Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininko), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės BUAB „Kalipsė“, atstovaujamos bankroto administratorės I. S., ir atsakovo A. M. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-166-192/2015 pagal ieškovės BUAB „Kalipsė“ ieškinį atsakovui A. M. B. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir neperdavus bankroto administratoriui viso bendrovės turto, klausimai. Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė.

Nustatyta, kad BUAB „Kalipsė“ vadovu iki iškeliant jai bankroto bylą nuo 1994-02-17 buvo atsakovas A. M. B.. Bankroto byla UAB „Kalipsė“ iškelta Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartimi. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) (akto redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2013-04-06) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kas įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad ši įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2008-07-01, priimto 2008-05-22 įstatymo Nr. X-1557 pagrindu.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014). Kasacinio teismo teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama ĮBĮ nuostatas, konstatavo, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „ONDUBALT“ v. T. N., bylos Nr. 3K-3-344/2014).

Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime ištyrė UAB „Kalipsė“ 2006 – 2012 metų balansų ir pelno nuostolių ataskaitų duomenis bei jais remdamasis padarė išvadą, kad ši įmonė nuo 2008 m. birželio mėnesio pradėjo nebeatsiskaitinėti su kreditoriais, todėl atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Apeliantai su šia teismo išvada nesutinka. Ieškovės teigimu Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartyje vadovavosi 2006 metų balanso duomenimis ir konstatavo, kad bendrovė jau 2006 metais buvo nemoki, todėl pareiga kreiptis į teismą atsakovui kilo būtent 2006 metais. Atsakovas teigia priešingai, kad įmonės nors ir dirbo nuostolingai, bet ji veiklos nebuvo nutraukusi, atsiskaitinėjo su kreditoriais, mažindama įsiskolinimus, todėl pareiga kreiptis į teismą pirmiausia turėjo kilti kreditoriams, o ne atsakovui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taip pat pažymėtina, kad tokie duomenys apie pradelstus įsipareigojimus, jų dydį, palyginus su turto dydžiu, UAB „Kalipsė“ 2006 – 2012 metų balansuose ir pelno nuostolių ataskaitose neužfiksuoti. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors pagal 2006 m. balanso duomenis ieškovės trumpalaikės skolos jau 2006 m. viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, tačiau byloje nėra įrodymų, jog būtent pradelsti bendrovės įsipareigojimai nuo 2006 metų viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taip pat pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartyje yra nurodyta, jog 2006 metų balanso duomenimis UAB „Kalipsė“ tais metais dirbo nuostolingai, tačiau nėra konstatuota, jog bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2006 metais viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Kauno apygardos teismas keldamas ieškovei bankroto bylą vėlesnių metų balanso duomenų neturėjo ir vadovavosi ne tik 2006 metų balansų duomenimis, bet ir visais kitais byloje esančiais įrodymais, todėl ieškovės argumentai, kad skundžiamame sprendime teismo nurodyti argumentai paneigia įsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartyje nustatytus faktus dėl nemokumo būsenos nustatymo momento, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas nustatinėdamas aplinkybę, kada tiksliai BUAB „Kalipsė“ tapo nemoki, išsamiai įvertino ir išanalizavo ne tik bendrovės balansų duomenis laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2012 m, bet ir visus kitus įrodymus. Teismas patikrino teismų informacinės sistemos duomenis, iš kurių nustatė, kad 2006 metais Lietuvos Respublikos teismuose UAB „Kalipsė“ buvo pareikšti du ieškiniai dėl skolų priteisimo, tačiau bendrovė su abiem kreditoriais atsiskaitė 2007 metais. Teismas įvertino tai, kad jau nuo 2008 metų ieškovei buvo iškeltos 6 bylos dėl skolų priteisimo (pirma byla 2008-06-05), 2009 metais taip pat 6 bylos dėl skolų priteisimo, 2010 metais – 2 bylos, 2011 metais ieškovei bylų dėl skolų priteisimo nebuvo iškelta, 2012 metais ieškovei iškelta 1 byla. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jau nuo 2008 m. birželio mėnesio UAB „Kalipsė“ nebekontroliavo savo įsipareigojimų kreditoriams, todėl pagrįstai sprendė, kad bendrovė būtent nuo to momento tapo nemoki ĮBĮ prasme ir jos vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes būtent nuo to momento pradėjo ženkliai didėti nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais (kreditorių iškeltos 6 bylos dėl pradelstų skolų priteisimo), o tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas savo atsiliepime į ieškinį taip pat nurodė, jog visuotinai žinoma 2008 metų pasaulinė ekonominė krizė sukėlė pagrindinius finansinius sunkumus bendrovei. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, būdamas atsakingas už įmonės veiklą ir įsipareigojimus, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, o tai reiškia, kad jis ĮBĮ nustatytos pareigos nevykdė, nes bankroto byla buvo iškelta 2013-01-30 pagal vieno iš kreditorių ieškinį.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje UAB „Kalipsė“ vadovas, esant įmonės nemokumo faktui 2008 metų antroje pusėje privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostata įsigaliojo 2008 m. liepos 1 d., todėl teismui nustačius, kad atsakovas, neįvykdė ĮBĮ nustatytos pareigos kreiptis į dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (neteisėtas neveikimas), jis privalo atlyginti kreditoriams dėl to padarytą žalą (ĮBĮ 8 str. 4 d., CK 6.263 str. 1, 2 d.).

Pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra konstatavęs, kad: priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; nėra teisiškai reikšmingos ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai); pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Atsižvelgus į kasacinio teismo išaiškinimus, atsakovo argumentai, kad pirmiausiai kreditoriai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Kalipsė“ iškėlimo, jeigu manė, kad yra pažeistos jų teisės, o ne administracijos vadovas, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, vis tik tenka įmonės administracijos vadovui.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytas specialusis įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindas, skirtas apsaugoti kreditorių interesus. Nuo įmonės faktiško nemokumo momento jos vadovas turi pareigą prioritetiškai ginti kreditorių interesus, kad, įmonei esant nemokiai, būtų maksimaliai apsaugotos kreditorių teisės gauti maksimalų reikalavimų patenkinimą. Ši pareiga skiriasi nuo bendrosios pareigos veikti įmonės interesais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Taurus–Ekspres“ v. K. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-283/2014; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014, konstatavo, kad civilinei atsakomybei pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį atsirasti reikalingą kaltės formą lemia tai, jog pažeista įstatyme įtvirtinta pareiga, todėl įmonės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda esant paprasto neatsargumo jo kaltės formai.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014).

Ieškovas savo apeliaciniame skunde nesutinka su nustatytu žalos dydžiu todėl, kad teismas, jo manymu, neteisingai nustatė momentą, nuo kada atsirado atsakovui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Atsakovas savo apeliaciniame skunde iš viso nesutinka su priteistos žalos dydžiu, nes, jo manymu, jam iš viso neatsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nustatinėdamas žalos dydį teismas rėmėsi byloje esančiais kreditorių pareikštų reikalavimų bankroto byloje duomenimis, kuriuose nurodyta, nuo kada UAB „Kalipsė“ jiems yra skolinga. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus byloje esančius įrodymus, balansų duomenis, teismų informacinės sistemos duomenis, įvertino kiekvieno kreditoriaus finansinius reikalavimus atskirai ir padarė išvadą, kad bendras išaugusių įmonės skolų dydis nuo 2008 metų vidurio yra 46.181,90 Lt, kuri laikytina kreditoriams padaryta žala. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl to, jog įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje, kaip nepagrįstai mano ieškovė. Įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, o įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, taip pat ir bankroto bylose, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Šioje byloje ieškovė viso prašomo priteisti žalos dydžio neįrodė, o tik deklaratyviai nurašė kreditorinius reikalavimus.

Apeliantas BUAB „Kalipsė“ nurodo, kad atsakovas ieškovui neperdavė keturių automobilių: Volkswagen Golf, Kaessbohrer Kaessbohrer, Mercedes Benz 813 ir Toyota Camry, todėl iš atsakovo ieškovo naudai turi būti priteista 18 174,81 Lt, kurią ieškovas būtų gavęs, jei būtų realizavęs ir perdavęs supirkimui į metalo laužą minėtas transporto priemones. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad automobilis Volkswagen Golf (1991 m.) po autoįvykio 2010-03-30 buvo nurašytas (1 t., b. l. 49–50). Puspriekabė Kaessbohrer, vilkikas Mercedes Benz 813 ir Toyota Camry (2002 m.) 2011-10-07 taip pat buvo nurašyti ir tai patvirtina ilgalaikio turto likvidavimo aktai (1 t., b. l. 51–52). Ieškovas teismui nenurodė jokių argumentų, kodėl teismas neturėtų vadovautis šiais turto nurašymo aktais arba kodėl jie turėtų būti pripažinti neteisėtais. Taip pat teismui nebuvo pagrindo netikėti liudytojo J. B. parodymas, kad šios transporto priemonės buvo nevažiuojančios, kelerius metus stovėjo nenaudojamos, todėl 2007 metais buvo utilizuotos, o 2011 nurašytos. Aplinkybę, kad transporto priemonės nebuvo naudojamos, patvirtina UAB „Kauno techninės apžiūros centras“ 2014-04-15 pažyma, iš kurios matyti, kad Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paskutinė techninė apžiūra buvo atlikta 2009-07-03, kuri galiojo iki 2011-07-03. Apie transporto priemonėms Toyota Camry, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz 813, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Kaessbohrer, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atliktas technines apžiūras duomenų informacinėje sistemoje iš viso neturi (1 t., b. l. 53). Tai reiškia, kad nesant techninės apžiūros, transporto priemonės negali dalyvauti eisme, dėl to nėra pagrindo netikėti atsakovo argumentais, kad minėtos transporto priemonės buvo senos, nenaudojamos, dėl to jos buvo nurašytos dar iki iškeliant įmonei bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad transporto priemonės neturėjo didelės materialinės vertės, o priešingų įrodymų, patvirtinančių, jog nurašytų automobilių vertė akivaizdžiai nepagrįsta, byloje nėra pateikta. Taigi nesant duomenų, kad UAB „Kalipsė“ turtas buvo nurašytas neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo reikalavimą dėl žalos už neperduotą bendrovės turtą atmetė kaip neįrodytą.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių apeliacinių skundų argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nei ieškovo, nei atsakovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, kt.). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šalių apeliaciniai skundai grindžiami iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos jie išdėstė savo procesiniuose dokumentuose, paaiškinimuose ir dėl kurių išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Todėl teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja.

Vadovaudamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, byloje esančius įrodymus vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo, įrodymų vertinimo taisyklių, ir jam pagrįstai nekilo abejonių dėl ieškinio pagrįstumo.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinių skundų argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.