Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1806-431/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. M., T. V., E. P., G. V., Z. V., S. R. B., V. B., R. K., V. K., D. P., A. S., D. S., S. L., A. L., V. J., V. V., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Swedbank, akcinei bendrovei dėl administracinių aktų, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir žemės sklypų išreikalavimo. Tretieji asmenys J. B., Vilniaus miesto 22 notarų biuro notarė J. S., Vilniaus rajono 1 notarų biuro notarė L. Š., Vilniaus rajono 1 notarų biuro notarė D. S., Vilniaus miesto 8 notarų biuro notarė R. J., Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarė A. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nuosprendžiu baudžiamojoje byloje iš trečiojo asmens J. B. konfiskuoto turto vertė atitiko sumą, gautą ginčijamų perleidimo sandorių pagrindu. Be to, konfiskuoto turto vertę sudarė ne tik perleistų valstybei priklausančių žemės sklypų, vertybinių popierių kaina, bet ir skirtumas, gautas iš sandorių, kuriais T. V., E. P., I. M., Z. V. bei G. V. perleido nuosavybės teises į žemės sklypus kitiems asmenims. Įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog, baudžiamojoje byloje nusprendus iš trečiojo asmens J. B. išieškoti 143 000 Lt sumą, buvo įvertinti kalti šio asmens veiksmai ne tik dalyvaujant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese, bet ir sudarant dalį šioje byloje ginčijamų sandorių. Todėl atsakovės T. V., E. P., I. M., Z. V. bei G. V. nepasipelnė iš ieškovo ginčijamų neteisėtai sudarytų sandorių. Teismas nenustatė ir vėlesnių ginčo turto savininkų nesąžiningų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas svarbiomis laikė aplinkybes, jog atsakovai, būdami sąžiningi įgijėjai, įsigijo žemės sklypus už rinkos kainą, žemės sklypuose nutiesė komunikacijas, sutvarkė infrastruktūrą, pasistatė namus, įsipareigojimų bankams įvykdymo užtikrinimui įkeitė ginčo turtą. Įvertinęs visas šias aplinkybes, jų sukuriamas prielaidas galimiems ginčams ateityje, teismas sprendė, kad restitucijos taikymas natūra sukeltų didelių nepatogumų šalims, o pasinaudoti įstatymo leidžiamu būdu ir atlikti restituciją sumokant ekvivalentą pinigais, kai taikomos kainos, galiojančios tuo metu, kada skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti, nebetenka prasmės, nes tokio dydžio sumos grąžinimo klausimas jau yra išspręstas baudžiamojoje byloje. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas restitucijos netaikė.

Pirmosios instancijos teismas, spęsdamas bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo klausimą, akcentavo atsakovų sąžiningumą sudarant ginčijamus sandorius, pažymėjo, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš jų būtų neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų teises į teisinį tikrumą ir saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, todėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų nepriteisė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovių I. M., T. V., E. P., G. V. ir Z. V. (ne)sąžiningumo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Ši aplinkybė reikšminga pasirenkant restitucijos taikymo būdą. Pirmosios instancijos teismas atsakovių I. M., T. V., E. P., G. V. ir Z. V. aktyvius veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese turėjo vertinti kaip patvirtinančius atsakovių nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino baudžiamojoje byloje nustatytus faktus. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, nepagrįstai atsižvelgė į ginčijamuose administraciniuose sprendimuose nurodytą žemės sklypų vertę. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo turto vertė 2001 m. gegužės 7 d. administracinių aktų priėmimo metu sudarė 507 960 Lt, teismo sprendimo priėmimo dienos duomenimis – 982 000 Lt.

Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Šioje byloje prokuroras ieškiniu prašė panaikinti ginčijamas sutartis, kuriomis buvo perleistos teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, panaikinti ginčijamus administracinius aktus, kuriais atsakovėms I. M., T. V., E. P., G. V. ir Z. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. P. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą turtą, pripažinti negaliojančiais atsakovų sudarytus žemės sklypų perleidimų sandorius, taikyti restituciją bei vindikaciją ir pripažinti negaliojančiais ginčo turto hipotekos lakštus. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas (prokuroras) atsisakė reikalavimų taikyti restituciją ir vindikaciją, taip pat atsisakė reikalavimų panaikinti hipotekos lakštus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamuoju sprendimu nutraukė bylą ieškinio reikalavimų dalyse dėl vindikacijos taikymo ir dėl hipotekos lakštų pripažinimo negaliojančiais. Likusioje dalyje teismas ieškinį tenkino: panaikino ginčijamus administracinius aktus ir pripažino negaliojančiais ginčijamus sandorius. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas sandorių negaliojimo pasekmių taikymo klausimu, nusprendė restitucijos netaikyti. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikymo, t. y. ta teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta netaikyti restitucijos. Apeliantas laikosi pozicijos, jog prokuroras, pateikęs atsisakymą nuo dalies išvardintų ieškinio reikalavimų, nebepalaikė ir ieškinio reikalavimo taikyti restituciją, tačiau minėta aplinkybė nevaržė teismo pareigos ex officio spręsti restitucijos taikymo klausimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantas apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija šioje byloje nagrinėja tik restitucijos (ne) taikymo klausimą.

Dėl ginčijamų administracinių aktų ir sandorių negaliojimo pasekmių taikymo

Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4/2011 konstatuota, jog ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti suklastotų dokumentų pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šie aktai yra niekiniai ir negaliojantys, kadangi buvo priimti pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 9 straipsniai ir 10 straipsnio 3 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įsakymą dėl jų pakeitimo pripažino neteisėtais ir juos panaikino. Pripažinus nurodytus administracinius aktus negaliojančiais, teismas dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms pašalino ir tų aktų pagrindu atsiradusias teisines pasekmes – pripažino negaliojančiais ginčo sklypų perleidimo sandorius. Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl panaikintų administracinių aktų ir negaliojančiais pripažintų sandorių neteisėtumo. Nagrinėjamu atveju atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos (apelianto) pozicijos esmę sudaro jo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis remiantis nuspręsta netaikyti restitucijos. Minėta, jog teismas, įvertinęs bylos duomenis, esmine laikė aplinkybę, jog baudžiamojoje byloje taikyta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu – iš esmės yra pašalinti nuginčytų administracinių aktų ir turto perleidimo sandorių padariniai, kadangi nuteisto asmens turto konfiskavimo būdu valstybei (asmeniui, netekusiam ginčo sklypų) buvo kompensuota ne tik turto vertė, nurodyta ginčo administraciniuose aktuose, bet ir lėšos (nauda), kurios buvo gautos perleidus ginčo turtą (sklypus). Teismas sprendė, jog valstybei sklypų vertė yra atlyginta, todėl aptariamu atveju pritaikius restituciją valstybės padėtis nepagrįstai pagerėtų, o atsakovų (ginčo žemės sklypų savininkų) – nepagrįstai pablogėtų. Argumentuodamas sprendimą netaikyti restitucijos teismas akcentavo ir esmingai pasikeitusią ginčo turto būklę – atsakovų atliktus pagerinimo darbus, investicijas ir pan. Apeliantas nesutikimą su šia teismo pozicija iš esmės grindė dviem pagrindais: a) pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovių I. M., T. V., E. P., G. V. ir Z. V. (ne) sąžiningumo, atsižvelgiant į aktyvų jų vaidmenį nuosavybės teisių atkūrimo procese; b) teismas, spręsdamas dėl turto konfiskavimo priemonės įtakos restitucijos taikymui, neatsižvelgė į tikrąją ginčo turto rinkos vertę. Pasak apelianto, ginčijamų sandorių sudarymo metu žemės sklypų vertė buvo kelis kartus didesnė nei nurodyta ginčijamose sutartyse. Šių argumentų pagrindu apeliantas prašo teismo įvertinti išvardintų asmenų (atsakovių) elgesį nuosavybės teisių atkūrimo procese ir priklausomai nuo nustatyto arba nenustatyto jų nesąžiningumo taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovių sklypų rinkos vertę, buvusią atitinkamai arba ginčijamų perleidimo sandorių sudarymo metu arba teismo sprendimo, kuriuo tie sandoriai panaikinti, priėmimo dieną. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog restitucija taikoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Todėl būtina pažymėti, kad, panaikinus sprendimus atkurti nuosavybės teises ir pripažinus sandorius negaliojančiais, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio pripažįstami neteisėtais sprendimai ir pripažįstamos negaliojančiomis sutartys, pobūdį. CK 6.145 straipsnio 2 dalis leidžia išimtiniais atvejais netaikyti restitucijos, jei dėl jos taikymo vienos šalies padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas restitucijos (ne) taikymo klausimą, pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo neteisėtų procedūrų buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje konstatuota, kad trečiasis asmuo J. B. apgaule įgijo didelės – 69 458,83 Lt vertės valstybei priklausantį turtą bei teisę į vertybinius popierius už bendrą 4 209,60 Lt sumą, kad J. B., atlikdama jai inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, pasinaudojo atsakovėmis T. V., E. P., I. M., Z. V. bei G. V., jų atžvilgiu nebūdama tik paprasta įgaliotine, tačiau įgavusia teisę pilnai disponuoti ginčo žemės sklypais. Atsižvelgiant į tai, kad neteisėtai grąžinti žemės sklypai faktiškai atsidūrė J. B. žinioje, akivaizdu, jog ji ir buvo labiausiai suinteresuota įgyti bei parduoti tuos žemės sklypus. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog išnagrinėjus baudžiamąją bylą nebuvo nustatyti kitų asmenų (be kita ko, ir atsakovių) nusikalstami (ar kitaip neteisėti) veiksmai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendžiu, turi prejudicinę galią nagrinėjamoje civilinėje byloje ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, o kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008). Šiame kasacinio teismo pateikto aiškinimo kontekste teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apelianto argumentus dėl atsakovių T. V., E. P., I. M., Z. V. bei G. V. galimo nesąžiningumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojoje byloje teismo konstatuoti faktai neteikia pagrindo spręsti dėl šių asmenų nusikalstamų (neteisėtų) veiksmų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese.

Pažymėtina, jog sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teismui nagrinėjant civilinę bylą ir priimant sprendimą sąžiningumo principas taikomas kartu su teisingumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1066/2002; 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-990/2002). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Tokio aiškinimo kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovių T. V., E. P., I. M., Z. V. bei G. V. nesąžiningumą nuosavybės teisių atkūrimo procese galima būtų konstatuoti tik nustačius šių asmenų dalyvavimą nusikalstamoje veikoje arba žinojimą (turėjimą žinoti), jog nuosavybės atkūrimo procesas vykdomas pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, yra neteisėtas (nusikalstamas) bei pažeidžiantis tikrojo turto savininko interesus. Kolegija pažymi, jog nei baudžiamosios bylos, bei civilinės bylos duomenys nesudaro pagrindo atsakovių T. V., E. P., I. M., Z. V. bei G. V. laikyti nesąžiningais asmenimis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese. Apelianto argumentas dėl šių atsakovių galimo aktyvumo nuosavybės teisių atkūrimo procese, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas bylos duomenimis nepagrįsta prielaida, kurios akivaizdžiai nepakanka nesąžiningumui konstatuoti. Kita vertus, teismo pareiga ex officio spręsti dėl restitucijos taikymo savaime nereiškia teismo vaidmens aktyvumo įrodymų rinkimo procese įrodinėjant šalių nesąžiningumo aplinkybes, ypatingai tais atvejais kai šalių nesąžiningumas nėra akivaizdus. Priešingas šios aplinkybės vertinimas pažeistų rungimosi ir dispozityvumo principus. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir tą apeliacinio skundo argumentą, esą pirmosios instancijos teismas nevertino nurodytų atsakovių (ne)sąžiningumo. Kaip matyti iš skundžiamojo sprendimo turinio pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino ir šalių sąžiningumu įsitikino vadovaudamasis baudžiamojoje byloje nustatytais (prejudiciniais) faktais.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino turto konfiskavimo priemonės, taikytos baudžiamojoje byloje, reikšmę restitucijos taikymui šioje civilinėje byloje bei neatsižvelgė į tai, jog ginčo sklypų rinkos vertė kelis kartus didesnė nei baudžiamojoje byloje taikyto turto konfiskavimo mastas.

Kaip minėta, nurodytoje baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad trečiasis asmuo J. B. apgaule įgijo didelės – 69 458,83 Lt vertės valstybei priklausantį turtą bei teisę į vertybinius popierius už bendrą 4 209,60 Lt sumą. Nuosprendžiu, be kita ko, nuspręsta išieškoti iš J. B. 143 000 Lt vertės konfiskuotiną pinigų sumą, lygią nusikalstamu būdu įgytų ir vėliau parduotų žemės sklypų pardavimo kainai. Minėta aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, įgalina daryti išvadą, jog teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą, iš esmės konstatavo, kad nėra galimybės ginčo turtą paimti iš trečiojo asmens natūra. Turto konfiskavimas, įsigaliojus 2000 metų Baudžiamajam kodeksui, neteko bausmės savybių. Juo siekiama užkirsti kelią asmeniui pasipelnyti iš nusikalstamos veikos, o ne jį nubausti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 27 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270/2004, 2011 m. liepos 4 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2011). Spręstina, jog aptariamu atveju pritaikius turto konfiskavimo priemonę, baudžiamojo proceso tvarka iš trečiojo asmens buvo paimtas valstybės naudai turtas – 143 000 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-379/2012, pažymėjo, jog teisinis reglamentavimas negali būti taikomas taip, kad jo rezultatas sudarytų pagrindą nesąžiningumui, t. y. vienai iš šalių praturtėti (kitos šalies sąskaita). Kasacinis teismas pažymėjo, jog turto konfiskavimas, netekęs bausmės savybių, savo esme priartėjo prie civilinio proceso priemonių, nes paimama tik tai, kad neteisėtai gauta. Nurodyto aiškinimo kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog aptariamu atveju aplinkybė, jog iš trečiojo asmens J. B. baudžiamojo proceso metu buvo konfiskuota suma, atitinkanti žemės sklypų vertę, patvirtina, kad turto konfiskavimas savo esme priartėjo prie civilinio poveikio priemonių. Todėl atsižvelgus į aplinkybę, jog subjektas, gavęs ginčo turto vertę pagal baudžiamojo poveikio priemones, sutapo su buvusiu to turto (žemės sklypų) savininku, šioje byloje ginančiu pažeistas teises, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tarpusavyje derino tiek civilinio, tiek baudžiamojo poveikio priemones, t. y. spręsdamas restitucijos (ne) taikymo klausimą atsižvelgė į baudžiamojoje byloje taikytą turto konfiskavimo priemonę. Toks restitucijos taikymo klausimo vertinimas atitinka kasacinio teismo praktiką, suformuotą paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-379/2012. Be to, pažymėtina, jog būtent šis kasacinio teismo išaiškinimas lėmė, jog prokuroras, inicijavęs procesą nagrinėjamoje byloje, iš esmės pakeitė savo poziciją ginčijamų sandorių ir administracinių aktų negaliojimo teisinių pasekmių taikymo klausimu, atsisakydamas dalies reikalavimų, pareikštų pirminiame ieškinyje (panaikinti hipotekos lakštus, taikyti vindikaciją ir restituciją). Taigi prokuroras iš esmės laikėsi pozicijos, jog turtinės neteisėtų sandorių ir administracinių aktų pasekmės jau yra pašalintos.

Ankstesnėje šios nutarties dalyje teisėjų kolegija minėjo, jog restitucija taikoma ne mechaniškai, bet atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos faktines aplinkybes. Be to, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos taikymo būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju panaikinus ginčijamus sandorius, atsakovės T. V., E. P., I. M., Z. V. ir G. V. turėtų grąžinti valstybei lėšas, gautas šių sandorių pagrindu, o vertinant apelianto poziciją – grąžinti (atlyginti) sklypų vertę. Visgi baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad finansinę naudą dėl ginčo sklypų pardavimo, pasinaudodama išvardintomis atsakovėmis, gavo būtent trečiasis asmuo J. B.. Todėl būtent ji ir buvo tikroji ginčijamų sandorių šalis. Taigi neteisėtai įgytos lėšos turėtų būti paimtos iš J. B.. Tačiau, kaip minėta anksčiau, šios lėšos iš J. B. jau buvo paimtos (ginčo turto savininko naudai) pritaikius baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, kas nurodytų aplinkybių kontekste sudaro pagrįstas prielaidas teismui pasinaudoti įstatyme numatyta išimtimi – visiškai netaikyti restitucijos.

Kolegija pažymi, jog valstybė (atstovaujama prokuroro) nagrinėjamu atveju pati pasirinko jos, kaip turto savininko, teisių gynimo būdą – atsisakė vindikacijos. Apeliantas teisingai pastebi, jog, nepaisant atsisakymo dalies ieškinio reikalavimų, pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo spręsti restitucijos taikymo klausimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamojo teismo sprendimo turinys įgalina daryti išvadą, kad šį klausimą teismas sprendė išsamiai ir tinkamai. Teismas įvertino grąžintino turto pakyčius, t. y. aplinkybes, jog atsakovai, vėliau įsigiję šį ginčo turtą – žemės sklypus, nutiesė juose inžinerines komunikacijas, sklypuose pastatė namus, sklypus įkeitė kredito įstaigoms. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog restitucijos taikymas natūra nagrinėjamu atveju neproporcingai pablogins sklypų įgijėjų padėtį. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliaciniu skundu iš esmės nėra ginčijama teismo išvada dėl negalimumo taikyti restituciją natūra. Tuo tarpu apelianto pozicijos esmę sudaro aplinkybė, jog valstybės teisės tokiu būdu (vien nurodyto dydžio lėšų konfiskavimu, taikytu baudžiamojoje byloje) nebuvo tinkamai apgintos, nes reali ginčo turto vertė sandorių sudarymo metu buvusi didesnė, nes panaikintuose administraciniuose aktuose (sprendimuose) nurodytos sklypų vertės neatspindi tikrosios jų rinkos vertės. Apelianto vertinimu, būtina vadovautis kartu su apeliaciniu skundu jo pateikta Nekilnojamojo turto registro pažyma, kurioje nurodyta ginčo sklypų vertė (t.4, b. l. 141-142). Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Visų pirma, teisėjų kolegija pastebi, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantas šių argumentų nenurodė. Jis tik teigė, jog restitucijos taikymo klausimą teismas turi išspręsti ex officio. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantas savo poziciją dėl restitucijos taikymo, be kita ko, grindžia ir naujais prie apeliacinio skundo pridėtais įrodymais – Nekilnojamojo turto registro pažyma. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantas neargumentuoja šio įrodymo nesavalaikio pateikimo. Įvertinus šio dokumento surašymo datą akivaizdu, jog jis surašytas jau po skundžiamojo teismo sprendimo priėmimo, tačiau pateiktų duomenų pobūdis (duomenų viešumas, pažymos sudarytojo statusas – registro tvarkytojas, pateiktos informacijos analitinis pobūdis) nesudaro pagrindo manyti, jog apeliantas neturėjo galimybės pasirūpinti savalaikiu šio įrodymo gavimu ir pateikimu pirmosios instancijos teismui. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas apelianto pateiktą įrodymą atsako priimti ir jo netiria (CPK 314 straipsnis). Kita vertus, minėta, jog restitucijos klausimas spręstinas ex officio, todėl atsisakymas priimti paminėtą įrodymą neužkerta kelio apeliaciniame skunde nurodytų duomenų (turto rinkos verčių) patikimumą įvertinti CPK 179 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog taikant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą valstybei yra priteista ne tik valstybei priklausiusio turto vertė – 69 458,83 Lt (tokia vertė nurodyta panaikintuose administraciniuose aktuose), vertybinių popierių vertė – 4209,60 Lt, bet ir kainos skirtumas, gautas iš ginčijamų sandorių, kuriais T. V., E. P., I. M., Z. V. ir G. V., už kurias pagal baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes veikė J. B., perleido nuosavybės teises į žemės sklypus kitiems asmenims. Iš esmės galima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ginčo administraciniuose aktuose nurodyta sklypų vertė, paskaičiuota pagal atitinkamas metodikas, nėra skirta įvertinti žemės sklypų rinkos vertės. Tačiau šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, šiuos duomenis vertino izoliuotai. Pirmosios instancijos teismo išvada labiau reikšminga baudžiamosios teisės prasme, kadangi tokiu būdu išskiriama valstybei padaryta žala (administraciniuose aktuose nurodyta turto vertė) ir nusikaltimą padariusio asmens neteisėtai gauta nauda (pirkimo - pardavimo sutartyse užfiksuotos kainos ir administraciniuose aktuose nurodytos sklypų vertės skirtumas). Tačiau šios civilinės bylos kontekste reikšmingi tie duomenys, kurie padeda nustatyti ginčo sklypų rinkos vertę. Tokie duomenys yra nurodyti sutartyse, kuriomis atsakovių I. M., T. V., E. P., G. V. ir Z. V. vardu J. B. pardavė ginčo sklypus. Kadangi nei baudžiamojoje, nei civilinėje bylose nustatyti duomenys nesudaro pagrindo abejoti vėlesnių ginčo sklypų įgijėjų sąžiningumu, nėra pagrindo konstatuoti šių asmenų tarpusavio sąsajumo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindu teigti, jog šiuose (vėlesniuose) perleidimo sandoriuose nurodytos sklypų kainos neatitiko jų (realios) rinkos vertės. Byloje esančių duomenų kontekste sandorių kaina atspindi labiausiai tikėtiną sklypų rinkos vertę, buvusią ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu. Teisėjų kolegija reikšminga laiko aplinkybę, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas klausimas dėl ginčo sutartyse fiksuotų kainų fiktyvumo ar nerealumo. Aplinkybė, jog apeliantas skunde kelia abejones dėl ginčijamose turto perleidimo sutartyse nurodytos sklypų kainos realumo, įgalina taikyti ir CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribojimą grįsti skundą aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis apelianto teikiamais Nekilnojamojo turto registro disponuojamais vidutinių rinkos verčių duomenimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje nurodytos nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės yra nustatytos masinio vertinimo būdu. Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 4 dalį masinis turto vertinimas – vienarūšio turto (rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų) vienu metu vertinimas, atsižvelgiant į šio turto būklę tam tikrą dieną, pagal atitinkamą turto vertinimo metodą, kai individualusis turto vertinimas – turto, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, vertinimas atitinkamu turto vertinimo metodu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Taigi masinio vertinimo būdu nėra nustatoma konkretaus turto vertė, taip pat neatsižvelgiama į daugelį turto vertei reikšmingų aplinkybių, kurios nustatomos individualaus vertinimo metu. Šiame kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis apelianto akcentuojamais duomenimis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo sklypų rinkos vertę, buvusią ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu. Apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė restitucijos.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovai A. S., D. S., S. L., S. R. B. ir V. B. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Pateiktu procesiniu dokumentu atsakovai prašo iš apelianto priteisti: V. B. ir Stasiui R. B. – 2 863,79 Lt, A. S. ir D. S. – 2863, 79 Lt, S. L. – 2 863, 79 Lt. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, tai iš apelianto Nacionalinės žemės tarnybos atsakovų naudai priteistinos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovų pateiktuose dokumentuose nedetalizuojamas suteiktų teisinių paslaugų pobūdis. Todėl įvertinus bylos duomenis sprendžiama, jog prašomos priteisti išlaidos yra susijusios būtent su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovams atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog apeliacinėje instancijoje atsakovus atstovavo advokatas, atstovavęs jiems ir pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog teisinga ir protinga atsakovams iš apelianto priteisti ne didesnį kaip 3 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, t. y. V. B. ir S. R. B. priteisiant 1 000 Lt, A. S. ir D. S. – 1 000 Lt, S. L. – 1 000 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsakovų A. S. ir D. S. naudai 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsakovo S. L. naudai 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsakovų S. R. B. ir V. B. naudai 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.