Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės, sekretoriaujant Tomui Pavilioniui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. Š. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-47-876/2017 pagal ieškovės Z. Š. patikslintą ieškinį atsakovui A. Š., tretiesiems asmenims R. Š., B. B. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, turto padalijimo, išlaikymo įsiskolinimo vaikui priteisimo, atsakovo A. Š. priešieškinį ieškovei Z. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, turto padalijimo, dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Šakių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl šalių santuokos iširimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepriteisė ieškovei neturtinės žalos, ar tinkamai padalijo bendrąją jungtinę nuosavybę, nepriteisė išlaikymo įsiskolinimo, nusprendė dėl asmeninės ieškovės prievolės. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl sutuoktinių kaltės dėl šeimos iširimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių santuoka nutrūko dėl jų abiejų kaltės. Atmestini apeliantės argumentai, jog, darydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymų visetą, vadovavosi prielaidomis ir samprotavimais. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje S. Č. ir kt. v. UAB „Parex lizingas“, bylos Nr. 3K-3-471/2006). Nors liudytojos M. S. ir R. B. teigė apie atsakovo smurtavimą ieškovės ir sūnaus atžvilgiu, teismas jais nesirėmė dėl to, kad šių parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys (ikiteisminio tyrimo, medicininiai). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nei viena liudytoja neteigė apie smurtą per paskutinius penkerius metus, parodė apie aplinkybes, buvusias prieš daugelį metų.Byloje nėra įrodymų apie atsakovo gydymąsi Marių ligoninėje dėl alkoholizmo. 2016 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodinėjimo tikslo ir įrodymų turinio disproporcija, atmetė ieškovės prašymą išreikalauti šiuos duomenis, kaip ir duomenis iš Šakių ligoninės dėl laikotarpio ir susirgimų, dėl kurių gydėsi atsakovas (t. 2 b. l. 123, 2016 m. gegužės 6 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašo laikas 25:25). Vadovaujantis CPK 178 straipsniu, 306 straipsnio 1 dalies 4 punktu, šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme privalėjo įrodyti apeliantė, tačiau prašymas išreikalauti šiuos duomenis apeliacinės instancijos teismui nepateiktas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad reikalauti tokių duomenų savo iniciatyva nėra būtina atsižvelgiant į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės neginčija gydymosi Marių ligoninėje fakto, kita vertus, teismo aktyvumas byloje, kurio šalių sūnus yra pilnametis, apribotas viešojo intereso nebuvimu (įrodyti asmeninio pobūdžio priežastis, dėl kurių iširo santuoka, yra šalių pareiga). Nesant įrodymų apie susirgimus, dėl kurių gydėsi atsakovas, nėra pagrindo spręsti apie alkoholizmą kaip šalių šeimos iširimo priežastį. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės 2014 m. lapkričio 18 d. pranešimas policijai apie jos neįleidimą į namus bei atsakovo suicidinis grasinimas 2014 m. lapkričio 22 d. rodo, jog konfliktai tarp šalių galėjo būti, tačiau tai nepatvirtina ieškovės nurodytų aplinkybių dėl atsakovo sistemingai naudoto smurto – kreipusis į policiją ieškovė tą pačią dieną nurodė, kad policijos pagalba nereikalinga; suicidinio grasinimo priežastys byloje nėra nustatytos. Priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas jos darbo užsienyje neįvardijo kaip šeimos iširimo priežasties – nurodė, kad ji ne kartą ilgam laikui buvo išvykusi į Vokietiją, nepilnametį sūnų palikdama prižiūrėti atsakovui, ir nėra duomenų, kad tais laikotarpiais atsakovas vaiku netinkamai rūpinosi. Konstatavo, jog dėl neištikimybės ją kaltino atsakovas, tačiau apie tai įrodymų nėra. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir konkrečius ieškovės kaltės įrodymus: „sutuoktiniai konfliktuodavo matant jų vaikui, kuris kartu su jais gyvendavo, konflikto metu vienas kitą įžeidinėdavo. Visos šios aplinkybės leidžia spręsti, kad sutuoktiniai nepaisė vienas kito nuomonės dėl bendrų pinigų panaudojimo būdų, nedėjo pastangų suderinti jų skirtingiems požiūriams į kiekvieno iš sutuoktinių elgesio ribas, jų poreikių tenkinimo galimybių, nesiekė iškilusių nesutarimų spręsti abipusiu susitarimu, kiekvienas savo interesus iškėlė aukščiau kito sutuoktinio interesų.“ Nesant duomenų apie vieno sutuoktinio elgesį kaip šeimos iširimo priežastį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dėl to kalti jie abu. Nenustačius šeimos iširimo vien dėl atsakovo kaltės, nebuvo pagrindo priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad, nors ieškovė pateikė duomenis apie vaiko išlaikymui į jo sąskaitą pervestus pinigus 2014 – 2016 m. balandžio mėn. laikotarpiu dirbant užsienyje, tai nereiškia, jog tuo metu vaiko neišlaikė kartu su juo gyvenantis tėvas.Įrodymus apie 2016 m. pirkinius vaikui ieškovė ėmė rinkti tik po kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo, taigi tai patvirtina jos siekį šiuos duomenis fiksuoti įrodinėjimo tikslu. Logiška manyti, kad apeliantės buvimo užsienyje laikotarpiais atsakovas, gyvenęs kartu su vaiku, tokio tikslo neturėjo. 2014 – 2016 metais dirbdamas jis gavo minimalias pajamas, tačiau tai nereiškia, kad vaikui reikalingo išlaikymo neteikė. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, jog kartu su nepilnamečiu vaiku gyvenantis tėvas neprivalo vaikui teikiamo kasdienio išlaikymo įforminti rašytiniais įrodymais. Šalių sūnus parodė, kad tėvas jam duodavo pinigų kai tik jis paprašydavo, kad pirko maistą, namuose visada buvo ką valgyti, atsakovas mokėjo buto išlaikymo mokesčius, pirko sūnui drabužių. Ieškovės galimybė teikti didesnį išlaikymą nesuponuoja jos teisės reikalauti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ji nekėlė atsakovui reikalavimų dėl tėvo pareigų nevykdymo, nesikreipė į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, taip pat kad šalių sūnaus, motinos teiktą išlaikymą naudojusio savo nuožiūra apie jį nesakant tėvui, poreikiai buvo pilnai užtikrinti.

Dėl prievolės trečiajam asmeniui pobūdžio

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prievolė sugrąžinti 2000 Eur paskolą pagal ieškovės ir kreditorės B. B. pasirašytą paskolos raštelį yra asmeninė ieškovės prievolė. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3.92 straipsnio 2 dalis yra įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 pagal ieškovės R.A. ieškinį atsakovui A. A. bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių yra išaiškinusi, kad, sistemiškai CK 3.92 straipsnio 2 dalis susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių normų tikslas yra apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek ir kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Pažymėjo, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, jog toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, asmuo turi procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). Atmestini apeliantės argumentai, kad paskolos bendrumą įrodo pasiskolintų lėšų panaudojimas nepilnamečio vaiko išlaikymui, prie kurio atsakovas visiškas neprisidėjo. Pastarąją aplinkybę paneigia šios nutarties 16-18 punktuose išdėstyti motyvai. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką apeliantė taip pat grindžia teiginiu, kad byloje nėra įrodymų apie pasiskolintų lėšų panaudojimą jos poreikiams. Teisėjų kolegija šį teiginį vertina kaip apeliantės siekį įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkelti atsakovui. Paskolos davėja patvirtino, jog atsakovo nepažįsta, apie paskolą su juo nėra kalbėjusi. Iš to darytina išvada, kad apie paskolą nežinojęs atsakovas neturėjo ir galimybės rinkti bei pateikti įrodymus, jog paskolą ieškovė panaudojo savo reikmėms. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, išskyrus ieškovės paaiškinimą, ir apie pasiskolintų lėšų panaudojimą būtent vaiko išlaikymui (paskolos davėja paaiškino, kad pinigų skolinimąsi ieškovė motyvavo pinigų trūkumu). Kreipdamasi į teismą ieškovė patikslintame ieškinyje 2016 m. rugsėjo mėn. nurodė, kad su atsakovu negyvena ir bendro ūkio neveda daugiau kaip du metai (t. y. mažiausiai nuo 2014 m. rugsėjo). Tuo remiantis sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog paskolos gavimo metu 2015 m. balandžio 20 d. šalių elgesys nebuvo nukreiptas į bendrų reikalų tvarkymą, todėl, be kita ko, paskolos sutartį nėra pagrindo pripažinti bendra prievole.

Dėl turto padalijimo

Atmestinas apeliantės reikalavimas nukrypti nuo CK 3.117 straipsnio 1 dalyje numatyto bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių padalijimo principo atsižvelgiant į didesnį jos piniginį indėlį įsigyjant butą. Tokio reikalavimo ji nekėlė pirmosios instancijos teisme, turtą prašė padalinti lygiomis dalimis, priteisiant atsakovui piniginę kompensaciją už ½ dalį turto, kurį patikslintu ieškiniu jai prašė paskirti (t. 3 b. l. 10). CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliantė, patikslintu ieškiniu prašiusi jai paskirti butą, o atsakovui – žemės sklypus, kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą visą šį turtą šalims padalinti natūra lygiomis dalimis. Kaip ir žemės sklypus, pirmosios instancijos teismas butą padalijo natūra per pusę dėl to, kad atsakovas neturi kito gyvenamojo būsto, o ieškovė neįrodė, jog dėl atsakovo būdo negali kartu gyventi. Apeliantė teigia, kad atsakovas patvirtino tarp šalių vykstančius konfliktus. Butas yra dviejų kambarių, tačiau su bendru sanitariniu mazgu, viena virtuve. Bute gyventi atskirai nuo vienas kito neįmanoma, nes jo negalima padalinti be žalos turtui. Jos manymu, pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad atsakovas neturi kito nekilnojamojo turto – atsakovas gali parduoti jam priteistinus žemės sklypus ir įsigyti būstą. Pastarųjų aplinkybių išsiaiškinimui teisėjų kolegija 2017 m. birželio 7 d. nutartimi bylą paskyrė nagrinėti žodinio proceso tvarka. Konstatavo, kad atsižvelgiant į santuokos pasibaigimą ir nebuvimą duomenų apie galimybę atidalinti butą į du savarankiškus turto vienetus ar nuspręsti dėl galimybės juo naudotis izoliuotai, apeliacijos metu turėtų būti apsvarstyta piniginės kompensacijos vienam iš sutuoktinių sumokėjimo galimybė. Atsakovas byloje jos nesiūlė, o ieškovės pasiūlyta piniginė kompensacija nurodyta remiantis VĮ Registrų centro apskaičiuojama vidutinės rinkos vertės paieška pagal unikalų numerį. Nors atsakovas, atstovaujamas advokatės, šios vertės neginčijo (jam aktualus gyvenimas bute, nes kito būsto jis neturi), tinkamam ginčo padalijimo įvertinimui aktuali kasacinio teismo praktika, pagal kurią turto vertės nustatymas yra teismo pareigos sudaryti bendrą sutuoktinių turto balansą ir tinkamai padalyti turtą sudėtinė dalis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tinkamu teismo aktyvumo šeimos bylose įgyvendinimu sprendžiant dalijamo turto vertės nustatymo klausimą, kai nenustatoma aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų nukrypti nuo dispozityvumo ir šalių rungimosi principų, gali būti pripažįstamas ir pasiūlymas šalims pateikti tinkamus įrodymus, termino šiems veiksmams atlikti nustatymas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-566/2012).Apeliante pateikė nekilnojamojo turto rinkos vertės ekspertizės aktą, kuriame nurodyta, jog buto rinkos vertė 2017 m. liepos 9 d. yra 7400 Eur (pirmosios instancijos teisme nurodyta vertė 6290 Eur); žemės sklypo, kurio bendras plotas 2,1300 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini) – 8386,69 Eur (pirminė vertė 2770 Eur); žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,3100 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini) – 1186,80 (pirminė vertė 396,00 Eur); žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,6800 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini) – 2603,31 Eur (pirminė vertė 870,00 Eur). Visų žemės sklypų rinkos vertė – 12176,80 Eur + buto vertė 7400 Eur sudaro 19576,80 Eur, pusė šio turto vertės yra 9788,40 Eur. Atsakovas kitokių rinkos vertės duomenų neteikė, apeliantės pateiktųjų nekvestionavo, raštu palaikė savo poziciją dėl vienintelio turimo būsto reikalingumo. Nustačius tokias aplinkybes, tenkinant apeliantės reikalavimą, jai iš atsakovo turėtų būti priteista 2388,40 Eur piniginė kompensacija (12176,80-9788,40). Toks sprendimas turėtų būti pagrįstas realia atsakovo galimybe sumokėti nurodyto dydžio piniginę kompensaciją, tačiau apeliacijos metu tokia aplinkybė nenustatyta. Bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu atsakovo pajėgumas sumokėti piniginę kompensaciją netirtas, įrodymų visuma rodo, jog jis pragyvena iš minimalaus darbo užmokesčio. Nei vienas bylos dalyvis neatvyko į apeliacinės instancijos teismo posėdį, visi prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes ir abiejų šalių nenorą kitokius turto padalijimo būdus aptarti apeliacinės instancijos teisme, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai netenkinti ieškovės reikalavimo dėl buto priteisimo, atsakovui paskiriant tik žemės sklypus. Šios išvados teisingumą grindžia tuo, jog atsakovas neturi kito gyvenamojo būsto, visą laiką gyveno ir gyvena ginčo bute, o ieškovė, nurodžiusi kitą gyvenamosios vietos adresą, apeliacijos metu nepasinaudojo galimybe paneigti atsakovo argumentą, jog su sūnumi ruošiasi išvykti gyventi į užsienį. Taigi, realiai butas labiau reikalingas ne apeliantei, o atsakovui; šiame kontekste svarbi ir aplinkybė, jog būstą atsakovas yra kapitaliai suremontavęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent ieškovei būtų galima paskirti žemės sklypus, priteisiant piniginę kompensaciją atsakovui, nes, turėdama kur gyventi Lietuvoje ir užsienyje, ji galėtų žemės sklypus parduoti ir įsigyti kitą gyvenamąjį būstą, kaip kad siūlo atsakovui, tačiau tokį sprendimą draudžia priimti CPK 313 straipsnis – pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovei natūra nuosavybėn paskirta po pusę buto ir kiekvieno žemės sklypo, o priteisus tik žemės sklypus, ji netektų nuosavybės teisės į butą, kurio natūra pageidauja apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas dėl apeliantės negali priimti blogesnio, nei yra skundžiamas, sprendimo.Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės argumentai dėl negalimumo su atsakovu gyventi viename bute pripažintini neturinčiais reikšmės. Šalių santuoka pasibaigusi, todėl bendro gyvenimo galimybė viename būste nėra aktuali. Tapusios nekilnojamojo turto bendraturčiais, šalys savo teises į bendrą turtą privalės įgyvendinti laikantis CK 4.75 straipsnyje reglamentuotų bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo principų. Buto savininkų nuosavybės teisės atidalijimo iš bendros nuosavybės ir naudojimosi tvarkos nustatymas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas (pažymėtina, jog byloje nėra įrodymų apie buto visišką nedalumą ir negalimumą maksimaliai izoliuotai juo naudotis). Nepasinaudojusios galimybe apsvarstyti ir derinti savo pozicijas dėl turto padalijimo kitokiu būdu apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, šalys bendraturčių teises, įskaitant atidalijimą iš bendros nuosavybės ir naudojimosi tvarkos nustatymą, privalės realizuoti vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis bendrosios dalinės nuosavybės teisę.

Apeliacinės instancijos teismo išvados

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą todėl jis nekeistinas (CPK 263 straipsnis. 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš apeliantės valstybei priteistina 18,03 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Z. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 18,03 (aštuoniolika eurų 3 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei apeliacinės instancijos teisme, nurodytą sumą pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.