- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-04-07
- Bylos Nr.
- 1A-201-307/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-00073-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis (pirm.), Linas Šiukšta, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- V. P.
- Advokatai
- Augustinas Vaičiūnas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, jo veiką perkvalifikavus iš BK 228 straipsnio 2 dalies, ir jam paskirta 750 MGL, t. y. 28 245,00 Eur (dvidešimt aštuonių tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimt penkių eurų) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, jo veiką perkvalifikavus iš BK 228 straipsnio 2 dalies, už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas, t. y. (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojas, pasikėsino piktnaudžiauti tarnyba siekdamas turtinės naudos ir tokiais veiksmais pasikėsino padaryti didelę žalą valstybės interesams: jis (V. P.), pagal 2011 m. lapkričio 17 d. (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. L. įsakymą Nr. 1PI-901 nuo 2011 m. lapkričio 21 d. eidamas (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojo pareigas, žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) direktorius V. L. nuo 2011 m. gruodžio 27 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. yra kasmetinėse atostogose, siekdamas turtinės naudos AB (duomenys neskelbtini), pasinaudojo savo, kaip (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigomis, ėmėsi aktyvių veiksmų dėl taikos sutarties pasirašymo, t. y. jis, žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 9 d. yra gautas AB (duomenys neskelbtini) raštas Nr. 2011/A-12/47 „Dėl taikos sutarties sudarymo civilinėje byloje Nr. A2-4804-464/2011“, neatsižvelgdamas į tai, kad (duomenys neskelbtini) direktorius V. L. klausimą dėl taikos sutarties sudarymo tikslingumo ir pagrįstumo buvo pavedęs nagrinėti (duomenys neskelbtini) Teisės departamento vadovei J. L. ir, tyčia – nesulaukęs minėto departamento išvados dėl taikos sutarties įvertinimo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, t. y. pasinaudodamas savo, kaip direktoriaus pareigomis, atstovaudamas valstybės interesams, 2011 m. gruodžio 30 d. (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), siekdamas turtinės naudos AB (duomenys neskelbtini), pasirašė taikos sutartį Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. A2-4804-464/2011, kuria valstybė įsipareigojo išmokėti 2 399 334,47 Eur (8 284 422,08 Lt) AB (duomenys neskelbtini) naudai, kaip žalos atlyginimą, suprasdamas, kad taikos sutartyje numatytas išmokos dydis yra nepagrįstai didelis ir valstybei bus padaryta didelė turtinė žala, kuri AB (duomenys neskelbtini), kaip ieškovės, buvo pateikta teismui.
Apie šią taikos sutartį tapus žinoma (duomenys neskelbtini) direktoriui V. L., pastarasis 2012 m. sausio 12 d. kreipėsi su prašymu į Vilniaus apygardos teismą, kad V. P. 2011 m. gruodžio 30 d. pasirašyta taikos sutartis civilinėje byloje Nr. A2-4804-464/2011 nebūtų patvirtinta, dėl to buvo išvengta taikos sutartimi numatytos išmokos iš valstybės biudžeto ir valstybė išvengė didelės 2 399 334,47 Eur (8 284 422,08 Lt) žalos.
Tokiais savo veiksmais V. P., laikinai eidamas (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas, veikdamas priešingai tarnybos interesams pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagarbos Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams principą, 2 punkte įtvirtintą teisingumo principą (vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia), 3 punkte įtvirtintą nesavanaudiškumo principą (vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą tik visuomenės gerovei, eidamas pareigas nesiekti naudos sau, savo draugams); nevykdė to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 3 punkte įtvirtintos pareigos tarnauti visuomenės interesams, 4 punkte įtvirtintos pareigos tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, 5 punkte įtvirtintos pareigos laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba; pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, įpareigojantį asmenį, dirbantį valstybinėje tarnyboje, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, 3 punktą, įpareigojantį nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti.
Sąmoningai, tyčia, pažeisdamas išvardintų norminių aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, atvirai demonstruodamas jų negerbimą, V. P. pasikėsino piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, pasikėsindamas padaryti didelę turtinę 2 122 187,81 Eur žalą valstybei.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį arba Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendį pakeisti ir sumažinti V. P. šiuo nuosprendžiu paskirtą baudą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas išsamiai, visapusiškai ir tinkamai neištyrus visų bylai reikšmingų įrodymų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 242 straipsnis), įrodymus vertinant atsietai vienus nuo kitų, neišdėstant išsamios jų analizės, nepateikiant logiškų, įtikinančių ir neprieštaringų išvadų, pagrįstų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nevertinant dalies įrodymų, pagrindžiančių apelianto nekaltumą ir nenurodant motyvų, kuriais vadovaujantis šie įrodymai nevertinti, tuo pažeidžiant įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino 2011 m. gruodžio 23 d. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo - pardavimo sutartį (t. 3, b. l. 100) ir vertindamas jos turinį nepagrįstai ją susiejo su jo atliktais veiksmais pasirašant taikos sutartį. Nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad nuteistajam, kaip UAB (duomenys neskelbtini) akcininkui, akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu turėjo būti išmokėta 196 598,00 Lt suma, taigi, jis buvo suinteresuotas, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėtų pakankamai lėšų šios sumos išmokėjimui. Pasak apelianto, iš minėtos UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, priklausiusių ne jam, bet UAB (duomenys neskelbtini), kurios akcininku jis nebebuvo jau nuo 2011 m. birželio 23 d., 2011 m. gruodžio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkėjas buvo liudytojas S. S.. Vadovaujantis šios sutarties 3.2. ir 3.2.2. punktais, pastarasis 196 598,00 Lt apeliantui turėjo sumokėti ne kaip akcininkui, bet kaip UAB (duomenys neskelbtini) kreditoriui. Apelianto teigimu, iš kartu su apeliaciniu skundu pateikiamo nuteistojo V. P. banko sąskaitos išrašo matyti, kad S. S., o ne UAB (duomenys neskelbtini), 2012 m. balandžio 11 d., t. y. praėjus trims mėnesiams po to, kai 2012 m. sausio 12 d. (duomenys neskelbtini) atšaukė taikos sutartį (t. 4, b. l. 1-3), į jo banko sąskaitą pervedė pagal minėtą akcijų pirkimo – pardavimo sutartį mokėtinas sumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto materialinio suinteresuotumo pasirašyti taikos sutartį yra nepagrįstos ir neatitinka minėtų bylos duomenų.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad priešingai nei nustatė apygardos teismas, jokio skubotumo sudaryti taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini) apeliantui pavaduojant (duomenys neskelbtini) direktorių nebuvo. Pasak apelianto, teisiamajame posėdyje nustatyta, kad svarstymai ir derybos dėl galimybės su minėta įmone sudaryti taikos sutartį (duomenys neskelbtini) vyko nuo 2011 m. rugsėjo 9 d. (t. 5, b. l. 144-147). Apie tai parodymus davė liudytojos J. L. ir N. S.. Iš byloje esančio 2011 m. gruodžio 23 d. nuteistojo V. P. prašymo atlikti teisinių paslaugų pirkimą išvadai dėl byloje aptariamos taikos sutarties sudarymo gauti matyti, kad jame yra ir tuometinio (duomenys neskelbtini) vadovo V. L. užrašyta rezoliucija, kuria V. P. pavedama „organizuoti taikos sutarties pasirašymą teisės aktų nustatyta tvarka“ (t. 7, b. l. 11-12). Apelianto vertinimu, iš liudytojo V. L. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, ir kitų bylos duomenų matyti, kad dar iki V. L. atostogų, trukusių nuo 2011 m. gruodžio 27 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. (t. 2, b. l. 98-106, t. 5, b. l. 116), jie su apeliantu aptarė tarp AB (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) susidariusią situaciją ir V. L. pavedė jam organizuoti teisinių paslaugų pirkimą išvadai dėl taikos sutarties sudarymo galimybių gauti. Apelianto vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantas neveikė skubotai ir nederindamas savo veiksmų su kitais (duomenys neskelbtini) darbuotojais. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas, laikinai eidamas (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas bei vadovaudamasis teisininkų, (duomenys neskelbtini) pavedimu nagrinėjusių civilinės bylos pagal AB (duomenys neskelbtini) pareikštą reikalavimą perspektyvas, pateiktomis išvadomis, taip pat jų pateiktais skaičiavimais, su (duomenys neskelbtini) teisės departamento darbuotojų žinia pasirašė taikos sutartį, kuria iš valstybės priteista 3 568 054,46 Eur suma buvo sumažinta iki 2 399 334,47 Eur. Pasak apelianto, jokių duomenų, kad taikos sutartyje nurodytos atlygintinos žalos dydis gali būti nepagrįstas, jos pasirašymo metu nebuvo. Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantas, pasirašydamas minėtą sutartį, jokių teisės aktų nuostatų nepažeidė. Be to, aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) vadovas V. L. buvo pavedęs apeliantui organizuoti teisinių paslaugų pirkimą išvadai dėl aptariamos taikos sutarties sudarymo galimybių gauti, rodo, kad (duomenys neskelbtini) Teisės departamento pajėgų ir kompetencijos šio klausimo sprendimui nepakako, o (duomenys neskelbtini) šiuo klausimu vieningos pozicijos neturėjo. Dėl to skundžiamo nuosprendžio išvados, jog (duomenys neskelbtini) direktorius V. L. klausimą dėl taikos sutarties sudarymo tikslingumo ir pagrįstumo buvo pavedęs nagrinėti (duomenys neskelbtini) Teisės departamento vadovei J. L., o (duomenys neskelbtini) laikėsi vieningos pozicijos nesudaryti taikos sutarties, yra nepagrįstos. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad (duomenys neskelbtini) Teisės departamento darbuotojos iš anksto žinojo ir apie ketinimą pasirašyti taikos sutartį, ir apie jos pasirašymą. Tai patvirtina išvadą, jog taikos sutarties pasirašymo derinimo procesas (duomenys neskelbtini) vyko viešai.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad taikos sutartis su AB (duomenys neskelbtini) buvo atšaukta tik (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. L., (duomenys neskelbtini) teisės departamento direktorės J. L. ir (duomenys neskelbtini) teisinio atstovavimo skyriaus vedėjos N. S. pastangomis. Apeliantas nurodo, kad taikos sutartis buvo atšaukta ne iš karto po V. L. atostogų, o tik 2012 m. sausio 12 d., kai teismui buvo pateikti prieštaravimai dėl Taikos sutarties sudarymo. Minėtus prieštaravimus nutarta pateikti (duomenys neskelbtini) dar kartą išnagrinėjus susidariusią situaciją ir bendru sutarimu, t. y. dalyvaujant ir apeliantui, nutarus, kad į šią sutartį reikėtų įtraukti Teisingumo ir Finansų ministerijas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad vykstant minėtiems svarstymams jis palaikė taikos sutarties nutraukimo idėją. Apelianto vertinimu, tai patvirtina išvadą, kad jis atstovavo valstybės, o ne AB (duomenys neskelbtini) interesams, nemėgino ir nesikėsino padaryti valstybei turtinės žalos.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino liudytojų J. L. ir N. S. parodymus. Šioms liudytojoms dėl kompetencijos stokos nebuvo suteikti įgaliojimai spręsti ginčą su AB (duomenys neskelbtini), tai daryti pasitelkta papildoma profesionalių teisininkų pagalba. Apeliantas daro prielaidą, kad ši aplinkybė galėjo sukelti liudytojų J. L. ir N. S. nepasitenkinimą, kurio vedinos jos davė neobjektyvius ir neišsamius parodymus. Iš liudytojų J. L. ir V. Ž. parodymų, duotų 2016 m. sausio 22 d. teisiamajame posėdyje, matyti, jog (duomenys neskelbtini) Teisės departamento darbuotojos vengė bei vilkino priimti galutinį sprendimą dėl aptariamos taikos sutarties. Taip buvo elgiamasi ne dėl kokių nors objektyvių ir pagrįstų priežasčių, o dėl nenoro tinkamai atlikti savo pareigas, nepateisinamo vengimo prisiimti atsakomybę bei kitų nepateisinamų priežasčių.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino 2010 m. kovo 8 d. susitarimą, sudarytą tarp AB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos direktoriaus J. J., ir UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos direktoriaus V. P., kuriuo AB (duomenys neskelbtini) už teisinę ir turtinę pagalbą civilinėje byloje su atsakovu (duomenys neskelbtini) įsipareigojo sumokėti UAB (duomenys neskelbtini) 15 procentų nuo sumos, kuri bus priteista iš valstybės AB (duomenys neskelbtini) naudai (t. 3, b. l. 113). Apelianto teigimu, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, aptariamoje situacijoje jis veikė išskirtinai valstybės interesais ir savo veiksmus derindamas su (duomenys neskelbtini) vadovu V. L. bei kitais susijusiais (duomenys neskelbtini) darbuotojais, nepadarė ir nesikėsino padaryti nieko neteisėto. Jis nieko nežinojo apie byloje esantį 2010 m. kovo 8 d. AB (duomenys neskelbtini) vienintelio akcininko sprendimą Nr. 4, kuriuo nuspręsta UAB (duomenys neskelbtini) perleisti 15 procentų dydžio būsimo AB (duomenys neskelbtini) reikalavimo, skaičiuotino nuo AB (duomenys neskelbtini) minėtoje civilinėje byloje priteistos sumos (t. 1, b. l. 143) ir su tuo susijusią minėtą būsimo reikalavimo perleidimo sutartį, nes tai buvo liudytoju apklausto S. S. reikalai. Pasak apelianto, 2010 m. kovo 8 d. būsimo reikalavimo perleidimo sutartį, kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, jis pasirašė S. S. iniciatyva, nesigilindamas į jos turinį. Šiuos apeliacinio skundo teiginius, apelianto teigimu, patvirtina nuoseklūs liudytojo J. J. parodymai, kad būtent S. S. apeliantui pateikė pasirašyti sutartis dėl 15 procentų nuo priteisto žalos atlyginimo perleidimo UAB (duomenys neskelbtini) ir 40 procentų – UAB (duomenys neskelbtini). O šias sutartis, apelianto žiniomis, parengė S. S. įmonės darbuotoja. Apelianto vertinimu, aptartų aplinkybių visuma paneigia apygardos teismo išvadą, kad jis, siekdamas, jog UAB (duomenys neskelbtini) gautų 2010 m. kovo 8 d. susitarime su AB (duomenys neskelbtini) nurodytą 15 procentų atlygį, galėjo būti suinteresuotas taikos sutarties pasirašymu.
Apelianto teigimu, jo nekaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos patvirtina ir šie pirmosios instancijos teismo neteisėtai neįvertinti įrodymai: 1) advokato L. G. kontoros išvada dėl galimybės ir tikslingumo sudaryti šioje byloje aptariamą taikos sutartį (t. 1, b. l. 72-85); 2) (duomenys neskelbtini) 2014 m. gegužės 19 d. kasacinis skundas, kuriuo ginčijama teismo AB (duomenys neskelbtini) naudai priteista 956 932,00 Lt dydžio žala, iš kurio matyti, kad šį kasacinį skundą, atlikdamas (duomenys neskelbtini) direktoriaus funkcijas, pasirašė apeliantas (t. 1, b. l. 89-113); 3) 2011 m. sausio 6 d. tarnybinis pranešimas (t. 5, b. l. 123-128), adresuotas (duomenys neskelbtini) direktoriui, kuriame užfiksuota, kad dar iki šioje byloje aptariamos taikos sutarties pasirašymo, o būtent 2011 m. gruodžio 29 d., (duomenys neskelbtini) Teisės departamento direktorė J. L. apelianto buvo informuota apie iš advokato L. G. kontoros gautą išvadą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl byloje aptariamos taikos sutarties sudarymo ir jos atšaukimo jokia grėsmė dėl neigiamų padarinių atsiradimo nekilo. Be to, (duomenys neskelbtini) nelaikė taikos sutarties sudarymo neteisėtu, o juo labiau nusikalstamu. Dėl apelianto atliktų veiksmų nebuvo vykdytas joks tarnybinis patikrinimas ar kitoks tyrimas, jis daugiau nei tris metus – iki 2015 m. balandžio 1 d. toliau dirbo šioje institucijoje (t. 5, b. l. 44). Nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. spalio 21 d. dar kartą ėjo (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas (t. 2, b. l. 98). Apelianto įsitikinimu, tai patvirtina, kad sudarydamas taikos sutartį jis neveikė neteisėtai ir nepasikėsino padaryti nusikaltimo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas praėjus net keliems metams po nagrinėjamų įvykių ir tik po to, kai jis pateikė teisėsaugos institucijoms duomenis apie liudytojo S. S., kuris yra suinteresuotas apkalbėti apeliantą, galimai padarytus nusikalstamus veiksmus.
Pasak apelianto, liudytojai G. P. ir S. S. teisiamajame posėdyje parodymus davė pažeisdami BPK 279 straipsnio reikalavimus, nes juos perskaitė iš atsineštų užrašų. Be to, šių liudytojų parodymai, apelianto vertinimu, neturi nieko bendro su tikrove. Apeliantas nurodo, kad liudytojas G. P. teisiamajame posėdyje nurodė neva nuteistasis V. P. iš J. J. už pagalbą civilinėje byloje tarp (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini), kurioje buvo sudaryta taikos sutartis, yra gavęs 35 000,00 Lt ir ikiteisminio tyrimo metu pateikė tai patvirtinantį pakvitavimą (t. 3, b. l. 86, 103). Tačiau atlikus ekspertizę paaiškėjo, kad minėtas dokumentas yra suklastotas (t. 8, b. l. 124-125). Liudytojas J. J. teisiamajame posėdyje taip pat kategoriškai nurodė, kad G. P. pateiktas pakvitavimas yra suklastotas. Liudytojas parodė, kad niekada nieko apeliantui nėra mokėjęs, su juo žalos atlyginimo AB (duomenys neskelbtini) klausimu niekada nėra diskutavęs. Iš liudytojo T. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t. 7, b. l. 5-7) ir ištirtų teisiamajame posėdyje taip pat matyti, kad liudytojai S. S. ir G. P. yra linkę apkalbėti kitus asmenis, o savo nepagrįstiems pareiškimams ir reikalavimams grįsti naudoja jų pačių ar kitų asmenų suklastotus dokumentus. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad savo išvadose nesiremia liudytojų S. S. ir G. P. parodymais, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad remdamasis liudytojo S. S. parodymais pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie (duomenys neskelbtini) vadovų derybų metu dėl taikos sutarties sudarymo tariamai vertintą AB (duomenys neskelbtini) padarytos žalos dydį.
Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad visi pirmiau aptarti duomenys teisiamajame posėdyje buvo išsamiai ištirti, dėl jų buvo pasisakyta ir baigiamosiose kalbose, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje jų tinkamai neįvertino, dėl to šiurkščiai pažeidė įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisykles.
Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, t. y. 750 MGL (28 245,00 Eur) baudos, dydžiu. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalių, BK 57 straipsnio, BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, nepagrįstai baudos dydį nustatė lygų sankcijos vidurkiui, ir tai lėmė neteisingos bausmės jam paskyrimą (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Juo labiau, kad apeliantas yra teisiamas pirmą kartą, kartu su sutuoktine augina du mažamečius vaikus. Jo gaunamas vidutinio dydžio atlyginimas yra vienintelis V. P. pajamų šaltinis. Taigi nuosprendžiu paskirta 750 MGL, t. y. 28 245,00 Eur, dydžio bauda yra nepakeliama našta ne tik apeliantui, bet ir jo šeimai. Be to, skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta bauda savo dydžiu neatitinka suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-573/2011, Nr. 2K-254/2011, Nr. 2K-424/2010, Nr. 2K-46/2014, Nr. 2K-441/2012 ir kt.).
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, pateikia savo įvykių versiją ir ginčija tam tikras Vilniaus apygardos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Be to, kartu su prašymu jį išteisinti apeliantas pateikia ir alternatyvų prašymą - sušvelninti jam paskirtą bausmę, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, o jo apeliacinio skundo argumentai, kuriais remdamasis jis neigia savo kaltę, nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo šioje dalyje.
Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini) jis pasirašė ne skubotai, o su (duomenys neskelbtini) darbuotojų žinia, be to, jokių duomenų, jog minėtoje taikos sutartyje nurodytos atlygintinos žalos dydis gali būti nepagrįstas, jos pasirašymo metu nebuvo. Šie apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti.
Teisiamojo posėdžio metu V. P. paaiškino, jog taikos sutarties su AB (duomenys neskelbtini) civilinėje byloje sudarymą jis iniciavo pats, atsižvelgęs į tai, jog (duomenys neskelbtini) Teisės departamento darbuotojai nepateisinamai ilgai vilkino sprendimo, susijusio su šios sutarties sudarymu, priėmimą. Turėdamas advokato L. G. parengtą išvadą dėl galimybės sudaryti taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Teisės departamento darbuotojoms atsisakant vykdyti jo nurodymą, V. P. pats parengė ir išsiuntė šiai įmonei pranešimą, kuriuo informavo, jog (duomenys neskelbtini), atstovaudama Lietuvos valstybei, sutinka su bendra 8 284 422,08 Lt AB (duomenys neskelbtini) atlygintinos žalos suma, ir pakvietė įmonės atstovą iš anksto sutartu laiku atvykti į (duomenys neskelbtini) įstaigą pasirašyti taikos sutarties. Pasak V. P., bet kokio sprendimo priėmimas (duomenys neskelbtini) užtrukdavo itin ilgai, todėl siekdamas kuo operatyviau veikti, jis ėmėsi veiksmų, kurie, jo manymu, buvo naudingi valstybei.
Iš šių V. P. parodymų matyti, jog jis žinojo, kad (duomenys neskelbtini) neturėjo galutinės pozicijos dėl taikos sutarties su AB (duomenys neskelbtini) sudarymo, tačiau vis tiek savo iniciatyva be kompetentingų (duomenys neskelbtini) darbuotojų pritarimo ir jų neinformavęs sudarė šią taikos sutartį. Tokią išvadą pagrindžia ir teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymai. Liudytoja J. L. teisiamajame posėdyje nurodė, jog byloje aptariamų įvykių metu ji dirbo (duomenys neskelbtini) Teisės departamento direktore. Nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio pradžios AB (duomenys neskelbtini) pradėjo teikti tarnybai pasiūlymus sudaryti taikos sutartį civilinėje byloje, kurioje AB (duomenys neskelbtini) buvo pareiškusi ieškinį Lietuvos valstybei dėl patirtos žalos atlyginimo. Nagrinėti šiuos pasiūlymus buvo pavesta (duomenys neskelbtini) Teisės departamentui. Pasitarusi su (duomenys neskelbtini) direktoriumi, J. L. kaip Teisės departamento direktorė organizavo darbo grupę AB (duomenys neskelbtini) pasiūlymams svarstyti. Pirmasis darbo grupės pasitarimas vyko 2011 m. gruodžio 16 d. Šiame pasitarime dalyvavo pati J. L., kaip (duomenys neskelbtini) Teisės departamento direktorė, (duomenys neskelbtini) Teisinio atstovavimo skyriaus vedėja N. S. ir vyriausioji specialistė V. Ž. bei (duomenys neskelbtini) Teisinio atstovavimo skyriaus vedėja J. O.-B. Pasitarimo metu nebuvo priimtas joks konkretus sprendimas, nes klausimas buvo sudėtingas, prašomos atlyginti žalos dydis labai didelis. Buvo nuspręsta įsigilinti į teismų praktiką panašiais atvejais dėl žalos atlyginimo, apskaičiuoti galimos žalos dydį ir, jeigu visgi taikos sutarties projektas būtų paruoštas, kreiptis į Lietuvos Respublikos vyriausybę, jog ši pateiktų savo nuomonę. Po darbo grupės susitikimo J. L. informavo (duomenys neskelbtini) direktorių V. L. apie susitikimo rezultatus ir kad jo metu nutarta kol kas taikos sutarties su AB (duomenys neskelbtini) nesudaryti, o toliau analizuoti tokios sutarties sudarymo galimybes, rengti tolesnius pasitarimus šiuo klausimu bei kreiptis į Vyriausybę dėl šios pritarimo. Liudytoja J. L. teisiamajame posėdyje taip pat parodė, jog 2011 m. gruodžio 28 arba 29 dieną ji bendravo su V. P., kuris pavadavo atostogaujantį (duomenys neskelbtini) direktorių. Pokalbio metu V. P. J. L. paaiškino, kad jo manymu reikėtų sudaryti taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini), nes jis turi advokato parengtą išvadą dėl tokios taikos sutarties sudarymo tikslingumo ir AB (duomenys neskelbtini) prašomos atlyginti žalos dydžio pagrįstumo. J. L. V. P. nurodė, kad šiuo metu nėra galimybės sudaryti taikos sutarties, nes (duomenys neskelbtini) kaip institucija kol kas neturi aiškios pozicijos šiuo klausimu. Kitą dieną, t. y. 2011 m. gruodžio 30 d. J. L. sužinojo, jog nepaisant minimo pokalbio V. P., atstovaudamas (duomenys neskelbtini), taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini) pasirašė. Tą pačią dieną ji tarnybiniu pranešimu informavo (duomenys neskelbtini) direktorių V. L. apie tai, jog V. P. taikos sutartį sudarė be (duomenys neskelbtini) Teisės departamento žinios ir šis sprendimas prieštarauja su kitomis žinybomis 2011 m. gruodžio 16 d. pasitarime suderintai pozicijai. Vėliau, J. L. su V. L. nusprendė (duomenys neskelbtini) vardu kreiptis į teismą, jog taikos sutartis nebūtų patvirtinta, ir šį prašymą teismas patenkino. Liudytoja N. S., 2011 metais dirbusi (duomenys neskelbtini) Teisinio atstovavimo skyriaus vedėja, teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, jog 2011 m. gruodžio 16 d. vykusiame darbo grupės susirinkime galutinis sprendimas dėl taikos sutarties su AB (duomenys neskelbtini) sudarymo nebuvo priimtas, darbo grupė nebaigė dirbti ir nutarė toliau analizuoti teismų praktiką, kreiptis Vyriausybės nuomonės. Apie tai, jog V. P. su AB (duomenys neskelbtini) pasirašė taikos sutartį, liudytoja sužinojo jau po sutarties pasirašymo. Ši žinia jai buvo netikėta. Liudytoja J. O.-B., kuri 2011 m. ėjo Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėjos pareigas, teisiamajame posėdyje nurodė, jog kaip Teisingumo ministerijos atstovė dalyvavo 2011 m. gruodžio 16 d. vykusiame darbo grupės susirinkime svarstant klausimą dėl galimybės sudaryti taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini). Pasak liudytojos, susirinkimo metu buvo nuspręsta, jog (duomenys neskelbtini) darbuotojos toliau analizuos teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir bus rengiami kiti susirinkimai, nes galutinis sprendimas dėl klausimo sudėtingumo negalėjo būti priimtas iš karto. Liudytoja V. Ž., 2011 metais dirbusi (duomenys neskelbtini) Teisės departamento Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiąja specialiste, teisiamajame posėdyje nurodė, jog 2011 m. gruodžio 16 d. darbo grupės susirinkime nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl taikos sutarties su AB (duomenys neskelbtini) sudarymo, nuspręsta toliau domėtis teismų praktika ir rengti kitą susirinkimą sausio mėnesį. Liudytojas V. L., 2011 metais ėjęs (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas, teisiamajame posėdyje parodė, jog 2011 m. gruodžio mėnesio pabaigoje jis kelias dienas atostogavo. Jam nesant darbe, jo pavaduotojas V. P. skubotai savo iniciatyva pasirašė taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini). Pasak liudytojo, prieš jam išeinant atostogauti galutinis sprendimas dėl minėtos taikos sutarties sudarymo (duomenys neskelbtini) nebuvo priimtas. Nei iš Teisingumo ministerijos, nei iš Finansų ministerijos nebuvo gautas pritarimas tokios sutarties sudarymui. Vyko diskusijos (duomenys neskelbtini) viduje. Grįžęs iš atostogų V. L. buvo informuotas apie taikos sutarties sudarymą ir priėmė sprendimą kreiptis į teismą, jog šis jos netvirtintų.
Šioje byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių nustatant faktines nusikaltimo aplinkybes liudytojai V. L., J. L., N. S., V. Ž., J. O.-B. būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš nuteistąjį V. P., norėtų jį apkalbėti, melagingai apkaltinti. Apeliaciniame skunde pagrįsdamas teiginį, jog turėjo (duomenys neskelbtini) darbuotojų pritarimą sudaryti taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini), V. P. nurodo, jog iš bylos medžiagoje esančio 2011 m. gruodžio 23 d. jo paties prašymo atlikti teisinių paslaugų pirkimą išvadai dėl byloje aptariamos taikos sutarties sudarymo gauti matyti, kad jame yra ir tuometinio (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. L. užrašyta rezoliucija, kuria V. P. pavedama „organizuoti taikos sutarties pasirašymą teisės aktų nustatyta tvarka“. Tačiau toks teiginys neatitinka tikrovės, nes prašyme esančioje (duomenys neskelbtini) direktoriaus rezoliucijoje iš tiesų nurodyta „organizuoti pirkimą teisės aktų nustatyta tvarka“ (t. 5, b.l. 45). Taigi (duomenys neskelbtini) direktoriaus rezoliucija V. P. buvo pavesta tik organizuoti teisinių paslaugų pirkimą, o ne sudaryti taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini).
Nors apeliantas skunde nurodo, kad jo veiksmuose jokio skubotumo sudaryti taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini) nebuvo, tokį teiginį paneigia iš bylos duomenų nustatyta įvykių chronologija. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pirmieji AB (duomenys neskelbtini) pasiūlymai dėl taikos sutarties sudarymo (duomenys neskelbtini) gauti dar 2011 m. rugsėjo mėnesį, tačiau remiantis liudytojų parodymais, pirmas darbo grupės, kuri svarstė minėtos taikos sutarties sudarymo galimybes susirinkimas įvyko tik 2011 m. gruodžio 16 d. Šiame susirinkime galutinis sprendimas dėl taikos sutarties sudarymo nepriimtas ir nutarta rengti vėlesnius susirinkimus, o iki to laiko analizuoti teismų praktiką. Tuo tarpu V. P. iniciatyva, (duomenys neskelbtini) direktoriui V. L. atostogaujant, 2011 m. gruodžio 28 d. pasirašoma teisinių paslaugų sutartis išvadai dėl taikos sutarties sudarymo gauti, o jau sekančią dieną, t.y. 2011 m. gruodžio 29 d., advokatas L. G. pateikia išvadą dėl taikos sutarties sudarymo tikslingumo ir taikos sutarties projektą, tą pačią dieną V. P. pats paruošia ir išsiunčia pranešimą AB (duomenys neskelbtini), siūlydamas sudaryti taikos sutartį, o 2011 m. gruodžio 30 d. ši taikos sutartis pasirašoma. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad V. P. nesupažindino (duomenys neskelbtini) Teisės departamento darbuotojų su gauta advokato išvada dėl taikos sutarties sudarymo ir iš esmės remdamasis vien šia išvada, nederindamas savo veiksmų su (duomenys neskelbtini) darbuotojais, sudarė taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini). Teisiamajame posėdyje V. P. pats pripažino, jog taikos sutarties sudarymas galėjo būti nukeltas į 2012 metus, tačiau, jo teigimu, jis siekė parodyti, jog (duomenys neskelbtini) klausimai gali būti sprendžiami greitai.
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog taikos sutarties su AB (duomenys neskelbtini) pasirašymo metu nebuvo jokių duomenų, kad sutartyje nurodytos atlygintinos žalos dydis gali būti per didelis. Teismo posėdyje apklaustos (duomenys neskelbtini) darbuotojos nurodė, jog AB (duomenys neskelbtini) reikalaujamos atlyginti žalos dydis buvo labai didelis, turėjo būti įvertinta teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. 2011 m. gruodžio 16 d. darbo grupės susirinkime buvo akcentuojama, jog būtų tikslinga leisti teismui įvertinti realų AB (duomenys neskelbtini) padarytos žalos dydį ir priimti sprendimą byloje. Liudytojas V. L. teismo posėdyje nurodė, jog (duomenys neskelbtini) negalėjo sutikti dėl visos AB (duomenys neskelbtini) prašomos atlyginti žalos, nes buvo abejonių dėl nurodytos žalos dydžio apskaičiavimo. Be to, (duomenys neskelbtini) atstovė liudytoja J. O.-B. teisiamajame posėdyje parodė, kad dėl taikos sutarties su AB (duomenys neskelbtini) tikslingumo darbo grupėje buvo abejojama, nes visi aiškiai suvokė, jog tokios didelės atlygintinos žalos sumos teismas šioje byloje neturėtų priteisti, nurodytos žalos dydis buvo nepagrįstas. Iš liudytojų parodymų matyti, jog (duomenys neskelbtini) disponavo tam tikrais preliminariais duomenimis, į kuriuos atsižvelgus buvo manoma, jog AB (duomenys neskelbtini) prašomos atlyginti žalos dydis buvo pernelyg didelis.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad taikos sutartis su AB (duomenys neskelbtini) buvo atšaukta tik (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. L., (duomenys neskelbtini) teisės departamento direktorės J. L. ir (duomenys neskelbtini) teisinio atstovavimo skyriaus vedėjos N. S. pastangomis. Apelianto teigimu, taikos sutartis atšaukta ne iš karto po V. L. atostogų, o tik 2012 m. sausio 12 d., kai teismui buvo pateikti prieštaravimai dėl taikos sutarties sudarymo. Pasak apelianto, minėtus prieštaravimus nutarta pateikti (duomenys neskelbtini) dar kartą išnagrinėjus susidariusią situaciją ir bendru sutarimu, t. y. dalyvaujant ir apeliantui, nutarus, kad į šią sutartį reikėtų įtraukti Teisingumo ir Finansų ministerijas. Šie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja byloje surinktiems duomenims.
Bylos duomenimis, sužinojusi apie V. P. iniciatyva su AB (duomenys neskelbtini) sudarytą taikos sutartį, (duomenys neskelbtini) Teisės departamento direktorė J. L. 2011 m. gruodžio 30 dieną tarnybiniu pranešimu Nr. 1V-273 informavo (duomenys neskelbtini) direktorių V. L., jog V. P. taikos sutartį sudarė be (duomenys neskelbtini) Teisės departamento žinios ir neatsižvelgęs į 2011 m. gruodžio 16 d. darbo grupės pasitarime suderintą poziciją šios taikos sutarties kol kas nesudaryti. Vėliau, 2012 m. sausio mėnesio pradžioje įvyko pasitarimas, kurio metu nuspręsta prašyti teismo netvirtinti pasirašytos taikos sutarties. (duomenys neskelbtini) direktorius V. L. pavedė (duomenys neskelbtini) teisinio atstovavimo skyriaus vedėjai N. S. skubiai parengti prašymo projektą. Šis prašymas teismui buvo pateiktas 2012 m. sausio 11 d. Taigi dėl objektyvių priežasčių – vykusio pasitarimo, prašymo teismui projekto rengimo, dokumentų siuntimo teismui – prieštaravimas dėl taikos sutarties tvirtinimo buvo pateiktas ne iškart (duomenys neskelbtini) direktoriui grįžus iš atostogų, bet po kurio laiko. V. P. nereiškė iniciatyvos dėl minėto prieštaravimo teikimo teismui, o sprendimas kreiptis į teismą priimtas tik po to, kai (duomenys neskelbtini) Teisės departamento direktorė J. L. 2011 m. gruodžio 30 dieną tarnybiniu pranešimu informavo (duomenys neskelbtini) direktorių apie savavališkus V. P. veiksmus sudarant taikos sutartį. Nors V. P. apeliaciniame skunde nurodo, jog prieštaravimą teismui nuspręsta pateikti motyvuojant tuo, kad į taikos sutartį šalimis nebuvo įtrauktos Teisingumo ir Finansų ministerijos, tačiau iš (duomenys neskelbtini) 2012 m. sausio 11 d. rašto, adresuoto Vilniaus apygardos teismui, AB (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus miesto savivaldybei, matyti, kad prašymas netvirtinti taikos sutarties su AB (duomenys neskelbtini) buvo pateiktas remiantis ne tik tuo, jog į šią taikos sutartį nebuvo įtraukta Teisingumo ministerija, kuri pagal teisės aktus yra asignavimų, skirtų atlyginti žalai, atsiradusiai dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį, valdytoja, bet ir pabrėžiant, jog 2011 m. gruodžio 30 d. taikos sutartis su AB (duomenys neskelbtini) buvo pasirašyta skubotai, neįvertinus visų bylos aplinkybių, tarp jų ir kiekvienos proceso šalies kaltės dėl atsiradusios žalos (t. 1, b.l. 86-88). V. P. teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog taikos sutartyje esant trūkumams jis pats savo iniciatyva būtų kreipęsis į teismą prašydamas jos netvirtinti, laikytini deklaratyviais, juo labiau, kad, kaip minėta, prieštaravimas dėl taikos sutarties sudarymo teismui buvo pateiktas po to, kai (duomenys neskelbtini) Teisės departamento direktorė J. L. tarnybiniu pranešimu informavo (duomenys neskelbtini) direktorių apie savavališkus V. P. veiksmus.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. P. nieko nežinojo apie byloje esantį 2010 m. kovo 8 d. AB (duomenys neskelbtini) vienintelio akcininko sprendimą Nr. 4, kuriuo nuspręsta UAB (duomenys neskelbtini) perleisti 15 procentų dydžio būsimo AB (duomenys neskelbtini) reikalavimo, skaičiuotino nuo AB (duomenys neskelbtini) civilinėje byloje prieš atsakovą (duomenys neskelbtini) priteistos sumos (t. 1, b. l. 143) ir su šiuo sprendimu susijusį 2010 m. kovo 8 d. susitarimą, sudarytą tarp AB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos direktoriaus J. J., ir UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos direktoriaus V. P., kuriuo AB (duomenys neskelbtini) už teisinę ir turtinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje įsipareigojo sumokėti UAB (duomenys neskelbtini) 15 procentų nuo sumos, kuri bus priteista iš valstybės AB (duomenys neskelbtini) naudai (t. 3, b. l. 113). Apelianto teigimu, susitarimo sudarymą iniciavo šioje byloje liudytoju apklaustas S. S., o V. P. jį pasirašė neįsigilindamas į susitarimo turinį. Šie apeliacinio skundo teiginiai vertinti kaip nuteistojo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant paneigti bylos duomenimis nustatytą faktinę aplinkybę, jog šis nederindamas savo veiksmų su (duomenys neskelbtini) ir pasirašydamas (duomenys neskelbtini) taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini) buvo suinteresuotas veikti šios įmonės turtinei naudai. Bylos medžiagoje esanti būsimo reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2, sudaryta tarp AB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), pasirašyta paties V. P. ir patvirtinta UAB (duomenys neskelbtini) antspaudu. Nepagrįstais laikytini aukštąjį išsilavinimą turinčio ir su ne viena įmone dirbusio V. P. teiginiai, jog jis būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius neįsigilino į susitarimo su AB (duomenys neskelbtini) esmę ir nežinojo, kokias teises ir pareigas pagal minėtą susitarimą prisiima jo vadovaujama įmonė. Šios išvados nepaneigia ir apelianto cituojami teisiamajame posėdyje duoti liudytojo J. J. parodymai, pagal kuriuos AB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) sutartį dėl reikalavimo perleidimo šis pasirašė įkalbėtas S. S.. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors taikos sutarties su AB (duomenys neskelbtini) civilinėje byloje sudarymo metu V. P. formaliai nebuvo UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas ir vadovas, tačiau bendrovės akcininkas buvo ilgametis V. P. verslo partneris ir draugas T. J., kuris įsiteisėjus taikos sutarčiai kaip vienintelis UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas būtų turėjęs turtinės naudos. Piktnaudžiavimas, sukėlęs BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius (valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos), kvalifikuojamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jeigu veika padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turtinės naudos siekimas suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais.
Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad jam, kaip UAB (duomenys neskelbtini) akcininkui, 2011 m. gruodžio 23 d. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutarties (t. 3, b.l. 100) pagrindu turėjo būti išmokėta 196 598,00 Lt suma, taigi, jis buvo suinteresuotas, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėtų pakankamai lėšų šios sumos išmokėjimui. Apelianto teigimu, iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto jo banko sąskaitos išrašo matyti, kad S. S., o ne UAB (duomenys neskelbtini), 2012 m. balandžio 11 d., t. y. praėjus trims mėnesiams po to, kai 2012 m. sausio 12 d. (duomenys neskelbtini) atšaukė taikos sutartį, į jo banko sąskaitą pervedė pagal minėtą akcijų pirkimo – pardavimo sutartį mokėtinas sumas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iš tiesų netiksliai nurodyta, jog 196 598,00 Lt sumą pagal 2011 m. gruodžio 23 d. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutartį V. P. turėjo sumokėti UAB (duomenys neskelbtini). Iš minėtos sutarties turinio matyti, jog 2011 m. gruodžio 23 d. UAB (duomenys neskelbtini) visą sau priklausantį UAB (duomenys neskelbtini) akcijų paketą už 249 500 Lt perleido S. S. (t. 8, b.l. 92, 96). Pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį S. S. įsipareigojo UAB (duomenys neskelbtini) dalį šios sumos – 196 598,00 Lt – iki 2012 m. gruodžio 23 d. sumokėti įmonės kreditoriui V. P., pervesdamas šias lėšas iš savo asmeninės sąskaitos į V. P. asmeninę sąskaitą; kitą dalį – 11475,00 Lt – sumokėti įmonės kreditoriui T. J. iki 2013 m. liepos 1 d., o įmonei UAB (duomenys neskelbtini) sumokėti 41 427,00 Lt iki 2013 m. gruodžio 31 d. Sutarties 5.4.1. ir 5.4.2. punktuose numatyta, kad sutartis bus nutraukta, jeigu S. S. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepadarys visų sutartyje aptartų mokėjimų. Tokiu atvejų šalys privalo grąžinti viena kitai viską, ką jau yra gavusios pagal šia sutartį: S. S. privalo grąžinti iš UAB (duomenys neskelbtini) įsigytas akcijas, o UAB (duomenys neskelbtini) – S. S. sumokėtą pinigų sumą (t. 3, b.l. 100). Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esantis netikslumas nepaneigia teismo padarytos išvados, jog V. P. buvo tiesiogiai suinteresuotas pasirašyti (duomenys neskelbtini) taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini) tam, jog ši įmonė galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus pagal 2012 m. vasario 23 d. būsimo reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią AB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) turėjo sumokėti 40 procentų jos naudai iš valstybės priteistos sumos (t. 8, b.l. 55-56). Nors byloje yra duomenų apie tai, jog net ir nepatvirtinus (duomenys neskelbtini) taikos sutarties su AB (duomenys neskelbtini), S. S. į V. P. banko sąskaitą pervedė 196 598,00 Lt sumą, tačiau pagal minėtą taikos sutartį UAB (duomenys neskelbtini), kurios vieninteliu akcininku pagal 2011 m. gruodžio 23 d. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo-pardavimo sutartį tapo S. S., būtų gavusi didelę pinigų sumą. Jeigu V. P. sprendimu pasirašyta (duomenys neskelbtini) taikos sutartis su AB (duomenys neskelbtini) būtų buvusi teismo patvirtinta, ši sutartis būtų finansiškai naudinga ne tik UAB (duomenys neskelbtini), bet ir jos vieninteliam akcininkui S. S., kuris buvo įsipareigojęs sumokėti V. P. 196 598,00 Lt. Bylos duomenimis, V. P. negalėjo nežinoti apie AB (duomenys neskelbtini) įsipareigojimą sumokėti UAB (duomenys neskelbtini) 40 procentų jos naudai iš valstybės priteistos sumos, nes toks įsipareigojimas buvo nurodytas jo paties pasirašytame 2010 m. kovo 8 d. susitarime tarp AB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 113).
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino kai kurių jo kaltę paneigiančių įrodymų: advokato L. G. kontoros išvados dėl galimybės ir tikslingumo sudaryti taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) 2014 m. gegužės 19 d. kasacinio skundo, kuriuo ginčijama teismo AB (duomenys neskelbtini) naudai priteista 956 932,00 Lt dydžio žala iš kurio matyti, kad šį kasacinį skundą, atlikdamas (duomenys neskelbtini) direktoriaus funkcijas, pasirašė apeliantas, ir (duomenys neskelbtini) Teisės departamento direktorės J. L. 2011 m. sausio 6 d. tarnybinio pranešimo, adresuoto (duomenys neskelbtini) direktoriui, kuriame užfiksuota, kad dar iki šioje byloje aptariamos taikos sutarties pasirašymo (duomenys neskelbtini) Teisės departamento direktorė apelianto buvo informuota apie iš advokato L. G. kontoros gautą išvadą.
Pažymėtina, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtų įrodymų visuma, skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog pasirašydamas taikos sutartį, kuria valstybei būtų tekusi prievolė atlyginti privačiai bendrovei daugiamilijoninę žalą, V. P. nederino šių veiksmų ir apie juos neinformavo nei (duomenys neskelbtini) Teisės departamento, nei kitų suinteresuotų valstybės institucijų, iš kurių asignavimų turėjo būti mokamas žalos atlyginimas, nelaukė, kol bus įvertinta reali AB (duomenys neskelbtini) padaryta žala ir nuspręsta ar apskritai tikslinga bylą baigti taikos sutartimi. Šios išvados nepaneigia duomenys, jog (duomenys neskelbtini) buvo gauta advokato išvada dėl taikos sutarties sudarymo tikslingumo. Kaip teisiamajame posėdyje ir 2011 m. sausio 6 d. tarnybiniame pranešime nurodė liudytoja (duomenys neskelbtini) Teisės departamento direktorė J. L., V. P. pokalbio metu jai patvirtino, jog gauta advokato išvada dėl taikos sutarties su AB (duomenys neskelbtini) pagrįstumo. Tačiau su minėta advokato išvada liudytoja nebuvo išsamiau supažindinta, ši išvada nebuvo pateikta ir kitiems darbo grupės, nagrinėjusios klausimą dėl taikos sutarties sudarymo, nariams. Pirmą kartą advokato išvadą liudytoja J. L. teigė pamačiusi tik 2012 m. sausio mėnesį, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl kreipimosi į teismą, prašant netvirtinti pasirašytos taikos sutarties. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog jis pasirašė 2014 m. gegužės 19 d. (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą, kuriuo ginčijama teismo AB (duomenys neskelbtini) naudai priteista 956 932,00 Lt dydžio žala, ir ši aplinkybė neva įrodo, jog sudarydamas taikos sutartį su AB (duomenys neskelbtini) jis taip pat veikė valstybės interesais, tačiau ši aplinkybė nei paneigia, nei patvirtina jo kaltės dėl pasikėsinimo piktnaudžiauti tarnyba siekiant turtinės naudos. Vykdydamas savo pareigas V. P. turėjo pasirašyti (duomenys neskelbtini) Teisės departamento atstovavimo skyriaus tinkamai paruoštą kasacinį skundą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl taikos sutarties su AB (duomenys neskelbtini) pasirašymo ir jos atšaukimo jokia grėsmė dėl neigiamų padarinių atsiradimo nekilo. Be to, pasak apelianto, (duomenys neskelbtini) nelaikė taikos sutarties sudarymo neteisėtu, o juo labiau nusikalstamu, ir jis toliau dirbo (duomenys neskelbtini). Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje pasisakydamas dėl V. P. veiksmų ir galėjusių kilti neigiamų padarinių, pagrįstai nurodė, jog įsiteisėjus taikos sutarčiai, kurią piktnaudžiaudamas tarnyba (duomenys neskelbtini) vardu su AB (duomenys neskelbtini) pasirašė V. P., valstybei būtų tekusi prievolė sumokėti privačiai bendrovei 8 284 422,08 Lt kaip žalos atlyginimą. 2014 m. vasario 17 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu nustatyta, jog AB (duomenys neskelbtini) padaryta žala iš tiesų tesudaro 956 932 Lt (t. 3, b.l. 74- 87). Taigi taikos sutartimi valstybei būtų buvusi padaryta 7 327 490,08 Lt turtinė žala. Pažymėtina, jog ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas po to, kai buvęs UAB (duomenys neskelbtini) direktorius G. P. kreipėsi į įvairias institucijas dėl galimai neteisėtų V. P. veiksmų. Tik ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo V. P. sąsajos su UAB (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) ir kad egzistuoja dokumentai, įrodantys, jog jis galėjo būti suinteresuotas veikti siekdamas turtinės naudos AB (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, jog apie šias aplinkybes prieš pradedant ikiteisminį tyrimą buvo žinoma (duomenys neskelbtini), todėl šioje institucijoje dėl V. P. veiksmų nebuvo atliekami vidiniai patikrinimai.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo įvairias priežastis, dėl kurių, pasak jo, liudytojų G. P. ir S. S. teisiamajame posėdyje duoti parodymai neturėtų būti laikomi įrodymais šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtų liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės nesirėmė. Tik viename iš nuosprendyje išdėstytų teiginių remiantis S. S. parodymais daroma išvada, jog (duomenys neskelbtini) atstovai AB (duomenys neskelbtini) padarytos žalos dydį derybose su bendrove vertino maždaug 1 000 000 Lt, ir ši suma yra panaši į tą, kuri nustatyta vėlesniu 2014 m. vasario 17 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu, tačiau ir kitais byloje esančiais duomenimis, visų pirma liudytojos J. O.-B. parodymais, nustatyta, jog darbo grupėje svarstant taikos sudarymo su AB (duomenys neskelbtini) klausimą, buvo laikomasi nuomonės, kad prašomos atlyginti žalos dydis yra per didelis.
Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 750 MGL (28 245,00 Eur) baudos, dydžiu, apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalių, BK 57 straipsnio, BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis ir nepagrįstai baudos dydį nustatė lygų sankcijos vidurkiui, be to, pasak apelianto, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bauda savo dydžiu neatitinka suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog skirdamas bausmę nuteistajam V. P. atsižvelgė į tai, kad BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama sunkiems nusikaltimams, V. P. padaryta nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, jis anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, žala valstybei nepadaryta. Teismas taip pat pažymėjo, jog laikotarpiu nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio šioje byloje priėmimo, duomenų apie kitas V. P. nusikalstamas veikas negauta. Įvertinęs aptartas aplinkybes, remdamasis BK 61 straipsniu, pirmosios instancijos teismas paskyrė V. P. bausmę – baudą, kurios dydis lygus BK 228 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkiui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors nusikalstama veika nutraukta pasikėsinimo stadijoje, mažinti baudos dydį žemiau sankcijos vidurkio nėra pagrindo, nes žala, kurią V. P. galėjo padaryti savo veiksmais, daug kartų viršija tą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirtos bausmės skyrimo motyvavimas neatspindi bausmės individualizavimui šioje byloje turinčių reikšmės bylos duomenų, todėl ne visiškai atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto reikalavimo, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti skiriamos bausmės motyvai.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas skyrė per mažai dėmesio nuteistojo V. P. asmenybę apibūdinantiems duomenims, todėl būtina iš naujo individualizuoti jam paskirtą bausmę. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad V. P. charakterizuojamas iš esmės tik teigiamai: neteistas, nebaustas administracine tvarka, vedęs, turi nepilnamečių vaikų, dirba, nuo nusikalstamos veikos padarymo iki šiol nenustatyta, kad nuteistasis būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų. Be to, nuteistojo veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, o turtinė žala valstybei nepadaryta. Pažymėtina, kad individualizuojant bausmę visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118/2011). Pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino dėl nuteistojo V. P. veiksmų galėjusios atsirasti žalos dydį, nors didelės žalos kriterijus kaip vienas iš objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių jau yra nurodytas pačioje BK 228 straipsnio dispozicijoje.
Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam paskirtos bausmės – baudos – dydis neatitinka nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumo bei bausmės teisingumo principo. Nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bauda yra per didelė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bauda, BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas), sumažinama inkriminuoto BK straipsnio sankcijos ribose.
Remdamasis kasacinio teismo nutartimis, apeliantas teigia, jog už BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skiriamų baudų vidurkis yra apie 50 MGL, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog apelianto nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 47 straipsnio redakcijoje, priimtoje 2011 balandžio 21 d. įstatymu Nr. XI-1350 (įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 28 d.), nurodyta, jog už sunkių nusikaltimų padarymą skiriama iki 1500 MGL dydžio bauda. Tuo tarpu nuteistojo išvardintos kasacinio teismo nutartys priimtos dėl nusikalstamų veikų, kurios padarytos galiojant ankstesnei BK 47 straipsnio redakcijai, pagal kurią už sunkių nusikaltimų padarymą galėjo būti skiriama tik iki 300 MGL dydžio bauda.
Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam V. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių nuteistojo veikoje, jo kaltės padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Vis dėlto nuteistajam paskirta bausmė neatitinka BK 41 ir 54 straipsnių bei teisingumo principo reikalavimų, todėl ji yra keičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendį pakeisti.
V. P., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, paskirti 550 MGL, t.y. 20 713,00 Eur (dvidešimt tūkstančių septynių šimtų trylikos eurų), dydžio baudą.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.