Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Priešieškiniu ir teismo posėdžio metu patikslintais reikalavimais (dėl kompensacijos už ieškovo parduotą automobilį) atsakovė R. D. prašo:

1) santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini)sav. administracijos CMS, akto įrašo Nr. 294, nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės;

2) padalinti san­­­tuokos metu įgytą turtą:

2.1) R. D. asmeninės nuosavybės teise priteisti automobilį VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini);

2.2) T. D. asmeninės nuosavybės teise priteisti:

2.2.1) žemės skly­pą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3,1476 ha ploto, kurio vertė 7 310 Lt, žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,3998 ha ploto, kurio vertė 3 480 Lt, žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2,8186 ha ploto, kurio vertė 6 550 Lt, esančius (duomenys neskelbtini), že­mės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,2622 ha ploto, kurio vertė 2 310 Lt, pastatus – gy­ve­na­mąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 10 500 Lt, tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1 070 Lt, daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 862 Lt, lauko vir­tu­vę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 325 Lt, kalvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios ver­tė 105 Lt, esančius (duomenys neskelbtini), R. D. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokant 50 000 Lt piniginę kompensaciją;

2.2.2) gara­­žą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 8 890 vertės, išmo­­­­kant 4 445 Lt piniginę kompensaciją R. D.;

2.3) kiekvieno asmenine nuosavybe yra laikomos bankų sąskaitose esančios piniginės lėšos;

3) įpareigoti T. D. grąžinti R. D. 5 500 Lt už jo parduotą automobilį VW Touran, v/n (duomenys neskelbtini)

4) po santuokos nutraukimo R. D. palikti ikisan­tuo­­­kinę pavardę – „D.“;

8) priteisti iš T. D. turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalys sutaria dėl santuokos nutraukimo pagrindo, nes tiek ieškiniu, tiek priešieškiniu abu sutuoktiniai prašo nutraukti santuoką dėl jų abiejų kaltės. Todėl nesant ginčo dėl šių reikalavimų šalių santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės (Civilinio kodekso (toliau CK) 3.60 str. 2 d.).

Sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę (CK 3.69 str. 1 d.), todėl atsakovės reikalavimas palikti jai ikisantuokinę pavardė, o ieškovo reikalavimas palikti jam santuokinę pavardę yra tenkinti.

Tarp šalių ginčas kilo tik dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto sudėties, t. y. dalytino turto visumos, jo vertės ir priteistinų kompensacijų dydžio.

Pagal CK 3.118 str. 1 d., 2 d., dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas, taip pat bendros sutuoktinių prievolės. Remiantis CK 3.67 str. 1 d., 3.127 str. 1 d., santuokos nutraukimo byloje dalijamas tik tas turtas, kuris buvo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas Nr. 3K-P-186/2010, nutartys Nr. 3K-3-207/2009, Nr. 3K-3-113/2011). Teismų praktikoje dalytino turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas Nr. 3K-P-186/2010). Todėl atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, sudarant dalytino turto balansą, pirmiausiai atmestini ieškovo reikalavimai padalyti tą turtą, kuris nėra dalintinas nutraukiant santuoką, o taip pat ir reikalavimai padalyti tokį turtą, kurio bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo ieškovas neįrodė.

Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar turi būti dalijamos iš atsakovės R. D. individualios veiklos 2013 metais gautos ir jos metinėje pajamų deklaracijoje deklaruotos pajamos, kurių suma yra 42 456 Lt (II t., b. l. 24-28). Taip pat šalys nesutaria ar turi būti dalijama didžioji dauguma kilnojamųjų daiktų.

Sprendžiant šį ginčą reikia atsižvelgti į tai, kad šalių santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 10), o byla dėl santuokos nutraukimo buvo iškelta 2014 m. sausio 31 d. (I t., b. l. 3) (CPK 137 str. 1 d.). Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl nustatant šioje byloje dalytiną turtą reikia nustatyti ar jis buvo įgytas po 2008 m rugpjūčio 8 dienos ir ar šalys jį dar turėjo 2014 m. sausio 31 d. Sprendžiant dėl atsakovės individualios veiklos 2013 metais gautų pajamų padalijimo teismas pripažįsta, kad tokios pajamos iš tiesų buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nepriklausomai nuo to, kad jos gautos iš atsakovės vykdytos individualios veiklos (II t., b. l. 7, 24-28), nes remiantis CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija, kad visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu, taip pat CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktų nuostatomis, pajamos iš santuokoje vykdytos individualios veiklos yra abiejų sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė net ir tuo atveju, jeigu individualia veikla vertėsi viena atsakovė. Pagal bendrąją taisyklę, faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais (CK 3.89 str. 2 d.). Atsakovė leistinais įrodymais nepaneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dėl šių piniginių lėšų, todėl ieškovas yra teisus laikydamas jas bendromis sutuoktinių pajamomis. Tačiau iš atsakovės banko sąskaitų (II t., b. l. 60-61, 105-122) matyti, kad 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. iš esmės ieškinio padavimo metu, atsakovės banko sąskaitose jau nebuvo ieškovo prašomų padalyti 42 456 Lt, kurie yra nurodyti jos 2013 m. metinėje pajamų deklaracijoje. Dvejose atsakovės banko sąskaitose 2013 m. gruodžio 31 d. iš viso buvo tik 1 142,46 Lt likutis (384,63 Lt + 757,83 Lt). Tai reiškia, kad iš individualios veiklos per 2013 metus gautos pajamos tais pačiais metais buvo išleistos (panaudotos) šalims dar esant santuokoje ir santuokos nutraukimo bylos iškėlimo metu tokio dalytino turto jau nebuvo. Todėl šios pajamos negali būti laikomos dalytinu turtu, kaip savo ieškinyje nurodo ieškovas, ir į turto balansą neįtrauktinos. Priešingu atveju, sutinkant su ieškovo argumentais, atsakovė taip pat turėtų teisę reikalauti padalyti visas ieškovo pajamas, gautas kaip jo darbo užmokestis per tam tikrą laiką, nepriklausomai nuo to, ar jos jau buvo išleistos ar dar ne iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Tačiau kaip minėta, santuokos metu suvartoto turto padalijimo nutraukiant santuoką įstatymas nenumato, nes santuokos nutraukimas yra pagrindas padalyti tik tokį turtą, kuris buvo bylos iškėlimo momentu.

Sprendžiant kilusį ginčą dėl kilnojamųjų daiktų padalijimo pirmiausiai pabrėžtina, kad bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) turi sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas Nr. 3K-P-186/2010). Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau CPK ) 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą įrodyti atitinkamas aplinkybes privalo tą šalis, kuri teigia, o ne ta kuri neigia. Šioje byloje ieškovas reikalauja padalyti ieškinyje nurodytus kilnojamuosius daiktus ir teigia, kad jie yra įgyti santuokoje, o atsakovė neigia šią aplinkybę ir tvirtina, kad beveik visi šie daiktai yra įgyti dar iki santuokos arba yra dovanoti jai ir jos dukrai, t. y. jie yra asmeninė nuosavybė. Tai reiškia, kad ieškovas, remdamasis minėta CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija, kad visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, gali reikalauti padalyti ieškinyje nurodytus daiktus, tačiau pirmiausiai jis turi įrodyti, kad jie buvo įgyti santuokos metu. Šį savo reikalavimą ieškovas byloje įrodinėjo vien tik savo paaiškinimu, tačiau atsakovei neigiant tokį ieškovo paaiškinimą, jis turėjo pateikti papildomų įrodymų savo reikalavimui pagrįsti. Tokių įrodymų ieškovas nepateikė. Priešingai, jis prieštaravo atsakovės prašymui baigus įrodymų tyrimą atidėti bylos nagrinėjimą dėl papildomų įrodymų pateikimo ir prašė priimti teismo sprendimą remiantis šalių pateiktais įrodymais. Tuo tarpu atsakovės paaiškinimą, kad visus ieškovo prašomus dalyti baldus šalys įsigijo dar iki santuokos sudarymo patvirtina ir įrodymai apie šalims priklausančio buto įsigijimo aplinkybes. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad butą, kuriame yra ginčo daiktai, šalys nusipirko 2007-03-21 (I t., b. l. 30-31). Tuo tarpu šalių santuoka buvo sudaryta tik (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus 1 metams ir beveik 5 mėnesiams nuo buto įsigijimo. Todėl atsakovės paaiškinimas apie ginčo objektu esančių daiktų įsigijimo laiką yra visiškai logiškas ir įtikinantis, o ieškovo paaiškinimas atsakovės paaiškinimo niekaip nepaneigia. Akivaizdu, jog įsigijus butą, kuriame šalys ir gyveno, jį reikėjo įsirengti ir apstatyti baldais kaip galima greičiau, nes tai yra būtina normalių gyvenimo sąlygų susikūrimui, o ieškovas patvirtino, kad jo pajamos visada leido šalims patenkinti visus savo poreikius. Todėl ieškovo paaiškinimas, kad šiam butui reikalingi baldai buvo įsigyti santuokoje, t. y. praėjus beveik pusantrų metų nuo buto įsigijimo, yra neįtikinantis ir neatitinkantis nustatytų aplinkybių, nes ieškovas neįrodė kodėl abiems sutuoktiniams dirbant ir gaunant pakankamas pajamas jų šeima beveik pusantrų metų turėjo gyventi be reikalingų baldų ir buitinių prietaisų. Be to, ieškinyje prašoma padalyti vaiko lova yra nedalytinas turtas pagal CK 3.120 straipsnio 1 dalį, nes jis skirtas šiame bute gyvenančio nepilnamečio atsakovės vaiko poreikiams tenkinti.

Ieškovas taip pat nepateikė ir jokių įrodymų, paneigiančių atsakovės paaiškinimą, kad jo nurodomi du fotoaparatai ir vienas televizorius „Samsung“ yra dovanos atsakovei ir jos dukrai, kad navigacija ir videokamera buvo pirktos ne santuokoje, kad navigacija yra sugedusi ir neveikianti, todėl neturi vertės kaip dalytinas turtas, kurio vertė būtų reikšminga kompensacijų nustatymui. Pažymėtina, kad šalių ginčas kyla dėl daiktų, esančių jiems priklausančiame bute, kuris įgytas iki santuokos, todėl pats butas nėra bendrosios jungtinės nuosavybės teise šalims priklausantis turtas ir jis pagrįstai ieškovo nėra įtrauktas į dalytino turto balansą. Taip pat pabrėžtina, kad ieškovo pateiktame vaizdo įraše (III t., b. l. 54) matyti, jog atsakovė iš šalims priklausančios sodybos pasiėmė kai kuriuos daiktus, tačiau ji nurodo, kad tai yra jos motinos daiktai, o šiuos žodžius patvirtina ir su tuo sutinka pats vaizdo įrašą darantis ieškovas. Todėl šis vaizdo įrašas nepatvirtina, kad atsakovė iš šalių sodybos pasiėmė kokius nors sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius daiktus.

Atsižvelgiant į šalių pateiktus įrodymus teismas pripažįsta, kad ieškovas savo reikalavimų dalies dėl kilnojamųjų daiktų padalijimo pilnai neįrodė, todėl kilnojamieji daiktai, su kurių padalijimu nesutinka atsakovė, netrauktini į dalytino turto balansą.

Atsakovei pripažįstant, kad vienas televizorius, skalbimo mašina ir indaplovė buvo įgyti santuokoje, šie daiktai įtrauktini į dalytino turto balansą. Į šį balansą įtrauktinas ir iki šiol atsakovės vardu įregistruotas automobilis VW Golf, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 18), kurį savo ieškiniuose abi šalys prašo padalyti. Nors atsakovė nurodo, kad šiuo automobiliu naudojasi jos mama, o jis tik formaliai yra įregistruotas jos vardu, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Todėl preziumuojama, kad toks santuokos metu įgytas turtas yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuri turi būti padalyta nutraukiant santuoką. Taip pat dalytinu turtu yra visas šalims priklausantis nekilnojamasis turtas, įgytas santuokoje, kuris viešame registre įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tokį dalytiną turtą sudaro: 1) 3,1476 ha ploto žemės skly­pas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 1,3998 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) 2,8186 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini); 4) 0,2622 ha ploto že­mės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pastatais – gy­ve­na­muoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lauko vir­tu­ve, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kalve, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini); ir 5) gara­­žas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 19-29, 32).

Šalių prašomos priteisti kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimą, atsakovei išleidus šeimos sukauptus pinigus ir ieškovui pardavus automobilius, netrauktinos į dalytino turto balansą, nes turto balanso sudarymo metu šių pinigų jau nėra. Šių kompensacijų priteisimo klausimas bus sprendžiamas savarankiškai, ginčo sumų netraukiant į dalytino turto visumą, o atitinkamas kompensacijas įtraukiant į tarpusavio kompensacijų balansą.

Dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 str.). Ieškovas pateikė visų žemės sklypų ir sodybos nekilnojamojo turto vertinimo atskaitas, parengtas UAB „Dzūkas“, kurios patvirtina, kad bendra visų žemės sklypų ir sodybos pastatų rinkos vertė yra 83 000 Lt (17 000 Lt + 8 000 Lt + 19 000 + 39 000 Lt). Nors atsakovė savo priešieškinyje prašo šį turtą vertinti 100 000 Lt, tačiau priešingai nei ieškovas, savo reikalavimo nepagrindė jokiais įrodymais, patvirtinančiais, kad šio turto vertė yra tokia kaip nurodo ji. Kadangi viešame registre nurodyta šio turto vertė yra dar mažesnė nei ieškovo pateiktose nekilnojamojo turto vertinimo atskaitose, o abi šalys sutinka, kad viešo registro informacija neatitinka realios rinkos vertės, tai pripažintina, kad šio turto rinkos vertę įrodė ieškovas pateiktomis turto vertinimo ataskaitomis, kurių atsakovė nenuginčijo.

Dėl garažo vertės šalys sutaria ir pripažįsta, kad jo vertė atitinka viešame registre nurodytą vertę, tačiau tiek ieškinyje, tiek priešieškinyje šalys klaidingai nurodė garažo vertę – 8 890 Lt, kadangi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog garažo vidutinė rinkos vertė yra 8 640 Lt (I t., b. l. 32, III t., b. l. 75). Todėl būtent tokia viešame registre nurodyta garažo rinkos verte bus remiamasi padalijant šį turtą.

Į dalytino turto balansą įtraukto vieno televizoriaus, skalbimo mašinos, indaplovės ir automobilio VW Golf kainą šalys grindžia tik savo paaiškinimais, paremtais interneto skelbimuose nurodytomis kainomis, ir jokių kitų įrodymų šio turto vertei pagrįsti nepateikė. Ieškovas nurodo, kad jam prašomos priteisti skalbimo mašinos kaina yra 1 500 Lt, indaplovės - 1 000 Lt, televizoriaus - 700 Lt, o atsakovei prašomo priteisti automobilio VW Golf – 2 000 Lt. Atsakovė teigia, kad buitiniai prietaisai yra seni ir jų kaina apie 300 Lt kiekvieno, o automobilio – 500 Lt, nes žiemą net neužsiveda jo variklis ir jis naudojamas tik šiltuoju metų laiku. Nesant jokių kitų rašytinių įrodymų tokiems šalių paaiškinimams pagrįsti, šių daiktų vertė nustatytina atsižvelgiant į tai kurios šalies nurodyta turto vertė labiau atitinka internete skelbiamas tokios paskirties naudotų daiktų kainas.

Patikrinus vieno iš didžiausių internetinių skelbimų tinklapio www.skelbiu.lt duomenis nustatyta, kad naudotų skalbimo mašinų kainos svyruoja nuo 160 Lt iki 700 Lt, o 1 500 Lt kainuoja naujos arba itin brangių prekinių ženklų skalbimo mašinos. Naudotų indaplovių kainos svyruoja nuo 130 Lt iki 700 Lt, o nuo 1 000 Lt prasideda naujų arba itin brangių prekinių ženklų indaplovių kainos. Naudotų televizorių kainos svyruoja nuo 50 Lt iki 1 000 Lt, tačiau nuo 700 Lt prasideda didelės įstrižainės, mažai naudotų televizorių kainos. Patikrinus didžiausio naudotų automobilių internetinių skelbimų tinklapio www.auto.plius.lt duomenis nustatyta, kad 1994 m. gamybos automobilio VW Golf kainos svyruoja nuo 850 Lt iki 2 800 Lt, tačiau pigiausiai parduodami automobiliai turi techninių trūkumų. Įvertinus nurodytus duomenis pripažintina, kad ieškovo nurodyta buitinių prietaisų vertė yra gerokai didesnė nei statistiškai vidutinė tokių daiktų kaina rinkoje, o atsakovės nurodyta šių daiktų vertė labiau atitinka rinkos kainą. Iš esmės ieškovas nurodo didžiausias tokių daiktų kainas, o atsakovės nurodomos kainos artimesnės statistiniam kainų vidurkiui. Todėl įrodymus vertinant protingo žmogaus požiūriu, šalims nepateikus kitokių įrodymų dėl tikslesnės šių daiktų vertės, teismas vadovaujasi atsakovės nurodyta buitinių prietaisų verte ir televizorių, skalbimo mašiną bei indaplovę vertina po 300 Lt kiekvieną. Tuo tarpu automobilio vertę teisingiau nurodo ieškovas, nes net ir techniškai ne visai tvarkingi tokio pat senumo automobiliai kainuoja statistiškai apie 1 000 Lt, o ne 500 Lt kaip nurodo atsakovė. Todėl teismas pripažįsta, kad dalijant turtą automobilio VW Golf vertė laikytina - 1 000 Lt.

Šalys neginčija CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos ir sutaria, kad visas santuokoje įgytas turtas turi būti dalijamas po ½ dalį kiekvienam. Šalių ieškiniuose nurodytas dalytinas nekilnojamasis turtas, prašomas natūra priteisti ieškovui, atsakovei išmokant kompensaciją, lygią ½ turto vertės. Automobilį VW Golf abiejų šalių ieškiniuose prašoma priteisti atsakovei. Iki santuokos įgytame bute esančius buitinius prietaisus, išskyrus vieną televizorių, atsakovė prašo palikti jai, o ieškovas televizorių, skalbimo mašiną ir indaplovę prašo priteisti jam. Atsižvelgiant tokius šalių reikalavimus ir į nustatytas aplinkybes dėl faktinio šio turto naudojimo, teismas sprendžia, kad teisingiausia ir protingiausia ieškovui priteisti visą nekilnojamąjį turtą, kurio bendra vertė yra 91 640 Lt, ir vieną televizorių „Samsung“, kurio vertė 300 Lt, o atsakovei priteisti automobilį VW Golf, kurio vertė yra 1 000 Lt, skalbimo mašiną bei indaplovę, kurių bendra vertė 600 Lt, nes šiais daiktais faktiškai naudojasi ne ieškovas, o atsakovė. Tokiu būdu padalijus bendrą sutuoktinių turtą ieškovui tenka turto už 91 940 Lt (91 640 Lt + 300 Lt), o atsakovei tenka turto už 1 600 Lt (1 000 Lt + 600 Lt). Jeigu sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai šis sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją (CK 3.117 str. 3 d.). Kadangi ieškovui tenkančio turto vertė 90 340 Lt viršija atsakovei tenkančią turto vertę (91 940 Lt - 1 600 Lt), tai atsakovei iš ieškovo priteistina kompensacija, lygi ½ šios sumos, t. y. 45 170 Lt.

Ieškovas prašė dalijant turtą įvertinti ir pagal jo pasirašytus vekselius turimą skolą tretiesiems asmenims P. K. bei V. M. D., ir bendra 40 000 Lt skolos suma sumažinti jam tenkančio turto vertę, nuo kurios jis turi mokėti kompensaciją atsakovei, nes pagal jo reikalavimą jam lieka ir turtas ir visa skola.

CK 3.118 straipsnio 2 dalis numato, kad iš bendro sutuoktinių turto turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, o jeigu iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių (skolų) suma. Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendros sutuoktinių skolos, kurių įvykdymo terminai yra suėję, iš sutuoktinių priteisiamos tik tais atvejais, kai į bylą trečiaisiais asmenimis su savarankiškais reikalavimais įstoja sutuoktinių kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas Nr. 3K-P-186/2010). Šiuo atveju sutuoktinių kreditoriai P. K. ir V. M. D. nereiškia savarankiškų reikalavimų priteisti iš sutuoktinių jiems paskolintus pinigus. Jie prašo tik pripažinti pagal ieškovo pasirašytus paprastuosius vekselius turimą įsipareigojimą solidaria sutuoktinių prievole. Todėl teismas negali priteisti iš sutuoktinio (ių) skolos tretiesiems asmenims, kurie to nereikalauja, ir šios skolos suma sumažinti dalytino turto vertę.

Šioje byloje kilo ginčas dėl prievolės pagal ieškovo pasirašytus vekselius kval;ifikavimo ir jos padalijimo sutuoktiniams, nes ieškovas, iš esmės sutikdamas, kad ši prievolė yra solidari sutuoktinių prievolė ir įrodinėdamas šios prievolės solidarumą šeimos poreikių iš pasiskolintų pinigų tenkinimu, prašo šią prievolę pripažinti jo asmenine prievole, o patys kreditoriai P. K. ir V. M. D. šią prievolę prašo pripažinti solidaria sutuoktinių prievole. Pažymėtina, kad atsakovė jokių reikalavimų dėl šios prievolės kvalifikavimo ir padalijimo priešieškinyje nepareiškė, tačiau pagal abu vekselius ieškovo gautas paskolas ginčijo savo paaiškinimais ir prašė iš viso šių skolų nepripažinti, teigdama, kad jos yra fiktyvios.

Sprendžiant kilusį ginčą dėl prievolės pobūdžio ir jos padalijimo, pirmiausiai būtina kvalifikuoti prievolę, kylančią iš ieškovo pasirašytų paprastųjų vekselių, kuriais jis įsipareigojo sumokėti P. K. ir V. M. D. po 20 000 Lt (I t., b. l. 15, 16). Pabrėžtina, kad atsakovė nepareiškė reikalavimų pripažinti ieškovo pasirašytų vekselių negaliojančiais ir nepateikė jokių įrodymų šiems sandoriams nuginčyti, o kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 3.96 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, jog sutuoktinių sudaryti sandoriai be kito sutuoktinio sutikimo yra ne niekiniai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o nuginčijami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-565/2006, 3K-3-408/2011).

Šiuo atveju tretieji asmenys P. K. bei V. M. D. patvirtino, jog pinigus ieškovui jie paskolino sodybos remontui. Nors atsakovė teigė, kad tretieji asmenys neturėjo tokių lėšų, kurias galėjo paskolinti ieškovui, tačiau savo paaiškinimui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Tuo tarpu P. K. pateikė pažymą apie jo darbo užmokestį, iš kurios matyti, kad jis dirba ir ilgą laiką iki pinigų paskolinimo gaudavo pakankamai didelį darbo užmokestį (III t., b. l. 59-60), o V. M. D. paaiškino, kad ji pardavė namą ir turėjo pinigų, kuriuos paskolino ieškovui. Šį V. M. D. paaiškinimą patvirtina viešo registro duomenys (CPK 179 str. 3 d.), iš kurių matyti, kad ji iš tiesų 2006-07-10 pardavė 305,40 kv. m. ploto namą su žemės sklypu Marijampolės mieste, o šio namo vidutinė rinkos vertė viešame registre nurodyta 260 762 Lt, žemės sklypo vertė – 14 148 Lt. Tokie duomenys patvirtina trečiųjų asmenų paaiškinimus, kad jie turėjo sukaupę pinigų ir turėjo galimybę paskolinti ieškovui po 20 000 Lt. Remiantis šiais įrodymais atmestinas kaip neįrodytas atsakovės argumentas, kad ieškovo vekseliai buvo pasirašyti tik dėl akių, siekiant sumažinti atsakovei mokėtiną kompensaciją už jai tenkančią mažesnę turto dalį, nes ji to neįrodė.

Vertinant pačios prievolės pagal ieškovo pasirašytus vekselius pobūdį pažymėtina, kad tiek šalys, tiek tretieji asmenys patvirtina, jog atsakovė nedalyvavo ieškovui pasirašant abu vekselius ir savo sutikimo tam nedavė, o pagal vekselius skolą grąžinti įsipareigojo ieškovas. Tačiau CK 3.92 straipsnio 3 dalyje yra numatyta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kito sutuoktinio prezumpcija kaip tik ir yra nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas Nr. 3K-P-186/2010). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Tačiau pažymėtina, kad minėta prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės savaime yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Tai reiškia, kad atsakovės sutikimo nebuvimas ieškovui skolinantis pinigus iš trečiųjų asmenų neapriboja kreditorių teisės reikalauti prievolės įvykdymo iš abiejų sutuoktinių ir prašyti jų prievolę pripažinti solidaria. Tokį reikalavimą kreditoriai gali reikšti, jeigu įrodys, kad pinigai buvo pasiskolinti ir panaudoti šeimos poreikiams. Šiuo atveju prievolės kvalifikavimui esminę reikšmę turi tikslas kuriam vienas sutuoktinis skolinosi pinigus ir šių pinigų panaudojimo aplinkybės.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad prie bendrų sutuoktinių prievolių priskiriamos ir tos prievolės, kurios atsiranda iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas Nr. 3K-P-186/2010). Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurias šie paprastai įgyja veikdami šeimos interesais, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Dėl to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vekselio (paskolos sutarties) pagrindu kylanti prievolė gali būti laikoma solidariąja, jeigu nustatoma, kad lėšos panaudotos šeimos interesais (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ar bendro turto tvarkymui (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei konstatavus, jog konkrečiu atveju taikytinas lex specialis įtvirtintas solidariosios prievolės atsiradimo pagrindas (CK 3.109 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-682/2013). Aukščiausiasis teismas pažymi, kad sutuoktinių atsakomybės solidarumas gali būti dvejopo pobūdžio. Pirma, solidarioji sutuoktinių civilinė atsakomybė gali kilti iš solidariosios jų prievolės (CK 6.6 straipsnis), tokiais atvejais tiek pati prievolė nuo sukūrimo, tiek dėl jos nevykdymo ar netinkamo vykdymo kylanti sutuoktinių civilinė atsakomybė yra solidari. Antru atveju sutuoktinių solidarumas gali atsirasti tik jų civilinės atsakomybės už prievoles kontekste, kai sutuoktiniams kyla solidarioji pareiga atsakyti už bendromis pripažintų prievolių nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-682/2013). Šiuo atveju prievolė pagal ieškovo pasirašytus vekselius kaip tik ir priskirtina antrajam sutuoktinių atsakomybės solidarumo atvejui, nes ieškovas pinigus iš trečiųjų asmenų nors ir skolinosi be atsakovės sutikimo, tačiau tą darė bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios sodybos remontui, o pinigai faktiškai ir buvo panaudoti šiam tikslui. Sodybos remonto fakto ir remonto reikalingumo neginčija ir pati atsakovė, tą patvirtino ir jos pakviestas liudytojas A. S., kuris paliudijo, kad už remonto darbus jam mokėjo ieškovas, tą patvirtina ir ieškovo pateiktos nuotraukos apie įsigytos sodybos vaizdą iki remonto ir po jo (III t., b. l. 16, 55), tą patvirtina ir šios sodybos rinkos vertės padidėjimas po jos įsigijimo. Ieškovo pateikti kasos kvitai, prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitai patvirtina, kad po to kai ieškovas pasiskolino iš trečiųjų asmenų bendrą 40 000 Lt sumą, jis įvairių statybinių medžiagų, įrankių, prietaisų pirkimui ir remonto darbams išleido daugiau nei 57 000 Lt (III t., b. l. 29-53). Visuma šių įrodymų visiškai patvirtina ieškovo paaiškinimą, kad pinigus jis skolinosi sodybos remontui ir kad jo pasiskolinti pinigai buvo panaudoti ne jo asmeniniams poreikiams, o sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto remontui. Akivaizdu, jog šeimos sodybos remontui ieškovas panaudojo žymiai didesnę pinigų sumą nei skolinosi iš trečiųjų asmenų, todėl tai patvirtina pasiskolintų pinigų panaudojimo šeimos poreikiams faktą ir patvirtina, kad paskola buvo būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.109 str. 3 d.), o ieškovas, prisiimdami prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, elgėsi lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai kaip ir prisiimant asmenines prievoles (CK 3.109 str. 4 d.), nes pasiskolinta pinigų suma nebuvo didesnė nei reikalinga sodybos remontui ir buvo išleista pagal paskirtį.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes pripažintina, kad prievolė gražinti ieškovo pasiskolintus pinigus yra solidari abiejų sutuoktinių, nes ji buvo prisiimta šeimos interesais, yra susijusi su bendro turto tvarkymo išlaidomis (CK 3.109 str. 1 d. 2 p., 5 p.), o šie ieškovo sudaryti sandoriai buvo būtini išlaikyti šeimos namų ūkį ir sandorių kaina nebuvo aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 str. 2 d., 3 d.).

Kasacinis teismas galutinai yra suformavęs praktiką, kad padalijant bendrą sutuoktinių turtą solidariosios sutuoktinių prievolės pobūdis nesikeičia, jeigu nesutinka kreditorius. Pasisakydamas šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kai santuoka nutraukiama, solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-275/2007; Nr. 3K-3-410/2007; Nr. 3K-7-229/2009; plenarinės sesijos nutarimas Nr.3K-P-186/2010). Be to, kreditorių sutikimas dėl solidariųjų prievolių modifikavimo turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-7-173/2010; Nr. 3K-3-554/2011). Todėl sutuoktinių kreditoriams P. K. ir V. M. D. prašant pripažinti pagal ieškovo pasirašytus paprastuosius vekselius turimą įsipareigojimą solidaria sutuoktinių prievole, o atsakovei iš viso neigiant jos kaip solidarios skolininkės prievolę, ieškovo vienašališkas prašymas šią prievolę pripažinti jo asmenine prievole negali būti tenkinamas, nes tai pažeistų kreditorių interesus. Tuo tarpu trečiųjų asmenų P. K. ir V. M. D. prašymas šią prievolę pripažinti solidaria sutuoktinių prievole yra pagrįstas ir tenkintinas.

Kaip minėta, nutraukiant santuoką solidarios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir prieš kreditorius sutuoktiniai atsako solidariai. Tačiau tarpusavio reikalavimų vienas kitam požiūriu jų dalys bendroje prievolėje yra lygios (CK 6.9 str.). Akivaizdu, kad iš ieškovo pasiskolintų pinigų, suremontavus sutuoktinių sodybą jų bendro turto vertė padidėjo ir naudą turėjo abu sutuoktiniai. Todėl ir prievolę grąžinti skolą, panaudotą bendro turto remontui, jie turi abu. Tačiau solidarios prievolės suma negalima mažinti dalytino turto vertės, kaip to prašo ieškovas, nes tokiu atveju atsakovei tenkanti kompensacija už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį būtų sumažinta dvigubai, t. y. dėl sumažintos dalytino turto vertės ji gautų žymiai mažesnę kompensaciją ir dar kartu su ieškovu turėtų solidarią prievolę grąžinti skolą, kas reiškia, kad ieškovas turi teisę reikalauti jos lygia dalimi prisidėti prie skolos gražinimo.

Byloje taip pat reiškiami šalių reikalavimai išmokėti vienas kitam kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, kai bendrą jų turtą vienas iš jų panaudojo ne šeimos poreikiams. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 31 000 Lt, nes ši be jo žinios ir sutikimo išleido 62 000 Lt šeimos santaupų, buvusių atsakovės banko AB SEB bankas sąskaitoje, o atsakovė prašo priteisti iš ieškovo 5 500 Lt, nes šis už 11 000 Lt pardavė bendrą šeimos automobilį VW Touran, bet pinigus pasisėmė tik sau. Pažymėtina, kad atsakovė savo priešieškinyje nurodo ir antrą beveik tuo pat metu analogiškai ieškovo parduotą šeimos automobilį – VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bet formaliai reikalavimo dėl kompensacijos už jį priešieškinyje nepareiškė. Nepaisant to, teismas turi teisę išspręsti ir kompensacijos priteisimo už šį ieškovo parduotą automobilį klausimą, nes CPK 387 straipsnio 3 dalis šeimos bylose suteikia teismui teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. leidžia patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Šiuo atveju ieškovas pripažįsta sumažinęs bendrą turtą parduodamas abu aukščiau nurodytus automobilius ir sutinka, kad jis turi kompensuoti atsakovei pusę už juos gautų pinigų sumos, todėl kompensacijos atsakovei nepriteisimas už automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vien dėl to, kad ji formaliai nepareiškė tokio reikalavimo savo priešieškinyje, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), juo labiau, kad teismo posėdžio metu atsakovė prašė į jai priteistiną kompensaciją įtraukti ir pusę automobilio VW Passat, vertės.

Sprendžiant atsakovės prašomų kompensacijų priteisimo klausimą pažymėtina, kad VĮ „Regitra“ duomenys patvirtina, jog automobilis VW Touran, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovo T. D. vardu buvo įregistruotas 2013-08-21 ir išregistruotas 2013-10-03, o automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotas 2013-07-25 ir išregistruotas 2013-10-15 (I t., b. l. 132-135), t. y. šie automobiliai buvo įgyti santuokoje, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir buvo parduoti. Atsakovas pripažįsta, kad juos pardavė ir pinigus panaudojo ne šeimos poreikiams, nes su atsakove kartu jau negyveno. Tokiu atveju CK 3.98 straipsnio 3 dalis numato, kad sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su šio kodekso 3.109 straipsnyje numatytų bendrų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad automobilį VW Touran ieškovas pardavė už 11 000 Lt (II t., b. l. 57), todėl atsakovei iš jo priteistina 5 500 Lt kompensacija. Priešieškinyje nereikšdama reikalavimo dėl kompensacijos už automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimą atsakovė nepateikė ir įrodymo apie tikslią šio automobilio kainą, tačiau su patikslintu atsiliepimu pateikė skelbimą, kuriame automobilio VW Passat pardavimo kaina nurodoma 6 500 Lt (II t., b. l. 125). Todėl įvertinus visuotinai žinomą aplinkybę, kad naudotų automobilių rinkoje techniškai tvarkingi automobiliai parduodami statistiškai su iki 10 % procentų nuo pradinės kainos siekiančia nuolaida, priteisiant kompensaciją atsakovei šio automobilio vertė laikytina 5 850 Lt (6 500 Lt – 10 %). Todėl atsakovei iš ieškovo už šį automobilį priteistina 2 925 Lt kompensacija. Iš viso atsakovei iš ieškovo priteistina 8 425 Lt (5 500 Lt + 2 925 Lt) kompensacija už abu parduotus automobilius.

Sprendžiant ieškovo prašomos kompensacijos priteisimo klausimą pažymėtina, kad atsakovės banko AB SEB bankas sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas (II t., b. l. 105-120) patvirtina, kad 2013-04-22 atsakovė iš savo sąskaitos pervedė 55 000 Lt, o 2013-04-23 pervedė dar 3 000 Lt į I. V. sąskaitą. Taip pat iš šio banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovas T. D. 2013-04-26 dviem pavedimais po 2 000 Lt pervedė į atsakovės R. D. banko sąskaitą 4 000 Lt, o atsakovė šias pinigų sumas po dviejų dienų išgrynino bankomate. Tokiu būdu atsakovė per kelias dienas savo banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas sumažino 62 000 Lt. Kaip minėta, CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl remdamasis šia prezumpcija ieškovas pagrįstai teigia, kad atsakovės banko sąskaitoje buvę 62 000 Lt buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Atsikirsdama dėl šio reikalavimo atsakovė savo patikslintame atsiliepime į ieškinį (I t., b. l. 93-98) ir savo priešieškinyje (II t., b. l. 17-21) nurodo, kad kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybe yra bankų sąskaitose laikomos piniginės lėšos. Tuo tarpu teismo posėdžio metu atsakovė jau teigė, kad 62 000 Lt buvo jos sąskaitoje laikomos jos draugės I. V. lėšos, kurias ji iš užsienio perduodavo atsakovei grynais pinigais ir kaupė atsakovės sąskaitoje, nes dirbdama užsienyje I. V. savo banko sąskaitos neturėjo, su savo šeimos nariais nesutarė, todėl pinigus laikė pas atsakovę. Dėl ieškovo pervestų 4 000 Lt į atsakovės sąskaitą, pastaroji paaiškino, kad tai buvo ieškovo skolos gražinimas tai pačiai I. V., iš kurios lėšų atsakovė buvo paskolinusi ieškovui pinigų, reikalingų automobilių pirkimui. Pagal bendrąją taisyklę, faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais (CK 3.89 str. 2 d.). Atsakovė leistinais įrodymais nepaneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dėl jos banko sąskaitoje buvusių piniginių lėšų, o jos pačios paaiškinimai, skirtingai nei ieškovo, yra nenuoseklūs, prieštaringi ir jų neįmanoma patikrinti jokiais rašytiniais įrodymais, nes atsakovė pripažįsta, kad tokių įrodymų nėra. Pabrėžtina, kad atsakovės banko sąskaitos duomenys atitinka ieškovo, o ne atsakovės paaiškinimus dėl šioje sąskaitoje buvusių sukauptų pinigų. Ieškovas paaiškino, kad atsakovės sąskaitoje jie kaupė lėšas namo pirkimui ir į šią sąskaitą ieškovas taip pat pervesdavo pinigus arba duodavo atsakovei įnešti grynaisiais. Minėtos atsakovės banko sąskaitos duomenys iš tiesų patvirtina, kad per 2012-2013 metus ieškovas į šią sąskaitą pervedė 11 000 Lt (3 000 Lt + 4 000 Lt + 2 000 Lt + 2 000 Lt), o atsakovė, iki pinigų pervedimo I. V., į sąskaitą įnešė 28 600 Lt. Įvertinus tai, kad atsakovė per šį laikotarpį vertėsi individualia prekybos rūbais veikla, iš kurios bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios pajamos buvo gaunamos grynais pinigais, kuriuos atsakovė ir turėjo įnešti į savo banko sąskaitą, tokia pinigų kilmė ir jų patekimas į atsakovės banko sąskaitą atitinka ieškovo paaiškinimą. Faktas, kad atsakovė pati įnešdavo pinigus į savo sąskaitą neįrodo, kad tai buvo I. V. pinigai, nes net ir po to, kai 58 000 Lt atsakovė tariamai gražino I. V., atsakovė iki 2013 m. pabaigos ir toliau įnešinėjo pinigus į savo sąskaitą. Tai reiškia, kad atsakovės pinigų įnešimas į savo sąskaitą savaime nereiškia, kad jie buvo gauti iš I. V.. Be to, 2013-04-22 dienos atsakovės banko sąskaitos operacijos patvirtina, kad ji tą pačią dieną į savo sąskaitą per kelias operacijas įnešė 6 657 Lt, o I. V. pervedė 55 000 Lt. Todėl atsakovės paaiškinimas, kad pinigus grynaisiais ji gaudavo iš savo draugės, o po to pervedė pastarajai buto pirkimui yra visiškai nelogiškas, nes neaišku kodėl I. V. savo pinigų į savo sąskaitą negalėjo įnešti pati tiesiogiai, o turėjo juos duoti atsakovei, kad ši įneštų į savo sąskaitą ir iš karto juos pervestų į tos pačios I. V. sąskaitą. Taip pat nelogiškas ir visiškai neįtikinantis yra atsakovės paaiškinimas, kad I. V. ilgą laiką dirbdama užsienyje negalėjo turėti savo banko sąskaitos tiek užsienio valstybėje, tiek Lietuvoje, o didelę pinigų sumą atsakovės sąskaitoje sukaupė be jokių tai įrodančių rašytinių dokumentų. Akivaizdu, kad rūpestingi ir apdairūs žmonės su didelėmis pinigų sumomis tais nesielgia, o atsakovė neįrodė, kodėl I. V. būtų turėjusi pagrindą taip rizikingai elgtis.

Atsakovei nepaneigus prezumpcijos, kad jos banko sąskaitoje buvę 62 000 Lt priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir nustačius, kad šia suma ji sumažino bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, bendrą turtą panaudodama tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje numatytų bendrų prievolių vykdymu, ji privalo kompensuoti ieškovui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą (CK 3.98 str. 3 d.). Todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 31 000 Lt kompensacija.

Ieškovas patikslintu ieškiniu galutinai prašė priteisti jam nekilnojamojo ir kilnojamojo turto už 91 090 Lt, todėl nuo šios sumos mokėtinas 3 % žyminis mokestis už turtinius reikalavimus sudaro 2 733 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Už visus neturtinius reikalavimus mokamas 145 Lt žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 82 str. 1 d.). Viso ieškovas turėjo sumokėti 2 878 Lt žyminio mokesčio. Tačiau pateikdamas ieškinį ir patikslintą ieškinį ieškovas iš viso sumokėjo 4 698 Lt žyminio mokesčio (I t., b. l. 2, III t., b. l. 15), t. y. 1 820 Lt daugiau (4 698 Lt - 2 878 Lt ). Todėl ši permoka grąžintina ieškovui (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d.)