Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų O. V. ir A. V. ieškinį atsakovui G. J. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Atsakovas (apeliantas) G. J. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimą dalyje dėl 870 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ieškovei O. V. ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo: iš atsakovo (apelianto) O. V. naudai priteisti 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą; šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme paskirstyti taip: iš atsakovo (apelianto) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei O. V. nepriteisti; solidariai iš ieškovų A. V. ir O. V. atsakovo (apelianto) naudai priteisti 363 Eur dydžio bylinėjimo išlaidų atlyginimą;priteisti iš ieškovės O. V. atsakovo (apelianto) naudai visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, kurių dydį ir realumą pagrindžiantys dokumentai bus pateikti teismui iki bylos išnagrinėjimo teisme.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė rungimosi principo ir pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas laikė įrodytomis aplinkybes, jog atsakovas (apeliantas) O. V. ir jos tėvų neatsiprašė, nenurodė informacijos apie tai, ar šuo buvo skiepytas, iš ligoninės mažametę parvežė tik gydytojų paprašytas, pats jokios iniciatyvos padėti nesiėmė. Atsakovo (apelianto) teigimu, byloje yra vienintelis įrodymas, pagrindžiantis minėtas aplinkybės ieškovo A. V. paaiškinimas. Tuo tarpu byloje taip pat yra ir priešingas aplinkybes įrodantis atsakovo (apelianto) atsiliepimas į ieškinį, bei patikslintą ieškinį, kuriame atsakovas (apeliantas) išdėstė savo paaiškinimus, bylos nagrinėjimui svarbius fakto klausimus, bei administracinio teisės pažeidimo byla. Atsakovo (apelianto) manymu, sprendimo motyvuojamosios dalies turinys leidžia pagrįstai manyti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė rungimosi principo ir pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę bei netinkamai atliko byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą ir tai lėmė neteisėtos sprendimo dalies, kuria teismas nustatė O. V. atlygintos neturtinės žalos dydį, priėmimą. Pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad atsakovo (apelianto) turtinė padėtis nėra svarbus kriterijus, vertinant neturtinės žalos dydį. Apelianto manymu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja tiek Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 2 d., tiek ir 6.282 str. 3 d. nuostatoms, kurių turinys leidžia teigti, kad visais atvejais sunki kaltininko turtinė padėtis yra pripažįstama priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijumi, išskyrus atvejus kai tokia žala padaroma tyčine veika. Atsakovas (apeliantas) pateikė pirmosios instancijos teismui duomenis apie pastarojo ir jo sutuoktinės gaunamas pajamas per paskutinius mokestinius laikotarpius, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad apelianto turtinė padėtis iš tiesų yra sunki ir jo gaunamos pajamos, lyginant su sprendimu priteistos neturtinės žalos atlyginimu yra itin mažos. Todėl ir be platesnio argumentavimo yra aišku, kad atsakovas (apeliantas) nėra ir nebus pajėgus visa apimtimi nedelsiant po sprendimo įsiteisėjimo sumokėti sprendimu priteisto dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Todėl atsakovo (apelianto) teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas O. V. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, pažeidė CK 6.250 str. 2 d. bei 6.282 str. 3 d. nuostatas. Atsakovo (apelianto) nuomone, ieškovės O. V. patirtos neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant patirtą sveikatos sužalojimą ir tuo sąlygotus padarinius, bei byloje esančius įrodymus ir atsakovo (apelianto) turtinę padėtį teismo turėtų būti vertinamas ne didesne nei 500 Eur dydžio pinigų suma. Būtent tokią pinigų sumą apeliantas laikytų atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei nedelsdamas pagal savo finansines galimybes ją atlygintų.Atsakovo (apelianto) nuomone iš byloje esančių rašytinių įrodymų nėra suprantama kokio dydžio bylinėjimosi išlaidas ieškovai patyrė kiekvienas atskirai. Ieškovo A. V. reikalavimą atmetus visa apimtimi teismas pastarojo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš apelianto neturėjo priteisti. Ieškovės O. V. patenkinti reikalavimai sudarė tik 43,50 procentų nuo pastarosios reikalavimo sumos. Todėl, atsakovo (apelianto) nuomone, iš atsakovo (apelianto) O. V. naudai turėjo būti priteista 87 Eur (200 Eur * 43,5%) dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atitinkamai teismui patenkinus tik 29 procentus visų reikalavimų iš ieškovų atsakovo (apelianto) naudai turėjo būti priteistas viso 257,73 Eur (363 Eur * (100%-29%)) dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovo (apelianto) nuomone, teismas gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Nukrypimas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių galimas tik tuomet, kai šalies procesinis elgesys nėra tinkamas. Pirmosios instancijos teismas sprendimą nepriteisti atsakovui (apeliantui) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovų motyvavo apelianto neveikimu. Tai yra, atsakovo (apelianto) elgesiu, kuris niekaip nėra susijęs su procesinėmis pastarojo teisėmis ir jų tinkamu / netinkamu įgyvendinimu.Atsakovo (apelianto) nuomone, ieškovo A. V. ir jo atstovo procesinis elgesys, užkirtęs teismui galimybę išnagrinėti bylą vieno teismo posėdžio metu perėjus iš pasirengimo stadijos ir bylos nagrinėjimą iš esmės sąlygojo atsakovo (apelianto) patirtų išlaidų, advokato pagalbai apmokėti, padidėjimą. Todėl teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, privalėjo atsižvelgti į netinkamą ieškovo A. V. ir pastarojo atstovo procesinį elgesį, bei nepriteisti iš atsakovo (apelianto) bylinėjimo išlaidų atlyginimo ieškovei O. V.. Ieškovas A. V. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nepažeisdamas procesinių teisės normų reglamentuojančių įrodymų vertinimą, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atsakovui nėra palankus, nereiškia, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, bei pažeidė rungimosi principą.Šalims buvo sudaryta galimybė teikti įrodymus byloje, tačiau atsakovas jokių duomenų apie tai, kad siekė sumažinti kilusios žalos padarinius (atsiprašyti šeimos, padengti gydymosi išlaidas, atlyginti neturtinę žalą), nepateikė. G. J. neprašė apklausti liudytojų, kurie patvirtintų tokius teiginius, nenurodė kitų reikšmingų aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas iki teisminio proceso pradžios siekė sureguliuoti ginčą taikiu būdu. Be kita ko, atsakovo pasiūlymas sudaryti taikos sutartį civilinės bylos nagrinėjimo metu (sumokant ieškovams 500 Eur) negali būti vertinamas kaip argumentas, leidžiantis mažinti priteistinos žalos dydį. Atsakovo paaiškinimai, kad šis atsiprašė nukentėjusiųjų yra vertintini tik kaip siekis išvengti teisinių netinkamo elgesio pasekmių ir nenusveria kitų duomenų ir teismo padarytų išvadų reikšmės.Teismas, priimdamas sprendimą, detaliai nurodė, kuo remiantis konstatavo, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos prievolei atlyginti žalą atsirasti. Byloje pakanka duomenų (administracinio teisės pažeidimo medžiaga, ligoninės išrašai, medicininiai dokumentai), kurie patvirtina, jog atsakovas, būdamas O. V. užpuolusio ir apkandžiojusio šuns valdytojas (savininkas), nepasirūpino pakankama šio šuns priežiūra, dėl to mažametė buvo šuns užpulta ir sukandžiota, taip padarant jai žalą.Pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio išsamiai argumentavo, įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus. Pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, visiškai teisingai pažymėjo, kad turtinė atsakovo padėtis nėra svarbus kriterijus vertinant neturtinės žalos dydį, kadangi neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kompensuoti nukentėjusiojo patirtus neigiamus išgyvenimus. Tokia teismo išvada jokiu būdu nereiškia, kad teismas nevertino visų į bylą pateiktų įrodymų. Nagrinėjamu atveju teismas tik pažymėjo, kad atsakovo turtinės padėties kriterijus nėra pats reikšmingiausias visų įrodymų kontekste. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas informavo, kad G. J. dirba Vokietijoje (dėl to nedalyvavo teismo posėdyje). Duomenų apie darbo užmokesčio užsienyje atsakovas nepateikė, todėl argumentas dėl turtinės padėties vertinimo negali būti laikomas pagrįstu.Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovei O. V. buvo sukeltas sveikatos sutrikdymas, ji buvo priversta skiepytis nuo pasiutligės. Neabejotina, kad šuns užpuolimas ir sužalojimas mažametei sukėlė ir dvasinius išgyvenimus, išgąstį, ilgalaikę baimę, sutrikdė emocinę būseną (tai patvirtinta kvalifikuotų specialistų išvadomis, diagnozuojant mergaitės reakciją į stiprų stresą). Atsakovas šeimos neatsiprašė, informacijos apie gyvūno skiepus neteikė, žalos neatlygino. O. V. iki šiol vengia žaisti kieme, išgirdusi tame pačiame name gyvenančio G. J. šuns lojimą elgiasi baikščiai. O. V. sukelti ilgalaikiai psichologiniai liekamieji reiškiniai (diskomfortas būti kieme, šunų fobija, nerimas). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį pagrįstai atsižvelgė į tai, kad: sužalojimus patyrė mažametis vaikas, sužalojimai padaryti trauminių poveikių pasėkoje, kad neturtinė žala patirta dėl sveikatos sužalojimo, todėl neturtinių vertybių hierarchijoje yra esminė.Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, tinkamai materialinės teisės normas, todėl, apelianto (atsakovo) argumentai dėl per didelio priteisto žalos atlyginimo dydžio laikytini nepagrįstais.Atsakovo (apelianto) argumentai, neva bylos nagrinėjimas užsitęsė, kadangi byloje buvo pateiktas patikslintas ieškinys nėra reikšmingas, kadangi ieškovas sukonkretino ieškinio reikalavimus iš karto po parengiamojo posėdžio, kurio tikslas – išsiaiškinti ginčo esmę, galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus, įtrauktinus dalyvauti byloje asmenis ir t. t. Ieškovas elgėsi teisėtai ir sąžiningai, laikydamasis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų. Tai patvirtina ir faktas, kad byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį.Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir ginčo aplinkybes pagrįstai nusprendė, kad sprendimas yra priimamas iš esmės ieškovų naudai ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovo 200 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui, o iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidų nepriteisė. Tokiu būdu, Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgdamas į bylos specifiką bei šalių procesinį elgesį, paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas teisingai taikydamas procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir įvykdydamas teisingumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 policijos komisariatas) nutarimo administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 13N-40607759-15 pavirtina, kad atsakovas G. J. buvo nubaustas už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 10 d., pažeidus gyvūnų laikymo taisykles, ko pasėkoje buvo sužalota mažametė – ieškovė O. V.. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė patvirtina, kad O. V. dėl šuns įkandimo į pilvo sritį buvo kviesta greitoji medicinos pagalba. Traumą patyrusio paciento apžiūros lapas patvirtina, kad įvykio metu ieškovei padarytos dvi kastinės žaizdos pilvo srityje; prie rekomendacijų nurodyta tęsti skiepus savo poliklinikoje. 2016-12-13 Medicinos dokumentų išrašas / siuntimas patvirtina, kad ieškovei O. V. nustatyta diagnozė – F43.8 (kitos reakcijos į stiprų stresą), taip pat nurodyta, kad A. V. su mažamete O. V. 2015-08-18 kreipėsi į VŠĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centrą skyrių bei O. V. buvo konsultuota psichologės bei 2015-08-27 konsultuota vaikų ir paauglių psichiatrės. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė rungimosi principo ir pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles: teismas laikė įrodytomis aplinkybes, jog atsakovas (apeliantas) O. V. ir jos tėvų neatsiprašė, nenurodė informacijos apie tai, ar šuo buvo skiepytas, iš ligoninės mažametę parvežė tik gydytojų paprašytas, pats jokios iniciatyvos padėti nesiėmė.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus.Atsakovo (apelianto) teigimu, byloje yra vienintelis įrodymas, pagrindžiantis jo minėtas aplinkybės - jog atsakovas (apeliantas) O. V. ir jos tėvų neatsiprašė, nenurodė informacijos apie tai, ar šuo buvo skiepytas, iš ligoninės mažametę parvežė tik gydytojų paprašytas, pats jokios iniciatyvos padėti nesiėmė - ieškovo A. V. paaiškinimas, kai tuo tarpu byloje yra ir priešingas aplinkybes įrodantis atsakovo (apelianto) atsiliepimas į ieškinį, bei patikslintą ieškinį, kuriame atsakovas (apeliantas) išdėstė savo paaiškinimus, bylos nagrinėjimui svarbius fakto klausimus, bei administracinio teisės pažeidimo byla.Kaip minėta, po įvykio ieškovei O. V. dėl šuns įkandimo į pilvo sritį 2015-08-15 20 val. 47 min. buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje yra nurodytas pristatymo į ligoninę laikas – 21 val. 24 min. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės 8 skiltyje „Papildoma informacija“ įrašyta: „Kita: 20.47 val. kaimynų šuo įkando vaikui į pilvą. Šuo buvo be antsnukio.“; „Preliminari diagnozė / vyraujantis sindromas / simptomas: šuns įkandimas į pilvą, žaizdelės, kraujavimas.“ Be to, Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės 12 skiltyje „Transportavimas“ įrašyta, kad pacientas nuvežtas 45 km, todėl nėra pagrindo vadovautis administracinės teisenos byloje esančiais O. J. paiškinimais, jog po įvykio jos sutuoktinis (atsakovas) mergaitę su tėvu nuvežė į Santariškių ligoninę, ir kaip nurodo ieškovas A. V., tėvai su mažamete vyko į ligoninę greitosios pagalbos automobiliu. Nors apelianto teigimu, jo šuo yra prižiūrimas, buvo nuolat skiepytas, tačiau į bylą taip pat nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog šuniui buvo atlikti skiepai ir šie duomenys buvo laiku pateikti gydymo įstaigai dėl tolimesnio mažametės gydymo, nes, kaip matyti iš byloje esančių medicininių dokumentų, ieškovei buvo atlikti skiepai, siekiant išvengti pasiutligės ar kitokio galimo ligos užkrato. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad administracinės teisenos byloje yra pateiktas Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2015-08-27 tyrimų protokolas Nr. 21696V1, kuriame konstatuota, kad tyrimo užsakovo G. J. šuo mišrūnas yra apsaugotas nuo pasiutligės, tačiau byloje taip pat nėra pateikta duomenų, jog šis dokumentas buvo pateiktas suinteresuotiems asmenims, t. y. ar mažametės tėvams, ar gydymo įstaigai. Apeliacinės teismas pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti klausimą apie atsakovo visokeriopą pagalbą mažametei ir / ar jos tėvams po nelaimingo atsitikimo, tame tarpe ir atsakovo atsiprašymą nukentėjusiojo asmens. Apelianto G. J. teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovei O. V. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, pažeidė CK 6.250 str. 2 d. bei 6.282 str. 3 d. nuostatas, kadangi pagal teismui pateiktus duomenis apie jo ir sutuoktinės gaunamas pajamas per paskutinius mokestinius laikotarpius, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad apelianto turtinė padėtis yra sunki ir jo gaunamos pajamos, lyginant su sprendimu priteistos neturtinės žalos atlyginimu yra itin mažos. Todėl, įvertinus aptartas aplinkybes, atsakovo (apelianto) nuomone, jis nėra ir nebus pajėgus visa apimtimi nedelsiant po sprendimo įsiteisėjimo sumokėti sprendimu priteisto dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo dydžių nustatymą lemia objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-394/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2008). Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas visų pirma atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisminę praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose, yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą. Taip pat kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismai, vertindami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus, visų pirma turi įvertinti pažeistos vertybės pobūdį pagal protingo žmogaus etaloną. Kitas svarbus neturtinės žalos dydį lemiantis kriterijus yra neigiami padariniai, kurie atsirado ieškovei dėl neturtinės vertybės pažeidimo. Turtinė atsakovo padėtis nėra svarbus kriterijus vertinant neturtinės žalos atlyginimo dydį visų pirma dėl to, kad neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kompensuoti nukentėjusiojo patirtus neigiamus išgyvenimus, esminę reikšmę suteikiant pažeistos vertybės pobūdžiui ir kilusiems padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-417/2013). Neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, kurie nustatyti įstatyme. Esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-417/2013).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus. Apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad neturtinės žalos dėl asmens sveikatos sužalojimo nustatymo esminiai kriterijai yra tokie: pažeistos vertybės pobūdis; kaltė; pakenkimo sveikatai laipsnis ir mastas; neturtinės žalos padariniai. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui bei teismų praktikai, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo parinktais ir sprendime aptartais kriterijais, nulėmusiais atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. jos įvertinimą, atsižvelgiant į nepilnametės O. V. įvykio metu ir po jo patirtus emocinius išgyvenimus bei fizinį skausmą, 870 Eur suma. Taip pat teismas pažymi, kad neturtinės žalos reikalavimas visuomet priklauso tik nuo nukentėjusio asmens subjektyvaus jos įvertinimo, todėl kiekvienu konkrečiu atveju atlygintinos neturtinės žalos dydį pagal CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintų kriterijų visumą nustato teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes. Neturtinės žalos dydžio nustatymo dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir argumentuotas, atsižvelgiant į tai, kad įstatymo leidėjas įtvirtina diskrecijos teisę pačiam teismui nustatyti neturtinės žalos dydį, ir , kai minėta, pirmosios instancijos teismas tinkamai ją įvertino, motyvavo ir teisingai iš atsakovo priteisė 870 Eur nepilnametei O. V. įvykio metu patirtai neturtinei žalai atlyginti.Kiti atsakovo (apelianto) G. J. apeliaciniame skunde pateikti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodant, kad ieškinys buvo patenkintas iš dalies, ir bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui –proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcija apskaičiuotina remiantis tuo, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo ieškovės O. V. atžvilgiu patenkintas beveik 50 proc. Nors patenkinus ieškovės O. V. ieškinį iš dalies, iš ieškovės ir atsakovo turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad žala buvo padaryta vienai iš svarbiausių teisės saugomų vertybių – mažametės sveikatai, į tai, kad ieškovė įrodė atsakovo neteisėtus veiksmus dėl kurių ji patyrė žalą, į tai, kad ieškovės (atstovaujamo asmens) procesinis elgesys buvo tinkamas, į tai, kad ieškovės patirtos išlaidos atitinka Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalus dydžius, taip pat į tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimas yra išimtinai teismo diskrecijos teisė, todėl ieškovės patirtos išlaidos už atstovavimą iš atsakovo pagrįstai priteistos pilna apimtimi, atitinkamai atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteistos (CPK 93 str.). Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo (apelianto) G. J. ieškovės naudai priteistinos 200 Eur dydžio išlaidos, susijusios su atstovavimu apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo G. J. ieškovei O. V. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu apeliacinės instancijos teisme.