- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-22
- Bylos Nr.
- 2A-2133-467/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01843-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Atsakovas
- P. N.
- Ieškovas
- J. G.
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjos Romualda Janovičienė, Eglė Surgailienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo P. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui P. N. dėl tėvystės ir vaiko gyvenamosios vietos bei išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė J. G. 2013 m. sausio 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti, kad G. G., gim. 2002 m. balandžio 25 d., biologinis tėvas yra atsakovas P. N.; priteisti iš atsakovo P. N. sūnaus G. G. išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės; priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 21 d. iki 2013 m. sausio 21 d.; nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su motina (ieškove); priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2001 metais ieškovė artimai bendravo su atsakovu, tačiau pranešus, jog ieškovė laukiasi, atsakovas ją paliko. 2002 m. balandžio 25 d. gimė sūnus, tačiau atsakovas jo nepripažino, nelankė, išlaikymo neteikė. Ieškovė manė galėsianti viena išlaikyti sūnų, tačiau šiuo metu jis eina į mokyklą, jo poreikiai stipriai išaugę ir ji nebeturi galimybės jį savarankiškai išlaikyti - ji neturi pakankamai pajamų, yra registruota darbo biržoje, turi seną automobilį. Teismo posėdžio metu ieškovė sutiko su 350 Lt kasmėnesinio išlaikymo dydžiu.
Atsiliepimas
Atsakovas P. N. su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, jog ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, jog atsakovas yra ieškovės vaiko tėvas, per 12 metų jo neinformavo apie vaiko gimimą, todėl reikalavimas dėl DNR ekspertizės skyrimo turi būti atmestas. Atsakovas nesutiko mokėti po 500 Lt kas mėnesį, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių sūnaus poreikius, be to atsakovas šiuo metu yra bedarbis ir turi tris nepilnamečius vaikus, kuriuos išlaiko. Atsakovo teigimu, galėtų būti priteistas 150 Lt išlaikymas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino: nustatė, jog atsakovas P. N. yra G. G. tėvas; priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui sūnui po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; priteisė iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą – 10 800 Lt už trejus metus iki ieškinio padavimo teismui dienos; priteisė ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas teismo nustatytu laiku neatvyko į laboratoriją DNR tyrimui, todėl teismas, vadovaudamasis CK 3.148 straipsnio 2 dalimi, įvertino kitus byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus ir padarė išvadą, jog atsakovas yra biologinis G. G. tėvas. Kadangi atsakovas neprieštaravo, jog vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina, teismas ir šį ieškovės prašymą tenkino. Teismas taip pat nustatė, jog nepilnametis šalių sūnus mokosi Vilniaus „Atžalyno“ pradinėje mokykloje ir, įvertinęs tai, jog abu nepilnamečio vaiko tėvai gauna minimalias (500 Lt neatskaičius mokesčių) pajamas, bei tai, jog atsakovas turi dar tris nepilnamečius vaikus, kuriems teikia išlaikymą, ieškovės prašomą priteisti 500 Lt išlaikymo dydį sumažino, priteisdamas 350 Lt dydžio kasmėnesinį išlaikymą. Teismas nurodė, kad atsakovas privalėjo numatyti, kad tiek pirmoje santuokoje gimusiam vaikui, tiek sūnui G., tiek santuokoje augančioms dviem dukroms bus reikalingas kasdienis materialinis aprūpinimas, todėl turėjo pasirūpinti pajamomis. Atsakovas privalėjo suprasti ir įvertinti savo galimybes auginti ir auklėti vaikus, paruošti juos savarankiškam gyvenimui visuomenėje, pasiruošti tėvystei. Atsakovas yra jauno amžiaus vyras, neturintis sveikatos sutrikimų, galintis dirbti ir uždirbti, kad visi jo vaikai gautų pilnavertį aprūpinimą. Teismas nustatė, kad, vaikui gimus, atsakovas ne tik neteikė išlaikymo vaikui, bet ir jo nelankė, nepripažino tėvystės, todėl priteisė išlaikymo įsiskolinimą. Teismas, spręsdamas išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimą, pažymėjo, jog atsakovas žinojo apie savo vaiko gimimą, todėl turėjo ir privalėjo pats domėtis vaiko gyvenimu, nepaisant to, ar ieškovė kėlė reikalavimą dėl vaiko išlaikymo.
Apeliacinio skundo argumentai
Atsakovas P. N. apeliaciniu skundu prašo sprendimą pakeisti dalyje dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, priteisiant iš atsakovo nepilnamečio sūnaus G. G. išlaikymui po 250 Lt periodinėmis išmokomis bei 5 400 Lt išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010-01-21 iki 2013-01-21. Nurodo, jog ieškovė teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių sūnaus poreikius, todėl jos patikslintas reikalavimas dėl 350 Lt kasmėnesinio išlaikymo turėjo būti atmestas kaip neįrodytas. Be to teismas neįvertino, jog atsakovui tenka pareiga išlaikyti dar tris nepilnamečius vaikus. Teismas nesiaiškino ieškovės turtinės padėties, taip pat nepagrįstai atsakovui priskyrė dvi transporto priemones, kurių jis realiai neturi. Pasisakydamas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas žinojo apie sūnų, o ir ši aplinkybė nėra pagrindu priteisti išlaikymo įsiskolinimą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog sūnaus poreikiai nuo 2010 m. sausio 21 d. iki 2013 m. sausio 21 d. buvo tokie dideli, kad iš atsakovo turėtų būti priteista tokia išlaikymo per mėnesį suma. Ieškovė nepateikė įrodymų ir apie savo turtinę padėtį praėjusiu laikotarpiu, o teismas tokių įrodymų neišsireikalavo ir jų nevertino. Ieškovės reikalavimas dėl įsiskolinimo priteisimo turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas, t.y. neįrodytas. Be to teismas, priteisdamas išlaikymo įsiskolinimą, nevertino aplinkybės, jog tuo metu atsakovas augino ir išlaikė kitus tris savo nepilnamečius vaikus.
Ieškovė J. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo P. N. apeliacinio skundo ribose, t.y. apeliantui skundžiant teismo sprendimo dalį dėl priteisto išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo dydžio. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog neapskųstoje dalyje (dėl tėvystės ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Apeliaciniame skunde atsakovas P. N. kelia klausimą, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, jo nepilnamečio vaiko G. G. naudai priteisė išlaikymą po 350 Lt kas mėnesį mokamomis išmokomis bei išlaikymo įsiskolinimą už tris metus, viso – 10 800 Lt. Apeliantas skunde nurodo, jog apie tai, kad turi dar vieną vaiką, jis nežinojo iki pat civilinės bylos iškėlimo, o teismas, priteisdamas išlaikymą bei išlaikymo įsiskolinimą, netinkamai vertino jo turinę padėtį bei nesiaiškino realių vaiko poreikių. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus nustatyta ir CK 3.192 straipsnio 1 dalyje. Šios abiejų tėvų (tiek gyvenančio kartu su vaiku, tiek ir atskirai nuo jo) pareigos vykdymo tvarka detalizuota CK trečiosios knygos antrajame skirsnyje. Vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų atsakomybė už vaiko gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes įtvirtinta ir 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu taip pat nustatyta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje.
Pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 str. 1 d., 3.156 str.). Abu tėvai privalo teikti išlaikymą proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 str. 3 d.). Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra asmeninė turtinė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti. Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu, išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010; kt.).
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tėvų turtinę padėtį konkrečiu atveju, rėmėsi byloje nustatytomis ir įrodymais pagrįstomis aplinkybėmis, kad - ieškovė nuo 2014-02-28 dirba UAB „Švaros desantas“ ir partneriai, jos mėnesinis darbo užmokestis yra 500 Lt (neatskaičius mokesčių), papildomų pajamų, pašalpų negauna, nuosavybės teise nekilnojamojo turto neturi, turi transporto priemonę; atsakovas nuo 2014-04-29 dirba UAB „Intekto logistika“, jo darbo užmokestis yra apie 500 Lt (neatskaičius mokesčių), papildomų pajamų, pašalpų negauna, atsakovo nuosavybės teise registruota ¼ dalis statinių, esančių Vilniaus r. sav. Juodšilių sen., Juodšilių g. Žalioji g. 11, kuriems antstolio pranešimu apribota disponavimo teisė, atsakovo vardu yra registruotos dvi transporto priemones. Įvertinęs šiuo duomenis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad abiejų šalių turtinė padėtis nėra labai gera, t.y. pajamos yra labai mažos, nekilnojamojo turto dalis, priklausanti atsakovui, yra areštuota, abi šalys yra įregistravę transporto priemones. Apeliantas teigia, kad nepagrįstai atsakovui priskyrė dvi transporto priemones, kurių jis realiai neturi. Tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti apeliantas nepateikia jokių įrodymų, tuo tarpu byloje esantys duomenys tvirtina, kad atsakovo vardu yra registruotos dvi transporto priemonės.
Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog atsakovui tenka pareiga išlaikyti dar tris nepilnamečius vaikus. Tačiau ir šis apelianto argumentas yra nepagrįstas, nes, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, šios aplinkybės teismo buvo tirtos ir vertintos. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad, 2005-10-25 atsakovui P. N. nutraukus santuoką, iš jo (atsakovo) nepilnamečio vaiko E. išlaikymui priteista po 125 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-04-04 sprendimu šio išlaikymo dydis buvo pakeistas, padidinant priteistą išlaikymą iki 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės. Be to santuokoje su R. N. atsakovas turi dvi dukras – B., (duomenys neskelbtini), ir R., (duomenys neskelbtini).. Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas, be sūnaus G., turi dar tris išlaikytinius, kuriems reikalingas išlaikymas, todėl, priteisdamas išlaikymą periodinėmis išmokomis G., išlaikymo dydį sumažino, t.y. nustatė mažesnį dydį nei paprastai nustatomas išlaikymo priteisimo bylose. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka. Pažymėtina, kad iš atsakovo sūnaus E. išlaikymui taip pat, kaip ir skundžiamu sprendimu sūnui G., priteista po 350 Lt kas mėnesį mokamomis išmokomis, o atsakovo dukterys B. ir R. gyvena kartu su atsakovu šeimoje, todėl teigti, jog skundžiamu sprendimu priteisto išlaikymo dydis sūnui G. pažeidžia kitų atsakovo išlaikytinių teises ar teisėtus interesus, nėra jokio pagrindo.
Taigi apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino nepilnamečio vaiko tėvų turtinės padėties bei netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Priešingai, teismo sprendime pateikta pakankama informacija apie bylos šalių turtinę padėtį, turimus įsipareigojimus bei pažymėta, kad nepilnamečio vaiko tėvų turtinė padėtis negali būti lemiamu kriterijumi, sprendžiant išlaikymo priteisimą Bet kuriuo atveju prioritetinis yra vaikų teisių apsaugos principas, o atsakovas, būdamas darbingo amžiaus, sveikas vyras, bet dirbdamas darbą, iš kurio gaunamos oficialios pajamos yra perpus mažesnės nei minimalios pajamos, elgiasi neatsakingai ir nesąžiningai ir pats savo veiksmais piktybiškai siekia išvengti išlaikymo prievolės. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog atsakovas dėl kokių nors objektyvių, pateisinamų priežasčių negalėtų susirasti geriau apmokamo darbo, tokie įrodymai nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Teismo sprendime taip pat teisingai pabrėžtas paties atsakovo nerūpestingumas, vertinant savo galimybes auginti ir auklėti vaikus, paruošti juos savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Todėl, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas nesiaiškino nepilnamečio vaiko poreikių, todėl išlaikymas iš viso neturėjo būti priteisiamas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, yra ne kartą pažymėjęs, kad orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo dydį, laikytina CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Todėl teismas, nors ir smulkiai nesiaiškino nepilnamečio šalių sūnaus poreikių, tačiau jo išlaikymui priteisė sumą, kuri yra mažesnė negu skaičiuotinas orientacinis dydis. Be to byloje yra pakankamai duomenų, kad G. G. gyvena kartu su motina (ieškove), kuri viena rūpinasi ir išlaiko sūnų, kad G. G. mokosi Vilniaus (duomenys neskelbtini) pradinėje mokykloje, jam yra 13 metų, berniukas lanko sporto ir dailės būrelius, papildomai lanko matematikos, anglų ir lietuvių kalbos užsiėmimus, o atsakovas prie vaiko išlaikymo neprisideda. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, teismo priteistas išlaikymo dydis konkrečiu atveju negali būti vertinamas kaip per didelis ar nepagrįstas (CK 1.5 str.).
CK 3.200 straipsnis numato, jog išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 14 400 Lt išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus iki ieškinio padavimo dienos, skaičiuojant po 500 Lt kas mėnesį. Pirmosios instancijos teismas priteisė išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus – 10 800 Lt, skaičiuojant po 300 Lt kas mėnesį. Ieškovė teismo sprendimo neskundžia. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas žinojo apie sūnų, o ir ši aplinkybė nėra pagrindu priteisti išlaikymo įsiskolinimą, be to ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog sūnaus poreikiai nuo 2010 m. sausio 21 d. iki 2013 m. sausio 21 d. buvo tokie dideli, kad iš atsakovo turėtų būti priteista tokia išlaikymo per mėnesį suma. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų ir apie savo turtinę padėtį praėjusiu laikotarpiu, o teismas tokių įrodymų neišsireikalavo ir jų nevertino. Dėl to, apelianto teigimu, ieškovės reikalavimas dėl įsiskolinimo priteisimo turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Kaip jau minėta, išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 str.). Nagrinėjamu atveju teisė į išlaikymą G. G. atsirado nuo jo gimimo, t.y. 2002 m. balandžio 25 d. (CK 3.146 str. 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis minėta įstatymo nuostata, įsiskolinimą priteisė iš atsakovo už trejus metus. Teismas, priteisdamas išlaikymo įsiskolinimą, rėmėsi objektyviais duomenimis – kad atsakovas nepripažino tėvystės, nerėmė nuo gimimo vaiko materialiai, įvertino tiek tėvų turtinę padėtį, tiek ir vaiko, kaip besiformuojančios ir bręstančios asmenybės poreikius, ir priteisė išlaikymo įsiskolinimą, skaičiuodamas po 300 Lt kas mėnesį, t.y. netgi mažiau negu priteisė išlaikymą į ateitį iki vaiko pilnametystės. Tokia suma bet kuriuo atveju negali būti pripažįstama kaip neprotinga ar per didelė. Pažymėtina ir tai, jog aplinkybė, kad atsakovui buvo žinoma apie sūnų G., byloje buvo nustatyta liudytojų parodymais, o, nesant tai paneigiančių duomenų, teismo pagristai buvo pripažinta įrodyta.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Apeliantas atskirajame skunde pateikė prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.