- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-20
- Bylos Nr.
- 1A-43-417/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-14309-2019-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- A. Š.
- Advokatai
- Algis Staškūnas
- Kategorijos
- 1.2.25.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 80 MGL (4000 eurų) bauda. Pradėjus vykdyti bausmę, panaikintina A. Š. paskirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas.
A. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – trejus metus ir automobilio „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. Š. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus: 2019 m. balandžio 8 d., laikotarpiu nuo 11.40 val. iki 12.28 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, kelyje (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), vairavo jam priklausančią transporto priemonę – automobilį „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai alkotesteriu „Alcotest 6810“, Nr. ARFM-0387, pirmą kartą 12.28 val. nustatytas 1,85 promilės girtumas, antrą kartą 12.50 val. nustatytas 1,80 promilės girtumas, ir taip pažeidė 2002 m. gruodžio 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 14 punkto (draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims) reikalavimą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistais A. Š. prašo skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Manant, kad jo kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą yra įrodyta, prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byla buvo nagrinėjama šališkai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas ir išaiškintas netinkamai, nes jo veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui, ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamuosius įstatymus. Apelianto teigimu, nuosprendis yra grindžiamas teismo prielaidomis, o ne įrodymų vertinimu ir motyvuotomis išvadomis dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Nuosprendyje nėra jokio įrodymų vertinimo, jų analizės ir pagrindimo, kad jo veiksmai atitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį.
2.2. Nuteistojo manymu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir motyvuodamas jį bei vertindamas įrodymus, buvo nenuoseklus. Teismas priėmė ir vertino tik tuos įrodymus, kurie jį kaltina, tačiau jį teisinančius įrodymus ir aplinkybes menkino ir kritikavo. Siekdamas juos nuginčyti ir sumenkinti, o kartu sustiprinti kaltinimo poziciją, pasiūlė prokurorui pradėti ikiteisminį tyrimą liudytojui S. J.. Mano, kad tokiu įrodymų vertinimu teismas pademonstravo akivaizdų šališkumą.
2.3. Skunde nurodoma, kad netgi byloje dalyvavęs prokuroras prašė skirti nuteistajam švelnesnę bausmę, nei paskyrė teismas. Jis kaltu neprisipažino, nes būdamas neblaivus automobilio nevairavo. 2019 m. balandžio 8 d. dirbant darbe trūko kalkių maišas ir jis į plaučius prisikvėpavo kalkių, jam graužė akis. Nurodo, kad jis serga bronchine astma, todėl pasijuto blogai ir suprato, kad toliau dirbti negalės. Nusiprausė ir pasiprašė darbdavio, kad išleistų važiuoti į namus. Į namus išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) apie 11 val., važiuodamas magistrale ties įmonės (duomenys neskelbtini) teritorija lenkė tris vilkikus ir matė paskui važiuojant juodos spalvos „Audi“ markės automobilį, kuris jam signalizavo šviesomis, kad jį praleistų. Aplenkęs vilkikus, jis parodė norėjusiam lenkti automobiliui, kad gali lenkti, o pats po 5 minučių jau buvo (duomenys neskelbtini). Važiuojant jam graužė akis, jas trynė ir vairas pasisuko, todėl kitiems vairuotojams galėjo sukelti įtarimą, kad jis yra neblaivus. Parvažiavęs namo jautėsi labai blogai, automobilyje turėjo „Malūnininkų“ trauktinės butelį, todėl jį visą iš karto išgėrė, o tuščią butelį išmetė ir sėdėjo automobilyje. Pagal neoficialią medikų konsultaciją žinojo, kad alkoholis palengvina astmos priepuolius ir sumažiną kosulį, todėl ir išgėrė „Malūninkų“ trauktinės, jam iš karto po to palengvėjo, pradėjo lengviau kvėpuoti, tačiau staigiai apgirto ir visų aplinkybių, kurios vyko jo namų kieme, nebeprisimena. Jo tariamas vairavimas esant neblaiviam konstatuotas remiantis iš esmės liudytojo A. G. parodymais. Tačiau šis liudytojas apeliantui parvykus į kiemą jo net nematė ir negalėjo matyti, nes automobilį jis buvo pasistatęs už gyvatvorės. Tai patvirtina ir policijos pareigūnų vaizdo kameromis užfiksuota automobilio „Audi“ stovėjimo vieta ir liudytojos R. A. parodymai. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. G. parodymai po to, kai jis davė parodymus, kad alkoholį vartojo grįžęs į namus, buvo aiškiai koreguojami taip, kad liudytojas tariamai stebėjo jį visą laiką, iki atvyko pareigūnai. Jis iš 40 metrų atstumo negalėjo matyti, nei kaip apeliantas gėrė trauktinę sėdėdamas automobilyje, nei kaip išmetė butelį. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar teismas galėjo atlikti jo parodymų patikrinimą vietoje ir nustatyti, kaip ir kur jis numetė trauktinės butelį, tačiau to nepadarė. Be to, A. G. teigė, kad jį stebėjo kieme su jo kaimynu, kuris vairavo automobilį „Mersedes“. Tačiau tokio kaimyno, kuris turėtų tokios markės automobilį, jis nepažįsta ir tas kaimynas nenustatytas. Apeliantas pažymi, kad jo išgerto ir numesto trauktinės butelio kieme niekas neieškojo, tai patvirtina ir policijos pareigūnų vaizdo įrašai, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu teismas priskiria tokį liudijimą R. G.. Šis liudytojas taip pat tvirtino, kad pakeliui iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) jis buvo sustojęs, todėl nesuprantama, kodėl jis nepriėjo prie jo, kodėl neblokavo jo automobilio ir leido toliau važiuoti.
2.4. Apeliantas pažymi, kad netgi ir teismui padarius išvadą, kad jis yra kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, teismo paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Teismo nuosprendyje nurodoma, kad jis nėra teistas, charakterizuojamas teigiamai ir į tai teismas atsižvelgia, tačiau tai nepadarė įtakos bausmės švelninimui, nes teismo paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Jam paskirta 4000 Eur dydžio piniginė bauda, 3 metams atimta teisė vairuoti (tai reiškia, kad pagal jo amžių jis teisę vairuoti prarado visam laikui), konfiskuotas automobilis. Teismas, netgi turėdamas galimybę paskirti baudai sumokėti ilgesnį laikotarpį, jai sumokėti paskyrė tik 2 mėnesius. Apeliantas nurodo, kad jis yra senatvės pensininkas, jam daugiau kaip 70 metų, iš (duomenys neskelbtini) kredito unijos yra gavęs 6000 Eur paskolą, kurią turi grąžinti 2024 metais, todėl prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Nors nuteistasis A. Š. apeliaciniu skundu neigia padaręs jam inkriminuotą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl A. Š. kaltės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikydamasis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija.
6. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės dėl vairavimo esant apsvaigus nuo alkoholio, kai jam nustatytas didesnis nei 1,51 promilės neblaivumas, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Tačiau tokį apelianto teiginį paneigia byloje surinkti duomenys. Apeliaciniame skunde A. Š. savo kaltę neigia, tvirtina, jog automobilį jis vairavo blaivus, o alkoholį išgėrė tik grįžęs į kiemą, nes jautėsi labai blogai, todėl jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, tokie nuteistojo A. Š. skundo argumentai visiškai nepagrįsti bei paneigti bylos medžiaga.
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nors A. Š. savo kaltės ir nepripažino, tačiau jo kaltė įrodyta liudytojų A. G., policijos pareigūnų R. T. ir G. V. parodymais, kurie paneigia A. Š. pateiktą versiją. Pažymėtina, kad viso proceso metu nuteistojo pozicija nebuvo nuosekli ir prieštarauja kitai bylos medžiagai. Policijos pareigūnams įvykus į A. Š. kiemą, jis buvo rastas sėdintis automobilyje, paklausus jo, ar jis vairavo automobilį, jis iš pradžių tai neigė, nurodė, kad ėjo šerti šunų ir prisėdo į automobilį parūkyti, paaiškino, kad ryte išgėrė du butelius alaus, tačiau automobilio nevairavo. Vėliau A. Š. pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad alkoholį vartojo (duomenys neskelbtini) miestelyje prie parduotuvės ir iš parduotuvės neužvedęs automobilio parriedėjo namo. Praėjus dar kiek laiko, A. Š. teigė, kad alkoholį jis vartojo iš vakaro, o ryte išgėrė porą butelių alaus ir sėdo į automobilį važiuoti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) miestelį (1 t., b. l. 7, 20). Pirmos apklausos 2019 m. balandžio 9 d. metu A. Š. atsisakė duoti parodymus, nurodė, kad parodymus duos tik dalyvaujant gynėjui (1 t., b. l. 65). Po kelių dienų 2019 m. balandžio 11 d. apklausos metu A. Š. savo kaltės dėl jam pareikšto įtarimo nepripažino ir nurodė, kad jis 2019 m. balandžio 8 d., tikslios valandos nepamena, važiavo keliu (duomenys neskelbtini), grįžęs į namus liko sėdėti automobilyje ir, paėmęs 0,5 litro talpos trauktinės (50 laipsnių stiprumo) butelį, jį išgėrė ir tada užsirūkė cigaretę. Trauktinę išgėrė todėl, kad serga astma ir jam tuo metu buvo paūmėjimas. Darbe dirbant jam pasidarė bloga, tačiau grįždamas iš darbo automobilį vairavo blaivus (1 t., b. l. 73). Papildomos apklausos 2019 m. balandžio 19 d. metu A. Š. papildomai nurodė, kad, išgėręs trauktinę, tuščią butelį išmetė į kiemą, tačiau kur tiksliai nukrito – nematė (1 t., b. l. 76). Pažymėtina, kad nors A. Š. ir nurodė, kad išgėręs trauktinę tuščią butelį numetė kieme, tačiau tokius jo parodymus paneigia įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys apie tai, kad, apžiūrėjus aplinką aplink automobilį, jokių besimėtančių butelių ar kitokių daiktų nebuvo matyti (1 t., b. l. 15–17). Be to, į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai viską filmavo ir byloje esančiuose vaizdo įrašuose aplink A. Š. automobilį taip pat nematyti jokių tuščių butelių. Taigi, nors nuteistasis viso proceso metu neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau, įvertinus jo pateiktą versiją ir kitų šioje byloje apklaustų liudytojų parodymus ir sugretinus juos su kita baudžiamosios bylos medžiaga, teismui nekyla abejonių, kad A. Š. 2019 m. balandžio 8 d., laikotarpiu nuo 11 val. 40 min. iki 12 val. 28 min., automobilį „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo būdamas neblaivus.
6.2. Apylinkės teismas, pripažindamas A. Š. kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, rėmėsi ir įvykio vietos apžiūros protokolu, ir liudytojų A. G., policijos pareigūnų R. T. ir G. V. parodymais, ir alkotesterio rodmenimis bei kitais bylos duomenimis. Visi šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, yra nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip A. Š. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, įrodymus.
7. Apeliantas skunde be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik jį kaltinančius parodymus, o kitus duomenis, kurie įrodo jo nekaltumą, atmetė neįsigilinęs į jų esmę. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitiktį. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Teismas palygino liudytojų, kaltinamojo parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą ir kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo A. Š. kaltumui nustatyti. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Žemesnės instancijos teismas
8. Ginčydamas savo kaltę nuteistasis taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi liudytojo A. G. parodymais, nes, nuteistojo teigimu, nors šis liudytojas ir sekė jį iki jo namų, tačiau tuo metu, kai nuteistasis savo automobilyje išgėrė alkoholį, šis liudytojas negalėjo jo matyti, nes iš tos vietos, kur stovėjo minėto liudytojo automobilis, nesimato nuteistojo kiemo, kadangi vaizdą užstoja prie kelio augančios tujos. Tačiau, priešingai, negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šio liudytojo parodymais, nes būtent liudytojas A. G. pastebėjo kelyje įtartinai važiuojantį A. Š. automobilį ir apie tai pranešė policijos pareigūnams, pats važiavo paskui šį automobilį ir policijos pareigūnams pranešinėjo apie šio automobilio judėjimą. Šis liudytojas parodė, kad kai A. Š. įvažiavo į kiemą, šis liudytojas taip pat išlipo iš automobilio ir stebėjo automobilio vairuotojo veiksmus – vairuotojas atsidarė automobilio dureles ir užsirūkė cigaretę ir tada iš karto atvažiavo policijos pareigūnai (1 t., b. l. 35). Šiuos savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas A. G. patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme ir nurodė, kad kieme jis buvo išlipęs iš automobilio ir stebėjo vairuotoją, tačiau nematė, kad jis būtų ką nors išmetęs(1 t., b. l. 155–156). Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad A. G. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme buvo nuoseklūs, jis davė logiškus, neprieštaringus parodymus, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais abejoti, kadangi jie atitinka kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojas A. G. nepažįsta A. Š., jų nesieja jokie giminystės ryšiai, jis nėra suinteresuotas šios bylos baigtimi, nėra jokių duomenų, kad jis siektų melagingai apkalbėti nuteistąjį, pats liudytojas patvirtino, kad jis neturi jokio tikslo sužlugdyti asmenį, o į policiją kreipėsi tik išsigandęs dėl tokio pavojingo A. Š. vairavimo. Be to, šis liudytojas buvo įspėtas apie baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė šio liudytojo parodymais. Nuteistasis didelį dėmesį skiria aplinkybei, kad liudytojas A. G. negalėjo matyti, ką A. Š. veikė savo kieme, nes iš tos vietos, kurioje buvo liudytojo A. G. automobilis, A. Š. kiemo nematyti, nes vaizdą užstoja prie kelio augančios tujos. Tačiau nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais, nes iš paties liudytojo A. G. parodymų matyti, kad jis atvykęs prie A. Š. kiemo išlipo iš automobilio ir A. Š. automobilį stebėjo išlipęs iš automobilio prie įvažiavimo į kiemą. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad A. G., atvykus policijos pareigūnams, buvo išlipęs iš automobilio. Todėl nepaneigta aplinkybė, kad šis liudytojas visą laiką stebėjo A. Š. automobilį ir matė, kad iki atvykstant policijos pareigūnams A. Š. iš automobilio nieko neišmetė, todėl tai paneigia nuteistojo A. Š. pateiktą versiją, kad alkoholį jis vartojo tik po automobilio vairavimo.
9. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojo S. S. J. parodymais apie tai, kad jis esą matė, kaip A. Š. sėdėdamas automobilyje kažką gėrė ir po to kažką išmetė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šio liudytojo parodymus ir pagrįstai nustatė, kad jie neatitinka kitos bylos medžiagos ir yra melagingi, ir pagrįstai apie tai informavo prokurorą. Nors nuteistasis skunde akcentuoja, kad jo numesto trauktinės butelio įvykio vietoje niekas neieškojo, todėl liko nepaneigta aplinkybė, kad jis vartojo alkoholį atvažiavęs į kiemą, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, įvykio vieta buvo apžiūrėta policijos pareigūnų ir jokie buteliai nei prie automobilio, nei aplinkoje, nebuvo rasti. Šie duomenys yra užfiksuoti įvykio vietos apžiūros protokole, be to, įvykio vietoje A. Š. net neužsiminė apie tai, kad jis ką tik vartojo alkoholį, o pateikė kelias skirtingas versijas, tačiau nenurodė, kad ką tik būtų išmetęs kokį nors alkoholinio gėrimo butelį, kurio reikėtų ieškoti. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad vien tai, jog A. Š. nuosekliai laikosi savo versijos ir bando paneigti kitų asmenų parodymus, neduoda pagrindo besąlygiškai jo versiją laikyti teisinga. Byloje esantys ir anksčiau aptarti duomenys patvirtina apelianto kaltę padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl tai, kad teismo jie buvo įvertinti nuteistojo nenaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai.
10. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai paneigė A. Š. pateiktą įvykio versiją, kad alkoholį jis vartojo iš karto po automobilio vairavimo, nes tuo metu jam sutriko sveikata, t. y. jį ištiko astmos priepuolis. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad nuteistasis, atvykus policijos pareigūnams, sėdi automobilyje ir rūko cigaretę, sveikata nesiskundžia, kelia įvairias versijas dėl automobilio vairavimo, ginčijasi su policijos pareigūnais, tačiau neprašo iškviesti greitąją medicinos pagalbą, nieko neužsimena apie astmos priepuolį, neprašo atnešti iš namo vaistų. Taigi, šie duomenys paneigia nuteistojo teiginius apie jį ištikusį astmos priepuolį. Be to, byloje buvo pateikta medicininė pažyma apie tai, kad nuteistasis nuolat vartoja jam paskirtus inhaliatorius (1 t., b. l. 79), todėl natūralu, kad asmuo, kurį ištinka astmos priepuolis, turėtų kuo greičiau ieškoti galimybės pasinaudoti inhaliatoriumi, kad šis priepuolis būtų suvaldytas, o ne sėdėti automobilyje ir gerti alkoholį, o po to dar rūkyti cigaretę, kas yra visiškai nesuderinama su tokios ligos (astmos) gydymu.
11. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistajam paskirta per griežta bausmė, todėl nuteistasis prašo ją sušvelninti.
11.1. BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011).
11.2. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas bausmę A. Š. už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, taip pat tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam A. Š. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.
11.3. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. Š., įvertino tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į jo asmenybę, t. y. kad jis dirba, darbdavio ir Nepriklausomybės gynėjų sąjungos charakterizuojamas teigiamai, teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka, todėl teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. Š. paskyrus BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą švelniausią bausmę – baudą. Pažymėtina, kad baudos už padarytą nusikalstamą veiką dydis straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato teismas skirdamas bausmę (BK 47 straipsnio 5 dalis), atsižvelgęs į BK 47 straipsnio 3 dalyje nurodytus minimalius ir maksimalius baudų dydžius pagal nusikalstamų veikų rūšis ir nusikaltimų kategorijas. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad už nesunkų nusikaltimą galima skirti nuo 50 (2500 Eur) iki 2000 MGL (100 000 Eur) dydžio baudą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, nuteistajam skyrė 80 MGL (4000 Eur) baudą, taigi nustatė bausmės dydį, artimą minimaliam šios rūšies bausmės dydžiui, todėl dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą baudą, net ir vertinant apelianto akcentuojamas aplinkybes, kad jis yra pensininkas ir yra paėmęs kreditą, nėra pagrindo. Kartu su bausme nuteistajam pagrįstai paskirtos ir BK 68 ir 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios padės įgyvendinti bausmės paskirtį.
11.4. Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam baudą ir galėdamas nustatyti ilgesnį šios baudos sumokėjimo terminą, to nepadarė, o įpareigojo jį sumokėti šią baudą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš šių argumentų galima manyti, kad nuteistasis prašo nustatyti jam ilgesnį terminą baudai sumokėti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad BPK 352 straipsnis reglamentuoja nuosprendžio, kuriuo paskirta bauda, vykdymą, tačiau šioje teisės normoje nėra numatyta galimybė prašyti išdėstyti baudos sumokėjimą. Teismas tik turi teisę pratęsti baudos mokėjimo terminą (BPK 362 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nustatė dviejų mėnesių terminą, per kurį nuteistasis turi sumokėti paskirtą baudą. Apeliaciniu skundu apeliantas nurodo, kad jis yra pensininkas, yra paėmęs kreditą, tačiau nepateikia jokių duomenų apie savo turtinę padėtį ar duomenų apie turimą turtą, kuris taip pat reikšmingas vertinant asmens turtinę padėtį. Dėl to svarstyti dėl ilgesnio baudos sumokėjimo termino, nei nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, šiuo metu negalima. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, savanoriškai nesumokėjus baudos iki teismo nuosprendžiu nustatyto termino, pradeda veikti teisės normos, reguliuojančios priverstinį jo įvykdymą, ir teismo procesinis sprendimas vykdomas pagal įstatymo leidėjo aiškiai nustatytas prievartinio teismo nuosprendžio įvykdymo mechanizmo taisykles. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1S-280-387/2017, 1S-88-177/2018, 1S-40-518/2019 ir kt.), nespėjęs laiku įvykdyti paskirtos bausmės, nuteistasis gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu pratęsti baudos mokėjimo terminą nuosprendžio vykdymo metu (BPK 362 straipsnio 4 dalis).
12. Apibendrindamas anksčiau aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo A. Š. kaltė dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, o nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.