Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-4311-583/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-02-04
Bylos Nr.: eI2-4311-583/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-06353-2024-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Remigijus Arminas, Aušrelė Mažrimienė, Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas: Y. B.
Atsakovas: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Advokatai: Osvaldas Martinkus

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-4311-583/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06353-2024-8Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 4 d.Klaipėda

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušrelės Mažrimienės ir Eglės Kiaurakytės,

sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjo Y. B. atstovui advokatui Osvaldui Martinkui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Kristinai Krickienei,

2025 m. sausio 21 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimo panaikinimo

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Y. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 24S241189 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo išduotas leidimas nuolat gyventi (toliau – ir Leidimas), kuris galiojo iki 2023 m. spalio 5 d. Teigia, jog 2023 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą. Migracijos departamentas išnagrinėjęs jo prašymą 2023 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 23S207648, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą, sprendimą motyvuojant aplinkybe, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, nes 2010 – 2011 m. dirbo Klaipėdoje esančiame Rusijos Federacijos konsulate (toliau – ir Konsulatas).

Nurodo, kad dėl atsakovo 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimo panaikinimo kreipėsi su skundu į teismą ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2024 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1502-552/2024, kuriuo nusprendė panaikinti minėtą Migracijos departamento sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymą. LVAT 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada nėra pakankamai personalizuota, remiasi vien pareiškėjo praeities darbo Konsulate faktu, todėl nepripažintina pakankama Departamentui visapusiškai įvertinti individualią asmens situaciją ir priimti objektyviais duomenimis pagrįstą sprendimą.

Atsakovas, vadovaudamasis minėtu LVAT sprendimu, atnaujino prašymo dėl leidimo pakeitimo nagrinėjimą ir priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą ir nutraukti prašymo nagrinėjimą, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelią grėsmę valstybės saugumui. Sprendimo pagrindu nurodytas VSD 2023 m. lapkričio 15 d. raštas (toliau - ir Išvada), kuria konstatuota, jog pareiškėjo darbas Konsulate nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įrodo, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelią grėsmę valstybės saugumui. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas Sprendimu panaikino jau negaliojantį leidimą.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą sukėlė pareiškėjui teisinį neapibrėžtumą, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus principus, prieštarauja LVAT formuojamai teisminei praktikai.

Atkreipia dėmesį, jog Sprendimas yra grindžiamas ta pačia VSD Išvada, kurią LVAT 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendime įvertino kaip nepakankamai personalizuota, todėl atsakovas ignoravo įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuotą reikšmingą faktinę aplinkybę. Sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, neatliktas visapusiškas asmens individualios situacijos įvertinimas. Akcentuoja, kad pareiškėjas nuolat teisėtai ir be pertraukos Lietuvoje gyvena nuo 1975 m., kai būdamas jaunas specialistas atvyko į Klaipėdą ir buvo įdarbintas Klaipėdos prekybos uoste. Konsulate dirbo sargu naujo pastato statybose. Taip pat pareiškėjo darbo Konsulate metu, darbas samdomu darbuotoju užsienio valstybės konsulate nebuvo suprantamas ir vertinamas kaip priešiški ir potencialiai pavojingi veiksmai Lietuvos valstybės saugumui, ką patvirtina ir Migracijos departamento veiksmai – pareiškėjui ir toliau buvo pratęsiami leidimai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškino, kad yra ukrainiečių tautybės, 1950 metais gimė ir augo Ukrainoje. Rusijoje gyveno tik laikinai, kol mokėsi Leningrado jūreivystės mokykloje. Nuo 1975 metų nuolatos gyvena Lietuvoje, čia sukūrė šeimą, gauna senatvės pensiją, o Ukrainoje liko gyventi giminaičiai, su kuriais palaiko glaudžius ryšius, teikia jiems materialinę paramą. Šeimos nariai yra Lietuvos piliečiai. Nurodo, kad su Rusija jo nesieja jokie asmeniniai, socialiniai ar ekonominiai santykiai, išskyrus formaliai turimą pilietybę, kuri jam 1992 m. buvo suteikta automatiškai nepasirinkus Lietuvos pilietybės. Teigia, kad tuo metu dirbo krovinių pervežimo laivais srityje, todėl tikėjosi, jog turėdamas Rusijos pilietybę turės pranašumą darbinėje veikloje, nes nereikės vizų plaukiant į Rusijos Federaciją. Pareiškėjas šiuo metu apgailestauja dėl šio neteisingo pasirinkimo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas advokatas Osvaldas Martinkus nurodė, kad palaiko skunde keliamus reikalavimus, prašė jį tenkinti skunde nurodomų argumentų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame nurodytais argumentais, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Nr. LT7448201 išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir jis galiojo iki 2023 m. spalio 5 d. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 4 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir užpildė klausimyną. Pareiškėjas klausimyne nurodė, kad 2010 – 2011 m. dirbo Konsulate apsaugos darbuotoju. VSD 2023 m. lapkričio 16 d. Migracijos departamentui pateikė Išvadą, kurios neįslaptintoje dalyje yra konstatuota, kad asmuo kelią grėsmę valstybės saugumui.

Vadovaujantis VSD Išvadoje pateikta informacija, 2023 m. lapkričio 20 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 23S207648, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. LVAT 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1502-552/2024 panaikino minėtą sprendimą. Vykdant LVAT sprendimą atnaujintas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas ir priimtas Sprendimas, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą ir nutraukti prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimą, nes yra duomenų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Atsiliepimas

Atsakovas teigia, kad UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Panaikinus leidimą, nėra pagrindo priimti sprendimą pakeisti leidimą, todėl remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 90 punkto nuostatomis pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas buvo nutrauktas.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Sprendimas yra nemotyvuotas bei nepagrįstas. Pabrėžia, jog jis priimtas remiantis kompetentingos institucijos – VSD Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl priimant sprendimus privaloma remtis VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Atsakovas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

VSD vertinimu pareiškėjas dirbdamas Konsulate privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valdžiai kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, jog šiose institucijose nedirbtų valdančiam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD laikosi pozicijos, kad pareiškėjas turėdamas leidimą gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad VSD Išvada yra pagrįsta asmeniškai su pareiškėju susijusiomis nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis. Tuo tarpu reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios LVAT praktikos, kurioje teigiama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui yra atliekamas iš esmės perspektyvinis vertinimas. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui, kadangi jeigu kompetentinga institucija turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus neteisėtus veiksmus, tuomet būtu sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę saugumui.

Atsiliepimas

Atsakovas teigia, jog neginčija, kad pareiškėją su Lietuvos Respubliką sieja ilgalaikiai ir stiprūs ryšiai, tačiau jie negali būti iškeliami aukščiau už asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui ir negali būti pripažinti labiau reikšmingais nei valstybės saugumo užtikrinimas. Atsakovo vertinimu leidimo panaikinimas yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje. Pažymi, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiams suteikia daugiausiai teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvoje formomis, todėl Departamentas nagrinėdamas su tokiais leidimais susijusius klausimus griežtai laikosi UTPĮ ir Apraše nustatytų taisyklių.

Teismo posėdžio metu atsakovo Migracijos departamento atstovė Kristina Krickienė nurodė, jog palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su skundo reikalavimais, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSD nurodė, jog UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis numato, kad jis atlieka užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD laikosi pozicijos, jog pareiškėjas, dirbdamas Konsulate, išreiškė lojalumą Rusijos Federacijai ir palaikė Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei prižiūri Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Pažymėjo, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujas žvalgybines galimybes – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.

Akcentuoja, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis.

VSD atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su Rusijos diplomatinėje tarnyboje ir (ar) kitose valstybės institucijose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Vien faktas, jog pareiškėjas nebedirba Konsulate, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia sistema ir kitomis tarnybomis yra išnykusi.

Atsiliepimas

VSD atsiliepime į skundą nurodė, kad Išvada buvo grindžiama ir įslaptinta informacija, kuri teismui nagrinėjančiam bylą bus pateikta laikantis darbo su įslaptinta informacija reikalavimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą išreiškė prašymą bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 24S241189, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad Migracijos departamentas pareiškėjui buvo išdavęs leidimą nuolat gyventi Nr. LT7448201, kuris galiojo iki 2023 m. spalio 5 d. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti leidimą UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu pagrindu ir užpildė klausimyną.

Atsakovas minėto pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu gavo VSD Išvadą Nr. 19-1062S „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“, kurios neįslaptintoje dalyje buvo nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Neįslaptintoje Išvados dalyje teigiama, jog pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, jog 2010 – 2011 m. dirbo Konsulate. VSD vertinimu pareiškėjas dirbdamas Konsulate, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pabrėžiama, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, jog institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atkreipiamas dėmesys, kad Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes, kur jie integravęsi į tų šalių visuomenes, įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas užduotis.

Atsakovas, vadovaudamasis Išvadoje pateiktais duomenimis ir UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, 2023 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 23S207648, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą.

Remiantis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ pateikta informacija matyti, jog pareiškėjas nesutikdamas su Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 20 d. sprendime padaryta išvada, kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinį teismą (toliau – ir RAAT). RAAT Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-4053-983/2024 nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir paliko galioti Departamento 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą.

LVAT išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl RAAT sprendimo panaikinimo, 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1502-552/2024 nusprendė tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą – panaikino RAAT 2024 m. vasario 26 d. sprendimą bei Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymą pakeisti leidimą.

LVAT minėtame sprendime (39 - 47 punktuose) nurodė, kad atsakovas, spręsdamas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi pagrįstumą, šį prašymą perkvalifikavo ir pagal šį pareiškėjo prašymą dėl leidimo pakeitimo priėmė Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Asmens prašymo perkvalifikavimas, iš esmės nepriimant įstatyme numatytų sprendimų, prilyginamas pareigos motyvuoti priimamus administracinius aktus pažeidimu ir tokia situacija nėra suderinama su objektyvumo principu. Taip pat LVAT pažymėjo, jog Išvada nėra pakankamai personalizuota, remiasi vien pareiškėjo praeities darbo Konsulate faktu, todėl nepripažintina pakankama Departamentui, priimančiam galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, visapusiškai įvertinti individualią asmens situaciją ir priimti objektyviais duomenimis pagrįstą sprendimą. Atsakovas turi savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui, todėl neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios specializuotos institucijos.

Atsakovas, vykdydamas LVAT 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą, atnaujino prašymo nagrinėjimą ir išnagrinėjo pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymą bei priėmė Sprendimą. Atsakovas, vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą ir nutraukti prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimo procedūrą.

Sprendime teigiama, kad pareiškėjas yra Rusijos pilietis, gimęs Ukrainoje ir nuo 1994 m. turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nuo 1983 m. savo gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvoje, jo sutuoktinė bei sūnus yra Lietuvos piliečiai. Pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dirbo Konsulate apsaugos darbuotoju, o šiuo metu yra pensininkas. Akcentuojama, jog Išvada pareiškėjas buvo pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas kartu su 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymu pateiktame klausimyne pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje ir teigė, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau atsakovo nuomone tai nepaneigia aplinkybės, jog pareiškėjas dirbdamas Konsulate privalėjo būti lojalus Rusijai Federacijai bei palaikyti Rusijos valdžią ir jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Teigiama, kad vadovaujantis Išvada, galima konstatuoti, jog yra reali tikimybė, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos valstybės institucijų ir žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Pažymima, kad nustatyti pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra vertintini, kaip stiprūs ir ilgalaikiai, tačiau jie negali būti vertinami aukščiau už asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui, negali būti pripažinti prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei valstybės saugumo užtikrinimas.

Įvertinus anksčiau minėtą konstatuota, jog pareiškėjas nuo 1994 m. turi išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo turimas leidimas galiojo iki 2023 m. spalio 5 d., todėl jis 2023 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą, tačiau atsakovas Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjo turėtą leidimą ir nutraukti prašymo nagrinėjimo procedūrą, kadangi VSD pateikė duomenų, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

UTPĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2023-07-01 iki 2023-12-30) 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą.

UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas (UTPĮ 55 straipsnio 2 dalis).

UTPĮ 54 straipsnio 1 dalis teigia, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu: 1) leidimas gautas apgaulės būdu; 2) jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui; 2¹) jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, o tuo atveju, kai leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, – jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei; 3) užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės; 4) užsienietis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau negu 6 metus arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įgyja ilgalaikio gyventojo statusą; 5) šio Įstatymo nustatyta tvarka panaikinamas užsieniečiui suteiktas pabėgėlio statusas.

UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei (UTPĮ 4 straipsnio 5 dalis).

Aprašo 105 punkte nurodyta, kad UTPĮ 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos ar 7 kalendorines dienas nuo UTPĮ 4 straipsnio 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo akivaizdu, jog atsakovas gavęs užsieniečio prašymą pakeisti leidimą, turi prievolę gauti iš VSD įvertinimą ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nekels grėsmės valstybės saugumui. VSD pateikus išvadą, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, atsakovas, vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, turi prievolę įvertinti gautą informaciją bei priimti motyvuotą sprendimą panaikinti leidimą.

Nagrinėjamu atveju Sprendimu panaikintas ilgalaikio Lietuvos Respublikos gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, todėl UTPĮ nuostatos, susijusios su tokio jo statuso (ilgalaikio gyventojo statuso) panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos UTPĮ nuostatos (UTPĮ 1 straipsnio 2 dalis, jo priedo 7 punktas): LVAT praktikoje akcentuojama (žr., pvz., 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009; 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011; ir kt.), kad pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, o pagal EB steigimo sutarties 10 straipsnį – imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (konkrečiai kalbant, žr.: ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 punktą ir ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 punktą). Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing, C 106/89, Rink. p. I 4135, 8 punktą ir ESTT 2008 m. birželio 24 d. sprendimo Commune de Mesquer, C 188/07, Rink. p. I 4501, 84 punktą). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant Bendrijos teisę išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu ESTT 2003 m. gegužės 15 d. sprendimo Mau, C 160/01, Rink. p. I 4791, 34 punktą).

ESTT jurisprudencijoje dėl Direktyvos 2003/109/EB nurodoma, kad pagrindinis šios direktyvos tikslas – trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta minėtos direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo (2017 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Wilber López Pastuzano / Delegación del Gobierno en Navarra, byloje Nr. C-636/16, 23 ir 24 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

Dėl visuomenės saugumo ESTT yra nusprendęs, kad jis apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (žr., be kita ko, 1999 m. spalio 26 d. sprendimo Sirdar, C 273/97, Rink. p. I 7403, 17 punktą; 2000 m. sausio 11 d. sprendimo Kreil, C 285/98, Rink. p. I 69, 17 punktą; 2000 m. liepos 13 d. sprendimo Albore, C 423/98, Rink. p. I 5965, 18 punktą ir 2003 m. kovo 11 d. sprendimo Dory, C 186/01, Rink. p. I 2479, 32 punktą). ESTT taip pat yra nusprendęs, kad grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr., be kita ko, 1984 m. liepos 10 d. sprendimo Campus Oil ir kt., 72/83, Rink. p. 2727, 34 ir 35 punktus; 1995 m. spalio 17 d. sprendimo Werner, C 70/94, Rink. p. I 3189, 27 punktą; minėto sprendimo Albore 22 punktą ir 2001 m. spalio 25 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C 398/98, Rink. p. I 7915, 29 punktą).

Pažymėtina, jog nors pagrindo, numatyto UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, apibrėžtis („ <...> užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui; <...>“), yra identiška ar panaši į kitų UTPĮ numatytų pagrindų, susijusių su užsieniečių UTPĮ numatyto statuso (ar leidimo) įgijimu/išlaikymu, apibrėžtis – pagrindas atsisakyti išduoti, panaikinti ir atšaukti nacionalinę vizą („ <...> jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui <...>“; (UTPĮ 19 str. 1 d. 5 p.); atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui („<...> jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui <...>“; UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p.); panaikinti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui („<...> užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui <...>“; UTPĮ 50 str. 1 d. 14 p.); prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam šio UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje, nustatytus kriterijus, nesuteikti pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos, nesuteikti laikinos apsaugos, panaikinti užsieniečiui suteiktą pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą („<...> yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui <...>“; UTPĮ 88 str. 2 d. 5 p. ir 3 d. 4 p., 90 str. 1 d. 9 p. ir 2 d. 4 p., 93 str. 2 d. 4 p.); neįleisti į Europos Sąjungos valstybės narės pilietį ir jo šeimos narį į Lietuvos Respubliką („<...> jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui <...>“; UTPĮ 98 str. 2 p.); panaikinti Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje („<...> šio piliečio ir (ar) jo šeimos narių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui <...>“; UTPĮ 106 str. 1 d. 1 p.), jis (pagrindas, numatytas UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte) turi būti aiškinamas atsižvelgiant į minėtas Direktyvos 2003/109/EB nuostatas bei aiškinimą ESTT praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui (UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p.) panaikinimo pagrindu, numatytu UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos / konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas/nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (UTPĮ 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (žr., pvz., LVAT 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023; 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024; ir kt.).

LVAT praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; ir kt.). Pažymėtina, kad ESTT praktikoje, nors ir kitokio teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste, akcentuojama, kad sprendžiančioji institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas. Ši institucija turi savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui, todėl neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios specializuotos institucijos, remdamosi vertinimu, kurio faktinis pagrindas sprendžiančiajai institucijai nebuvo pateiktas (žr., 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą byloje Orsz?gos Idegenrendeszeti F?igazgatós?g ir kt., C-159/21). Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2025 m. sausio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-953-629/2025).

Atsižvelgiant į anksčiau minėtą darytina išvada, jog tais atvejais kai VSD atlikusi užsieniečio vertinimą laikosi pozicijos, jog jo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas neturi teisės išimtinai vadovautis VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau turi įvertinti VSD pateiktos informacijos pagrįstumą ir jos svarbą priimamam sprendimui, kadangi Migracijos departamentas yra institucija priimanti individualų administracinį sprendimą, sukeliantį asmeniui teisines pasekmes.

Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1502-552/2024, kurioje buvo nagrinėtas atsakovo 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, akcentavo, kad Išvada nėra pakankamai personalizuota, remiasi vien pareiškėjo praeities darbo Rusijos Federacijos konsulate faktu, todėl nepripažintina pakankama Departamentui, priimančiam galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, visapusiškai įvertinti individualią asmens situaciją ir priimti objektyviais duomenimis pagrįstą sprendimą (46 – 47 punktai).

Taigi akivaizdu, jog LVAT laikosi pozicijos, kad VSD Išvada, kurios neįslaptintoje dalyje yra konstatuota, kad asmuo kelia grėsmę valstybė saugumui, nėra pakankamai motyvuota ir personalizuota, kad atsakovas galėtų padaryti pagrįstą personalizuotą išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Iš teismui pateiktos rašytinės medžiagos matyti, jog atsakovas atlikdamas pakartotinį pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymo pagrįstumo vertinimą į VSD su prašymu pateikti naują išvadą ar pateikti neįslaptintos Išvados dalies įslaptintą medžiagos dalį, nesikreipė. Tai patvirtina Sprendimo 2 puslapio 1 pastraipa ir Sprendimo turinys, kuriuo nurodoma, kad 2023-11-16 Migracijos departamentas gavo teisės aktų nustatyta tvarka įslaptintą VSD raštą Nr. 19-1062S, kurio neįslaptintoje dalyje yra konstatuota, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismo posėdžio metu Migracijos departamento atstovė taipogi patvirtino, jog Migracijos departamentas ginčijamo sprendimo priėmimo metu vertino tik Išvados neįslaptintą dalį, tačiau nesusipažino ir nevertino Išvados įslaptintos informacijos dalies (posėdžio garso įrašo 50:30 min.).

Kaip matyti iš Sprendimo detalių metaduomenų, jį priėmė Migracijos departamento direktorė, kuri pagal pareigybės aprašymo specialiuosius reikalavimus turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, ir asmens patikimumo pažymėjimą. Taigi subjektas priėmęs Sprendimą turėjo galimybę ir privalėjo sprendimo priėmimo metu įvertinti ir Išvados įslaptintą medžiagos dalį. Tai reiškia, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė iš esmės vadovaudamasis tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis remiantis priimtas 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimas, kuris buvo panaikintas LVAT 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu.

2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi teismas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą siūlant spręsti ar nėra pagrindų 2024 m. spalio 28 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 24S241189 priėmimo pagrindu buvusios įslaptintos informacijos dalies išslaptinimui įstatymo numatyta tvarka. 2025 m. sausio 16 d. teismui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas pateikė Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio išslaptinto 2023 m. lapkričio 15 d. rašto Nr. 19-1062S nuorašą.

Pabrėžtina, jog aplinkybė, kad VSD pateikė išslaptintą Išvados dalį, nesudaro pagrindo teismui pačiam atlikti savarankišką išslaptintoje Išvados dalyje esančios informacijos vertinimą ir nustatyti ar Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymėtina, kad teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, o tik įpareigoja iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-38-662/2024).

Kaip jau paminėta, tiek teisinis reglamentavimas, tiek nuosekli LVAT formuojama teismų praktika numato, kad užsieniečių galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui savarankiškas vertinimas yra priskirtas Departamento kompetencijai, todėl jis kaip sprendimo priėmėjas privalėjo Sprendimo priėmimo metu susipažinti su visa medžiaga, tame tarpe ir su tuo metu buvusia įslaptinta Išvados medžiagos dalimi ir tik tada atlikti teisinių santykių kvalifikavimą. VSD išslaptinus Išvados įslaptintą dalį, Migracijos departamentas privalo įvertinti ir tas aplinkybes, kurios yra nurodomos išslaptintoje dalyje ir pateikti savarankišką grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Taigi vertinant pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, išvados šiuo aspektu turi būti daromos ypač apdairiai, turi būti argumentuotos bei motyvuotos, proporcingos, o ne formalios. Galima grėsmė valstybės saugumui turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų pakankamai reali ir akivaizdi.

Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2025 m. sausio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-953-629/2025).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus anksčiau minėtas aplinkybes konstatuojama, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. 24S241189 neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų jo motyvavimui ir padarytoms išvadoms, nes jo priėmimo metu sprendimą priėmęs subjektas nesusipažino su VSD Išvados įslaptinta medžiagos dalimi, jo priėmimo metu iš esmės nebuvo vadovaujamasi res judicata galią įgijusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1502-552/2024, todėl jis naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Pareiškėjas skunde suformulavo prašymą priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš viso 500,00 Eur ir 23,00 Eur dydžio žyminį mokestį.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, jog Sprendimas yra neteisėtas bei naikintinas, todėl darytina išvada, kad sprendimas iš esmės yra priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pareiškėjas teismui pateikė 2024 m. spalio 31 d. pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 579424, kurio turinys patvirtina, jog pareiškėjas advokatui už skundo surašymą sumokėjo 500,00 Eur.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Skundas teismui pateiktas 2024 m. lapkričio 11 d. (2024 m. IV ketvirtis), todėl nagrinėjamu atveju aktualus yra 2024 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Statistikos departamento duomenimis siekė – 2196,4 Eur.

Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2.5 (Rekomendacijų 8.2 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 5491,00 Eur (2196,4 * 2.5). Kaip ir anksčiau minėta pareiškėjas už skundo parengimą advokatui sumokėjo 500,00 Eur, t. y. pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteisino užmokesčio.

Vadovaujantis anksčiau išdėstytu, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas ir iš Migracijos departamento priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už skundo parengimą ir sumokėtą žyminį mokestį – 523,00 Eur (500,00 + 23,00).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo Y. B. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 24S241189.

Pareiškėjui Y. B. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 523,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Remigijus ArminasAušrelė MažrimienėEglė Kiaurakytė