- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2016-12-29
- Bylos Nr.
- 2A-2411-638/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-01942-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Mindaugas Šimonis, Diana Labokaitė, Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- R. D.
- Ieškovas
- T. D.
- Kategorijos
- 2.5.1.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Rudzinsko ir Mindaugo Šimonio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. D. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1050-305/2016 pagal ieškovo T. D. ieškinį atsakovei R. D. dėl kompensacijos ir skolos regreso tvarka priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas ieškinyje prašė teismo priteisti iš atsakovės R. D. 3 475, 44 Eur kompensaciją, 5 771, 37 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad kartu su atsakove R. D., kurios santuokinė pavardė nuo 2008 m. rugpjūčio 8 d. iki 2015 m. sausio 22 d. buvo D., siekdamas gauti kreditą butui įsigyti iš AB SEB Vilniaus banko (dabartinis pavadinimas – AB SEB bankas), 2007 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. BRM-1719 pagrindu už butą, jo savininkei R. U. 2007 m. kovo 21 d. sumokėjo 24 000 Lt (6 950,88 Eur). Minėtą butą ieškovas ir atsakovė įsigijo kaip bendraturčiai, kuriems nuosavybės teise priklauso po ½ šio buto. Ieškovui sumokėjus dalį įsigyto buto pardavimo kainos, ieškovas ir atsakovė, kaip solidarūs skolininkai, 2007 m. kovo 26 d. iš AB SEB Vilniaus banko (dabartinis pavadinimas – AB SEB bankas) paėmė 101 000 Lt (29 251,62 Eur) kreditą šio buto pirkimui pagal 2007 m. kovo 26 d. kredito sutartį Nr. 2050718010314-04. Ieškovas, visiškai padengdamas turimą kreditą, 2016 m. kovo 26 d. AB SEB bankui anksčiau laiko grąžino likusią 11 542,73 Eur kredito dalį. Pagal 2007 m. kovo 26 d. kredito sutartį Nr. 2050718010314-04 paskolinė sąskaita buvo atidaryta atsakovės vardu, todėl ieškovo prašymu, grąžinant kreditą anksčiau laiko iš jo banko sąskaitos nurodytą pinigų sumą kreditorius AB SEB bankas nuskaitė būtent į šią sąskaitą. Ieškovas ir atsakovė nuo 2016 m. kovo 26 d. yra visiškai atsiskaitę tretiesiems asmenims už bendrai lygiomis dalimis įsigytą butą. Tačiau atsiskaičius su trečiaisiais asmenimis, susidarė situacija, kad atsakovė, kaip bendraturtė ir bendraskolė, liko skolinga ieškovui pusę jo vienasmeniškai tretiesiems asmenims už bendrą turtą sumokėtų pinigų sumų dydžio.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nuo nekilnojamojo turto įsigijimo – 2007 metų kovo mėnesio iki santuokos sudarymo, tai yra 2008 m. rugpjūčio 8 d. būtent atsakovė mokėjo kredito įmokas kiekvieną mėnesį asmeninėmis lėšomis. Mėnesinė įmoka sudarė apie 800 Lt. Ieškovas, reikalaudamas skolos dalies, savanoriškai, iš anksto padengęs kreditoriui sutartinę skolą, nutyli svarbią atgręžtiniam reikalavimui aplinkybę, jog atsakovė savo dalies padengimui iš asmeninės valiutinės sąskaitos įnešė 50 000 Lt. Be to, nors ir nurodo, jog santuoka nutraukta 2014 m. gruodžio 22 d., tačiau santuokos nutraukimo procesas prasidėjo 2013 m. spalio mėnesį ir ieškovas iki 2016 m. kovo 26 d., kuomet grąžino likusią negrąžintą kredito likučio dalį, kredito įmokų nemokėjo. Šiuo atveju, vien tik skaičiuojant įmokas nekilnojamojo turto įsigijimui/išsimokėjimui (net nevertinant lėšų turto išlaikymui) akivaizdu, jog būtent atsakovė turi teisę į ieškinį dėl kompensacijos ir skolos regreso tvarka priteisimo. Pagal sutartį kreditoriui AB SEB bankas šalys atsakingos solidariai ir šios prievolės sutartinis įvykdymo terminas nėra suėjęs. Ieškovas, savanoriškai anksčiau laiko įvykdęs prievolę, negali įgyti daugiau teisių nei turėjo AB SEB bankas pagal kredito sutartį. Tarpusavio atgręžtiniam reikalavimui svarbus yra dalinės tarpusavio prievolės įvykdymas, kurią atsakovė laiko įvykdyta.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovui T. D. iš atsakovės R. D. 3 185,82 Eur kompensaciją, 4 866,49 Eur skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (8 052,31 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gegužės 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 664,17 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškovo ieškinį atmetė.
Teismas dėl 3 475,44 Eur kompensacijos priteisimo nurodė, kad šalys (bendrai) buto pardavėjams iš viso sumokėjo 26 000 Lt, t. y. 2007 m. vasario 25 d. buvo sumokėta 2 000 Lt kaip rankpinigiai, o 2007 m. kovo 21 d. buvo sumokėta dalis buto kainos – 24 000 Lt.
Teismas, vertindamas 2007 m. vasario 25 d. rašytinį susitarimą, kurį pasirašė tik R. U. ir R. D., padarė išvadą, kad 2 000 Lt rankpinigių pardavėjai R. U. perdavė būtent atsakovė, o 2007 m. kovo 21 d. mokėjimo nurodyme Nr. 1 fiksuota, kad būtent ieškovas iš savo sąskaitos pervedė R. U. 24 000 Lt už perkamą butą. Įrodymų, kad pusę už butą sumokėtos sumos, t. y. 12 000 Lt, atsakovė būtų pervedusi į ieškovo sąskaitą kaip savo dalį, taip pat, kad ieškovas pusę rankpinigių sumos, t. y. 1 000 Lt, būtų sumokėjęs atsakovei, byloje nėra pateikta.
Teismas nurodė, kad nors notariškai patvirtintoje 2007 m. kovo 21 d. pirkimo pardavimo sutartyje fiksuota, jog pardavėjai patvirtina, kad 2 000 Lt ir 24 000 Lt gavo lygiomis dalimis iš pirkėjų, tačiau teismas, įvertinęs tai, kad pardavėjams yra aktualu gauti sutartą pinigų sumą už parduodamą daiktą ir nesvarbu, realiai kas ir po kiek jiems sumoka, sprendė, jog jie, atsižvelgdami į tai, kad butą lygiomis dalimis pirko du pirkėjai, tvirtindami dėl kainos jiems sumokėjimo lygiomis dalimis, galimai sąžiningai klydo. Teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 2007 m. vasario 25 d. atsakovė sumokėjo 2 000 Lt kaip rankpinigius iš savo asmeninių lėšų, o 2007 m. kovo 21 d. ieškovas sumokėjo pardavėjams dalį buto kainos – 24 000 Lt taip pat iš savo asmeninių lėšų.
Teismas dėl 5 771,37 Eur skolos priteisimo nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad šalys iki santuokos sudarymo ar jos metu būtų sutartimi nustatę jiems priklausančių lėšų teisinį režimą, todėl taikytinas įstatymo nustatytas turto teisinis režimas.
Teismas kredito įmokų mokėjimą suskirstė į keturis laikotarpius priklausomai nuo to, ar šalys gyveno: 1) atskirai, 2) kartu vesdami bendrą ūkį, 3) sudarę santuoką ir 4) po santuokos iširimo. Laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2007 m. birželio 25 d. mokėjimai bankui – iš viso 883,18 Lt, t. y. 255,79 Eur (b. l. 51) buvo atlikti iš asmeninių atsakovės lėšų, nes jie buvo atlikti iš jos asmeninės sąskaitos, duomenų, kad šias sumas (ar jų dalį) ieškovas būtų pervedęs ar kitaip suteikęs atsakovei, nėra.
Šalys nuo 2007 m. birželio 26 d. iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. vesdamos bendrą ūkį, nors ir būdamos nesusituokę, lygiomis dalimis dengė ir kreditą. Šalys duomenų apie jų 2007 m. birželio 26 d. turėtas asmenines santaupas bei jų gautas pajamas nuo 2007 m. birželio 26 d. iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. teismui neteikė, todėl teismas sprendė, kad nėra faktinio pagrindo pripažinti, kad kuri nors viena iš šalių didesne dalimi prisidėjo prie kredito dengimo.
Teismas nurodė, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 8 d. iki 2013 m. spalio 26 d. iš viso iš atsakovės asmeninės sąskaitos bankui buvo pervesta 66 956, 30 Lt (19 391,88 Eur) (b. l. 53, 71–76, 80). Kadangi šiuo laikotarpiu šalys buvo sudarę santuoką, teismas pripažino, kad kreditas buvo dengiamas iš bendrų lėšų, t. y. lygiomis dalimis.
Laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 26 d. iki 2016 m. kovo 26 d. iš viso iš atsakovės asmeninės sąskaitos bankui buvo pervesta 1 553,97 Eur, o iš ieškovo asmeninės sąskaitos – 11 542,73 Eur (b. l. 71–76, 80).
Teismas konstatavo, kad atsakovė iš savo asmeninių lėšų yra padengusi dalį kredito – 1 809,76 Eur (255,79 Eur + 1 553,97 Eur) ir ieškovas iš savo asmeninių lėšų yra padengęs dalį kredito – 11 542,73 Eur. Teismas padarė išvadą, jog atsakovė turi teisę regreso tvarka reikalauti iš ieškovo 904,88 Eur (1 809,76 Eur : 2), o ieškovas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovės 5 771,37 Eur (11 542,73 Eur : 2). Atlikus įskaitymą, teismas pripažino, kad atsakovė yra likusi skolinga ieškovui 4 866,49 Eur (5 771,37 Eur – 904,88 Eur) ir šią sumą priteisė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovė (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrindinį rašytinį dokumentą, tai yra notarinės formos buto pirkimo pardavimo sutartį, aiškina tik iš buto pardavėjų pusės. Tačiau minėtos pirkimo pardavimo sutarties 5 puslapyje yra neginčytinai užfiksuota, kad sutartį savo parašais patvirtino tiek buto pardavėjai tiek ir pirkėjai - R. D. ir T. D., taip pat šalys patvirtino, kad 26 000 Lt suma buvo sumokėta lygiomis dalimis. Teismui nebuvo pagrindo spėlioti ir daryti išvadas, prieštaraujančias rašytinam įrodymui - notarinės formos sutarčiai.
Šalys iki santuokos sudarymo gyveno sąlyginai trumpą laiką ir nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad šalys, būdamos nesusituokę, lygiomis dalimis dengė kreditą. Be to šalims, kaip bendraturčiams nuosavybės teise priklauso po ½ buto, esančio(duomenys neskelbtini). Kreditoriui AB SEB bankas šalys atsakingos solidariai ir šios prievolės sutartinis įvykdymo terminas nėra suėjęs, tai rodo, jog teismas privalėjo įvertinti ir sutarties nuostatas.
Apeliantė kredito dengimui asmeninėmis lėšomis apmokėjo 3324,77 euro iki santuokos sudarymo. Kredito dengimui panaudojo 9607,72 euro asmeninių lėšų ( 2008 m. rugsėjo 27 d. iš apeliantės asmeninės sąskaitos buvo pervesta 50000 Lt) Tai apeliantės lėšos, uždirbtos užsienyje. Taip pat apeliantė įmokėjo 1553,97 euro kredito dengimui šalims kartu negyvenant iki ieškovas pilnai padengė kreditą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad šalys duomenų apie asmenines santaupas ir gautas pajamas neteikė, todėl nėra faktinio pagrindo pripažinti, kad kuri nors šalis didesne dalimi prisidėjo prie kredito dengimo. Atsižvelgdama į tai apeliantė, remdamasi CPK 314 straipsnyje numatyta apeliacinės instancijos teismo teise ir pareiga priimti šalių pateikiamus naujus įrodymus, kai jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, teikia įrodymus, tiesiogiai susijusius su klaidingomis pirmosios instancijos teismo išvadomis: AB SEB banko Marijampolės filialo kredito komiteto sprendimą suteikti būsto kredito paskolą, kuriame fiksuota, kad klientės partneris nedirba ir tik planuoja dirbti Marijampolės pataisos namuose, kredito paraišką ir pasiūlymą sudaryti darbo sutartį užsienyje, kurioje užfiksuotos apeliantei siūlomos pajamos, apeliantės prašymas bankui leisti grąžinti anksčiau laiko dalį paskolos.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovas iš savo asmeninių lėšų vienam iš jo savininkų sumokėjo dalį ginčo buto pardavimo kainos, t. y. 24 000 Lt (6 950,88 Eur ), todėl apeliantės teiginys, jog šalys sumokėjo 24 000 Lt, lygiomis dalimis pasirašant sutartį, yra visiškai nepagrįstas, be to, prieštarauja protingumo principui.
Akivaizdu ir tai, kad 2007 m. kovo 21 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. BRM-1719 buvo notaro paruošta kaip standartinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, todėl tiek ginčo buto pardavėjai, tiek pirkėjai dėl informacijos, patirties, specialiųjų žinių stokos pasirašė šią sutartį tokio turinio, kokį surašė notaras, todėl tokios sutarties sąlygos, kuri prieštarauja elementariai logikai ir protingumo principui, negalima vertinti vien tik formaliai.
Ieškovas ir apeliantė nuo 2007 m. birželio 26 d. ginčo bute apsigyveno kartu. Ieškovas ginčo bute deklaravo savo gyvenamąją vietą. Ieškovas ir apeliantė 2008 m. rugpjūčio 8 d. susituokė. Ieškovas ir apeliantė iki santuokos sudarymo nuolat gyveno ilgiau nei metus, todėl teigti, kad šalys iki santuokos sudarymo gyveno sąlyginai trumpą laiką, apeliantė neturi jokio pagrįsto pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas ginčo atveju turėjo faktinį ir juridinį pagrindą kvalifikuoti tarp šalių nuo 2007 m. birželio 26 d. iki 2008 m. rugpjūčio 8 d. susiklosčiusius santykius kaip jungtinę veiklą (partnerystę) ir tuo pagrindu padaryti pagrįstą išvadą, kad „<...> šalys nuo 2007 m. birželio 26 d. iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. vesdamos bendrą ūkį, nors ir būdamos nesusituokę, lygiomis dalimis dengė ir kreditą (CK 6.970 straipsnis).“
Ieškovas, kaip solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas, turi regreso teisę reikalauti iš apeliantės, kaip bendraskolės, lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį. Apeliantės argumentas, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantė yra sumokėjusi didesnę pusę prievolės, yra visiškai nepagrįstas, kadangi tokį apeliantės teiginį motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė naujus įrodymus: 2007 m. kovo 5 d. SEB Vilniaus banko Marijampolės filialo kredito komiteto posėdžio protokolą; kreditui gauti paraišką, atsakovės R. D. 2008 m. rugsėjo 1 d. prašymą leisti anksčiau laiko grąžinti kreditą; 2006 m. balandžio 4 d. įmonės „Bespak“ laišką R. D. (b.l.123-132).
Pagal CPK 314 straipsnį viena iš išlygų, kuomet nauji įrodymai gali būti priimami apeliacinės instancijos teisme, yra tai, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo yra pasisakyta, jog sprendžiant dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme, būtina atsižvelgti į tai, kad teismas ginčą nagrinėja ne formaliai, bet vykdydamas konstitucinį imperatyvą – vykdo teisingumą. Tai lemia, kad teismo atsisakymas priimti, kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį bylai svarbią įrodomąją reikšmę įrodymą, nuo kurio priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013). Be to, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui teikiami įrodymai taip pat turi atitikti sąsajumo kriterijų, įtvirtintą CPK 180 straipsnyje.
Nagrinėjamu atveju apeliantė naujų įrodymų pateikimo būtinybę motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, jog šalys neteikė duomenų apie savo asmenines santaupas ir gautas pajamas, todėl nebuvo pagrindo pripažinti kurią nors šalį didesne dalimi prisidėjus prie kredito dengimo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės teikiamo įrodymo sąsajas su nagrinėjama byla, sprendžia, kad apeliantės teikiami įrodymai yra susiję su byloje nustatinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis ir sprendžiamais klausimais, todėl teikiami įrodymai priimami ir vertinami. Apeliantė naujus įrodymus pateikė kartu su apeliaciniu skundu, skundas su priedais buvo išsiųstas ieškovui įpareigojant pateikti atsiliepimą ( b.l. 135). Bylos duomenys patvirtina, kad skundas su naujais įrodymais buvo tinkamai įteiktas ieškovui, iš jo atstovo advokato gautas atsiliepimas su pareikšta nuomone dėl naujų įrodymų ( b.l. 138-145), todėl pagrindo atidėti teismo posėdį nėra ir byla gali būti nagrinėjama iš esmės.
Dėl 3185,82 euro kompensacijos priteisimo
Apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą motyvuodama, kad teismas be pagrindo atmetė notariškai patvirtintą įrodymą - 2007 m. kovo 21 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punkte įrašytą sąlygą, kad buto pardavėjai R. U. ir A. U. gavo 24 000 Lt lygiomis dalimis iš pirkėjų R. D. ir T. D.. Su tokiu apeliantės argumentu sutikti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi ne prielaidomis ar spėliojimais, bet kitu rašytiniu įrodymu, pateiktu ieškovo – 2007 m. kovo 21 d. mokėjimo nurodymu pervesti 24 000 litų iš ieškovo T. D. sąskaitos į buto pardavėjos R. U. sąskaitą (b.l.2). Teismui suteikta diskrecija vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais ( CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Apeliantė nepateikė įrodymų, kad ji iki 2007 m. kovo 21 d. būtų kokia nors forma perdavusi ieškovui 24 000 litų ar kitą pinigų sumą. Nei šioje byloje, nei anksčiau išnagrinėtoje šalių santuokos nutraukimo byloje (Lazdijų rajono apylinkės teismo Nr. 2-165-780/2014) nėra nustatyta aplinkybių, kad šalys iki 2007 m. kovo 26 d. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad ieškovo sumokėti 24 000 Lt buvo šalių bendrai įgyti (uždirbti ar kitu būdu gauti) pinigai.
Sutiktina su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą dėstoma pozicija, kad ginčo buto 2007 m. kovo 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punkte patvirtinama, kad buto pardavėjai R. U. ir A. U. lygiomis dalimis gavo sumokėtą kainos dalį ( b.l.88). Tuo tarpu pirkėjai mokėjo kiekvienas atskirai, ir pirminiai dokumentai leido teismui spręsti, kas konkrečiai ir kokią sumą mokėjo.
Dėl 4866,49 Eur skolos priteisimo
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2007 m. kovo 26 d. SEB bankas suteikė kreditą R. D. ir T. D.. Kreditavimo sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad kredito gavėjų prievolės yra solidarios, todėl bankas turi teisę reikalauti, kad prievoles įvykdytų tiek visi ar keli kredito gavėjai bendrai, tiek ir bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek jas visas, tiek jų dalį ( b.l. 14). Kredito sutarties 4.11 punktas nustatė, kad jeigu kreditas ar jo dalis grąžinama anksčiau, negu grafike nustatytas terminas, ir kredito ar jo dalies grąžinimo diena nėra palūkanų keitimo diena arba grąžinama kito banko kredito lėšomis, reikia sumokėti bankui 1 procento prieš terminą grąžinamos kredito sumos mokestį. Mokestis už kredito ar jo dalies grąžinimą anksčiau, negu grafike nustatytas terminas, turi būti sumokėtas kredito grąžinimo prieš laiką dieną ( b.l.16).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad vienas iš solidarių skolininkų arba jie abu turėjo teisę grąžinti kreditą anksčiau nustatyto termino. Jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui ( CK 6.6 straipsnio 7 dalis). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai arba sutartis ( CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Kadangi SEB banko ir šalių sudaryta kredito suteikimo sutartis numatė galimybę grąžinti kreditą anksčiau laiko, ir ieškovas šia teise pasinaudojo, atsakovė negali pareikšti ieškovui atsikirtimų, kad ji (viena iš solidarių skolininkų) neturėjo pareigos grąžinti kreditą anksčiau laiko, nes toks atsikirtimas prieštarautų šalių sudaryto kredito sutarties 4.11 punktui, kas reikštų, kad pradiniam kreditoriui tokių atsikirtimų reikšti nebuvo galima ( CK 6.9 straipsnio 4 dalis).
Todėl kolegija atmeta apeliantės skundo argumentą, kad ieškovas, grąžinęs kreditą anksčiau termino, negali įgyti daugiau teisių, negu kad turėjo kreditą suteikęs bankas. Atsakovė, sutikdama imti kreditą kartu su ieškovu kaip solidari skolininkė turėjo suprasti pasekmes, finansinę riziką ir galimybę, kad kitas skolininkas gali grąžinti kreditą anksčiau laiko. Apeliantei neužkertamas kelias gauti asmeninį kreditą ir atsiskaityti su ieškovu.
Apeliantė savo skunde nurodė, kad šalys iki santuokos sudarymo gyveno sąlyginai trumpą laiką, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad šalys, būdamos nesusituokę, lygiomis dalimis dengė kreditą. Su tokiu apeliantės teiginiu sutikti nėra pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. B. U., bylos Nr. 3K-3-553/2010; kt.). Šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė įrodymus ir pagrįstai rėmėsi ieškovo ir atsakovės atstovo paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (pažyma apie ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimą, sutartys dėl elektros energijos tiekimo, gamtinių dujų pirkimo, kabelinės televizijos paslaugų, mokėjimai už pateiktas paslaugas (b.l.92-102)), todėl padarė pagrįstą išvadą, kad šalys bendrai pradėjo gyventi 2007 m. birželio 26 d., t.y. dar iki santuokos sudarymo.
Tarp šalių nėra ginčo, kad butą jos nusprendė įgyti po ½ dalį ir kad paėmė banko kreditą kaip solidarūs skolininkai. Tarp šalių kilo ginčas, iš kokių lėšų buvo grąžinamas kreditas laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 26 d. iki santuokos sudarymo, t.y. 2008 m. rugpjūčio 8 d.
CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Paneigti šią prezumpciją turėjo atsakovė, kuri teigia, kad iki santuokos turėjo asmeninių lėšų, iš kurių dengė kreditą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė šios prezumpcijos nepaneigė, nes pateikė savo banko sąskaitos išklotinę, iš kurios matyti, kad 2008 m. rugpjūčio 7 d. likutis jos sąskaitoje buvo 35 173,56 Lt ( b.l.54), tačiau nebuvo pateikta duomenų, koks sąskaitos likutis buvo 2007 m. birželio 26 d., kai šalys pradėjo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį. Ieškovas 2016 m. liepos 20 d. teismo posėdžio metu teigė, kad bendro gyvenimo pradžioje atsakovė pinigų neturėjo ( garso įrašas nuo 3:30 minutės). Atsakovės prie apeliacinio skundo naujai pateikti įrodymai CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatytos prezumpcijos nepaneigia, nes atsakovei 2006 m. balandžio 4 d. rašytas įmonės „Bespak“ laiškas, kviečiantis sudaryti darbo sutartį, neįrodo, kad ji sudarė darbo sutartį, realiai dirbo, gavo pajamas ir jas turėjo išsaugojusi iki 2007 m. birželio 26 d. ( b.l. 128-132). Kitas pateiktas įrodymas – paraiška kreditui gauti, kurioje nurodoma, kad atsakovės partneris šiuo metu nedirba, tačiau nuo 2007 m. balandžio 1 d. dirbs Marijampolės pataisos namuose sargybos viršininku, anksčiau dirbo vyr. prižiūrėtoju, neįrodo, kad būtent atsakovė buvo sukaupusi didelę pinigų sumą iki pradėdama bendrai gyventi su ieškovu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš dalies atmeta apeliantės skundo teiginį, kad kredito dengimui asmeninėmis lėšomis ji apmokėjo 3324,77 euro iki santuokos sudarymo. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantės asmeninėmis lėšomis gali būti laikoma 2000 Lt ( 579 Eur) avansinė įmoka buto pardavėjai ir 255,79 Eur įmoka iki šalims pradedant gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį (iš viso 835,03 Eur). Tačiau antruoju laikotarpiu, šalims jau pradėjus gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį sumokėta įmoka (2489,57 Eur) pagrįstai buvo vertinama kaip jų sumokėta lygiomis dalimis, t.y. po 1244,79 Eur iš kiekvieno ( žr. 30 pastraipą).
Apeliantė savo skunde teigia, kad ji kredito dengimui panaudojo 9607,72 euro asmeninių lėšų (2008 m. rugsėjo 27 d. iš apeliantės asmeninės sąskaitos buvo pervesta 50000 Lt) ir kad tai yra apeliantės lėšos, uždirbtos užsienyje. Kaip jau minėta, apeliantė neįrodė, kad šios lėšos buvo uždirbtos užsienyje ir buvo atsakovės banko sąskaitoje iki šalims pradedant gyventi kartu. Ieškovas banko sąskaitoje 2008 m. rugpjūčio 1 d. turėjo 23 745,66 Lt ( b.l. 94). Vadinasi, iš apeliantės sąskaitos 2008 m. rugsėjo 27 d. atlikta 50 000 Lt įmoka, esant nepaneigtai CK 6.970 straipsnyje nustatytai prezumpcijai dėl ankstesnio ikisantuokinio bendro gyvenimo laikotarpio, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo laikoma santuokos metu įgytu turtu ir bendra sutuoktinių nuosavybe ( CK 3.88 straipsnis).
Sutiktina su apeliantės teiginiu, kad ji įmokėjo 1553,97 euro kredito dengimui šalims kartu negyvenant iki ieškovas visiškai padengė kreditą, tą pripažino ir pirmosios instancijos teismas, kuris suskaičiavo ir paskirstė sumokėtas bankui kredito įmokas konstatuodamas, kad ketvirtuoju laikotarpiu apeliantė sumokėjo 1553,97 Eur, o ieškovas - 11 542,73 Eur kredito įmokų. Atlikęs įskaitymą, pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 4866,49 Eur skolos ( CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (Civilinio kodekso 6.9 straipsnį, 3.88 straipsnį, 6.970 straipsnį), tinkamai įvertino įrodymus, padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, todėl priimto sprendimo keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinį skundą atmetus bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas. Ieškovas pateikė duomenis apie apeliacinėje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas ( 400 Eur, b.l. 137), todėl jos priteistinos ieškovui iš atsakovės ( CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui T. D., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur ( keturis šimtus eurų) advokato pagalbos išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.