- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-08
- Bylos Nr.
- e2S-2757-467/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35247-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Pareiškėjas
- L. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo L. R. pareiškimą dėl statinio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas L. R. 2015 m. spalio 14 d. kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka su pareiškimu dėl statinio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo ir prašė pripažinti, kad 2013 m. gegužės 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp pareiškėjo ir A. K., pareiškėjas įgijo ir priėmė nuosavybės teise pažeistą I grupės nesudėtingą statinį (ūkio pastatą), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sodinius, esančius žemės sklype, (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog pareiškimo tikslas – siekis gauti dokumentą, patvirtinantį minėto statinio valdymo nuosavybės teise faktą, kuris vėliau bus pateikiamas VĮ Registrų centrui. CK 6.395 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje neaptarus ant jo esančių pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų nuosavybės perėjimo klausimo, laikoma, kad nuosavybės teisė į juos perėjo žemės sklypo pirkėjui. Tačiau VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti pareiškėją kaip šio statinio savininką, konstatavęs, jog nėra pateikta tai patvirtinančių duomenų. Kitu būdu gauti nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pareiškėjas negali, kadangi notaro parengta pirkimo-pardavimo sutartis jau nebegali būti papildyta ir prie jos negali būti sudaryti papildomi susitarimai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo L. R. pareiškimą dėl valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną ypatingosios teisenos tvarka. Teismas nurodė, jog bylos dėl juridinio fakto nustatymo nagrinėjamos teisme tik tuomet, jeigu yra visos CPK 444, 445, 447 straipsniuose nurodytos sąlygos, sudarančios prielaidas kreiptis į teismą CPK V dalies XXVI skyriaus tvarka. Neesant bent vienos iš šių sąlygų, byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėjama teisme ypatingosios teisenos tvarka. Teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tik tokiu atveju, jeigu, be kita ko, pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo pripažinti juridiniu faktu tai, ko niekada nebuvo, t.y. įgijimą ir priėmimą statinio, dėl kurio 2013 m. gegužės 15 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo susitarta ir dėl kurio sandoris neįvyko. Be to sandorio dokumentai yra išlikę, notaro patvirtinti. Todėl pareiškimas dėl statinio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo nenagrinėtinas CPK V dalies XXVI skyriaus (ypatingosios teisenos) tvarka.
Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas L. R.atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti ir pareiškimo dėl statinio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo priėmimo klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, jog teismas visiškai nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, taip konstatuodamas, jog pareiškėjas iš viso neturi galimybės apginti savo pažeistų teisių teismo tvarka ir užkirsdamas kelią ateityje kreiptis į teismą. Be to teismas ydingai pasisakė, jog, nagrinėjant bylas ypatingosios teisenos tvarka, nekyla ginčas dėl teisės, kadangi pačiame CPK 443 straipsnyje tai reglamentuojama. Iš tiesų ginčo dėl teisės buvimas ar nebuvimas, priskiriant bylas ypatingajai teisenai, nėra lemiamas. CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, jog teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Pareiškėjas neturi dokumento, patvirtinančio jo nuosavybės teisę į aptariamą statinį ir būtent dėl to jis kreipiasi į teismą. Žemės sklypo pardavėjas neginčija, jog kartu su žemės sklypu perleido pareiškėjui ir ant jo esančius statinius, todėl neaišku, kodėl turėtų būti keliama civilinė byla ginčo teisenos tvarka, o ne nustatytas faktas ypatingosios teisenos tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad jie nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t.y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 str. 1 d., 445 str.). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; kt.).
Teismų praktikoje pripažįstama, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 str. 2 d. 5 p.) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuosavybės teise valdo pažeistą I grupės nesudėtingą statinį bei sodinius, esančius 2013 m. gegužės 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise įgytame žemės sklype Tuputiškių g., Vilniuje. Pareiškėjas neneigia, jog nurodyta pirkimo-pardavimo sutartimi iš esmės buvo nupirktas tik žemės sklypas, unikalus Nr. 4400-2340-4395, tačiau nuosavybės teisę į I grupės nesudėtingą statinį ir sodinius grindžia CK 6.395 straipsnio 1 dalies norma. Šios normos taikymui juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nėra reikalingas. Tuo tarpu sąlygų, kurioms esant, galėtų būti nustatinėjamas pastato valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas neįrodo. Kaip matyti iš pareiškimo, juo siekiamas įtvirtinti faktas neatitinka CPK 444 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, o būtent - pareiškėjas nėra praradęs dokumentų, kuriais patvirtinamas nuosavybės įgijimo faktas, taip pat jis neįrodė, jog šio fakto negalima patvirtinti kitu būdu. Dėl šių priežasčių laikytina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, yra pagrįsta ir teisėta. Tokiu atveju, jeigu pareiškėjas mano, kad CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma bei žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis automatiškai jam sukuria nuosavybės teisę į tame žemės sklype esančius statinius ar sodinius, tačiau valstybės institucija atsisako šią teisę įtvirtinti, jis gali šią savo teisę ginti skųsdamas atitinkamos institucijos veiksmus administraciniame teisme.
Atskirajame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kadangi dėl to, apelianto manymu, pareiškėjas iš viso neturi galimybės apginti savo pažeistų teisių teismo tvarka ir jam užkertamas kelias ateityje kreiptis į teismą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi toks pareiškimo atsisakymo priimti pagrindas atitinka įstatymą ir teismų praktiką bei parodo, jog pareiškimas, toks koks jis yra padavimo momentu, nėra nagrinėtinas pareiškėjo pasirinktu būdu. Be to atsisakymas priimti pareiškimą nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu pareiškimu, ieškiniu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios šį pareiškimą priimti (CPK 137 str. 4 d.).
Apeliantas teigia, jog teismas ydingai konstatavo, kad, nagrinėjant bylas ypatingosios teisenos tvarka, nekyla ginčas dėl teisės. Tačiau toks apelianto teiginys yra paimtas iš konteksto, atskiriant jį iš kitų pirmosios instancijos teismo argumentų, todėl iškreipia skundžiamos teismo nutarties esmę. Iš tikrųjų CPK 443 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks reglamentavimas reiškia, jog ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama byla pagal prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tuo atveju, kai nėra ginčo dėl teisės. Kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas (CPK 296 str. 1 d. 12 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012). Nagrinėjamu atveju, pareiškimo, kuriuo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra įstatyme nustatytų sąlygų jį priimti, o jų nebuvimas natūraliai suponuoja prielaidas ginčui dėl teisės kilti. Todėl iš esmės pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bylos pagal pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ypatingosios teisenos tvarka yra užvedamos tada, kai nėra ginčo dėl teisės, tačiau, jeigu toks ginčas kyla jau bylos nagrinėjimo metu, CPK 443 straipsnio 7 dalis leidžia tokį procesą tęsti ypatingąja teisena.
Kiti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti ją ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.