Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (suinteresuoto asmens) R. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2024 m. spalio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-5148-1208/2024 pagal pareiškėjo L. V. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys J. V., V. V., R. K., A. V., R. N., V. N., R. K., R. B., S. B., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

20. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

22. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

23. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

24. Bylos duomenimis nustatyta, kad po pareiškėjo L.V. motinos A.V. brolio K. K., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties atsirado palikimas ir paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai. Pareiškėjo dėdė K. K. mirė (duomenys neskelbtini), o Pareiškėjo motina A.V. mirė (duomenys neskelbtini) Pareiškėjo dėdė K. K. santuokos sudaręs nebuvo, vaikų neturėjo. Mirus Pareiškėjo motinai A. V., jos vardu VĮ Registrų centre Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas nekilnojamasis turtas: 2.0300 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini). Prienų rajono savivaldybės administracijos Balbieriškio seniūnijos 2015 m. kovo 23 d. pažymoje Nr. 2-31, nurodyta, kad 1991-1998 metų (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėje knygoje įrašytas K. K., S., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), ūkis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam priklauso gyvenamasis pastatas. Toje pačioje pažymoje nurodyta, kad taip pat įrašytas V. J., P., gimusio (duomenys neskelbtini), ūkis Nr. (duomenys neskelbtini), ir pažymėta, kad J. V. gyvena K. K. namuose. Byloje nenustatyta, kad po K. K. mirties (duomenys neskelbtini) Prienų rajono 2-jame notarų biure būtų įregistruoti palikimo priėmimo faktai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

25. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo konstatavo, jog šiuo konkrečiu atveju pateiktu pareiškimu sprendžiamas tik pareiškėjo L. V. pareiškimas, nes byloje jokie kiti savarankiški reikalavimai nėra pareikšti.

26. Apelianto R. K. teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir yra naikintinas, nes bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus tokioms aplinkybėms, kad palikimą priėmė ne vienas, o du asmenys, teismas privalėjo pasiūlyti suinteresuotiems asmenims tokį reikalavimą pareikšti šioje byloje, tačiau to nepadarė ir tuo pažeidė suinteresuotų asmenų teises bei teisėtus interesus.

27. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto argumentams.

28. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.50 straipsnio 2 dalis). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą (CK 5.51 straipsnio 1 dalis).

29. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl aplinkybės, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016, 18,19 punktai). Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis aktyviai dalyvauja priimant palikimą, kaip palikimo savininkas visą palikimą užvaldo ar pasidalija jį su kitais įpėdiniais, gaudamas dalį daiktų, kad ir nors vieną iš jų. Aktyvūs palikimo priėmimo veiksmai gali būti atlikti su visu palikimu arba dalimi palikimą sudarančių daiktų, net ir su vienu daiktu. Nustatant šią aplinkybę reikia įvertinti įrodymus, kokį konkretų turtą pareiškėjas užvaldė po palikėjo mirties, ar šis turtas sudaro palikimo dalį, ar turtu pareiškėjas naudojosi kaip savo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

30. CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog teismas, nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka, t. y. ypatingosios teisenos tvarka, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-378/2019).

31. Nedispozityviose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).

32. Kita vertus, CPK 443 straipsnio 8 dalies nuostata byloje dalyvaujančių asmenų neatleidžia nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2013).

33. Taigi remiantis minėtomis tesiės aktų nuostatomis ir jų pagrindu formuojama teismų praktika, teismas nagrinėdamas bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, tačiau byloje dalyvaujančių asmenų, ypatingai tais atvejais, kai jie yra atstovaujami atstovų advokatų, neatleidžia nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti.

34. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį, jog apeliantas R. K. pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas profesionalaus atstovo advokato. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo teisėja, bylos nagrinėjimo metu, ne kartą klausė ir siūlė suinteresuotiems asmenims byloje pareikšti savarankišką reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau apelianto atstovas advokatas teismo posėdžio metu paaiškino, jog šiame procese suinteresuoti asmenys savarankiškų reikalavimų neteiks, o vėliau įteisinus nekilnojamųjų daiktų registraciją, svarstys klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kitoje atskiroje byloje (2024 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdžio protokolas 11-12 min.). Dėl to apeliacinio skundo argumentai, susiję su suinteresuotų asmenų teisių pažeidimu yra nepagrįsti, todėl atmestini.

35. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, konstatuoja, jog apelianto R. K. teiginiai, kad palikimą priėmė ne vienas, o du asmenys, stokoja pagrįstumo, nes teismo posėdžio metu apklaustų asmenų paaiškinimai ir liudytojų parodymai išsiskyrė, o byloje buvo sprendžiama tik dėl pareiškėjo L. V. pareiškime nurodytų aplinkybių – t. y. sprendžiama ar nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo motina A. V. tuoj po savo brolio K. K., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, priėmė jo palikimą, faktiškai pradėdama jį valdyti. Apeliantas taip pat nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl nesikreipė dėl paveldėjimo teisės įgyvendinimo, ir kodėl jis laukė iki pareiškėjas L. V. pateiks prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tai, kad apeliantas ir kiti suinteresuoti asmenys ketina šia teise pasinaudoti kitoje byloje, paneigia bet kokius apeliacinio skundo argumentus susijusius su tuo, jog pirmosios instancijos teismas, privalėjo pasiūlyti suinteresuotiems asmenims tokį reikalavimą pareikšti šioje byloje, pažeidė suinteresuotų asmenų teises bei teisėtus interesus.

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tiek pareiškėjo, tiek kitų suinteresuotų asmenų palikimo priėmimo faktas galėjo būti nustatytas vienoje byloje, tačiau suinteresuotiems asmenims to nepadarius (nors kaip minėta pirmosios instancijos teismas tai siūlė), tokia galimybė išlieka ir kitoje byloje, ypatingai įvertinant ir tai, kad kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn.

37. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei netinkamai pritaikė ir išaiškino tiek procesines, tiek materialines tesiės normas ir todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir šiuos apeliacinio skundo argumentus.

38. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; ir kt.).

39. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). Kasacinis teismas praktikoje yra nurodęs, kad teismo pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą reiškia, kad teismas privalo išanalizuoti visus procesiniuose dokumentuose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti (Lietuvos Aukščiausiojo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2006; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010; kt.). Argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar teismo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neišeidamas už bylos nagrinėjimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009).

40. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atliko pakankamai išsamią byloje pateiktų ir surinktų įrodymų vertinimo analizę, įvertino tiek pareiškėjo, tiek suinteresuotų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus, tyrė ir vertino įrodymus visų byloje esančių įrodymų kontekste. Iš skundžiamo teismo sprendimo taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, išanalizavo aplinkybes, susijusias su palikimo priėmimu, pradedant jį faktiškai valdyti. Sprendime glausta forma išdėstytos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas tenkino pareiškimą, ir dėl ko nebuvo sprendžiamas kitų suinteresuotų asmenų palikimo priėmimo faktas, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi, darydamas išvadas (CPK 270 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo išvados tinkamai motyvuotos, padarytos iš įrodymų visumos, įvertinus visų byloje surinktų įrodymų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, įrodomąją reikšmę, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Išvados atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles, taigi konstatuoti esminį pirmosios instancijos teismo motyvacijos trūkumą pagrindo nėra, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes įrodinėjimo taisyklės taip pat nebuvo pažeistos (CPK 178, 183, 185, 270 straipsniai).

41. Kiti apelianto argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas, ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

43. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

44. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

45. Pareiškėjas L. V. prašė (DOK 46259) priteisti iš apelianto 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą).

46. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjui iš apelianto 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

47. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

48. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus apylinkės teismo 2024 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto (suinteresuoto asmens) R. K. pareiškėjui L. V. 400 Eur (keturi šimtai eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.