- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-20
- Bylos Nr.
- e2S-234-425/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00094-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Pareiškėjas
- J. G., R. G.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų J. G. ir R. G. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. vasario 14 d. nutarties, kuria pareiškėjų J. G. ir R. G. prašymas civilinėje byloje Nr. e2YT-1928-1056/2022 dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu paliktas nenagrinėtas ir procesinis dokumentas grąžintas pateikusiems asmenims, o taip pat pareiškėjams išaiškinta, kad jų keliamiems reikalavimams turi būti taikoma Jungtinės Karalystės teismų jurisdikcija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu nutraukti santuoką bendru sutikimu bei patvirtinti santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį.
2. Pateiktame prašyme pareiškėjai nurodė, kad jau daugiau nei metus laiko neveda bendro ūkio, negyvena santuokinio gyvenimo, mano, jog santuoka iširusi, todėl, būdami veiksnūs, teikia teismui patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje aptarė klausimus dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo jam teikimo bei išsprendė kitus klausimus, o taip pat patvirtina, jog jiems yra aiškios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.51 straipsnyje nurodytos sąlygos.
3. Pateiktas pareiškėjų prašymas 2022 m. vasario 14 d. rezoliucija buvo priimtas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmai 2022 m. vasario 14 d. nutartimi pareiškėjų J. G. ir R. G. prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu paliko nenagrinėtu ir grąžino procesinį dokumentą pateikusiems asmenims. Taip pat pareiškėjams išaiškino, kad jų keliamiems reikalavimams turi būti taikoma Jungtinės Karalystės teismų jurisdikcija.
5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjų deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, nėra nepateikta. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjų darbo santykius, susijusius su Lietuvos Respublika. Duomenų, patvirtinančių pareiškėjų ar jų nepilnamečio vaiko esminį ryšį su Lietuvos Respublika, kas sudarytų prielaidas spręsti apie Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos taikymą, pareiškėjai taip pat nepateikė, o teismo savo iniciatyva išreikalauti duomenys iš informacinės sistemos (VĮ „Registrų centras“) rodo, jog abu pareiškėja yra deklaravę išvykimą į Jungtinę Karalystę.
6. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino, jog pareiškėjų interesai sietini su jų gyvenimu užsienio šalyje, todėl laikytina, kad jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, dėl ko byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.
7. Teismui po prašymo priėmimo nustačius, kad jis paduotas pažeidžiant teismingumo taisykles, prašymas paliekamas nenagrinėtas kaip neteismingas Panevėžio apylinkės teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 538 straipsnio 2 dalis, 296 straipsnio 1 dalies, 12 punktas, 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 782 straipsnis).
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Pareiškėjai J. G. ir R. G. pateiktu atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir pripažinti, jog pareiškėjų prašymas dėl santuokos nutraukimo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
8.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylos teismingumą, taip pat nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino faktinius duomenis apie šalių nuolatinę gyvenamąją vietą.
8.2. Atskirajame skunde pabrėžiama, kad išvykimo į užsienį faktas, remiantis CK 2.12 straipsnio 4 dalies nuostatomis, nelaikomas asmens nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimu. Pagal CK 2.12 straipsnio 4 dalį, asmeniui išvykusiam laikinai dirbti į užsienio valstybę, jo nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia. Tokiais atvejais teismas turi nustatyti aplinkybes, patvirtinančias asmens nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimą, pvz.: užsienio valstybės pilietybės įsigijimas, nekilnojamojo turto įsigijimas užsienio valstybėje, stojimas kitos valstybės tarnybon ir pan. Šioje byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjų nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvoje nurodytu adresu.
8.3. Apeliantai pabrėžia, jog išvykimo fakto iš Lietuvos Respublikos deklaravimas sietinas su siekiu užsidirbti, o ne pakeisti nuolatinę gyvenamąja vietą ir visam laikui įsikurti Jungtinėje Karalystėje. CK 2.12 straipsnyje nurodyta, kad nuolatine asmens gyvenamąja vieta laikoma valstybė ar jos teritorijos dalis, kur asmuo nuolat ar daugiausia gyvena. Pareiškėjai didžiąją savo gyvenimo dalį gyveno Lietuvos Respublikoje ir ketina į ją grįžti. Taigi, tai, kad viešuosiuose registruose pareiškėjai yra deklaravę išvykimą iš Lietuvos, nėra jokio pareiškėjų vardu įregistruoto turto kitose valstybėse ir nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios patvirtintų pareiškėjų nuolatinį gyvenimą užsienyje. Tai leidžia spręsti, kad pareiškėjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, juo labiau kad abu pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir vertina, kad jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
8.4. Atkreipia dėmesį, jog remiantis 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/200“ (toliau - ir Reglamentas) 3 straipsnio b punktu, ginčas dėl santuokos nutraukimo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, nes abu sutuoktiniai ir jų vaikas turi Lietuvos Respublikos pilietybę.
8.5. Kartu pareiškėjai pabrėžia, jog faktą, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismui patvirtina ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 ,,Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo“ (toliau Tarybos reglamentas Nr. 44/2001). Tarybos reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Pagal Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį, valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą įstatymą turi jurisdikciją nagrinėti minėtas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe. Taigi, šio Reglamento nuostatos numato alternatyvųjį teismingumą, t.y. pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą arba pagal kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą. Taigi, pareiškėjų nuolatine gyvenamąja vieta yra laikoma Lietuvos Respublika, todėl byla pagal šį aptariamą Reglamentą Nr. 44/2001 yra nagrinėtina Lietuvos Respublikos teismuose. Kreditoriaus, kuris šioje byloje yra šalių nepilnametis vaikas, nuolatinė gyvenamoji vieta yra nustatoma remiantis CK 2.14 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad nepilnamečio fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausiai gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta. Pareiškėjų nepilnametis vaikas gyvena su pareiškėja, o šios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
8.6. Be to, Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio nuostatos valstybės narės teismui, kuriam pagal 3 straipsnį yra suteikta jurisdikcija nagrinėti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, suteikia jurisdikcijos teisę bet kurioje byloje dėl tėvų pareigų, susijusių su pareiškimu, jeigu bent vienas iš sutuoktinių turi tėvų pareigas vaikui ir tokiai teismo jurisdikcijai pritarė abu sutuoktiniai ar tėvų pareigų turėtojai ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškimas dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu yra paliktas nenagrinėtas ir grąžintas pareiškėjams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjai yra deklaravę išvykimą iš Lietuvos Respublikos, neleidžia nagrinėti jų pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, nes pareiškimas nėra teismingas Lietuvos teismams.
12. Vertindamas susiklosčiusią situaciją apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi tai, jog CPK 538 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Šiuo atveju skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo nustatyta aplinkybė, jog abu pareiškėjai pagal viešajame registre esančius duomenis yra deklaravę išvykimą į Jungtinę Karalystę, kas patvirtina, jog egzistavo tarptautinis elementas, dėl ko, remiantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalėjo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
13. Nagrinėjamu atveju, nuo 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos. Šiuo Susitarimu Jungtinė Karalystė išstojo iš ES ir tapo trečiąja šalimi kitoms 27 ES valstybėms narėms. 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, susiję su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia ir tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, o taip pat ginčai, susiję su išlaikymo prievolėmis, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės yra sprendžiami nacionalinės teisės normų pagrindu bei 1996 ir 2007 m. Hagos konvencijų, kurių dalyvėmis yra Lietuva ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu.
14. CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartimis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 straipsnis). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Pagal CPK 784 ir 785 straipsnių nuostatas, šeimos bylos, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės nuolat gyvenantis Lietuvoje, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Šiuo atveju abu pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, santuoką sudarę Lietuvos Respublikoje, todėl, nenustačius priešingą vertinimą įtvirtinančių tarptautinių sutarčių nuostatų, nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjų pareiškimas dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu nėra teismingas Lietuvos teismams.
15. Kita vertus, papildomai pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog išvykimo į užsienio valstybę deklaravimas patvirtina tik faktą, jog asmuo yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, tačiau negarantuoja, jog asmuo gyvena toje užsienio valstybėje, o nesant papildomų duomenų apie byloje dalyvaujančio asmens buvimo vietą, įrašas apie išvykimą į užsienio valstybę automatiškai nelaikytinas asmens gyvenamąja vietą patvirtinančiu įrodymu (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-2597-580/2018, 2019 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-704-614/2019, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-421-852/2020, e2S-508-855/2020). Be to, CK 2.12 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą, o 5 dalyje numatyta, kad susituokusio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nepriklauso nuo jo sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra faktas, į kurį gali būti atsižvelgiama nustatant kito sutuoktinio nuolatinę gyvenamąją vietą.
16. Aptariamu atveju apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi ir tai, jog civilinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu patikrinus viešųjų registrų informaciją, matyti, jog duomenys apie pareiškėjos J. G. deklaruotą išvykimą į Jungtinę Karalystę nėra matomi, o jos adresas Gyventojų registre yra nurodomas Lietuvos Respublikoje. Tai papildomai leidžia vertinti, jog pareiškėjų pateiktas prašymas dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu yra teismingas Lietuvos teismams.
17. Vertinant pareiškėjų prašyme dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu bei santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartyje išdėstytus prašymus, susijusius su nepilnamečio šalių sūnaus išlaikymo, gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo, pastebėtina, jog CPK 539 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog prašyme nutraukti santuoką vieno sutuoktinio prašymu, be duomenų, nurodytų šio Kodekso 135 straipsnyje, turi būti nurodyta kaip pareiškėjas įvykdys savo pareigas kitam sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams, o CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog sutuoktinių bendru sutikimu santuoka gali būti nutraukta, jeigu, be kitų sąlygų, abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.). Pagal CK 3.51 straipsnio 2 dalies nuostatas santuoka šio straipsnio numatytais atvejais nutraukiama supaprastinto proceso tvarka. Iš pirmiau išdėstytų teisės aktų nuostatų spręstina, jog nepilnamečių vaikų išlaikymo, gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo klausimas pagal nacionalinės teisės nuostatas turi būti išsprendžiamas santuokos nutraukimo bendru sutikimu procese, kuris yra supaprastintas, nes ginčas tarp šalių nekyla, o minėti nepilnamečių vaikų išlaikymo ir kiti susiję klausimai taip pat turi būti išspręsti šalių sutarimu. Tokiu būdu klausimai, susiję su nepilnamečių vaikų išlaikymu, yra sudėtinė pareiškimo dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu dalis, o pareiškimas, kaip jau minėta pirmiau, yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
18. Tačiau, nepaisant pirmiau išdėstytų nuostatų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo daryti kategorišką išvadą, jog 1996 m. Konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje nuostatos užkerta kelią taikyti valstybės, kurios piliečiai yra pareiškėjai bei jų nepilnametis vaikas, jurisdikciją. Aptariamos 1996 m. Hagos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išimties tvarka, jei vienos Susitariančiosios Valstybės institucija, kuri pagal 5 arba 6 straipsnį turi jurisdikciją, mano, kad kitos Susitariančiosios Valstybės institucija konkrečiu atveju galėtų geriau įvertinti vaiko interesus, ji gali: tiesiogiai ar savo valstybės centrinės įstaigos padedama prašyti tos kitos institucijos prisiimti jurisdikciją taikyti tokias apsaugos priemones, kurias ji laiko esant būtinomis, arba sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pasiūlyti šalims pateikti tokį prašymą tos kitos valstybės institucijai. Straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad Susitariančiosios Valstybės, į kurių institucijas gali būti kreiptasi, kaip nurodyta ankstesnėje dalyje, yra a) valstybė, kurios pilietis yra vaikas; b) valstybė, kurioje yra vaiko turtas; c) valstybė, kurios institucijos turi vaiko tėvų prašymą nutraukti jų santuoką, teisiškai pripažinti gyvenančiais skyrium (separacija) arba jų santuoką pripažinti negaliojančia; d) valstybė, su kuria vaikas yra glaudžiai susijęs. Be to, 1996 m. Hagos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nepažeisdamos 5–9 straipsnių, Susitariančiosios Valstybės institucijos, turinčios jurisdikciją spręsti dėl vaiko, kuris nuolatos gyvena kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, tėvų prašymo nutraukti jų santuoką, teisiškai pripažinti gyvenančiais skyrium (separacija) arba jų santuoką pripažinti negaliojančia, gali, jei jų valstybės teisė tai numato, imtis priemonių tokio vaiko asmeniui arba jo turtui apsaugoti, jei: a) pradedant bylos nagrinėjimą, vienas iš jo tėvų nuolatos gyvena toje valstybėje ir vienas iš jų turi tėvų pareigas vaiko atžvilgiu, ir b) šių institucijų jurisdikciją imtis tokių priemonių pripažįsta tėvai ir bet kuris kitas asmuo, turintis tėvų pareigas vaikui, ir tai atitinka vaiko interesus.
19. Atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją, įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog dėl išdėstytų aplinkybių pareiškėjų pateiktas pareiškimas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, dėl ko skundžiama teismo nutartis naikinama ir pareiškimas dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu perduodamas pirmosios instancijos teismui tolesniam nagrinėjimui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. vasario 14 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų J. G. ir R. G. prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu perduoti pirmosios instancijos teismui tolesniam nagrinėjimui.