Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

gynėjams: Žygimantui Rutkauskui, Aleksandrui Palamarčukui, Liudmilai Karvelienei, Mansurui Muksinovui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Z. ir apeliantės G. Z. (buvusios atstovės pagal įstatymą) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, bei nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 7 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį – 3 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Iš E. M. ir M. Z. solidariai priteista P. V. 2 200 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. M. Z. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti iki jis sulauks pilnametystės arba prieš pilnametystę įgis turtą ar uždarbį, kurio pakaktų žalai atlyginti, subsidiariai 1 100 Lt turtinės žalos ir 25 000 Lt neturtinės žalos išieškojimą nuspręsta vykdyti iš jo motinos G. Z.

Iš E. M. ir M. Z. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai 1 456,90 Lt už P. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. M. Z. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti iki jis sulauks pilnametystės arba prieš pilnametystę įgis turtą ar uždarbį, kurio pakaktų žalai atlyginti, 728,45 Lt išieškojimą nuspręsta vykdyti iš jo motinos G. Z.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 6 d., tarp 12 ir 15 val., bendrai veikdamas su E. M., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, išdaužė lango stiklą ir įsibrovė į P. V. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), pavartojo prieš P. V. fizinį smurtą – abu bendrai P. V. sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius į galvos sritį ir ne mažiau kaip 5 smūgius į kitas kūno vietas, tuo padarė jam poodines kraujosruvas kakle, dešiniame petyje, krūtinėje, kairiame žaste, kraujosruvą krūtinės kairės pusės vidinėje sienelėje bei galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, kairės akies apatiniame voke, dešiniame smilkinyje, dešiniame skruoste, dešinės ir kairės ausų kaušeliuose, viršutinėje lūpoje, smakre, kairiame smilkinyje ir kairiame skruoste, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvas kaktos, viršugalvio, dešinio ir kairio smilkinių minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą į kairį galvos smegenų pusrutulį, galvos smegenų medžiagoje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, dėl to P. V. nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui į kairį galvos smegenų pusrutulį, galvos smegenų medžiagoje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, išsivysčius galvos smegenų pabrinkimui bei prasidėjus smulkiažidininiam plaučių uždegimui, 2008 m. gruodžio 17 d., 5.55 val., Panevėžio apskrities ligoninėje mirė, t. y. plėšimo metu tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė P. V. ir pasikėsino pagrobti svetimą jo turtą, tačiau turto neužvaldė ir šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes nerado vertingų daiktų ir pinigų.

Apeliantas prašo pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą į švelnesnę, nes dėl psichikos sveikatos būklės bei kitų ligų jam būtina gydytis, o to negalima padaryti būnant suimtam.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. Z. ir apeliantės G. Z. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, M. Z. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas nešališkai ir pakankamai išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas M. Z. du kartus keitė kardomąją priemonę, todėl kardomasis kalinimas (suėmimas) papildomai įskaitomas į paskirtą bausmę ir nustatoma kita bausmės pradžia nekeičiant nuosprendžio.

Dėl esminių BPK pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu

Esminių BPK pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo metu, byloje nenustatyta.

Toks skundų motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad M. Z. ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai taip pat yra neteisėtais būdais gauti faktiniai duomenys, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais ir įvertinti kartu su kitais įrodymais nustatant apelianto kaltę.

Neįtikinama, jog M. Z. ir ikiteisminio tyrimo teisėjai davė melagingus parodymus, prisiėmęs svetimą kaltę dėl nužudymo, bijodamas tolesnio pareigūnų smurto bei norėdamas būti kuo greičiau paleistas. Įvertinus pareikštų kaltinimų sunkumą, šešiolikmetis paauglys negalėjo nesuvokti gresiančios atsakomybės, juo labiau kad M. Z., aiškindamas apie parodymų patikrinimo įvykio vietoje aplinkybes, akcentavo rėmęsis savo gyvenimo patirtimi, t. y. pripažino esąs pakankamai nuovokus.

Pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta tyrėja R. P., apeliacinės instancijos teisme – vyresnysis tyrėjas S. K. paneigė, jog prieš M. Z. buvo vartojamas bet koks smurtas.

Teisėjų kolegija tokį apeliacinių skundų argumentą laiko neįtikinamu, nes fizinio smurto pasekmes, jei jis būtų vartotas pirmųjų apklausų metu, neabejotinai būtų pastebėję ir tyrėja, ir gynėjas, ir visi proceso dalyviai, dalyvavę apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

Teisėjų kolegija atmeta kaip visiškai neįtikinamą ir nerealią apeliaciniuose skunduose nurodytą M. Z. ,,prisipažinimo procedūrą“ ikiteisminio tyrimo metu. Ją akivaizdžiai paneigė pirmosios instancijos teismas, apeliantui davęs perskaityti kito nuteistojo E. M. savarankiškai surašytą ,,prisipažinimą“ (t. 1, b. l. 99), pagal kurį M. Z. tariamai rašė savo ,,prisipažinimą“ – pastarasis draugo rašyto teksto negalėjo perskaityti dėl sunkiai įskaitomos rašysenos. Teisėjų kolegijos neįtikina vėlesnis apelianto teigimas, jog tekstą perskaityti jam padėjo pareigūnai, ir į pirmosios instancijos teisme užduotą klausimą, kodėl abiejuose ,,prisipažinimuose“ kai kurios aplinkybės nesutampa, sekęs atsakymas, kad pareigūnai sukeitė E. M. rašyto ,,prisipažinimo“ lapus, t. y. apeliantas ,,nusirašinėjo“ nuo kito E. M. ,,prisipažinimo“, kurio nebėra byloje.

Vėlgi atkreipiamas dėmesys, jog ,,prisipažinimai“ nėra BPK numatyti procesiniai dokumentai ir neturi įrodomosios reikšmės, o šioje nutartyje jie aptariami tik atsakant į apeliacinių skundų teiginį.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis P. V. kategoriškai paneigė pareigūnus darius kokią nors įtaką M. Z., tikrinant jo parodymus įvykio vietoje. Taigi nukentėjusiojo parodymai, kuriais abiejų instancijų teismai neturėjo pagrindo netikėti, patvirtino jau minėtų pareigūnų parodymus, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantas savo kaltę pripažino laisva valia, o ne verčiant pareigūnams ar jiems ,,padedant“ patarimais atkurti tikrąsias nusikaltimų padarymo aplinkybes, kaip teigiama apeliaciniuose skunduose.

BPK 179 straipsnis reglamentuoja tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo tvarką. Tyrimo veiksmui užfiksuoti privaloma rašyti protokolą. Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę fotografuoti, filmuoti, daryti garso ir vaizdo įrašą, etc., tačiau konkrečių techninių priemonių pasirinkimas tyrimo veiksmui užfiksuoti priklauso nuo realių galimybių.

Dėl to teisėjų kolegija nelaiko ikiteisminio tyrimo pareigūnus padarius BPK pažeidimą, M. Z. (ir E. M.) parodymų patikrinimo vietoje šį procesinį veiksmą fotografavus skaitmeniniu fotoaparatu, bet ne darius vaizdo ir garso įrašą.

Atskirai būtina aptarti apeliacinių skundų teiginį dėl M. Z. netinkamai suteiktos teisinės pagalbos ikiteisminio tyrimo metu.

Pagal BPK 10 straipsnio 1 dalies nuostatas įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis) turi teisę į gynybą ir ši teisė jam užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos.

Įtariamasis (kaltinamasis) teisę į gynybą gali įgyvendinti pats, per pasirinktą ir pasikviestą ar paskirtą gynėją.

BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos numato, jog nagrinėjant bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, gynėjo dalyvavimas būtinas.

Aptariamų apklausų metu įtariamąjį M. Z. gynė paskirtas gynėjas advokatas R. K. Nei įtariamasis, nei jo atstovė pagal įstatymą nepareiškė jokių pastabų ar prieštaravimų, kad gynėjas būtų netinkamai atlikęs savo pareigas. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog gynėjas R. K. nesuteikė įtariamajam kvalifikuotos teisinės pagalbos ar netinkamai vykdė pareigas.

Pirmosios instancijos teisme kaltinamąjį M. Z. gynė jau kitas paskirtas gynėjas – advokatas Ž. Rutkauskas, o apeliacinės instancijos teisme, nebaigus nagrinėti bylos, jį pakeitė advokatas A. Palamarčukas (t. 3, b. l. 89, 95). Gynėjo pakeitimo priežastis – M. Z. motinos, kuri, beje, sūnui tapus pilnamečiu jau nebebuvo jo atstovė pagal įstatymą, skundas Advokatų tarybai (t. 3, b. l. 90, 91).

Teisėjų kolegijos nuomone, keturių gynėjų pasikeitimas ginant vieną asmenį nereiškia dalies jų nekompetencijos ar neprofesionalumo, bet rodo apeliantų subjektyvų požiūrį į gynybą, kurio teisėjų kolegija nesieja su apeliaciniuose skunduose nurodytais tariamais BPK pažeidimais, į kuriuos gynėjai ,,nereagavo“.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu nepadaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, galėję turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

Dėl esminių BPK pažeidimų teisme ir teismo šališkumo

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė skundžiamą nuosprendį priėmusį pirmosios instancijos teismą padarius esminių BPK pažeidimų.

Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, jog apelianto kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus pagrįsta ne vien kito nuteistojo E. M. parodymais ir paties M. Z. prisipažinimu ikiteisminiame tyrime pirmų apklausų metu, bet įrodymų visetu. Konkretūs įrodymai bus aptarti vėliau, analizuojant apelianto kaltę.

Šioje nutartyje jau minėta, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai duoti pirminiai M. Z. parodymai nelaikomi įrodymu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, teisiamajame posėdyje juos perskaitė ir šiais parodymais patikrino kitus byloje esančius įrodymus.

Nepagrįstas apeliacinių skundų teiginys, jog teismas nevertino surinktų duomenų, teisme pripažintų įrodymais, surinkimo būdų teisėtumo, pažeidė įrodymų vertinimo kriterijus ir pan.

Skundžiamame nuosprendyje net keletas lapų (t. 2, b. l. 196-199) skirta įrodymų vertinimui, jų analizei. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo padarytoms išvadoms dėl įrodymų vertinimo ir jų nekartoja, o savo išvadas dėl duomenų gavimo teisėtumo jau išdėstė.

Atsakant į apeliacinių skundų argumentus, būtina papildomai paaiškinti įrodymų vertinimo teisinį aspektą.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir pakankamai išsamiai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

Jau aptarta, jog pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Tai, kad apeliantai ir teismas skirtingai vertino įrodymus, negali būti pagrindas keisti ar naikinti teismo sprendimą.

M. Z. parodymus, neatitinkančius įrodymų viseto, teismas atmetė kaip neįtikinamus, analizuodamas kitus įrodymus. Tas pat pasakytina dėl jo motinos G. Z. pateiktos apžiūrai užrašų knygelės įrašo, ką sūnus veikė būtent 2008 m. gruodžio 6 d., kai buvo nužudytas P. V., nors apie tai, kuo sūnus užsiėmė kitomis dienomis, joje įrašų nėra.

Taigi nėra pagrindo teigti, jog nuosprendyje neįvertinti apeliantą teisinantys duomenys.

Tiesa, reikia pripažinti, nuteistojo močiutės, liudytojos A. S., teisme duoti parodymai tik išdėstyti nuosprendyje, bet liko neįvertinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios liudytojos nurodytą aplinkybę, jog anūkas, t. y. M. Z., prieš kurį laiką iki įvykio jos kieme pjaustė senus eglinius langų rėmus, tuo siekiant paaiškinti eglės medienos dalelių atsiradimą ant jo striukės, pats M. Z. nurodė tik pirmosios instancijos teisme, t. y. po to, kai pasikeitęs gynėjas susipažino su visa baudžiamosios bylos medžiaga, įskaitant pluoštų ir medienos dalelių tyrimo dvi specialistų išvadas. Taigi šiuos dėl artimo giminystės ryšio subjektyvius parodymus akivaizdžiai paneigia objektyvių įrodymų šaltinių duomenys.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, teismo pripažintų įrodymais, pakanka pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija teigia, jog įrodymų vertinimo aspektu byloje nepažeistas vienas iš svarbiausių baudžiamosios teisės principų – nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta ir nacionaliniuose, ir tarptautiniuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, taip pat nepažeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto išaiškinimas.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliacinių skundų argumentą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes turėjo išankstinę nuostatą dėl apelianto kaltės, atmetė gynėjo prašymus atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę, nesvarstė galimybės skirti teismo psichologijos ekspertizės ir pan.

Teismo šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416/2007).

Byloje nėra duomenų, jog ją nagrinėdamas teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl M. Z. kaltės. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantai, nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

Šališku visada turi būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183/2008), tačiau pagal BPK 58 straipsnio prasmę nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą.

Byloje nėra duomenų, kad ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos kuris nors teisėjas dėl aptartų priežasčių negalėjo dalyvauti procese.

Nešališkumo principo turinyje svarbiausia, jog nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui ar visai teisėjų kolegijai nušalinimą.

Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant šią bylą nebuvo pareikšta nušalinimo kuriam nors teisėjui ar visai teisėjų kolegijai, taigi nėra jokio pagrindo teigti, jog teismas buvo šališkas.

Teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimų neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad prašymus teismas išsprendė, nors patenkino ne visus.

Teismas atmetė gynėjo prašymą M. Z. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę ir savo sprendimą motyvavo (t. 2, b. l. 187). Bylos duomenys rodo, jog pateikiami dokumentai apie jo sveikatos būklę kartojosi, jie buvo žinomi specialisto išvadą Nr. 97 TPK-49 (t. 2, b. l. 65) davusiam Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus viršininkui, tyrusiam M. Z. ir medicininius dokumentus, iš jų žinojusiam apie tiriamajam diagnozuotus mišrius nerimo sutrikimus, potrauminio streso sutrikimą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvados duomenimis, todėl gynėjo prašymo atmetimo nelaiko teismo šališkumu.

Tas pat pasakytina dėl teismo psichologijos ekspertizės neskyrimo. Vienoje iš M. Z. apklausų ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo VšĮ ,,Vaiko namas“ psichologė. Nepilnamečio apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją specialistei nesukėlė abejonių dėl jo galimybės savarankiškai duoti parodymus. Tokių abejonių nekilo ir teismui.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, įskaitant teismo šališkumą, dėl kurių nuosprendis turi būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

Dėl M. Z. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Nuteistasis M. Z. ikiteisminio tyrimo pradžioje prisipažino, jog kartu su E. M. įsibrovė į nukentėjusiojo P. V. namus ir plėšimo metu jį sumušė, dėl ko šis po kiek laiko mirė, tačiau vėliau ėmė neigti kaltę ir tvirtino iš viso įvykio vietoje nebuvęs.

Teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė abiejų nuteistųjų, atstovės pagal įstatymą G. Z., nukentėjusiojo P. V., liudytojų A. B., M. Ž., A. S., R. P. parodymus, išanalizavo rašytinius įrodymus, todėl šioje nutartyje jie nekartojami ir aptariami tik tiek, kiek reikia atsakyti į apeliacinių skundų argumentus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo pirminiais nuteistojo M. Z. parodymais ir nuosprendyje tai motyvavo nurodęs, kodėl atmetė vėliau pakeistus parodymus.

Kitas nuteistasis E. M. ikiteisminio tyrimo metu davė išsamius parodymus apie nusikaltimų padarymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teisme pradžioje jis bandė viską neigti, kaip ir M. Z. ankstesnį prisipažinimą motyvuodamas pareigūnų pavartotu smurtu, tačiau, teismui nuosekliai tiriant E. M. ankstesnius parodymus, jis pripažino ikiteisminio tyrimo metu sakęs tiesą ir dar kartą papasakojo, kaip buvo padaryti nusikaltimai.

Teismas pagrįstai patikėjo įrodymų visetą atitinkančiais nuteistojo E. M. parodymais, juo labiau kad M. Z. pripažino jį neturėjus pagrindo apeliantą apkalbėti.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nuteistasis E. M. vėl laikėsi bendrininko M. Z. versijos, jog prisipažinimas išgautas smurtu.

Apeliantai, siekdami sumenkinti E. M. parodymų apie nusikaltimų padarymo aplinkybes reikšmę, savo skunduose jį apibūdino kaip turintį psichologinių problemų, menkų mąstymo sugebėjimų asmenį.

Teisėjų kolegija atmeta tokį apeliacinių skundų argumentą, nes jo nepatvirtina bylos duomenys, o E. M. parodymų keitimą, įskaitant apeliacinės instancijos teisme, ir jų priderinimą prie M. Z. parodymų vertina kaip dėl jauno amžiaus klaidingai suprastą solidarumą su bendrininku.

Apeliantai be pagrindo nurodo, kad teismas tiki tik E. M. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys.

Priešingai, nuosprendis pagrįstas įrodymų visetu. Teisėjų kolegija sutinka su teismo nustatytomis įvykio aplinkybėmis, įrodymų vertinimu, todėl nuosprendžio argumentų iš esmės nekartoja.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas S. K. paneigė nuteistųjų versiją dėl prieš juos vartoto smurto ir parodė su M. Z. atlikto procesinio veiksmo – parodymų patikrinimo vietoje – aplinkybes.

Tokias pačias aplinkybes dar pirmosios instancijos teisme patvirtino nukentėjusysis P. V. matęs, kaip buvo atliktas aptariamas procesinis veiksmas su M. Z. Nukentėjusysis matė ir E. M. parodymų patikrinimą, kurį atliko kita pareigūnė. Abiejų instancijų teismai neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiuoju, kategoriškai paneigusiu apelianto parodymus dėl su juo atlikto procesinio veiksmo neteisėtumo.

Apeliantai skunduose nurodo teismą nekreipus dėmesio į nukentėjusiojo parodymus, jog nuo sienos dingo laikrodis, klėtyje viskas buvo išversta, o nuteistieji viso to neminėjo savo parodymuose. Iš to turėtų sekti išvada, kad, jei teismas tiki E. M. ir pirminiais M. Z. parodymais, nukentėjusiojo parodymai įrodo sodyboje buvus ne juos, bet kitus asmenis.

Toks apeliacinių skundų argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys į nukentėjusiojo P. V. parodymus, jog į namą buvo įsibrauta ir anksčiau, prieš keletą mėnesių. Dėl to nukentėjusysis galėjo sąžiningai klysti, kada dingo laikrodis, arba jį galėjo paimti kas nors kitas, nes name keletą dienų po nusikaltimų padarymo iki jų paaiškėjimo liko nesutvarkytas išdaužtas langas. Be to, nukentėjusysis parodė klėtį atidaręs ir joje radęs viską išversta po pusės metų, todėl ši aplinkybė nesiejama su nuteistaisiais, kadangi nenustatyta, kas ir kada į klėtį buvo įsibrovęs.

Nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, kad liudytojo M. Ž. parodymai rodo buvus kitą nusikaltimo laiką, nei nustatė teismas, kadangi auka pasiėmė iš pašto dėžutės gruodžio 6 d. laikraštį, o gruodžio 8 ir 9 dienų laikraščiai liko.

Liudytojas M. Ž. parodė gruodžio 6 d. laikraščius atvežęs apie 11 val., o pagal jau aptartus nuteistųjų parodymus jie į sodybą nuėjo po pietų, apie 14 val. Nusikaltimų padarymo intervalas nurodytas tarp 12 ir 15 val. Taigi P. V. buvo pakankamai laiko pasiimti spaudą. Nuteistasis E. M. nuo pat pirmos apklausos nuosekliai parodė, jog pas senuką ėjo šeštadienį, o 2008 m. pradžioje tai buvo gruodžio 6 d.

Apelianto kaltės nepaneigia nesutapimai tarp liudytojo M. Ž. parodymų, kad P. V. rastas po lova nesurištomis rankomis ir vilkintis languotus marškinius, nuteistųjų parodymų, kad senukui surišo rankas, jis vilkėjo megztinį, ir nukentėjusiojo P. V. parodymų, kad brolis vilkėjo ne megztinius, bet švarkus.

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys, jog auka rasta tik po kelių dienų, o specialisto išvadoje Nr. M 682/08 (05) nurodyta (t. 1, b. l. 23-25), kad po sužalojimų padarymo P. V. turėjo galimybę atlikti savarankiškus veiksmus. Taigi auka per tą laikotarpį galėjo išsilaisvinti nuo virvės.

Kita vertus, senuko apranga – languoti marškiniai, megztinis ar švarkas – neturi esminės reikšmės apelianto kaltei įrodyti, kadangi nuteistieji, į sodybą ėję turėdami tikslą apiplėšti senuką, į šią detalę galėjo neatkreipti dėmesio ir jos neįsidėmėti.

Be to, įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 5-8) užfiksuota, jog metalinio spaustuvo apatinėje dalyje rasta pririšta natūralaus pluošto virvė, kuri baigiasi įnarpliota į suplėšytą, su į kraują panašiomis dėmėmis švarką.

Dėl išdėstytų motyvų, kuriuos patvirtina objektyvūs duomenys – aukos galimybė atlikti savarankiškus veiksmus – ši aplinkybė rodo nukentėjusįjį iš tiesų išsilaisvinus nuo virvės ir švarko, todėl liudytojas M. Ž. bei pareigūnai jį rado pasislėpusį po lova vienmarškinį.

Rasta virvės vieta – pririšta metalinio spaustuvo apatinėje dalyje – priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nerodo senuką buvus pririštą prie spaustuvo. Ji rodo tik tai, kad auka, išsilaisvinusi nuo virvės, kuria buvo surištos rankos, ją galėjo padėti į vietą, t. y. pririšti prie įtaiso, kito jos galo neišnarpliojusi iš švarko.

Šioje nutartyje jau minėta, jog versiją apie močiutės kieme pjaustytus senus eglinius langų rėmus, tuo siekiant paaiškinti eglės medienos dalelių atsiradimą ant striukės, M. Z. nurodė tik pirmosios instancijos teisme, gynėjui susipažinus su visa baudžiamosios bylos medžiaga, įskaitant dvi pluoštų ir medienos dalelių tyrimo specialistų išvadas Nr. 11-61 (09), 11-184 (09) ir Nr. 11-1530 (09), 11-1824 (09) (t. 1, b. l. 37-42, 48-53). Dėl to teisėjų kolegija šią versiją laiko neįtikinama ir vertina kaip parinktą gynybos taktiką.

Taip pat neįtikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytas kitas paaiškinimas, kad smulkios paprastosios eglės medienos dalelės galėjo užkristi ant apelianto striukės, jam vėliau susitikus su nuteistuoju E. M.

Pirmosios instancijos teismas aptariamų specialistų išvadų duomenimis pagrįstai argumentavo apeliantą buvus įvykio vietoje ir padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Apeliantai M. Z. nekaltumą motyvuoja tuo, jog nuteistieji savo pirminiuose parodymuose teigė M. Z. sudavus į nukentėjusiojo galvos pakaušio sritį, tačiau joje nerasta jokių sumušimų.

Jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. M 682/08 (05) iš tiesų nenurodytas sužalojimas pakaušio srityje, tačiau nurodyta kraujosruva viršugalvio minkštuosiuose audiniuose. Įvertinus pavartoto smurto pobūdį, apimtį, greitą įvykio vyksmą, nuteistieji galėjo teisingai neatriboti smūgio pataikymo vietos, tačiau neabejotinai tai buvo smūgis į galvą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad netiksliai nurodžius suduoto smūgio vietą pirminiai parodymai neatitinka objektyvių baudžiamosios bylos duomenų.

P. V. mirė nuo galvos sužalojimų visumos. Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai argumentavo ir pagrindė bylos duomenimis, jog tuos sužalojimus padarė M. Z. bei E. M. bendrais veiksmais, veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia, siekdami užvaldyti nukentėjusiajam priklausančius vertingus daiktus, tačiau turto neužvaldė, šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nerado vertingų daiktų ir pinigų. Apelianto veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis.

Dėl bausmės ir civilinio ieškinio

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvavo bausmės skyrimą ir civilinio ieškinio priteisimą.

Nuteistasis bei apeliantė G. Z. apeliaciniuose skunduose nenurodo jokių argumentų nei dėl paskirtos bausmės, nei dėl civilinio ieškinio, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės ir bausmių apėmimo būdu paskirta galutinė subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus (BK 91 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarką (BK 63 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir nėra per griežtos; priteistas civilinis ieškinys atitinka teismų praktiką.

Dėl kardomosios priemonės

Abu apeliantai apeliaciniuose skunduose prašė iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka nuteistajam M. Z. pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą į švelnesnę, nes dėl psichikos būklės bei kitų ligų jam būtina gydytis, o to negalima padaryti įkalinimo sąlygomis.

Šį prašymą apeliacinės instancijos teismas išsprendė, 2010 m. birželio 23 d. nutartimi paleidęs M. Z. iš suėmimo iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir palikęs galioti anksčiau paskirtas švelnesnes kardomąsias priemones (t. 3, b. l. 69-70).

Deja, M. Z. nesilaikė nustatytų apribojimų, 2011 m. sausio 5 d. ir 2011 m. kovo 18 d. neatvyko į Lietuvos apeliacinio teismo posėdžius be pateisinamos priežasties, išvyko iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl šio teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartimi kardomosios priemonės jam sugriežtintos, pakeistos į suėmimą (t. 3, b. l. 112-113), o konkretus suėmimo terminas nustatytas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi (t. 3, b. l. 117-118).

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas, tačiau dėl to, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, M. Z. į paskirtą bausmę papildomai įskaitomi abiejų instancijų teismų paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo laikotarpiai nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. birželio 23 d. (t. 2, b. l. 205; t. 3, b. l. 69-70) ir nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 22 d. (t. 3, b. l. 117-118).

Bausmės pradžia M. Z. nustatoma nuo 2011 m. birželio 22 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. Z. ir apeliantės G. Z. apeliacinius skundus atmesti.

M. Z. į paskirtą bausmę papildomai įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laikotarpius nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. birželio 23 d. ir nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 22 d.

Bausmės pradžią M. Z. nustatyti nuo 2011 m. birželio 22 d.