Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bei ieškovų R. T., P. T., S. T. ir J. T., atstovaujamų įstatyminės atstovės R. T., apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2107-262/2015 pagal ieškovų R. T., P. T., S. T. ir J. T., atstovaujamų įstatyminės atstovės R. T. (V. T. teisių perėmėjai), patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai R. T., P. T., S. T. ir J. T., atstovaujami įstatyminės atstovės R. T. (V. T. teisių perėmėjai), patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, po 21 222,62 Eur (73 277,47 Lt) kiekvienam turtinės ir neturtinės V. T. patirtos žalos atlyginimo.Ieškovai paaiškino, kad 2004 m. kovo 18 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas patenkino Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą ir V. T. iki 2004 m. balandžio 18 d. skyrė suėmimą dėl įtarimų, jog V. T. pagrobė didelę pinigų sumą iš AB „Hansa bankas“ Vilniaus regiono skyriaus Tuskulėnų klientų aptarnavimo poskyrio. Suėmimo terminas buvo nuolat pratęsiamas ir tik Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimi konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu negali būti pakankamu pagrindu toliau taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Suėmimas buvo pakeistas dviem kitomis kardomosiomis priemonėmis – rašytiniu pasižadėjimu neišvykti ir paso atėmimu. Vilniaus apygardos prokuratūros 2005 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas V. T. atžvilgiu buvo nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 straipsnio 2 punkto pagrindu, t. y. nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, o skundai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindo pakeitimo į BPK 212 straipsnio 1 punktą atmesti. 2013 m. kovo 7 d. V. T. mirė. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-3701-04 Vilniaus apygardos prokuratūros 2014 m. sausio 21 d. nutarimu buvo nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Ieškovai tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuratūros pareigūnai ir teismai pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, įtvirtintą ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalyje, bet ir BPK 1 straipsnio 1 dalyje. Ieškovai prašė priteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Ieškovai paaiškino, kad turtinę žalą sudaro butų kainų skirtumas (iki suėmimo taikymo V. T. ketino pirkti butą už 130 000 Lt, tačiau tik po ikiteisminio tyrimo nutraukimo analogiškas butas buvo įsigytas už 206 000 Lt), nuompinigiai už laikotarpį, kada šeima buvo priversta pratęsti buto nuomos terminą ir V. T. suėmimo laikotarpiu nemokėtas darbo užmokestis. Neturtinė žala grindžiama V. T. dvasiniais išgyvenimais, atsiradusiu netikrumo ir nesaugumo jausmu, dėl nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo pasitikėjimo valstybės saugomomis ir deklaruojamomis vertybėmis praradimu, taip pat esminiu gyvenimo kokybės pablogėjimu. Atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su pareikštu ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad valstybės institucijos ir konkrečiai prokuroras veikė neteisėtai bei pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą. Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Be to, ieškovai neįrodė žalos dydžio bei priežastinio ryšio tarp galimai neteisėtų veiksmų ir žalos.Atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareikštu ieškiniu taip pat nesutiko. Nurodė, kad suėmimu buvo siekiama užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Be to, pažymėjo, kad ieškovai nepagrindė prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžio.Atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareikštu ieškiniu taip pat nesutiko. Paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nustatyta tvarka, suėmimas buvo grindžiamas procesiniu ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimu ir buvo teisėtas, ikiteisminis tyrimas atliktas pagal įstatymą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nesilaikoma BPK nuostatų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovams iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 2 245 Eur turtinės žalos ir 11 585 Eur neturtinės žalos, lygiomis dalimis. Kita ieškinio dalis buvo atmesta.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors valstybė turi pareigą taikyti atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesines poveikio priemones asmeniui, kuris yra pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą, tačiau šių priemonių taikymas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatymas sieja valstybės prievolę atlyginti žalą, yra neteisėtas nuteisimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonės pritaikymas.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. T. 2004 m. kovo 18 d. buvo skirtas suėmimas iki 2004 m. balandžio 18 d., įtariant, kad 2004 m. sausio 6 d. jis su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis pagrobė didelę pinigų sumą įvairia valiuta. Bylos duomenimis ši kardomoji priemonė buvo nuolat pratęsiama ir tik Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimi nuspręsta panaikinti nurodytą kardomąją priemonę, paskiriant dvi kitas priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir paso paėmimą. Vilniaus apygardos prokuratūros 2005 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu baudžiamoji byla V. T. atžvilgiu buvo nutraukta, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos (BPK 212 straipsnio 2 punktas).Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog V. T. per du mėnesius nuo inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo iki kardomosios priemonės – suėmimo, paskyrimo būtų bandęs slėpti daiktus, galinčius turėti reikšmės tiriant nusikaltimą, paveikti liudytojus ir derinti savo parodymus su bendrininkais. Šių išvadų pagrindu, teismas pažymėjo, kad V. T. dalyvavimas ikiteisminiame tyrime galėjo būti užtikrintas švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Nutartys, kurių pagrindu V. T. taikyti suėmimai, priimtos formaliais pagrindais, nenustatant svarbių priežasčių griežčiausios kardomosios priemonės taikymui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėti veiksmai pasireiškė CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų, kadangi tirdami nusikalstamą veiką pareigūnai elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, neužtikrino greito ir išsamaus nusikalstamos veikos ištyrimo.Pasisakydamas dėl priteistino žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovų turtinė žala gali būti konstatuota tik kaip negautas V. T. darbo užmokestis, kadangi nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog būtent dėl suėmimo buvo nepasirašyta kreditavimo sutartis (neįsigytas nekilnojamasis turtas). Teismas taip pat nelaikė pagrįstu reikalavimą priteisti buto nuomos mokestį, nes tai nėra tiesioginiai nuostoliai susiję su V. T. suėmimu ir pareigūnų neteisėtais veiksmais. Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai neturtinę žalą kildina iš nepagrįsto pranešimo dėl sunkios nusikalstamos veikos įvykdymo pateikimo ir nepagrįstai taikytos procesinės prievartos priemonės, kadangi tai sukėlė V. T. tiesioginius teisių ir laisvų suvaržymus, esminį gyvenimo kokybės pablogėjimą. Žiniasklaidos paskleista informacija ne tik pažemino V. T. orumą, bet ir pakenkė jo ir šeimos reputacijai, jo vaikai bendraamžių buvo pravardžiuojami „banditvaikiais“. Teismas sprendė, kad tokios aplinkybės galėjo sukelti V. T. gilius dvasinius išgyvenimus ir emocinę depresiją, pabloginti gyvenimo kokybę. Atsižvelgdamas į teismų praktikoje dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo pateiktus išaiškinimus, teismas sprendė, kad ieškovų prašymas priteisti 200 000 Lt dydžio neturtinę žalą yra mažintinas iki 40 000 Lt (11 585 Eur).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovai R. T., P. T., S. T. ir J. T., atstovaujamas atstovės R. T. (V. T. teisių perėmėjai) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą, ieškinį tenkinant visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino turtinės žalos dydį nuo 21 222,62 Eur sumos kiekvienam ieškovui iki 2 245 Eur lygiomis dalimis. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiškas nuostolių atlyginimo principas. Šis principas reiškia status quo atstatymą, t. y. nukentėjusio atstatymą į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu nebūtų neteisėto neveikimo arba nebūtų buvę atlikti žalą sukėlę veiksmai. Buto neįsigijimą lėmė ne 2004 m. kovo 3 d. kreditavimo sutarties nepasirašymas, o visa eilė veiksmų, kuriuos sukėlė V. T. patraukimas baudžiamojoj atsakomybėn ir suėmimas. V. T. patraukus baudžiamojon atsakomybėn ir jį suėmus, ieškovė R. T., nežinodama, kada jis bus paleistas iš suėmimo ir ar vėl turės galimybę dirbti bei gauti pajamas, buvo neužtikrinta, jog turės galimybę grąžinti kreditą. Be to, nebuvo aišku, ar dėl V. T. pareikštų kaltinimų kreditas išvis bus suteiktas. Vyrui pareikšti kaltinimai kėlė grėsmę ir R. T. prarasti savo darbo vietą. Tik po ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo pasirašyta nauja kreditavimo sutartis. Bylos duomenys patvirtina eilę V. T. ir R. T. veiksmų iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo įsigyti šeimos gyvenamąjį būstą. Atitinkamai būsto neįsigijimas taip pat lėmė kitas neigiamas turtines pasekmes – gyvenamojo ploto nuomą ir nuompinigių mokėjimą.Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos dydžio sumažinimo argumentuota neaiškiai ir nepakankamai, nes neatsižvelgta į realius neteisėto laikymo suimtu ir neatsakingai atlikto ikiteisminio tyrimo padarinius. Motyvas, susijęs su teismine praktika dėl neturtinės žalos dydžio, negali būti pripažintas pagrįstu vien dėl to, kad neturtinė žala kiekvienu atveju turi būti vertinama individualiai.Apeliaciniame skunde Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą, sumažinant ieškovams priteistos žalos atlyginimo dydį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad suėmimas V. T. buvo skirtas pagrįstai, esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms (švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebuvo įmanoma užtikrinti, kad V. T. nepaveiktų liudytojų ir bendrininkų), taip pat buvo skirtas siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą ir įtariamojo dalyvavimą procese. Tai, kad vėliau ikiteisminis tyrimas V. T. atžvilgiu buvo nutrauktas, nereiškia, jog jis buvo neteisėtai suimtas. Be to, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ne reabilituojančiais pagrindais, o dėl to, kad objektyviai nebuvo galima surinkti įrodymų, išnaudojus visas tuo metu įmanomas priemones.Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bylos nutraukimas, nes nebuvo surinkta pakankamai įrodymų V. T. nusikalstamiems veiksmams pagrįsti, parodo, jog vienuolika metų vykęs ikiteisminis tyrimas vyko neatidžiai ir neprofesionaliai. Banko apiplėšimas yra itin retas nusikaltimas, šiuo atveju neabejotinai įvykdytas ne vieno asmens, kruopščiai suplanuotas, todėl jo ištyrimas buvo objektyviai apsunkintas. Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.Bylos medžiaga nepatvirtina, kad dėl suėmimo taikymo būtų kilę neigiamų padarinių suimtojo sveikatai, profesiniam gyvenimui. V. T. atžvilgiu naudotos procesinės prievartos priemonės buvo proporcingos siekiamiems tikslams. Tai patvirtina ir V. T. elgesys, o būtent, V. T. kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime metu nelegaliai buvo įsigijęs ir naudojosi mobiliuoju telefonu, kuriuo bandė susisiekti ne tik su žmona, tačiau ir su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, galimai bandant paveikti liudytojus. Visi suėmimo terminų pratęsimai buvo peržiūrėti aukštesnės instancijos teismų. Paskutinį kartą pratęsus suėmimo terminą ir Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 11 d. nutartį peržiūrėjus instancine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. lapkričio 5 d. nutartyje pažymėjo, kad suėmimo pratęsimas virš 8 mėnesių yra per ilgas laiko tarpas taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Todėl tik laikotarpis nuo paskutinio suėmimo pratęsimo iki jo panaikinimo galėtų būti pripažintas pažeidžiančiu V. T. teises. Atsižvelgiant į tai, priteistas neturtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas, o teismo sprendimo dalis dėl turtinės žalos priteisimo (darbo užmokesčio) pakeista.Priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014).Apeliaciniame skunde Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Vien tik iš nutarčių skirti kardomąją priemonę – suėmimą turinio spręsti apie tai, kad jos priimtos formaliais pagrindais, būtų nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti prokuroro prašymus dėl suėmimo skyrimo ir pratęsimų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nutartys, kurios nepagrįstai įvardintos kaip priimtos formaliais pagrindais, buvo peržiūrėtos instancine tvarka. Teismas nepagrįstai susiejo ilgą tyrimo terminą ir bylos nutraukimą su kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo neteisėtumu. Šis pagrindas (per ilgas baudžiamasis procesas) yra savarankiškas teisinis pagrindas, kurio pagrįstumas turėjo būti įrodytas ieškovų.Priteistos neturtinės žalos dydis yra per didelis, kadangi jis neatitinka kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose.Atsiliepimuose į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo ieškovų skundą atmesti. Atsiliepimuose nurodomi tokie argumentai:Ieškovai neįrodė, kad iki V. T. paskiriant kardomąją priemonę – suėmimą jie buvo susitarę įsigyti nekilnojamąjį turtą. Be to, teismas atmesdamas ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo dėl buto pabrangimo tyrė ne tik buto kreditavimo sutartį, tačiau ir kitus įrodymus – buto pirkimo–pardavimo sutartį, VĮ Registrų centro pažymas, turto vertės nustatymo pažymas ir kitus įrodymus. Skirtumą tarp butų verčių galima būtų laikyti patirta žala tik tuo atveju, jeigu iki V. T. suėmimo būtų buvus sudaryta preliminari sutartis, kurios dėl suėmimo taikymo ieškovai nebūtų galėję įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, nuompinigiai taip pat nepriskirtini kaip ieškovų patirta žala. Ištyrės visus su šiuo klausimu susijusius įrodymus, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad ieškovai nepagrindė žalos patyrimo fakto dėl buto pabrangimo.Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl neturtinės žalos priteisimo. Realiai V. T. reputacija nenukentėjo – jo sutuoktinė R. T. paaiškino, kad po suėmimo V. T. grįžo į tą patį darbą, be to, nepateikta jokių įrodymų, kad sumažėjo jo bendravimo galimybės, todėl ieškovų teiginiai apie V. T. reputacijos sumažėjimą ir didelius dvasinius išgyvenimus vertintini kaip deklaratyvūs.Atsiliepime į atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, nurodė, kad sutinka su skundo argumentais.Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nurodo, kad sutinka su kitų atsakovės atstovų apeliaciniais skundais. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:Pirmosios instancijos teismas išsamiai nenagrinėjo kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo aplinkybių, todėl negalėjo konstatuoti buvus visoms deliktinės atsakomybės sąlygoms. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, dėl ko buvo pažeistos CPK 185 straipsnio 1 dalyje ir 263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos proceso teisės normos, taip pat buvo pažeistos ir netinkamai taikytos CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.272 straipsniuose įtvirtintos materialinės teisės normos, reglamentuojančios valstybės civilinės atsakomybės sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį ir perdavė civilinę bylą šiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, civilinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama antrą kartą. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.Minėtoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad: 1) svarstant poveikio kitiems asmenims, pavyzdžiui, liudytojams, nustatymo pagrįstumą, vertintina konkreti ikiteisminio tyrimo eiga (kokie asmenys ir kada buvo apklausiami ir pan.), tačiau tokios analizės teismai nagrinėjamoje civilinėje byloje iš esmės neatliko, o nutartyse dėl suėmimo buvo pateiktos tik bendro pobūdžio išvados dėl tyrimo eigos ir jame atliekamų procesinių veiksmų; 2) teismai, taikydami suėmimą, dažniausiai realiai neapsvarstė galimybės skirti kitas kardomąsias priemones ir nenurodė, kodėl kitos priemonės būtų neveiksmingos; 3) sprendžiant klausimą dėl suėmimo taikymo pagrįstumo, byloje nebuvo aiškinamasi, kokie procesiniai veiksmai buvo atlikti baudžiamajame procese po 2004 m. kovo 5 d., ar šių veiksmų atlikimas ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės lėmė pagrįstą suėmimo taikymą tuo atveju, kai pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai jau buvo atlikti.Siekiant užtikrinti rungimosi civiliniame procese principo įgyvendinimą, šalims buvo nustatytas terminas pareikšti nuomonę dėl kasacinio teismo išdėstytų motyvų ir apeliacinės instancijos teisme nustatinėtų ir vertintinų aplinkybių – nuomonę išreiškė tiek ieškovai, tiek atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros. Šie rašytiniai paaiškinamai priimami ir vertinami bendrame įrodymų kontekste. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nesutinka su ieškovo V. T. teisių perėmimu šioje civilinėje byloje. Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria byla perduota pakartotinai nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, aiškiai konstatuota, kad teisių perėmimas nagrinėjamu atveju yra galimas, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako ir bylą nagrinėja iš esmės.Kasacinis teismas panaikino visą Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį, todėl atmestini atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti argumentai, jog pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ieškovų apeliacinis skundas vertintinas tik dėl kasacinį skundą padavusių R. T. ir J. T.. Byla pakartotinai nagrinėjama iš esmės dėl visų ieškovų, pateikusių apeliacinį skundą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2004 m. kovo 18 d. V. T. buvo pareikštas įtarimas padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir skirtas suėmimas, įtariant, kad jis, dirbdamas UAB „Falck security“ apsaugos darbuotoju ir saugodamas AB „Hansa bankas“ Vilniaus regiono Tuskulėnų klientų aptarnavimo poskyrį, 2004 m. sausio 6 d. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis pagrobė didelę pinigų sumą įvairia valiuta. Tą pačią dieną jam taip pat skirta kardomoji priemonė – suėmimas. Suėmimas buvo nuolat pratęsiamas ir tik Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimi, panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 11 d. nutartį, kuria V. T. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo – terminas, buvo nutarta V. T. paleisti iš suėmimo (b. b. t. 2, b. l. 60, t. 1, b. l. 8-26). Vilniaus apygardos prokuratūros 2005 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas V. T. atžvilgiu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. V. T. buvo pateikęs prašymą ikiteisminį tyrimą nutraukti BPK 212 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 punktas), tačiau šis prašymas buvo atmestas (b. b. t. 5, 198-208).Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-03701-04 vyko nuo 2004 m. sausio 7 d. iki 2014 m. sausio 21 d. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (b. b. t. 1, b. l. 1, t. 1 , t. 1, b. l. 172-173). Civilinės bylos nagrinėjimo metu mirė ieškovas V. T.. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi ieškovas V. T. pakeistas jo teisių perėmėjais – R. T., P. T., S. T. ir R. T. kaip įstatymine J. T. atstove (t. 1, b. l. 202-203).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų procesinių veiksmų baudžiamajame procese

Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015; kt.).Kasacinio teismo išaiškinta, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės, nurodytų pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal baudžiamojo proceso teisę. Civilinę bylą dėl žalos, kurios atsiradimas grindžiamas neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualias aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).Nagrinėjamu atveju ieškovai teisę į žalos atlyginimą grindžia tuo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuratūros pareigūnai ir teismai pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, nepagrįstai pareikšdami įtarimą V. T. dėl sunkios nusikalstamos veikos padarymo ir nepagrįstai taikydami pačią griežčiausią kardomąją priemonę suėmimą bei ją tęsdami beveik aštuonis mėnesius, nors vėliau ikiteisminis tyrimas įtariamojo atžvilgiu buvo nutrauktas. Be to, baudžiamoji byla taip pat buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs patikslinto ieškinio argumentus ir atsakovės atstovų atsikirtimus į juos, sprendė, kad V. T. kardomoji priemonė buvo taikyta 2 mėnesiai po nusikalstamos veikos padarymo, todėl toks laiko tarpas įtariamajam yra pakankamas bėgti ir slapstytis, slėpti daiktus, galinčius turėti reikšmės tiriant nusikaltimą, paveikti liudytojus ir derinti parodymus, tačiau byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nutartys, kuriomis V. T. taikyta ir pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas – buvo priimtos formaliais pagrindais, o jo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime galėjo būti užtikrintas švelnesnėmis priemonėmis.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinės nuostatos, kad net ir išteisinamojo nuosprendžio reabilituojančiais pagrindais priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007;2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012 ir kt.).Visų pirma, teisėjų kolegija pasisako dėl įtarimų V. T. pareiškimo pagrįstumo. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. nutartyje, kuria V. T. skirtas suėmimas, nurodoma, kad byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, jog V. T. galėjo padaryti nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra įtariamas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad tai yra šie faktiniai duomenys: 1) 2004 m. kovo 3 d. specialisto išvada Nr. 11-605, 11-683 (b. b. t. 1, b. l. 185-190); 2) 2004 m. sausio 9 d. specialisto išvada Nr. 143 (b. b. t. 2, b. l. 28-31); 3) 2004 m. sausio 20 d. specialisto išvada Nr. 270-143/04 (b. b. t. 2, b. l. 32-33); 4) 2004 m. vasario 9 d. specialisto išvada Nr. 11-152, 11-234 (b. b. t. 1, b. l. 164-166); 5) 2004 m. vasario 26 d. atliktas tyrimas poligrafu (b. b. t. 2, b. l. 55). Be to, V. T. atsisakė pakartotinai būti tikrinamas poligrafu (b. b. t. 2, b. l. 56). Teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu nustačius tokias aplinkybes, išvada, kad V. T. galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra pagrįsta, todėl ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu pradėtas pagrįstai.Iš bylos duomenų matyti, kad V. T. suėmimas buvo skirtas tą pačią įtarimų apie padarytą nusikalstamą veiką pranešimo dieną, t. y. 2004 m. kovo 18 d. Suėmimas buvo 6 (šešis) kartus pratęstas. Bendra suėmimo trukmė – 233 dienos. Siekiant nustatyti ir detaliai ištirti aplinkybes, kurių pagrindu teismai V. T. skyrė ir / ar pratęsė suėmimą, analizuotinos teismų nutartys, kuriomis nurodyti veiksmai buvo atlikti:Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. nutartyje, kuria paskirtas suėmimas, nurodoma, kad įtariamasis įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, už kurį numatyta reali laisvės atėmimo bausmė, todėl jis gali bandyti slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų; nenustatyta pagrobto turto buvimo vieta, nenustatyti kiti nusikaltimo bendrininkai, todėl būdamas laisvėje įtariamasis gali bandyti paslėpti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, taip pat derinti savo parodymus su šiuo metu dar nenustatytais nusikaltimo bendrininkais bei bandyti paveikti liudytojus.Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartyje, kuria suėmimo terminas pratęstas vienam mėnesiui, nurodomi tie patys argumentai kaip 33.1. papunktyje, pažymint, kad tyrimas atliekamas toliau.Vilniaus apygardos teismas 2004 m. balandžio 26 d. nutartyje, kuria atmestas V. T. skundas dėl 33.2. papunktyje nurodytos nutarties panaikinimo, nurodoma, kad apylinkės teismo išvados (išskyrus argumentą dėl kitų nusikaltimo bendrininkų nenustatymo, nes šie bendrininkai gali būti ir nenustatyti) yra pagrįstos ir atitinka baudžiamosios bylos medžiagą ir BPK nuostatas, todėl yra pagrįstos.Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nutartyje, kuria suėmimo terminas pratęstas vienam mėnesiui, nurodomi tie patys argumentai kaip 33.1. papunktyje, pažymint, kad tyrimas atliekamas toliau.Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 31 d. nutartyje, kuria atmestas V. T. skundas dėl 33.4. papunktyje nurodytos nutarties panaikinimo, pabrėžiama, kad aplinkybė, jog V. T. nesislapstė du mėnesius po įvykio, neužkerta kelio galimybei, kad jis taip [ne]darys ateityje, nes jam tuo metu nebuvo pareikšti įtarimai dėl padarytos nusikalstamos veikos. Teismas pažymėjo, kad suėmimas skiriamas tada, kai kitomis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai negali būti pasiekiami, o šioje tyrimo stadijoje suėmimo skyrimo pagrindai nepasikeitė.Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartyje, kuria suėmimo terminas pratęstas dviem mėnesiams, nurodomi tie patys argumentai kaip 33.1. papunktyje.Vilniaus apygardos teismo 2004 m. liepos 1 d. nutartyje, kuria atmestas V. T. skundas dėl 33.6. papunktyje nurodytos nutarties panaikinimo, nurodoma, kad atliekami tam tikri operatyvinio pobūdžio ir kiti veiksmai, siekiant išaiškinti nusikaltimo padarymo bendrininkus, pagrobto turto buvimo vietą ir kitas aplinkybes, todėl švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus įmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų, kadangi būdamas laisvėje V. T. trukdys procesui. Kaip ir 33.5. papunktyje nurodytoje nutartyje, teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog V. T. nepasislėpė praėjus dviem mėnesiams po įvykio, nėra pagrindas manyti, kad jis taip nedarys ateityje. V. T. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BPK 122 straipsnio 4 dalies sąraše, todėl tai yra dar vienas pagrindas taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Nutartyje konstatuojama, kad gresianti griežta bausmė įtariamojo bėgimo ar slapstymosi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimybę padidina, tačiau tai yra nepakankama aplinkybė, kuriai esant, galima papildomai konstatuoti tokio suėmimo skyrimo (pratęsimo) pagrindo buvimą.Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje, kuria suėmimo terminas pratęstas vienam mėnesiui, nurodomi tie patys argumentai kaip 33.1. papunktyje.Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, kuria atmestas V. T. skundas dėl 33.8. papunktyje nurodytos nutarties panaikinimo, pažymima, kad V. T. prieš jo sulaikymą planavo išvykti į užsienį, pritariama pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytoms išvadoms, pažymint, jog teismas pagrįstai sprendė, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, kuria suėmimo terminas pratęstas vienam mėnesiui, nurodoma, kad pagrindai, kuriais buvo skiriamas ir pratęsiamas suėmimas (galimas slėpimasis ir trukdymas procesui) nėra išnykę, nes baudžiamoji byla yra sudėtinga ir didelės apimties, atliekama daug tyrimo veiksmų, paskirtas daug laiko reikalaujantis biologinis tyrimas. Teismas atkreipia dėmesį, kad tyrimas turėtų būti suaktyvintas.Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. spalio 1 d. nutartimi, kuria atmestas V. T. skundas dėl 33.10. papunktyje nurodytos nutarties panaikinimo, pažymima, kad pagrobto turto buvimo vieta nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl galimo reikšmingų bylai daiktų slėpimo yra pagrįsta. Atkreipiamas dėmesys, kad po paskutinio suėmimo termino pratęsimo buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, tačiau tyrimas galėtų būti intensyvesnis (nurodoma, kad tai nereiškia, jog tyrimas yra užvilkintas). Aplinkybės, kad V. T. turi šeimą, pastovią gyvenamąją vietą, nežada slėptis, anksčiau neteistas ir kitos jo asmenybę teigiamai charakterizuojančios aplinkybės yra reikšmingos nustatant ar įtariamasis bėgs (slėpsis), tačiau teismo vertintos kaip nepakankamos griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 11 d. nutartimi, kuria suėmimo terminas pratęstas vienam mėnesiui, nurodoma, kad po paskutinio suėmimo pratęsimo buvo atliekami procesiniai veiksmai, numatyti BPK 154 ir 155 straipsniuose, suėmimo skyrimo pagrindai numatyti BPK 122 straipsnio 2 ir 3 dalyse neišnyko. Teismas konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas nepakankamai intensyviai, t. y. suėmimo tarpiniai terminai nėra pakankamai adekvatūs ikiteisminio tyrimo konkrečių procesinių veiksmų atlikimui sunaudotam laikui, todėl prokuroro prašymas pratęsti suėmimo terminą dviem mėnesiais tenkintas iš dalies, atkreipiant prokuroro dėmesį į ikiteisminio tyrimo eigą bei galimybę svarstyti klausimą dėl suėmimo pakeitimo į švelnesnę kardomąją priemonę.Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimi, kuria tenkintas V. T. skundas dėl 33.12. papunktyje nurodytos nutarties panaikinimo, konstatuojama, kad aplinkybės, jog nenustatyta pagrobto turto buvimo vieta, nors ikiteisminio tyrimo pareigūnas turėjo pakankamai laiko jį surasti, nėra pagrindas įtariamajam taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, o teismui jokių naujų aplinkybių dėl suėmimo termino pratęsimo nebuvo pateikta, ikiteisminis tyrimas atliekamas nepakankamai intensyviai (tai konstatuota ir 33.11. ir 33.12. papunktyje nurodytose nutartyse), tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir po šių teismo pastabų ikiteisminio tyrimo nesuaktyvino, nors formalūs paieškos veiksmai ir buvo atliekami. Aplinkybė, kad V. T. įtariamas padarius sunkų nusikaltimą, už kurį gresia reali laisvės atėmimo bausmė, laikyta nepakankamu pagrindu toliau taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, nes 1) byloje nesurinkta neginčijamų įtariamojo kaltės įrodymų dėl pareikšto įtarimo; 2) pareikšti įtarimai nėra smurtinio pobūdžio; 3) ikiteisminio tyrimo metu apklausti visi liudytojai, V. T. sulaikytas po įvykio praėjus tam tikram laikui, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis liudytojams būtų daręs kokį nors poveikį. Nutartyje konstatuota, kad suėmimo termino pratęsimas virš aštuonių mėnesių yra per ilgas taikyti griežčiausią kardomąją priemonę.Apibendrinant 33 punkte nurodytus argumentus, matyti, kad suėmimas taikytas ir / ar pratęstas šiais argumentais: 1) už nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtartas V. T., numatyta reali laisvės atėmimo bausmė, todėl tikėtina bėgimo (slėpimosi) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimybė; 2) nenustatyta pagrobto turto buvimo vieta, nenustatyti kiti nusikaltimo bendrininkai, todėl būdamas laisvėje įtariamasis gali bandyti paslėpti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, taip pat derinti savo parodymus su šiuo metu dar nenustatytais nusikaltimo bendrininkais bei bandyti paveikti liudytojus (trukdymas procesui); 3) kitomis kardomosiomis priemonėmis BPK nustatyti tikslai nebus pasiekti.Kaip minėta, kasacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti pakartotinai apeliacine tvarka, nurodė, kad turi būti tiriami ir vertinami ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai po 2004 m. kovo 5 d. Iš baudžiamosios bylos nustatyta, kad nuo 2004 m. kovo 5 d. iki 2004 m. lapkričio 5 d. (kada V. T. paleistas iš suėmimo) buvo atlikti šie ikiteisminio tyrimo veiksmai: 1) 2004 m. kovo 11 d. V. T. atsisakė toliau būti tikrinamas poligrafu (b. b. t. 2, b. l. 56); 2) 2004 m. kovo 17-18 d. atlikta V. T. asmens krata, jis sulaikytas, jam įteiktas pranešimas apie įtarimą, atlikta apklausa ir paskirtas suėmimas; 2) 2004 m. kovo 22 d. kaip liudytoja apklausta R. T. (b. b. t. 3, b. l. 6-7); 3) 2004 m. kovo 24 d. papildomai kaip liudytoja apklausta K. Š. (b. b. t. 3, b. l. 55-57); 4) 2004 m. kovo 29 d. atliktas parodymų patikrinimas vietoje su įtariamuoju V. T. (b. b. t. 2, b. l. 66-67); 4) 2004 m. balandžio 6 d. papildomai kaip liudytoja apklausta E. Z. (b. b. t. 3, b. l. 47-48); 5) 2004 m. birželio 7 d. lyginamiesiems tyrimams atlikti paimti V. T. kraujo mėginiai ir delnų atspaudai, o Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centrui pavesta iki 2004 m. liepos 6 d. atlikti papildomą biologinį objektų tyrimą (tyrimas atliktas 2004 m. spalio 1 d.) (b. b. t. 1, b. l. 121-124, t. 2, b. l. 17-18, t. 3, b. l. 113-114); 6) 2004 m. birželio 21 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centrui pavesta atlikti trasologinį tyrimą, kuris atliktas 2004 m. liepos 7 d. (b. b. t. 1, b. l. 175-179) 7) nurodytu laikotarpiu tęsiama operatyvinė veikla pagal atitinkamus BPK straipsnius, analizuojamos telefonų išklotinės.Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymasis iš esmės vertinamas būtent teismų sprendimuose dėl suėmimo taikymo pateiktų motyvų pagrindu, taigi šiuose sprendimuose turi būti išdėstytos visos konkrečios sprendžiant dėl suėmimo reikšmingos faktinės aplinkybės; pagrindai, kuriais grindžiamas suėmimas, turi būti įtikinamai motyvuoti; argumentai už ir prieš paleidimą neturi būti bendro ir abstraktaus pobūdžio (pvz., Balčiūnas prieš Lietuvą, § 78–80, 85; 2013 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Grossman prieš Rusiją (peticijos Nr. 46282/07), § 80).Pagal nuoseklią EŽTT praktiką gresiančios bausmės griežtumas yra svarbus elementas vertinant pabėgimo ar naujų nusikaltimų darymo pavojų, tačiau kaltinimų sunkumas savaime negali pateisinti ilgesnių suėmimo laikotarpių. Be to, suėmimo tęsimas negali būti naudojamas užbėgant už akių gresiančiai laisvės atėmimo bausmei (Didžiosios kolegijos 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Idalov prieš Rusiją (peticijos Nr. 5826/03), § 145). Bėgimo (slėpimosi) nuo teisingumo pavojus negali būti nustatytas vertinant vien tik gresiančios bausmės griežtumą; turi būti atsižvelgiama ir į daugelį kitų svarbių veiksnių, galinčių arba patvirtinti slėpimosi pavojų, arba, atvirkščiai, parodyti, kad jis toks nedidelis, jog nepateisina suėmimo skyrimo. Šiame kontekste ypač reikia atkreipti dėmesį į asmens charakterį, moralę, turimą turtą, ryšius su valstybe, kurioje jis persekiojamas baudžiamąja tvarka, ir jo tarptautinius kontaktus (2005 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Becciev prieš Moldovą (peticijos Nr. 9190/03); 1993 m. sausio 26 d. sprendimas byloje W. prieš Šveicariją (peticijos Nr. 14379/88), § 33). Ryšiai užsienyje bendriausia prasme yra reikšmingi vertinant pabėgimo pavojų, tačiau jų buvimas turi būti vertinamas ne savaime, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, rodančias tikimybę, kad kaltinamasis iš tiesų jais pasinaudos pabėgdamas (pvz., 2015 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Galambos prieš Vengriją (peticijos Nr. 13312/12); 2011 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Chernyshov prieš Lenkiją (peticijos Nr. 35630/02).Trukdymo procesui pavojus turi būti nustatomas remiantis konkrečiais faktiniais duomenimis (pvz., 2012 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Yevgeniy Kuzmin prieš Rusiją (peticijos Nr. 6479/05). Paprastai šis pavojus yra tinkamas suėmimo pagrindas pradinėje proceso stadijoje, tačiau, atlikus procesinius veiksmus, kurių galimu trukdymu buvo motyvuojamas suėmimas, pavyzdžiui, surinkus įrodymus byloje, liudytojams davus parodymus ir kt., šis pavojus paprastai mažėja (pvz., 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimas byloje Ilkin prieš Rusiją (peticijos Nr. 12436/11), § 66).Kasacinio teismo ir EŽTT praktikos kontekste vertinant V. T. skirto suėmimo pagrindus, pažymėtina, kad daugumoje Nutarties 33 punkte nurodytų nutarčių motyvuose konkrečios aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima manyti, jog V. T. bėgs (slėpsis), trukdys procesui ar darys naujas nusikalstamas veikas, apskritai neminimos, tiesiog akcentuojamas gresiančios bausmės griežtumas. Kaip matyti iš Nutarties 33.9. papunktyje nurodytos nutarties, teismas, be kita ko, nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog V. T. prieš sulaikymą planavo išvykti į užsienį, tačiau nepateikiami konkretūs tai patvirtinantys duomenys. Nutarties 33.1.–33.4. papunkčiuose nurodytuose teismo procesiniuose dokumentuose visiškai nesvarstomas klausimas dėl galimybės V. T. skirti švelnesnes ir mažiau jo teises varžančias kardomąsias priemones, nors V. T. jau suėmimo skyrimo svarstymo posėdžio metu ir skunduose dėl suėmimo termino pratęsimo tokius prašymus buvo išreiškęs. Iš esmės visose nurodytose nutartyse kitų kardomųjų priemonių skyrimo klausimas apskritai neanalizuojamas arba deklaratyviai (be jokių motyvų) pažymima, jog švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje įtvirtinti tikslai nebūtų pasiekiami. Šiame kontekste pažymėtina, kad Nutarties 33.9. papunktyje nurodytoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas išreiškia sutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada dėl švelnesnių kardomųjų priemonių neefektyvumo ir negalėjimo pasiekti BPK įtvirtintų tikslų, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios išvados nebuvo padaręs, tokio klausimo apskritai nesvarstė. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai akivaizdžiai prieštarauja EŽTT praktikai, kurioje išaiškinta, jog institucijos spręsdamos dėl asmens suėmimo privalo apsvarstyti alternatyvias priemones jo atvykimui į teismą užtikrinti. Atsisakymas taikyti tokias priemones turėtų būti motyvuojamas nurodant, dėl kokių būtent priežasčių jų nepakaktų kardomųjų priemonių tikslams pasiekti (pvz., 2013 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Bolech prieš Šveicariją (peticijos Nr. 30138/12), § 63–68; 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy prieš Rusiją (peticijos Nr. 5829/04), § 186). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl trukdymo procesui, pažymi, kad suėmimas V. T. buvo paskirtas praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po to, kai buvo padaryta baudžiamajame procese tiriama nusikalstama veika, todėl teismų argumentai dėl suėmimo taikymo, motyvuojant tuo, jog įtariamasis gali paslėpti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ar derinti parodymus su bendrininkais, nelaikytini pakankamais, ypač atsižvelgiant į tai, jog kiti asmenys, galimai prisidėję prie nusikalstamos veikos, nebuvo nustatyti, o pagrobtas turtas nebuvo surastas. Be to, jau Nutarties 33.3. papunktyje nurodytoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bendrininkų neradimas nėra pagrįstas argumentas tęsti suėmimą, tačiau Nutarties 33.4., 33.6. ir 33.10. papunkčiuose nurodytose nutartyse toliau kartojamas šis argumentas. Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl suėmimo termino pratęsimo, neatsižvelgdavo į apeliacinės instancijos teismo anksčiau išsakytus argumentus.Pasisakant dėl poveikio kitiems asmenims (liudytojams), pažymėtina, kad baudžiamajame procese iš esmės visos apklausos buvo atliktos iki V. T. sulaikymo. Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, nustatyta, kad po V. T. suėmimo buvo atliktos tik šios apklausos – paties V. T. kaip įtariamojo parodymų patikrinimas vietoje; apklausta V. T. sutuoktinė bei papildomai apklaustos K. Š. ir E. Z. (žr. Nutarties 34 punktą). Atsižvelgiant į tai, baudžiamosios bylos medžiaga suponuoja išvadą, kad svarstant suėmimo taikymo ir / ar termino pratęsimo klausimus nebuvo atsižvelgiama į ikiteisminio tyrimo eigoje atliekamus procesinius veiksmus bei į aplinkybę, jog iš esmės pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai jau buvo atlikti iki skiriant suėmimą, o tyrimas toliau tęsiamas atliekant tik formalius paieškos veiksmus.Pasisakant dėl skirto suėmimo trukmės, pažymėtina, kad suėmimo trukmė gali atitikti Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies reikalavimus tik tuo atveju, kai baudžiamasis procesas organizuojamas kiek įmanoma stropiai ir operatyviai (pvz., 1969 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Matznetter prieš Austriją (peticijos Nr. 2178/64). Taigi, sprendžiant dėl suėmimo teisėtumo, itin svarbu įvertinti baudžiamojo proceso eigą suėmimo metu, nustatant, kokie konkrečiai procesiniai veiksmai ir kada buvo atliekami, kokios buvo pertraukos tarp jų, ar nebuvo nepagrįstai delsiama ir pan. Iki suėmimo V. T. paskyrimo ikiteisminis tyrimas buvo intensyvus, atliktos iš esmės visos liudytojų apklausos ir kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2004 m. kovo 31 d. pranešime apie ikiteisminio tyrimo eigą nurodoma, jog tyrimui būtina paimti V. T. lyginamuosius kraujo pavyzdžius ir duoti užduotį specialistams dėl biologinio tyrimo, tačiau tai buvo padaryta tik 2004 m. birželio 7 d., o tyrimo rezultatai apskritai gauti tik 2004 m. spalio 1 d. Įvertinus Nutarties 34 punkte įvardintų atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų intensyvumą, iš ko akivaizdžiai matosi nepakankamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų atidumas, organizuojant ikiteisminio tyrimo veiksmus, spręstina, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nepakankamai operatyviai, pažeidžiant V. T. teisę į įmanomai trumpiausią baudžiamąjį procesą. Šią aplinkybę (proceso intensyvumo trūkumą) buvo konstatavę ir prašymus dėl suėmimo termino pratęsimo nagrinėję teismai (žr. Nutarties 33.11.-33.13. papunkčius). Atsakovės nurodomi atsikirtimai, kad banko apiplėšimas yra reta nusikalstama veika ir tikėtina, jog šiuo atveju neabejotinai įvykdyta ne vieno asmens, kruopščiai suplanuota, todėl jos ištyrimas buvo objektyviai apsunkintas, nesudaro pagrindo netaikyti atsakomybės už byloje nustatytus neteisėtus veiksmus.Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, paleidus V. T. iš suėmimo, jis nei bėgo, nei slapstėsi, nei trukdė ikiteisminiam tyrimui, todėl akivaizdu, kad taikyta kardomoji priemonė suėmimas buvo skirta netinkamai.Teisėjų kolegija kritiškai vertina atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės apeliacinio skundo argumentą, jog žala neturėtų būti atlyginta dar ir dėl to, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ne reabilituojančiais pagrindais, o dėl to, kad objektyviai nebuvo galima surinkti įrodymų, išnaudojus visas tuo metu įmanomas priemones. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje garantuojama kiekvieno nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teisė būti laikomam nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesinė garantija, kuri kelia reikalavimus dėl, be kita ko, įrodinėjimo pareigos. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą įrodinėjimo našta priklauso kaltinimui, o bet kokia abejonė turi būti aiškinama kaltinamojo naudai. Tad nekaltumo prezumpcija pažeidžiama tuo atveju, kai įrodinėjimo našta iš kaltinimo perkeliama gynybai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué and Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, Nr. 33501/96; 2013 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09). Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog ikiteisminio tyrimo nutraukimas kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo negali būti pagrindas atsisakyti vertinti ir nustačius civilinės atsakomybės sąlygas tenkinti asmens reikalavimus dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų.Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, jog V. T. suėmimas buvo paskirtas formaliais pagrindais, o ikiteisminis tyrimas sulaikymo metu buvo organizuojamas nepakankamai operatyviai, tokiu būdu pažeidžiant BPK 1 straipsnio 1 dalies ir CK 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl turtinės žalos dydžio nustatymo

Tiek ieškovo teisių perėmėjai, tiek atsakovės atstovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu turtinės žalos dydžiu. Turtinės žalos dydis byloje grindžiamas šiomis faktinėmis aplinkybėmis: 1) dėl kardomosios priemonės – suėmimo – V. T. ir R. T. negalėjo laiku įgyvendinti savo planų įsigyti būstą, todėl turtinę žalą sudaro analogiškų butų kainų skirtumas (76 000 Lt arba 22 011,12 Eur); 2) neįsigijusi buto, šeima buvo priversta pratęsti nuomos terminą, dėl ko patyrė 9 360 Lt (2 710,84 Eur) išlaidų; 3) dėl skirto suėmimo V. T. nebuvo mokamas darbo užmokestis, kuris per suėmimo laikotarpį būtų sudaręs 7 749,86 Lt (2 244,51 Eur). Visa patirta turtinė žala sudaro 26 966,47 Eur sumą.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad kaip ieškovų realiai patirta turtinė žala gali būti pripažinta tik V. T. negautas darbo užmokestis, nes byloje nėra pakankamai įrodymų pripažinti, jog būtent dėl suėmimo skyrimo nebuvo pasirašyta kreditavimo sutartis. Nuompinigių mokėjimas nepripažintas ieškovų turtine žala, nes tai nėra tiesioginiai nuostoliai susiję su V. T. suėmimu ir pareigūnų neteisėtais veiksmais.Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovų pateiktais dokumentais, kuriais grindžiamas nuostolių patyrimo faktas dėl įsigyto būsto pabrangimo, nustatė, kad ieškovai šią turtinę žalą grindžia šiais įrodymais: 1) 2005 m. rugsėjo 23 d. buto pirkimo–pardavimo sutartimi; 2) pažymomis apie turto vertės nustatymą; 3) 2004 m. kovo 3 d. kreditavimo sutartimi (t. 1, b. l. 30-33, 36-42, 46).Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovai nepateikė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kokios planuoto įsigyti nekilnojamojo turto kainos buvo 2004-2005 metais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsniu (redakcija galiojusi iki 2012 m. balandžio 30 d.) turto vertinimo ataskaita turi juridinę galia, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta įstatymo nuostatas atitinkanti turto vertinimo ataskaita, o turto vertės nustatymo pažymos yra tik informacinio pobūdžio dokumentai (šis pažymos požymis expressis verbis (liet. tiesiogiai) yra nurodytas UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ pažymoje apie nekilnojamojo turto rinkos vertę Nr. 06-11-29-A63). Be to, buto pirkimo–pardavimo sutarties 2.3. punkte pažymima, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2005 m. rugsėjo 3 d. išduotos pažymos Nr. 44-844316 duomenimis V. T. ir R. T. už 206 000 Lt įsigyto buto vidutinė rinkos vertė yra 130 000 Lt (vertės nustatymo data 2005 m. rugpjūčio 31 d. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad turtinės žalos dydis dėl būsto kainų padidėjimo neįrodytas.Nors teisėjų kolegija sutinka su ieškovų dėstoma pozicija, kad V. T. skirtas suėmimas galėjo turėti įtakos vėlesniam buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui, tačiau sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp valstybės neteisėtų veiksmų ir ieškovų nurodomos patirtos turtinės žalos. Kadangi į bylą nepateikti įrodymai, kurie neginčijamai patvirtintų faktą, kad būtent dėl V. T. skirto suėmimo būstas nebuvo įsigytas anksčiau, pavyzdžiui, pasirašyta preliminari buto pirkimo–pardavimo sutartis, kuri neįvykdyta dėl kardomosios priemonės skyrimo, tai nėra pagrindo konstatuoti, esant priežastinį ryšį tarp ieškovų nurodytos žalos ir byloje nustatytų neteisėtų veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovų reikalavimas priteisti butų kainų skirtumą yra nepagrįstas.Ieškovai kaip turtinę žalą taip pat nurodo sumokėtą nuomos mokestį, viso 2 710,84 Eur sumai. Šiam žalos dydžiui pagrįsti ieškovai pateikė šiuos įrodymus: gyvenamųjų patalpų panaudos sutartį ir pažymą apie nekilnojamojo turto rinkos nuomos mokestį (t. 1, b. l. 43, 46). Teismo posėdžio metu R. T. nurodė, kad buvo mokamas nuomos mokestis, tačiau kokiu pagrindu tai buvo daroma paaiškinti negalėjo (2015 m. vasario 26 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 3 min. 35 sek. – 1 val. 5 min. 40 sek.). CPK 178 straipsnyje nustatyta pareiga šalims įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Įrodinėjimo našta pagrįsti patirtos žalos dydį tenka ieškovams. Visgi, byloje esanti gyvenamųjų patalpų panaudos sutartis patvirtina priešingas nei ieškovų nurodomos aplinkybės, o būtent, kad ieškovai neturėjo pareigos mokėti nuomos mokestį, be to, nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog nuomos mokesčio išlaidos buvo patirtos (pavyzdžiui, mokėjimo nurodymų kopijos ir pan.). Šiuo pagrindu spręstina, kad ši ieškinio dalis taip pat yra nepagrįsta.V. T. suėmimo laikotarpiu neturėjo galimybės dirbti, todėl jam nebuvo mokamas darbo užmokestis (t. 1, b. l. 45), kuris, nustačius, kad suėmimas skirtas nepagrįstai, vertintinas kaip ieškovų negautos pajamos (žala). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovų reikalavimas priteisti 2 245 Eur negauto darbo užmokesčio yra pagrįstas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje nustatyti valstybės neteisėti veiksmai, pasireiškę suėmimo skyrimu ir jo termino pratęsimu, sprendžia, jog būtent šie veiksmai lėmė V. T. darbo užmokesčio nemokėjimą, t. y. tarp šių dviejų aplinkybių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, V. T. panaikinus kardomąją priemonę suėmimą, buvo skirtos kitos dvi priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir paso paėmimas, o šių priemonių taikymas netrukdė jam toliau dirbti ir gauti darbo užmokestį. Kadangi priteistos sumos dydžio atsakovės atstovai neginčija, o byloje neginčijamai nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys), tai pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 2 245 Eur turtinės žalos priteisimo yra pagrįsta ir apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti.

Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo

Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).Pagal kasacinio teismo praktiką, nustatydamas neturtinės žalos dydį už neteisėtą procesinės prievartos priemonės – suėmimo taikymą teismas, be bendrųjų kriterijų, nustatytų CK 6.250 straipsnyje, turi atsižvelgti į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: teisės į laisvę pažeidimo aplinkybes (suėmimo trukmę, į neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, sukėlusių teisės pažeidimą, pobūdį, konkrečius atitinkamų baudžiamojo proceso metu priimtų sprendimų trūkumus ir kt.); suėmimo padarinius asmeniniam gyvenimui (ar suimtas asmuo turėjo šeimą, nepilnamečių vaikų; ar turėjo ypatingų užsiėmimų, kuriuos nutraukė suėmimas); suėmimo padarinius asmens sveikatai, įskaitant psichinę sveikatą; suėmimo padarinius profesiniam gyvenimui; aplinkybes, dėl kurių galėtų būti mažinamas atlygintinos žalos dydis, įskaitant nukentėjusiojo ir valstybės ekonominę padėtį (nors valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai neatspindi nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos padarinių, tačiau sprendžiant dėl neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais asmeniui padarytos neturtinės žalos dydžio į ją būtina atsižvelgti tam, kad priteisiamos neturtinės žalos dydis atspindėtų socialinį kontekstą ir nebūtų socialiai neteisingas) bei nukentėjusiojo asmens kaltę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014).Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, sprendė, kad ieškovų nurodomos aplinkybės – nepagrįstas V. T. suėmimas, kaip įtariamojo teisių ignoravimas ir jų pažeidinėjimas, bevertiškumo ir bejėgiškumo jausmas bei informacijos apie pareikštą įtarimą ir suėmimą paskleidimas žiniasklaidoje, vaikų pravardžiavimas „banditvaikiais“, galėjo sukelti V. T. gilius dvasinius išgyvenimus ir emocinę depresiją, pabloginti gyvenimo kokybę, tačiau ieškovų prašoma 200 000 Lt dydžio neturtinė žala pagal teismų praktika laikyta per didele, todėl sumažinta iki 40 000 Lt.Tiek ieškovo teisių perėmėjai, tiek atsakovės atstovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovų argumentu, kad sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą neturi būti atsižvelgiama į teismų praktiką. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą vadovaujamasi V. T. ir jo teisių perėmėjų nurodytais individualiai patirtais dvasiniais išgyvenimais, atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei teismų praktikoje analogiškose bylose suformuluotus kriterijus. Atsakovės atstovai nurodo, kad priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Pasisakydama šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad pats neturtinės žalos dydis yra nustatomas kiekvienoje civilinėje byloje, atsižvelgiant į individualiai ieškovo patirtus išgyvenimus, vadovaujantis teismų praktikoje suformuotas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovės atstovų nurodoma aplinkybė, kad V. T. kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime metu nelegaliai buvo įsigijęs ir naudojosi mobiliuoju telefonu, kuriuo bandė susisiekti ne tik su žmona, tačiau ir su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, galimai bandant paveikti liudytojus, vertintina kaip neturinti esminės reikšmės neturtinės žalos dydžio klausimui spręsti. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad iš esmės visos liudytojų apklausos buvo atliktos iki V. T. suėmimo. Be to, konstatuota, kad jau paties suėmimo skyrimas buvo nepagrįstas, todėl atsakovės atstovų nurodomas neteisėtas mobilaus telefono naudojimas suėmimo metu neeliminuoja V. T. ir jo šeimai neteisėtais veiksmais sukeltų dvasinių išgyvenimų ir retrospektyviai negali patvirtinti pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymo pagrįstumo.Teisėjų kolegija, spręsdama neturtinės žalos dydžio atlyginimo klausimą, atsižvelgia į šias aplinkybes: 1) suėmimo trukmę – 233 dienos; 2) V. T. šeiminę padėtį – vedęs ir suėmimo metu turėjo du mažamečius vaikus (6 ir 8 metų), nuo kurių vyras ir tėvas buvo ilgą laiką atskirtas; 3) suėmimo įtaką ne tik V. T., tačiau ir visai jo šeimai – vaikai buvo pravardžiuojami, R. T. iškilo grėsmė netekti darbo, kas V. T. sukėlė papildomus išgyvenimus; 4) nustatytų neteisėtų veiksmų pobūdį, ikiteisminio tyrimo intensyvumo trūkumą; 5) informacijos apie suėmimą viešą paskleidimą (t. 1, b. l. 77). Nors ieškovų procesiniuose dokumentuose nurodoma, kad po suėmimo ženkliai sumažėjo V. T. karjeros perspektyvos, dėl sukeltos baimės ir galimų panašaus pobūdžio incidentų dirbant apsaugos firmoje jis buvo priverstas išeiti iš darbo, tačiau šios aplinkybės prieštarauja R. T. teismo posėdžio metu duotiems paaiškinimams, t. y. kad V. T. išėjo iš darbo, nes jam buvo pasiūlytas geriau apmokamas darbas (2015 m. vasario 26 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 0 min. 10 sek. – 1 val. 0 min. 45 sek.), todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog V. T. atžvilgiu vykdytas baudžiamasis persekiojimas turėjo įtakos jo profesinei sričiai (darbinei veiklai). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad po ikiteisminio tyrimo nutraukimo V. T. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas iš esmės toliau nebuvo atliekamas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą bylą buvo sustabdęs iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 10-1-03701-04, tačiau, susipažinus su šios bylos medžiagą, matyti, jog šioje byloje eilę metų jokie procesiniai veiksmai nebuvo atliekami. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tai lėmė, jog nepagrįstai ilgą laiką buvo neigiama ieškovų teisė į žalos atlyginimą.Nors pirmosios instancijos teismas išsamiai neanalizavo neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimo, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus teisinius argumentus, sprendžia, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra nustatytas pagrįstai. Apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo nei padidinti, nei sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei iš valstybės atstovų, kurie nėra savarankiški atsakovai, nepriteisiamos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.