V. G. tyčia, tačiau iš formuojamos teismų praktikos matyti, kad paprastai kiekvienas pakaltinamas ir suaugęs žmogus gali suvokti, jog akivaizdžiai seksualinio pobūdžio veiksmai sukelia ar gali sukelti mažamečio asmens per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais, o apsisprendimas atlikti tokius veiksmus leidžia daryti išvadą, kad yra veikiama tyčia.

28. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, pakartotinai išanalizavusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus bei apeliacinės instancijos teisme atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma. Panevėžio apygardos teismas išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina V. G. veikus tiesiogine tyčia, todėl jo veiksmuose nėra BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, padarė netinkamai vertindamas byloje surinktus įrodymus, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – byloje esančius įrodymus vertino atsietai bei nepakankamai atidžiai, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Atsižvelgiant į tai, prokuroro skundas tenkinamas ir Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalis dėl V. G. dėl BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo išteisinimo, yra naikinama ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

29. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija nustatė, jog:

Žemesnės instancijos teismas

V. G. nuo 2016 m. birželio 22 d. iki 2016 m. liepos 4 d., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, šalia G. šeimynos sodybos, (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) upės, žinodamas, kad V. K., gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, L. K., gimusi (duomenys neskelbtini), S. K., gimusi (duomenys neskelbtini), S1. K., gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametės, atliko jaunesnių negu šešiolikos metų asmenų tvirkinimo veiksmus, o būtent: nukentėjusiųjų akivaizdoje nusirengdamas nuogai, demonstruodamas savo kūną ir lytinius organus, maudydamasis nuogas bei siūlydamas nukentėjusioms kartu maudytis, taip tyčia atliko veiksmus, keliančius asmens lytinį susijaudinimą, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdančius jaunesnio nei šešiolikos metų asmens fizinį bei psichologinį vystymąsi. Šiais savo veiksmais V. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje.

Dėl BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

30. Nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame ir šiuo metu galiojančiame BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Kaip jau minėta, pagal teismų praktiką tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-697/2018, Nr. 2K-67-495/2024 ir kt.). Taigi, tvirkinamieji veiksmai BK 153 straipsnio prasme gali būti siejami tiek su fizinio sąlyčio ir kontakto nebuvimu, tiek ir su tokio kontakto buvimu, tačiau pagal teismų praktiką jie nėra susiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su jaunesniu nei šešiolikos metų amžiaus asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-191-697/2018, Nr. 2K- 67-495/2024). Pažymėtina ir tai, kad tvirkinamaisiais veiksmais pripažįstami veiksmai, galintys sukelti jaunesnio negu šešiolikos metų asmens per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi ir kitokių neigiamų padarinių.

31. V. G., apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose savo kaltės dėl šio jam inkriminuoto nusikaltimo nepripažino, nurodęs, kad nuogas upėje niekada nesimaudė, be to, jis vesdavosi maudytis tik berniukus, kurie taip pat nuogi niekada nesimaudydavo. Mergaites maudytis vesdavo marčios (12 t., b. l. 110–113; 18 t., b. l. 116–125). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. G., atsakydamas į klausimus, taip pat neigė savo kaltę, nurodydamas, kad visada maudydavosi su maudymosi kelnaitėmis, o išgėręs apskritai neidavo maudytis, nukentėjusiosios jį apkalba dėl kažkokių jam nežinomų priežasčių, kažkas jas primokė meluoti. Jis, jei ir išgerdavo per šventes, tai tik taurę šampano (22 t., b. l. 101–110).

32. Nukentėjusioji V. K. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nurodė, kad G. G. liepdavo visiems vaikams eiti maudytis į tvenkinį, kuris yra netoli namų. Vaikai nenorėdami ėjo maudytis. Nepamena, kiek vaikų ėjo maudytis, jos visos sesės ėjo, bet nesimaudė. Nuėjusios ten pamatė G. G. vyrą. Jis prie jų nusirengė, buvo su kelnaitėm ir nusimovė jas, nuėjo maudytis. Kai jos pamatė, kad jis nusirengė, išsigando ir pabėgo. Jis jas matė, buvo arti jų, nieko nesakė. Vyresnės mergaitės maudėsi. Buvo šlykštu ir baisu, tada jai (V. K.) buvo tik 13 metų. Kiti vaikai taip pat matė, kad jis nuogas. Grįžus namo klausė tetos adreso, kur gyvena, nes norėjo pranešti mamai, kas vyksta (18 t., b. l. 46–50). Ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir tai, kad R1. su I. irgi matė jį nuogą besimaudant (4 t., b. l. 48–52).

33. Nukentėjusioji L. K. apie aptariamą įvykį parodė, kad tas „diedas“, kuris bandė V. išprievartauti, netoli tvenkinio nusirengė nuogai ir bėgo maudytis. Ten dar buvo ir daugiau merginų. Jis sakė joms (K.) eiti maudytis, jos atsakė, kad neturi maudymosi kostiumų, jis sakė nusirengti, tai jos grįžo namo. Daugiau vaikų ėjo maudytis. Pačios bandė eiti maudytis, bet kai „diedą“ nuogą pamatė, nebenorėjo maudytis. Netoli prūdo jis pradėjo rengtis, nusirengė „triusikus“ ir maudėsi nuogas (t. 18, b. l. 46–50).

34. Nukentėjusioji S. K., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad joms bobutė (G. G. – teismo pastaba) liepė eiti maudytis, jos nenorėjo maudytis, nes žinojo, kad tas senis (V. G. – teismo pastaba) maudosi. Joms prie to senio reikėjo eiti maudytis, vonioje, jos nenorėjo. Jis tada vaikščiojo „plikas“. Senis išėjo iš vonios „plikas“, sakė, kad jos eitų maudytis, jis eis kartu. Jos tada į vonią nėjo. Tik tą kartą buvo „plikas“. Senio vardo nežino (t. 4, b. l. 165–175).

35. Nukentėjusioji S1. K., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad liepė eiti maudytis į upę, o ten kartu senis (V. G. – teismo pastaba) nuogas maudėsi. Paskui vaikai rašė blogus raštelius joms. Maudytis liepė eiti tas diedas (V. G. – teismo pastaba), bet jos nemokėjo plaukti, nenorėjo, nes nemokėjo plaukti, paskęs, bet vis tiek teko eiti. Maudytis jos ėjo vieną ar du kartus, jai buvo 9 metai tada, nelabai atsimena, kas vyko maudantis (t. 5, b. l. 3–12).

36. Nukentėjusiųjų K. motina R. K. apie aptariamą įvykį parodė, kad jos dukros jai sakė, jog G. versdavo dukras eiti į tvenkinį maudytis, kur šunys maudosi, V. G. visiškai nuogas eidavo su jomis maudytis (16 t., b. l. 179–184). Ji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog dukra V. jai sakėsi, kad tas vyras, esant kitiems vaikams ir jos dukroms, išsirengdavo nuogai ir maudydavosi kartu su vaikais tvenkinyje, kuris yra kažkur netoliese tų namų. V. ir kitos jos dukros sakėsi, kad joms buvo gėda to nuogo vyro, jos jo bijojo, nėjo kartu su juo maudytis į vandenį, bet tekdavo būti šalia jo, nes jis buvo tuo metu jų globėjas (5 t., b. l. 38–42).

37. Nukentėjusioji I. K. (pripažinta nukentėjusiąja dėl kitų nuteistojo V. G. nusikalstamų veiksmų) parodė, kad iš pradžių, kai V. G. nebūdavo girtas, jam patikėdavo vesti vaikus maudytis, paskui vaikus vedė vyresni vaikai. Vėliau jos eidavo vienos. Kai buvo mažesnė, vaikų kartu maudytis eidavo labai daug, visi būdavo su maudymosi drabužiais. V. maudydavosi, o kai būdavo išgėręs, tada nuogas maudydavosi, ji pati matė tai (18 t., b. l. 106–111). Ji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog vasaros metu vaikai eidavo maudytis į upę (duomenys neskelbtini). Negali tiksliai pasakyti, kiek jai buvo metų, bet ne daugiau keturiolikos, kai pirmą kartą pamatė, kaip globėjas maudosi nuogas. Po to dar ne vieną kartą matė jį besimaudant nuogą. Jis dažniausiai ateidavo pirmas prieš vaikus ir jos jau jį aptikdavo nuogą. Jis jų nesigėdijo, nei mergaičių nei berniukų, kviesdavo tik mergaitės maudytis su juo. Mergaitės bijojo, su juo nesimaudė. Arba, kai jos baigdavo maudytis, jis atėjęs išsirengdavo nuogai ir eidavo maudytis. Mergaitės jo bijojo nuogo. Visada, kai jis buvo nuogas, jis būdavo išgėręs (1 t., b. l. 78–83).

38. 2020 m. gegužės 21 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole nurodyta, kad nukentėjusioji L. K. atpažino V. G. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), kaip vyrą, kuris 2016 m. vežė ją į ligoninę iš šeimynos, maudėsi nuogas ir daužė L. ir V. K. per užpakalius (4 t., b. l. 143–149).

39. 2020 m. kovo 9 d. globos namų „Užuovėja“ raštu Nr. 2.1-256 pateiktose psichologės atlikto nepilnamečio, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadose nurodyta:

39.1. 2020 m. vasario 17-21 dienomis buvo atliktas psichologinis L. K., įvertinimas, kuriame nurodyta: „Vertinimo metu mergaitė pasakoja greičiausiai atvykusi dėl įvykių prieš 4 metus. Nurodo, kad tuo metu kartu su seserimis pateko į autoavariją, kurios metu nukentėjo – susižeidė galvą. Prisimena, kad po gydymosi pateko į globėjų šeimą, kadangi mama „buvo ligoninėj“. Nurodo, kad globėjų šeimoje buvo „viena bobutė ir du seniai, daug vaikų“. Prisimena, kad minėtoje šeimoje „neduodavo valgyti, versdavo dirbti įvairius darbus“. Iš merginos spontaniškų pasakojimų keltina prielaida, kad gyvendama globėjų šeimoje ji yra turėjusi kartotinių negatyvių intymių patirčių (yra mačiusi globėją nuogą, patyrusi negatyvių prisilietimų ar liudijusi apie netinkamą globėjo elgesį su kitais šeimynos vaikais). Kalbantis apie galimai patirtos seksualinės prievartos situacijas L. išsako, kad „diedas, bobutės vyras lietė mane virtuvėj – kelis kartus griebė už šiknos“. Nurodo, kad taip elgėsi ir su seserimi V.. Pasakoja, kad minėtas „diedas“ yra bandęs „išprievartauti“ seserį V., kuomet L. su kitomis seserimis buvo išvežta į (duomenys neskelbtini). Prisimena, kad būnant (duomenys neskelbtini) sulaukė sesers V. skambučio, kuomet ji papasakojo, jog „diedas“ atėjo įjos kambarį, bandė atsegti jai kelnes. L. prisimena labai išsigandusi dėl sesers saugumo, apie tokį globėjo elgesį telefonu pranešusi mamai. Nurodo girdėjusi, jog „diedas“ yra bandęs išprievartauti ir kitas šeimynoje gyvenusias merginas – R1., I.. Kalbantis apie patirtis globėjų šeimoje stebimos turinį atitinkančios liūdesio, baimės, pykčio emocijos, apie savo patyrimus L. pasakoja su didele nuoskauda. Vertinimo metu surinkti duomenys leidžia kelti prielaidą, jog globėjų šeimoje mergina galėjo turėti negatyvių intymių patirčių bei stebėti globėjų netinkamą elgesį su kitais šeimynos vaikais.“ (10 t., b. l. 81–83).

39.2. 2020 m. vasario 17-21 dienomis buvo atliktas psichologinis S. K. įvertinimas, kuriame nurodyta, kad vertinimo metu mergaitė pasakoja atvykusi su seserimis dėl įvykio prieš 4 metus, kuomet gyveno globėjų šeimoje. Tikslinantis nurodo, kad apie minėtą įvykį žinanti tik iš sesers V.. Pasakoja, kad telefoninio pokalbio metu V. pasakojusi, kad ją bandęs „išprievartauti“ globėjas. Minėto asmens vardo S. sako neprisimenanti, įvardija, kad jis yra „bobutės“, pas kurią seserys gyveno, „vyras, diedas kažkoks“. Daugiau aplinkybių mergina teigia nežinanti. Negatyvioms intymioms patirtims priskiria situaciją, kuomet automobiliu vykstant į „bobutės“ gimtadienį „diedas“ jai ir kitiems automobilyje buvusiems vaikams rodęs galimai pornografinio turinio vaizdo medžiagą „kur pisasi, atsiprašant“ bei komentavęs apie tai, kaip reikia „daryti seksą“. Prie intymių patirčių taip pat priskiria situaciją, kuomet gyvendama globėjų šeimoje matė nuogą „diedą, bobutės vyrą“, išeinantį iš vonios. Daugiau negatyvių intymių patirčių teigia neturėjusi. Vertinimo metu surinkti duomenys leidžia kelti prielaidą, kad mergina gali būti turėjusi negatyvių intymių patyrimų gyvendama globėjų šeimoje bei žinojusi apie galimai netinkamą elgesį su jos seserimi V. (10 t., b. l. 84–86).

39.3. 2020 m. vasario 17-21 dienomis buvo atliktas psichologinis V. K. įvertinimas, kuriame nurodyta, kad V. atlydėjusi jos mama R. K. nurodė, jog prieš kelis metus dukros laikinai buvo apgyvendintos šeimynoje, kur su jomis buvo elgiamasi netinkamai. Moteris prisimena jog iš dukrų yra girdėjusi jog „tas vyras nužiūrinėja, liečia užpakalį“, o vyriausiai dukrai „atsegė kelnių užtrauktuką, diržą, kol ji miegojo“. Pastebima, jog pokalbiai su V. lytiškumo temomis iššaukia itin stiprias gėdos, nerimo reakcijas. Konsultacijų metu kelis kartus spontaniškai iškyla galimai patirtos seksualinės prievartos globėjų šeimoje epizodai. Pavyzdžiui, kalbantis apie jos patirtis ji spontaniškai nurodo be drabužių mačiusi „tą senį (taip mergina vadina buvusį globėją), kai jis ėjo maudytis“. Prisimena, jog „ir mums liepė, bet aš nėjau nes su tokia ranka (tuo metu turėjo raktikaulio lūžį) buvau ir plaukt nemokėjau“, „kažkokį porno rodė važiuojant į senės gimtadienį“. Atkreiptinas dėmesys, jog nepaisant to, kad apklausos metu V. emocinės reakcijos rodė, jog jai sunku, nemalonu kalbėtis apie turimas patirtis, jos pasakojimas buvo konkretus, aiškus, sutampantis su vertinimo metu iškilusiomis detalėmis, kas leidžia kelti prielaidą, jog nepilnametė V. K. nukentėjo nuo seksualines prievartos globėjų šeimynoje (10 t., b. l. 87–89).

39.4. 2020 m. vasario 17-21 dienomis buvo atliktas psichologinis S1. K. įvertinimas, kuriame nurodyta, kad S1. atlydėjusi jos mama R. K. nurodė, jog prieš kelis metus dukros laikinai buvo apgyvendintos šeimynoje, kur su jomis galimai buvo elgiamasi netinkamai. Moteris prisimena, jog iš dukrų yra girdėjusi jog „tas vyras nužiūrinėja, liečia užpakalį“. Vertinime nurodyta, kad S1. iškart nurodo, kad „vaiknamy tetos draugas bandė išprievartaut sesę arba dėl tos avarijos“. Vėliau kelis kartus spontaniškai užsiminė apie galimai netinkamus globėjo žvilgsnius bei elgesį jos bei jos seserų atžvilgiu „žiūrėdavo keistai“, „per užpakalį trenkė V.“, „nuogas maudytis ėjo ir mus kvietė“. Vertinimo metu surinktų duomenų pakanka prielaidos apie S1. K. galimai turimas negatyvias intymias patirtis įgytas gyvenant globos įstaigoje kėlimui. Pastebima, kad konsultacijų metu reiškiasi itin negatyvios (pykčio, nerimo, pasišlykštėjimo) reakcijos į gyvenimo minėjote globos įstaigoje laikotarpį (10 t., b. l. 90–92).

40. 2020 m. rugsėjo 15 d. psichologo išvadoje dėl V. K. tyrimo nusikalstamų veikų įtakos psichologinei asmens būsenai nurodyta, kad V. K. išsako švelnias likusias psichologines pasekmes: dirglumą, atsargumą, nepasitikėjimą socialiniuose santykiuose. Iš pasakojimo nebuvo pastebėta, kad V. K. galėtų naudotis fantazija ir pasakoti nebuvusias įvykio detales (17 t., b. l. 156).

41. V. G. neigė atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus prieš nukentėjusiąsias K., teigė nė nematęs jų prie upės, mergaičių niekada nevesdavęs maudytis. Nukentėjusiosios V. ir L. K. dėl V. G. kaltinime nurodytų veiksmų davė iš esmės vienodus parodymus: V. K. teigė, jog V. G. nusirengė nuogai prie tvenkinio ir nuėjo maudytis; kiek kartų maudėsi nuogas, nepamena; I. irgi matė jį nuogą besimaudant, nukentėjusioji L. K. nurodė, kad matė V. G., kuris išsirengęs nuogas bėgo maudytis į upę, nukentėjusioji S. K. nurodė, kad senis liepė eiti maudytis, jos nenorėjo maudytis vonioje; jis vaikščiojo plikas; senis išėjo iš vonios plikas, jos tada į vonią nėjo; tik tą kartą jis buvo plikas, o nukentėjusioji S1. K. nurodė, kad liepė eiti maudytis į upę, o ten senis nuogas maudėsi; maudytis liepė eiti tas „diedas“, bet jos nemokėjo plaukti, nenorėjo, bet vis tiek teko eiti; maudytis jos ėjo vieną ar du kartus; nelabai prisimena, kas vyko maudantis.

42. Taigi, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje ištirti įrodymai, patvirtina, jog V. G. atliko jaunesnių negu šešiolikos metų asmenų tvirkinimo veiksmus. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiųjų V., L., S. ir S1. K. parodymais apie tai, kad V. G. (duomenys neskelbtini) upėje maudėsi be drabužių, nuogas ir jį nuogą matė visos keturios nukentėjusiosios. Taip pat nekyla abejonių, kad nuogo vyro vaizdas sukėlė tuo metu nepilnametei V. K. ir mažametėms jos sesėms nemalonius, neigiamus pojūčius. Tą tinkamai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei konstatavęs faktą, kad kaltinime nurodytu laiku V. G. maudėsi nuogas (duomenys neskelbtini) upėje nepilnametės ir mažamečių K. akivaizdoje. Kita vertus, nepagrįstai Panevėžio apygardos teismas sprendė, kad šiuose V. G. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios tvirkinti jaunesnes negu šešiolikos metų K. ir todėl nepagrįstai jį išteisino, nenustatęs veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių (tiesioginės tyčios).

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. G. tyčios atlikti jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus, byloje esančius įrodymus vertino atsietai, neskirdamas reikiamo dėmesio duomenų visumos analizei. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pagal nukentėjusiųjų parodymus nėra nustatyta, ar tai buvo vieną, ar daugiau kartų įvykęs faktas, taip pat, kad pagal nukentėjusiųjų parodymus galima spręsti, jog V. G. išsirengęs bėgo maudytis ir jį nukentėjusios galėjo matyti tik trumpą laiko tarpą, taip pat, kad be nukentėjusiųjų parodymų kitų įrodymų šaltinių byloje nėra, tačiau vien šios aplinkybės nešalina V. G. atsakomybės. BK 153 straipsnis nenumato atliekamų tvirkinamųjų veiksmų trukmės, taip pat nereikalaujama ir sistemingo tokių veiksmų pasikartojimo baudžiamajai atsakomybei kilti. Veiksmų trukmė ir skaičius gali turėti įtakos tik bausmės rūšies ir dydžio parinkimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-895/2018, Nr. 2K-206-719/2022). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad V. G., akivaizdžiai žinodamas, jog V. K. yra nepilnametė ((duomenys neskelbtini) metų amžiaus), o L. K., S. K. ir S1. K. yra mažametės, nukentėjusiųjų akivaizdoje nusirengdamas nuogai, demonstruodamas savo kūną ir lytinius organus, maudydamasis nuogas ir siūlydamas nukentėjusiosioms maudytis kartu, tyčia atliko jų – jaunesnių negu šešiolikos metų asmenų tvirkinimo veiksmus, sukeldamas joms per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, sutrikdydamas vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi ir kitokius neigiamus padarinius. Šios kategorijos bylose paprastai pagrindinis, o kartais ir vienintelis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, seksualinės prievartos byloms ir yra būdinga tai, kad tiesioginių tokios prievartos liudytojų paprastai nebūna.

44. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, Nr. 2K-458/2014, Nr. 2K-96-697/2017, Nr. 2K-294-648/2017, Nr. 2K- 67-699/2018). Taip pat, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, Nr. 2K-309/2011, Nr. 2K-246-689/2019 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, įvertino nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, taip pat juos palygino su kitais bylos įrodymais, nesuteikiant jiems prioriteto prieš kitus įrodymus, atsižvelgė į šių parodymų nuoseklumą, neprieštaringumą, ir neignoruodama kitų bylos duomenų bei nustatytų aplinkybių, reikšmingų nustatant V. G. (ne)kaltumą, atsižvelgdama į tokio pobūdžio bylų specifiką, konstatuoja, kad nukentėjusiųjų K. parodymai dėl faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų V. G. veiksmų kvalifikavimui, iš esmės buvo nuoseklūs ir kad juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Neesminiai netikslumai, nesutapimai mažamečio ar nepilnamečio asmens parodymuose paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, tačiau tai negali būti pagrindas šiais parodymais netikėti ir vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus byloje. Juo labiau, matyti, kad nukentėjusiosios K. davė aiškius, neprieštaringus parodymus dėl reikšmingų bylos aplinkybių – kokie veiksmai buvo prieš jas atlikti, ką jos jautė ir kaip juos suprato. O V. G. pozicija, kad jis nukentėjusiųjų tuo metu prie upės visai nematė, kaip ir tai, kad jis nuogas niekada nesimaudydavo, vertinama kaip gynybinė. Kaip nepagrįsti, atmetami ir nuteistojo V. G. teiginiai, kad nukentėjusiosios jį apkalba, kadangi tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto išsakomos abejonės dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo grindžiamos tik nuteistojo asmeninio pobūdžio vertinimais. Tai nesumenkina nukentėjusiųjų parodymų įrodomosios vertės. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tai, kad teismas atmeta apelianto versijas dėl jo nekaltumo, o patikimais pripažįsta duomenis, pagrindžiančius jo kaltę padarius veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo tiriami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus. Be to, pažymima, kad teismų praktikoje nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kai vertinant įrodymus, iš esmės remiamasi vien tik nukentėjusiojo ar liudytojų parodymais. Ši aplinkybė neprieštarauja BPK 301 straipsnio reikalavimams ir toks bylos duomenų vertinimas yra leistinas, o išimtis yra nustatyta vien tik dėl nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-86-788/2021).

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. G. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, sprendė, jog nėra įrodyta jo tiesioginė tyčia, kad V. G. atlikti veiksmai nebuvo nukreipti jaunesnių negu šešiolikos metų mergaičių tvirkinimui – lytiniam susijaudinimui, per ankstyvam domėjimuisi lytinėmis funkcijomis sukelti ir jis savo veiksmais nukentėjusiosioms iš esmės nesukėlė neigiamų pasekmių baudžiamojo įstatymo prasme. Tokios išvados neteisingos.

46. Kaip minėta, jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui: demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad V. G. atliko šiuos veiksmus prieš nukentėjusiąsias: žinodamas, kad nukentėjusiosios K. yra jaunesnės nei šešiolikos metų, jų akivaizdoje nusirengė nuogai, demonstravo savo kūną ir lytinius organus, maudėsi nuogas ir siūlė nukentėjusiosioms maudytis kartu. Todėl atlikti veiksmai atitinka BK 153 straipsnyje įtvirtintos jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo sudėties objektyviąją pusę. Taip pat svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog tvirkinamųjų veiksmų įtaka nukentėjusiojo elgesiui neįeina į šios nusikalstamos veikos sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356/2014), kadangi BK 153 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – ji nereikalauja padarinių. Ši nusikalstama veika, kaip minėta, padaroma, veikiant tiesiogine tyčia, kuri minėtos nusikalstamos veikos sudėties prasme pasireiškia kaltininko suvokimu, kad jis prieš jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį atlieka veiksmus, galinčius sukelti jo lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi bei nori taip veikti. Aptariama nusikalstama veika laikoma baigta nuo tvirkinimo veiksmų atlikimo ir nepriklauso nuo jų poveikio mažamečiui. Taigi, kaltininkas suvokia, kad atlieka šešiolikos metų amžiaus nesulaukusio asmens tvirkinimo veiksmus, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

47. Byloje inkriminuota nusikalstama veika kėsinamasi į ypač pažeidžiamo asmens – šiuo atveju jaunesnio negu šešiolikos metų asmens (vaiko) – seksualinį neliečiamumą ir tai daro asmuo, būdamas jų globėju, turėjęs saugoti vaikus nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jų normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad su mažamečiu ar nepilnamečiu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai yra baudžiami, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio ir nuomonės į šiuos veiksmus, jei jie objektyviai galėjo sukelti per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais, nesveiką, negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą, sukelti jam kitokių neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2013, Nr. 2K-116-942/2016). V. G. pozicija, kad jis savo veiksmų nelaiko tvirkinamaisiais, jo tyčios nusikalsti nepaneigia. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad paprastai kiekvienas pakaltinamas ir suaugęs žmogus gali suvokti, jog akivaizdžiai seksualinio pobūdžio veiksmai sukelia ar gali sukelti mažamečio asmens per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais, o apsisprendimas atlikti tokius veiksmus leidžia daryti išvadą, kad yra veikiama tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-148-222/2019). V. G. žinojo, kokio amžiaus yra K., todėl neabejotinai suvokė, kad savo atliekamais veiksmus tvirkina jaunesnius nei šešiolikos metų asmenis, jo veiksmai neabejotinai sukėlė nepilnametėms ir mažametei neigiamas emocijas (nukentėjusiosios nurodė, kad jos išsigando, joms buvo šlykštu). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie V. G. veiksmai atitinka tvirkinamųjų veiksmų požymius, numatytus BK 153 straipsnio 1 dalyje, kurie nusikalstamai atlikti prieš nukentėjusiąsias suaugusio, svetimo joms vyro, neabejotinai daro žalą jų, kaip jaunesnių nei šešiolikos metų asmenų, normaliam psichiniam vystymuisi ir neabejotinai sukelia ar gali sukelti per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais bei kitokių neigiamų padarinių.

48. Byloje pateiktomis globos namų „Užuovėja“ psichologės nepilnamečių nukentėjusiųjų K. įvertinimo išvadomis nustatyta, kad dėl V. G. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios patyrė stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus, įtampą, nerimą, baimę, jų pirminė seksualinio gyvenimo patirtis išsikreipė ir tapo neigiama. Nukentėjusiųjų K. motina R. K. patvirtino, kad, parsivežus dukras iš G., matėsi, jog joms buvo negerai, jos, pasakodamos įvykius, jautė skausmą, liūdesį, nepasitenkinimą, pasišlykštėjimą V. G., nes jis seserį išprievartavo, porno nuotraukas rodė. Taigi, byloje nustatytas neigiamas poveikis nukentėjusiųjų psichikai ir jos vystymuisi, o V. G. atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai prieš nepilnametę V. K. ir mažametes L., S. bei S1. K. – nusirengimas jų akivaizdoje nuogai, demonstruojant savo nuogą kūną bei lytinius organus, maudymasis nuogam ir siūlymas mergaitėms maudytis kartu su juo – patvirtina, jog V. G. norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tokie V. G. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl V. G. išteisinimo naikintinas ir šioje dalyje priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Dėl bausmės

49. V. G. pripažinus kaltu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį spręstini ir bausmės paskyrimo bei bausmių bendrinimo klausimai. Prokurorė už šios nusikalstamos veikos padarymą V. G. prašo skirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Šis prokurorės prašymas tenkinamas.

50. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

51. Baudžiamajame įstatyme už nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnio 1 dalyje, padarymą nustatytos laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmės. Įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgdama į byloje esančią V. G. charakterizuojančią medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad prokurorės apeliaciniame skunde prašoma bausmės rūšis – laisvės atėmimas yra tinkama ir teisinga bausmė. Baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės šiuo atveju akivaizdžiai prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams.

52. Skirdama bausmę V. G. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, parinkdama bausmės rūšį ir dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į nuteistojo padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės forma ir rūšį, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. V. G. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 153 straipsnio 1 dalyje priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas tyčinis, baigtas, padarytas prieš mažametes ir nepilnametę, sukėlęs nukentėjusiosioms neigiamas pasekmes psichologine prasme. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad kaltinamasis praeityje neteistas (14 t., b. l. 59–61), duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas teismui nepateikta (14 t., b. l. 57–58). V. G. yra pensininkas, psichikos sveikatos centre neregistruotas (14 t., b. l. 67). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad byloje nėra duomenų apie lėtinius jo psichikos sutrikimus, kurie trukdytų suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, todėl jam netikslinga atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę (14 t., b. l. 22). Kita vertus, gynėjo pateikti duomenys rodo, kad V. G. turi kitų sveikatos sutrikimų (19 t., b. l. 80; 22 t., b. l. 81–84), tačiau teismui nepateikta duomenų dėl to, kad pastarasis negali atlikti su laisvės atėmimu susijusios bausmės. V. G. viso proceso metu nesiėmė jokių priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti – neatlygino nė dalies nusikaltimu padarytos žalos, neatsiprašė nė vienos nukentėjusiosios, nėra jo atsakomybę lengvinančių, sunkinančių aplinkybių. V. G. nusikalstama veika padaryta prieš itin pažeidžiamo asmens – vaiko – seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Įstatymų leidėjas, numatydamas itin griežtas sankcijas už nusikaltimus, numatytus BK XXI skyriuje, pripažino ypatingą tokių nusikaltimų keliamų pavojų, siekiant vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos.

53. Atsižvelgdama į V. G. asmenybę charakterizuojančią medžiagą, jo vaidmenį padarant nusikalstamą veiką, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat nustatytą jau ne pirmą atvejį darant panašaus pobūdžio nusikalstamus veiksmus, vadovaudamasi BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. G. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, jos trukmę nustatant didesnę nei įstatymo sankcijoje numatyta minimali bausmė.

54. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. G. išteisinus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, tačiau nuteisus pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, naikinama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo ir V. G. bausmės turi būti bendrinamos iš naujo.

55. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. G. išbuvo laikinajame sulaikyme nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. vasario 24 d., todėl vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, kaltinamojo laikinojo sulaikymo laikas įskaitytinas į jam paskirtą galutinę bausmę.

Dėl pareikšto civilinio ieškinio ir kitų nukentėjusiųjų patirtų išlaidų

56. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas), t. y., remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojoje byloje nukentėjusiųjų atstovas advokatas Dalius Povilius pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas iš V. G. nukentėjusiajai V. K. priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (16 t., b. l. 173–174). Matyti, kad ieškinys neturtinei žalai atlyginti reiškiamas bendrai dėl V. G. V. K. atžvilgiu padarytų nusikaltimų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje ir BK 153 straipsnio 1 dalyje. V. G. šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį išteisinamas, o pagal BK 153 straipsnio 1 dalį jam priimamas apkaltinamasis nuosprendis, todėl bus nagrinėjama tik ši civilinio ieškinio dalis (dėl neturtinės žalos atlyginimo V. K. dėl jos atžvilgiu V. G. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnio 1 dalyje). Apeliacinės instancijos teismui V. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį išteisinant, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios atstovo civilinis ieškinys šioje dalyje, remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, paliekamas nenagrinėtas.

57. Civilinis ieškinys grindžiamas nukentėjusiosios V. K. patirtais dvasiniais išgyvenimais, susijusiais su V. G. prieš ją atliktais neteisėtais seksualinio pobūdžio veiksmais. Nurodoma, kad aptariamų įvykių metu nukentėjusioji V. K. buvo ypatingai pažeidžiama asmenybė, tuomet ji buvo nepilnametė, buvo atskirta nuo motinos, iš įprastinės aplinkos pateko į ženkliai mažiau svetingesnę, psichologiškai psichiškai atšiauresnę aplinką, kas nukentėjusiąją gąsdino bei sunkino jos psichinę – psichologinę būklę, didino jos socialinį atskirtumą, menkino galimybes atsispirti prieš ją daromiems nusikaltimams, tinkamai reaguoti į susidariusią situaciją. Nukentėjusioji nusikalstamą veiką patyrė iš asmens, kuris turėjo ja rūpintis, saugoti nuo minėtų išgyvenimų. Nukentėjusiosios patirti išgyvenimai ne tik žalojo jos tuometinę būseną, bet ir paliko sunkiai išdildomų pėdsakų jos psichikai ir vystymuisi.

58. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, teisėjų kolegija pripažįsta, kad dėl V. G. nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajai V. K. buvo padaryta neturtinė žala – ji patyrė psichologinių išgyvenimų, todėl padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta. Šios bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusioji V. K., kuri įvykių metu buvo nepilnametė (gim. (duomenys neskelbtini)) iki šiol jaučia nusikaltimo padarinius. Iš byloje pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios atstovo pateiktos 2020 m. rugsėjo 15 d. psichologo išvados matyti, kad <...V. K. išsako švelnias likusias psichologines pasekmes: dirglumą, atsargumą, nepasitikėjimą socialiniuose santykiuose. Nesaugumo jausmas po skausmingos patirties V. K. verčia budėti ir tikėtis galimų grėsmių iš ją supančių žmonių...>. (17 t., b. l. 156). Nukentėjusiųjų atstovas baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu nurodė, kad nusikaltimo pasekmės iki šiol dar matosi, mergaitėms buvo sunku. Taigi, bylos duomenys leidžia teigti, jog nukentėjusiosios V. K. patirti psichiniai išgyvenimai turi padarinius. Dėl V. G. padaryto tvirkinimo, nukentėjusioji neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, nuteistojo veiksmai sutrikdė nukentėjusiosios vystymąsi, brendimą, jie neabejotinai turės įtakos ir jos asmenybės formavimuisi ateityje. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad patirtos neturtinės žalos motyvai yra įrodyti. Teisėjų kolegija, nustatydama neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos sunkumą ir pobūdį, V. G. kaltę (padarytas tyčinis nusikaltimas), neturtinės žalos pasekmes, nuteistojo finansines galimybes (V. G. yra pensininkas, turi turto, tačiau nuteisiamas ilgalaike laisvės atėmimo bausme), taip pat atsižvelgia į panašaus pobūdžio bylose nukentėjusiesiems priteisiamą neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, prieinama prie išvados, jog nukentėjusios V. K. atstovo civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies, priteisiant V. K. iš V. G. 1 000 Eur už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje. Kitoje dalyje civilinis ieškinys, V. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį išteisinant, paliekamas nenagrinėtu.

59. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas Dalius Povilius baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu, prašydamas civilinį ieškinį tenkinti, neturtinės žalos atlyginimą iš V. G. prašė priteisti visoms keturioms nukentėjusiosioms K., tačiau iš byloje pareikšto civilinio ieškinio matyti, kad jis V. G. pareikštas tik dėl V. K. patirtos neturtinės žalos. Todėl teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, yra saistoma byloje pareikšto ieškinio reikalavimo.

60. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo pateikti duomenys apie nukentėjusiųjų K. patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip jų atstovas, apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti (22 t., b. l. 99–100). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusioms K. buvo teikiama teisinė pagalba, kurią organizavo VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ ir šios pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme jų atstovas prašė priteisti iš V. G..

61. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-7-25-495/2020, Nr. 2K-143-788/2022 ir kt.).

62. Nukentėjusiųjų atstovo apeliacinės instancijos teisme pateikti dokumentai – sąskaitos už teisinę pagalbą, mokėjimų nurodymai (22 t., b. l. 99–100) patvirtina, kad nukentėjusioms K. buvo teikiama teisinė pagalba, kurią organizavo VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ ir šios pagalbos išlaidos yra 1 500 Eur (nukentėjusiųjų atstovavimas apeliacinės instancijos teisme). Nukentėjusiųjų atstovas advokatas Dalius Povilius apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš V. G..

63. Teisėjų kolegija, vadovaudamasis BPK 103 straipsnio 6 punktu, pripažįsta šias išlaidas proceso išlaidomis ir daro išvadą, jog šios išlaidos priteistinos iš nuteistojo V. G. VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“. Kita vertus, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį, apeliacinės instancijos teismo proceso trukmę, bylos išnagrinėjimo rezultatus, teisinių paslaugų pobūdį, atstovo dalyvavimą šioje byloje nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, advokato darbo laiko sąnaudas, o taip pat į nuteistojo V. G. turtinę padėtį, jam paskirtos bausmės rūšį bei trukmę, protingumo ir sąžiningumo principus, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nukentėjusiųjų patirtų išlaidų už atstovo advokato Daliaus Poviliaus atstovavimą apeliacinės instancijos teisme suma 1 500 Eur yra neproporcingai didelė, todėl mažintina iki 600 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu, 329 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalis dėl V. G. pripažinimo kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir išteisinimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šiose dalyse priimti naują nuosprendį.

V. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. G. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį dėl V. G. paskirtų bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, Panevėžio apygardos teismo V. G. paskirtas bausmes pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir šiuo Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 153 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu ir V. G. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.

Į bausmės laiką įskaityti V. G. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. vasario 24 d. įskaitytinai.

Pakeisti civilinio ieškinio išsprendimo tvarką: nukentėjusiosios V. K. civilinį ieškinį, pareikštą V. G. dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tenkinti iš dalies ir už V. G. padarytą nusikaltimą, numatytą pagal BK 153 straipsnio 1 dalyje, iš jo nukentėjusiajai V. K. priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą civilinio ieškinio dalį palikti nenagrinėtą.

Išieškoti iš V. G. 600 Eur VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ išlaidas nukentėjusiosios V. K. advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjos Jolanta ČepukėnienėVitalija NorkūnaitėAiva Survilienė