Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2352-855/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-09-23
Bylos Nr.: e2A-2352-855/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-25075-2022-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Renata Volodko, Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė
Ieškovas: Z. S.
Atsakovas: M. B.

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė

Civilinė byla Nr. e2A-2352-855/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25075-2022-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.; 3.3.1.19.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugsėjo 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) Z. S. (Z. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. S. ieškinį atsakovei M. B. dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, piniginės sumos priteisimo ir atsakovės M. B. priešieškinį ieškovui Z. S. dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Z. S. kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas:

1.1. Nustatyti tokią ieškovo Z. S. ir atsakovės M. B. naudojimosi bendru nekilnojamuoju turtu tvarką:

1.1.1. Nustatyti gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane žymimo 1A1mp, esančio (duomenys neskelbtini) , naudojimosi tvarką pagal architektės A. K. (kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini)) parengtą naudojimosi tvarkos nustatymo projektą (toliau – Projektas), pagal kurį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane žymimo 1A1mp, rūsio patalpos R-6, R-7, R-8, pirmo aukšto patalpos 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-13, 1-14, 1-16, mansardos patalpos 1-17, 1-18, 1-24, 1-25, 1-26, bendro ploto 148,27 kv. m tenka naudotis ieškovui Z. S., o rūsio patalpos R-1, R-2, R-3, R-4, R-5, R-9, pirmo aukšto patalpos 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-4a, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8, 1-15, mansardos patalpos 1-19, 1-20, 1-21, 1-22, 1-23, bendro ploto 121,80 kv. m, tenka naudotis atsakovei M. B.;

Šalies argumentai

1.1.2. Nustatyti, kad kitais inžineriniais statiniais - kiemo statiniais (tvora, vartai su varteliais), esančiais adresu (duomenys neskelbtini), Z. S. ir M. B. turi teisę naudotis šia tvarka: vartais ir varteliais abi šalys naudojasi bendrai; tvoros dalį, tenkančią žemės sklypo dalimis A ir E, nurodytoms UAB „Geolimbas“ parengtame 2024 m. kovo 29 d. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo plane Nr. 1, naudoja Z. S., o tvoros dalį, tenkančią žemės sklypo dalims B ir D, naudoja M. B.;

1.1.3. Nustatyti žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), naudojimosi tvarką pagal vieną iš trijų alternatyvių UAB „Geolimbas“ 2024 m. kovo 29 d. parengtų Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planų:

1.1.3.1. Pagal planą Nr. 1:

1.1.3.1.1. nustatyti, kad žemės sklypo dalis, žymima plane „A“, sudaranti 1153 kv. m, ir „E“ dalis, sudaranti 22 kv. m, tenka naudotis Z. S.;

1.1.3.1.2. nustatyti, kad sklypo dalis, žymima plane „B“, sudaranti 270 kv. m, ir „D“ dalis, sudaranti 53 kv. m, tenka naudotis atsakovei M. B.;

1.1.3.1.3. nustatyti, kad sklypo dalis, žymima plane „C“, sudaranti 110 kv. m, tenka naudotis ieškovui Z. S. ir atsakovei M. B. bendrai;

1.1.3.1.4. priteisti atsakovei M. B. iš ieškovo Z. S. 19 222,65 Eur kompensaciją už ieškovui nustatomą naudotis didesnę dalį Žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant, kad kompensacija turi būti atsakovei išmokėta per vienerius metus nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo;

1.1.3.1.5. nustatyti, kad garažas, plane žymimas 3I1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas, plane žymimas 4I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tenka naudotis ieškovui Z. S.;

1.1.3.1.6. nustatyti, kad garažas, plane žymimas 2G1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai (stoginė), plane žymima 6I1m, tenka naudotis atsakovei M. B..

1.1.3.2. Pagal planą Nr. 2:

1.1.3.2.1. nustatyti, kad Žemės sklypo dalis, žymima plane „A“, sudaranti 851 kv. m, ir „E“ dalis, sudaranti 43 kv. m, tenka naudotis ieškovui Z. S.;

1.1.3.2.2. nustatyti, kad sklypo dalis, žymima plane „B“, sudaranti 270 kv. m, „D“ dalis, sudaranti 32 kv. m, ir „F“ dalis, sudaranti 302 kv. m, tenka naudotis atsakovei M. B.;

1.1.3.2.3. nustatyti, kad sklypo dalis, žymima plane „C“, sudaranti 110 kv. m, tenka naudotis ieškovui Z. S. ir atsakovei M. B. bendrai;

1.1.3.2.4. nepriteisti atsakovei M. B. iš ieškovo Z. S. jokios kompensacijos už ieškovui nustatomą naudotis didesnę dalį Žemės sklypo;

1.1.3.2.5. nustatyti, kad garažas, plane žymimas 3I1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai (stoginė), plane žymima 6I1m, tenka naudotis ieškovui Z. S.;

1.1.3.2.6. nustatyti, kad garažas, plane žymimas 2G1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas, plane žymimas 4I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tenka naudotis atsakovei M. B..

1.1.3.3. Pagal planą Nr. 3:

1.1.3.3.1. nustatyti, kad Žemės sklypo dalis, žymima plane „A“, sudaranti 851 kv. m, ir „E“ dalis, sudaranti 43 kv. m, tenka naudotis ieškovui Z. S.;

1.1.3.3.2. nustatyti, kad sklypo dalis, žymima plane „B“, sudaranti 270 kv. m, „D“ dalis, sudaranti 32 kv. m, ir „F“ dalis, sudaranti 302 kv. m, tenka naudotis atsakovei M. B.;

1.1.3.3.3. nustatyti, kad sklypo dalis, žymima plane „C“, sudaranti 110 kv. m, tenka naudotis ieškovui Z. S. ir atsakovei M. B. bendrai;

1.1.3.3.4. nepriteisti atsakovei M. B. iš ieškovo Z. S. jokios kompensacijos už ieškovui nustatomą naudotis didesnę dalį Žemės sklypo;

1.1.3.3.5. nustatyti, kad garažas, plane žymimas 3I1p (Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai (stoginė), plane žymima 6I1m, tenka naudotis ieškovui Z. S.;

1.1.3.3.6. nustatyti, kad garažas, plane žymimas 2G1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas, plane žymimas 4I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tenka naudotis atsakovei M. B..

1.2. Priteisti ieškovui iš atsakovės 1 159 Eur su Turto išlaikymu susijusių išlaidų;

1.3. Priteisti ieškovui iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas savo poziciją pateiktuose procesiniuose dokumentuose grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Ieškovas ir atsakovė yra brolis ir sesuo. Po šalių abiejų tėvų mirties šalims per pusę priklauso visas Turtas. Ieškovas raštu pasiūlė atsakovei pasidalinti turtą, tačiau atsakovė pasiūlymo nepriėmė. Ieškovas bei jo atstovas buvo susitikę su atsakove, tačiau rasti abiem pusėms priimtiną susitarimą nepavyko, atsakovė nesutinka nustatyti naudojimosi Turtu tvarkos.

2.2. Ieškovo užsakymu matininkai UAB „Geolimbas“ atliko naujus Žemės sklypo kadastrinius matavimus, kadangi senesni kadastriniai matavimai buvo atlikti pagal vietinę koordinačių sistemą, o ne valstybinėje koordinačių sistemoje. Atsakovė atsisakė pasirašyti ant Žemės sklypo ribų paženklinimo - parodymo akto, taip pat ant Žemės sklypo plano dėl teisinės reikšmės neturinčios aplinkybės (plano rengimo datos). Kartu matininkai UAB „Geolimbas“ 2024 m. kovo 29 d. parengė ir tris alternatyvius Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planus (projektus).

2.3. Ieškovas taip pat kreipėsi į architektę A. K., kuri parengė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto projektą ir patalpų bei sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą. Iš Projekto 2.3. dalies „Gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos nustatymas“ projektuojama naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, pagal kurią ieškovui tenkančios namo dalies plotas 148,27 kv. m, o atsakovei - 121,80 kv. m.

2.4. Ieškovo vertinimu, ieškovui Projektu priskiriama namo dalis plotu yra vos šiek tiek didesnė negu atsakovei tenkanti; toks neatitikimas nėra esminis ir iš esmės galimas. Ieškovui priskirta namo dalis, kurią ieškovas, padedamas tėvų, pats statėsi sau ir savo šeimai nuo 1989 metų, o 1992 metais priestatas jau buvo pastatytas. Nuo 1993 metų rudens ieškovas su savo šeima gyveno bei vaikus augino namo priestate, o senojoje namo dalyje (statytoje iki 1940 metų, rekonstruotoje 1976 metais) iki mirties gyveno ieškovo tėvai. Atsakovė, adresu (duomenys neskelbtini), nuolat negyvendavo, atsakovė yra išsikėlusi iš tėvų namo ir iki šiol čia negyvena. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas sau savo lėšomis statėsi namo priestatą (plane žymimas a21/p), kurį pagal Projektą prašoma priskirti naudotis ieškovui, atsakovė prie šio priestato statybos iš esmės neprisidėjo, ieškovas prašo pavirtinti tokią naudojimosi namu tvarką kaip nurodyta Projekte, nepriteisiant nei vienai iš pusių jokių piniginių kompensacijų.

2.5. Pagal Žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą Nr. 1, pasiūlymas formuojamas atsižvelgiant į Žemės sklypo formą bei statinių jame išsidėstymą, maksimaliai užtikrinant šalių tarpusavio ginčų prevenciją bei užtikrinant šalių privatumą, interesų pusiausvyrą. Be to, iki tėvų mirties ieškovo šeima istoriškai įprastai daugiau naudojosi ir iki šiol naudojasi sklypo A dalimi. Atsakovė sklypo A dalyje esančiu daržu, šiltnamiu nesinaudojo ir nesinaudoja. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane Nr. 1 nurodytas ieškovui tenkančių A ir E dalių bendras plotas 1175 kv. m (11,75 a.), o atsakovei tenkančių B ir D dalių bendras plotas 323 kv. m (3,23 a.), bendrojo naudojimo C dalies plotas 110 kv. m. Nors atsakovei priklausytų kompensacija už jai tenkančią naudotis mažesnę viso sklypo dalį, tačiau, ieškovo įsitikinimu, yra pagrindas atsakovei tenkančią kompensaciją mažinti. Nors visas sklypas buvo įsigytas ir registruotas tėvų vardu, tačiau prie jo įsigijimo ieškovas prisidėjo 6 000 rublių suma iš bendros sklypo kainos (33 185 rublių), t. y. 18,08 proc. (2,90 aro). Už šią 2,90 aro dalį, kuri buvo įsigyta ieškovo lėšomis, tvirtinant naudojimosi sklypu tvarką, atsakovei kompensuoti, ieškovo supratimu, būtų nesąžininga ir neteisinga.

2.6. Ieškovo skaičiavimu, atsakovei mokėtina kompensacija už jai tenkančią mažesnę sklypo dalį turėtų būti skaičiuojama tokiu būdu: visas Žemės sklypo plotas yra 16,08 aro, iš jo atimama bendrojo naudojimo C dalis (1,1 aro), skirtumas - 14,98 aro, kurio pusė sudaro 7,49 aro, t. y. A Žemės sklypo ploto dalis, kuri atsakovei priklausytų be bendrojo naudojimo C dalies. Pagal Žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą Nr. 1, atsakovei numatyta naudotis 3,23 aro plotu. Taigi, atsakovei priklausytų kompensacija už 4,26 aro (7,49 - 3,23). Tačiau iš šio skirtumo dar turi būti atimama pusė ieškovo apmokėto sklypo ploto, t. y. 1,45 aro. Atitinkamai, atsakovei turėtų būti kompensuojama už 2,81 aro (4,26 - 1,45). Ieškovo užsakymu turto vertintojų apskaičiuota viso 16,08 aro Žemės sklypo vertė 2022 m. balandžio 20 d. - 110 000 Eur. Taigi vieno aro vertė 6 840,80 Eur. Taigi, atsakovei už tenkančią mažesnę sklypo dalį turėtų būti priteisiama 19 222,65 Eur (6840,80 x 2,81 a.) kompensacija. Pagal alternatyvų Žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą Nr. 2 atsakovei priklausytų kompensacija už 1,45 aro (7,49 - 6,04). Iš šio skirtumo dar turi būti atimama pusė ieškovo apmokėto sklypo ploto, t. y. 1,45 aro ir atsakovei kompensacija neturėtų būti mokama. Taip pat neturėtų būti mokama kompensacija atsakovei ir pagal alternatyvų Žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą Nr. 3.

2.7. Ieškovas, siekdamas išspręsti bendro turto klausimus, patyrė 800 Eur Projekto rengimo išlaidas, 550 Eur turto vertinimo išlaidas, 968 Eur Žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimo ir Žemės naudojimosi projekto rengimo išlaidas. Šios išlaidos buvo patirtos bendru šalių interesu, t. y. siekiant nusistatyti naudojimosi paveldėtu turtu tvarką bei kompensacijų dydžius ir būtų patirtos netgi ir nebuvus kilusio ginčo. Ieškovo nuomone, protinga ir sąžininga, kad atsakovė kompensuotų pusę šių išlaidų, nes šios patirtos ir jos interesais. Atsakovė privalo sumokėti 1 159 Eur išlaidų sumą ieškovui kaip išlaidų (nuostolių), patirtų išlaikant bei gerinant (teisine prasme) bendrą dalinę nuosavybę, atlyginimą.

2.8. Abu atsakovės siūlomi naudojimosi žemės sklypu alternatyvūs planai visiškai eliminuoja ieškovui asmeninę erdvę prie jo namo dalies, nes F dalis 1 plane (atitinkamai G dalis 2 plane) siūloma bendro naudojimo, o atsakovei abiem atvejais tenkanti A dalis yra individualaus naudojimo. Tokie siūlymai yra neteisingi, nesąžiningi ir nelygiateisiai, pažeidžia kasacinio teismo praktikoje konfliktinių situacijų prevencijos reikalavimus (pagal šiuos planus atsakovė įgytų teisę kad ir kasdien būti po ieškovo namo dalies langais ir ten veikti ką panorėjusi, vykdyti įvairias provokacijas ir pan.), taip pat pažeidžia efektyvaus ir racionalaus bei patogaus ieškovo namo dalies naudojimo reikalavimus, taip pat nesuteikia individualaus priėjimo ieškovui prie jo namo dalies durų (priešingai negu jis numatomas atsakovei), galiausiai apskritai panaikina ieškovo galimybę į privatų gyvenimą, nes svarbiausioje kiemo dalyje (prie pastato dalies langų, durų) ieškovas negali tikėtis privatumo. Atsakovės siūlomi alternatyvūs planai netinka ir dėl to, kad jais atsakovė pretenduoja į abu garažo paskirties mūrinius pastatus (plane žymima „C“), ieškovui paliekant prastos būklės medinius stoginę ir malkinę. Ieškovo siūlomi planai šiuo aspektu lygiateisiškesni ir sąžiningesni, nes kiekvienai pusei siūloma po vieną mūrinį garažą bei po vieną medinį statinį. Atsakovės siūlomi alternatyvūs planai netinka ir dėl to, kad jais siūlomi šalių naudojimosi plotai sulyginti, neįvertinus to, kad ieškovas prisidėjo prie žemės sklypo pirkimo investiciniais čekiais, apmokėdamas 2,9 aro žemės. Atsakovė tokių investicijų sklypo įsigijimui nedarė.

Šalies argumentai

3. Atsakovė M. B. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė:

3.1. Nustatyti 1608 kv. m Žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal vieną iš UAB „Topokada“ 2024 m. gegužės 21 d. parengtus Žemės sklypo naudojimo nustatymo planus:

3.1.1. Pagal variantą Nr. 1:

3.1.1.1. nustatyti, kad plane raidėmis „A“, „C“, „E“, „G“ pažymėtomis dalimis naudojasi M. B.;

3.1.1.2. nustatyti, kad plane raidėmis „B“, „D“, „F“, „G“ pažymėtomis dalimis naudojasi Z. S.;

3.1.2. Pagal variantą Nr. 2:

3.1.2.1. nustatyti, kad plane raidėmis „A“, „C“, „E“, „F“ pažymėtomis dalimis naudojasi M. B.;

3.1.2.2. nustatyti, kad raidėmis „B“, „D“, „F“ pažymėtomis dalimis naudojasi Z. S..

3.2. Priteisti iš ieškovo atsakovės naudai jos patirtas bylinėjimo išlaidas.

3.3. Skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

4. Atsakovė savo poziciją procesiniuose dokumentuose grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Ieškovo elgesys visada buvo konfliktiškas, agresyvus, ieškovas apsunkina atsakovei galimybę naudotis namu, terorizuoja atsakovę, gadina jos turtą. 2014 m. gegužės - birželio mėnesiais ieškovas savavališkai nupjovė vandentiekio vamzdžius, išgriovė duris, grindis ir t.t. Atsakovė kartu su tėvais naudojosi Žemės sklypu, dirbo žemę, stovėjo net šiltnamis, kuris vėliau ieškovo sąmoningai buvo nuardytas. Vėliau ieškovas pradėjo kelti konfliktus dėl to, kad atsakovė neva vaikšto jo kieme, nors visą laiką sklypas buvo naudojamas ir prižiūrimas šalių tėvų, jis nebuvo padalintas (eksploatuojamas visas), padedant atsakovei. Atsakovė stengėsi ir toliau bendrauti su ieškovu, tačiau iš ieškovo ir jo šeimos pusės nuolat kildavo konfliktai. Atsakovė bandė surasti taikų būdą kartu su broliu naudotis ir valdyti tėvų palikimą, siūlė nusistatyti Žemės sklypo naudojimosi tvarką, tačiau atsakovės pasiūlymai buvo ignoruojami. Ieškovas siekė užvaldyti didesnę žemės sklypo dalį, o dabar siekia įteisinti savo neteisėtus veiksmus, nepagrįstai užvaldant didesnę dalį turto. Atsakovė atsisakė pasirašyti Žemės sklypo kadastrinius matavimus, kadangi nebuvo apie juos informuota. Ieškovas nebandė konstruktyviai diskutuoti, iš karto kreipėsi į teismą.

4.2. Ieškovas siūlomais UAB „Geolimbas“ parengtais Žemės sklypo naudojimo tvarkos planais siekia perimti savo žinion didesnę turto dalį bei išvengti kompensacijos mokėjimo. Ieškovas siekia palikti atsakovei apie 20 procentų sklypo, nors atsakovei priklauso 50 procentų. Ieškovas prašo jam priskirti naujesnę 148,27 kv. m gyvenamojo namo dalį, o atsakovei palikti gerokai senesnę ir mažesnę medinę apmūryto namo dalį, kurią būtina kapitališkai remontuoti. Jei ieškovui atitenka didesnė ir naujesnė namo dalis, jis turėtų kompensuoti atsakovei rinkos vertę.

Atsiliepimas

4.3. Atsakovė mano, kad garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėtas plane 2G1p), ir ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėtas plane 3I1p), turėtų tekti naudotis jai, o ieškovui naudotis gali likti ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėtas plane 4I1m), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), - tvora, stoginė, vartai su varteliais.

4.4. Atsakovei kelia abejonių ieškovo nurodytos nekilnojamojo turto vertės, atsakovė mano, kad šios turi būti ženkliai didesnės. Be to, namo vertingesnė dalis yra naujai pastatytas priestatas, kurį ieškovas nori pasilikti sau.

4.5. Ieškovas apie prisidėjimą įgyjant Žemės sklypą klaidina teismą, nes sklypo privatizavimo dokumentuose niekada nebuvo nustatyta ieškovo nuosavybės dalis. Ieškovas pretenzijas dėl nuosavybės teisių į Žemės sklypą turėjo reikšti tėvams, kai buvo įregistruota nuosavybės teisė. Atitinkami reikalavimai nėra pareikšti ir šiuo metu, be to, tokių reikalavimų reiškimui yra suėjęs ieškinio senaties terminas.

4.6. Namo dalį, kurią ieškovas vadina priestatu, statėsi šalių tėvai, norėdami pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Šalių tėvas gavo statybos leidimą, statybas vykdė savo jėgomis ir lėšomis. Atsakovė šiame turte gyveno nuo 1961 metų iki 1984 metų, ir nuo 1985 metų gegužės mėnesio iki 2019 metų gruodžio mėnesio, prisidėjo prie statybų ir įrengimo darbų (nešiodama medžiagas), teikė materialinę pagalbą tėvams, į statybą investavo pinigus, gautus pardavus automobilį, statybos darbai vyko 1990 -1991 metais, galutinai baigti 1992 metais. Ieškovo pateikti medžiagų įsigijimo dokumentai priklauso atsakovei, juos ieškovas paėmė be atsakovės žinios. Be to, dalis dokumentų nesusiję su priestato statyba, jie išrašyti gerokai vėliau po statybų pabaigos. Ieškovas yra dirbęs santechniku, todėl pateiktuose dokumentuose nurodytos prekės greičiausiai buvo panaudotos kituose objektuose. Net jei būtų įrodyta, kad ieškovas savo darbu ar lėšomis prisidėjo prie tėvų priestato statybų ar turto pagerinimų, tai nesuteikia pagrindo pretenduoti į didesnę turto dalį nei nurodyta registre.

4.7. Atsakovė neturi pareigos ir nesutinka prisidėti prie kapitalinio remonto projekto rengimo išlaidų – 1 159 Eur, nes atsakovė tokio projekto neužsakinėjo. Atsakovei nėra reikalingas ir turto vertinimas, jo neužsakinėjo. Atsakovė šių išlaidų atsiradimui nedavė sutikimo. Šios išlaidos yra asmeninės ieškovo išlaidos. Nepranešęs atsakovei, ieškovas rengė planus, atliko sklypo matavimus. Atsakovė buvo pastatoma prieš faktą, buvo reikalaujama su viskuo sutikti ir pasirašyti. Atsakovė prašydavo ją informuoti ir įtraukti į sprendimų dėl žemės sklypo kadastrinių matavimų priėmimo procesą ar kitus su tuo susijusius klausimus. Kadangi kadastriniai matavimai buvo atliekami nuslepiant nuo atsakovės, dokumentai buvo surašomi atgaline data, jų neduodant atsakovei ir nesudarant galimybės pasikonsultuoti su specialistais. Tikrieji žemės sklypo matavimai buvo faktiškai atlikti 2024 m. kovo 22 d., juose dalyvavo ir atsakovė, ir kaimynai. Priešingai nei teigiama ieškinyje ir bandoma pateikti, kad atsakovė nenorėjo pasirašyti dokumentų, atsakovei buvo teikiami dokumentai, kuriuose įrašyta kita data.

4.8. Atsakovė prašo nustatyti naudojimosi Žemės sklypu tvarką pagal 2024 m. gegužės 21 d. parengtų UAB „Topokada“ vieną iš dviejų alternatyvių planų, kurie labiausiai atitinka faktiškai susiformavusią naudojimosi Žemės sklypu tvarką. Nustatant naudojimosi tvarką pagal vieną iš dviejų UAB „Topokada“ parengtų alternatyvių planų bus užtikrintas patogumas naudojantis šalims tenkančiomis dalimis, kiekvienam bus užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies. Atsakovės prašoma nustatyti tvarka atitinka racionalumo ir sąžiningumo kriterijus, atitinka šalių idealiąsias dalis pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 5 d. sprendimu tiek ieškinį, tiek priešieškinį atmetė; grąžino ieškovui Z. S. 64,84 Eur žyminio mokesčio dalį; priteisė iš atsakovės M. B. į valstybės biudžetą 13,91 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs tiek ieškovo, tiek atsakovės siūlomus naudojimosi žemės sklypu / gyvenamuoju namu su priklausiniais projektus (planus), darė išvadą, kad nei vienas jų nėra įgyvendinamas ir racionalus. Teismas vertino, jog patvirtinus vieną iš pateiktų planų, tai ne tik neužkirstų kelio tolimesniems šalių tarpusavio konfliktams, bet esamus konfliktus pagilintų bei sukurtų naujus konfliktus tiek tarp pačių šalių, tiek tarp jų šeimų narių. Savo išvadą teismas motyvavo tuo, kad:

6.1. Dėl siūlomų Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo variantų:

6.1.1. Visais ieškovo siūlomais trimis Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planais suteikiamas prioritetas būtent ieškovo interesams. Nors šalims turtas priklauso lygiomis dalimis, tačiau pagal ieškovo siūlomą Planą Nr. 1 vien ieškovo naudojimui tenkanti dalis sudaro 1 175 kv. m, o atsakovei - tik 323 kv. m; pagal siūlomą Planą Nr. 2 ieškovo naudojimui tenkanti dalis sudaro 894 kv. m, o atsakovei - tik 602 kv. m; pagal siūlomą Planą Nr. 3 vien ieškovo naudojimui tenkanti dalis sudaro 894 kv. m, o atsakovei - tik 602 kv. m. Anot teismo, tokie nukrypimai nuo šalims nuosavybės teise priklausančių dalių yra pakankamai dideli (ypatingai pirmojo ieškovo siūlomo varianto), esminiai ir negali būti pateisinami. Nors ieškovas pirmajame variante siūlo sumokėti kompensaciją už jo naudojimuisi tenkančią didesnę dalį, tačiau teisine prasme liktų neaišku, kokią teisinę reikšmę atliktų tokios kompensacijos mokėjimas. Tuo tarpu atsižvelgiant į kompensacijos dydį ir ieškovo argumentaciją dėl kompensacijos dydžio, kompensacija yra tarsi bandymas „išpirkti“ iš atsakovės dalį jai priklausančio turto, tačiau tokio nuosavybės dalių pasikeitimo neįforminant. Šių motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aptariami ieškinio reikalavimai negali būti tenkinami, nes ieškovo siūlomais variantais yra akivaizdžiai pažeidžiami atsakovės teisėti interesai naudotis jai priklausančia idealiąja nekilnojamojo turto dalimi. Ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarka neatitinka idealiųjų bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje dydžio ir neužtikrina visų bendraturčių interesų pusiausvyros, o suteikia maksimalią ekonominę naudą ieškovui kitos bendraturtės, t. y. atsakovės, sąskaita.

6.1.2. Pagal atsakovės siūlomus nustatyti naudojimosi Žemės sklypu variantus, šalių naudojimui tenka dalys, atitinkančios idealiąsias nuosavybės teise priklausančias sklypo dalis, tačiau planai stokoja racionalumo. Atsakovės siūlomi planai eliminuoja ieškovui asmeninę erdvę prie jo namo dalies. Tokie atsakovės siūlymai pažeidžia ieškovo interesus bei neeliminuoja galimų konfliktinių situacijų prevencijos.

6.1.3. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovo, tiek atsakovės siūlomuose naudojimosi Žemės sklypu tvarkos variantuose siūlomos ribos nėra susietos su fiziškai esančiais aplinkos objektais, pagal kuriuos būtų galima neginčytinai nustatyti faktines ribas. Siūlomuose naudojimosi Žemės sklypų tvarkų variantuose sklypas yra suskaidomas į pakankamai smulkias dalis. Nesant natūroje aiškių objektų, be specialių matavimo įrenginių nėra galimybės nustatyti aiškias dalių ribas. Įvertinant itin konfliktiškus šalių ir jų šeimos narių tarpusavio santykius, nuolatinius ginčus dėl mažareikšmių klausimų, akivaizdu, kad nustačius naudojimosi Žemės sklypu tvarką pagal bet kurį iš alternatyvių ieškiniu ar priešieškiniu siūlomų variantų, ir toliau kiltų nuolatiniai konfliktai ir ginčai dėl naudojimosi tvarkos įgyvendinimo.

6.1.4. Šalys neatskleidė, kaip konkrečiai jų prašomi patvirtinti naudojimosi Žemės sklypu tvarkos planai padėtų suderinti ginčo šalių interesus bei užtikrintų racionalų naudojimąsi Žemės sklypu, nepateikė išsamių argumentų, kaip kiekvieno jų prašomas patvirtinti planas pagerintų šiuo metu tarp bendraturčių susiklosčiusią konfliktinę situaciją, kurios pačios šalys nenori išspręsti.

6.2. Dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad naudojimosi tvarkos nustatymo projekte pažymėtos patalpos neatitinka viešame registre įregistruotų nustatytų kadastro duomenų, ieškovas iš esmės pripažino, kad šiuo projektu siekiama jau atliktų kapitalinio remonto darbų įteisinimo, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, kad architektė A. K., rengusi projektą, turėjo matininko kvalifikacijos pažymėjimą, t. y. turėjo teisę nustatyti pertvarkytų patalpų kadastro duomenis, darė išvadą, kad naudojimosi tvarka pagal architektės A. K. 2022 m. parengtą „Vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto projektą ir patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo projektą“ negali būti nustatyta.

7. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės ½ dalį ieškovo patirtų išlaidų, susijusių su nekilnojamuoju turtu. Visų pirma teismas pažymėjo, jog ieškovas prašomas priteisti iš ieškovės 1 159 Eur išlaidas patyrė nesant tam išankstinio atsakovės sutikimo; antra, šios išlaidos nepriskirtinos prie išlaidų turtui išlaikyti ir išsaugoti, nes rengiantis bylos nagrinėjimui patirtos išlaidos nepriskirtinos daikto išlaikymo išlaidoms ir buvo būtinos tik tuo aspektu, kad ieškovas, inicijuodamas bylą, turėjo siekį įregistruoti Žemės sklypo tiksliuosius kadastrinius matavimus, įteisinti jo paties atliktus namo kapitalinio remonto darbus, nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu, žemės sklypu ir jame esančiais statiniais tvarką.

8. Teismas vertino, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl abiejų šalių ir jų atstovų procesinio elgesio netinkamai naudojantis procesinėmis teisėmis, tačiau byloje nėra nustatyta, kad toks elgesys turėtų būti kvalifikuotas kaip sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, todėl atmetė abiejų šalių prašymus skirti baudas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

9. Atsižvelgęs į tai, kad liudytojų parodymai iš esmės nebuvo susiję su byloje pareikštais ieškinio ir priešieškinio reikalavimais ir jų išsprendimu, o nukreipti į šalių tarpusavio santykių bei santykių su mirusiais tėvais nupasakojimą; jais nebuvo remtasi priimant sprendimą byloje, pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą nevertino, ar liudytojais apklausti asmenys davė melagingus parodymus ir nesprendė dėl atsakovės prašymo dėl liudytojų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.

10. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, nesutiko su vienas kito siūlomais naudojimosi sklypu tvarkos variantais, visi šie variantai atmesti, todėl nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, būtų teisingiausia, jog abiejų šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos liktų joms pačioms, neperkeliant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kitai šaliai pareigos, todėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių neskirstė. Tuo pačiu teismas nurodė, kad šioje byloje buvo patirta 27,82 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, todėl netenkinus nei ieškinio, nei priešieškinio, į valstybės biudžetą iš šalių lygiomis dalimis priteistina 27,82 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, t. y. po 13,91 Eur iš kiekvienos. Kadangi šioje byloje ieškovas atsisakė vieno neturtinio ieškinio reikalavimo, už kurį buvo sumokėtas 105 Eur žyminis mokestis, priėmus ieškovo atsisakymą nuo šio ieškinio reikalavimo, ieškovui grąžintina 78,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į iš ieškovo priteistą bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą sumą, atitinkamai šia suma mažintina ieškovui grąžintina žyminio mokesčio dalis ir ieškovui grąžintina 64,84 Eur žyminio mokesčio.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliantas (ieškovas) Z. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti ieškovui iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tarp šalių nustatyti naudojimosi Turtu tvarką, iš esmės paneigė savo pagrindinę funkciją – išspręsti tarp šalių ginčą, bei civilinio proceso tikslą – atkurti tarp šalių teisinę taiką, pažeidė proceso koncentracijos, ekonomiškumo, kooperacijos principus, bei nusišalino nuo savo pareigų vykdymo. Ieškovas į teismą kreipėsi dar 2022 m. gruodžio 20 d. taigi, bylos nagrinėjimas pirmoje instancijoje dėl įvairių priežasčių truko beveik 2,5 metų. Abi šalys betarpiškai dalyvavo visame teismo procese bei posėdžiuose, kas joms kainavo ne tik dideles teisinės pagalbos išlaidas, tačiau ir sukėlė daugybę neigiamų emocijų bei dvasinių išgyvenimų. Iš bylos nagrinėjimo eigos buvo akivaizdu, kad šalių tarpusavio nesutarimai yra įsišakniję, ilgamečiai ir sunkiai, o gal ir apskritai bendru sutarimu neišsprendžiami. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas ieškiniu pasiūlė po vieną naudojimosi Žemės sklypu variantą bei naudojimosi namu variantą. Po mediacijos, atsižvelgdamas į joje išgirstą atsakovės poziciją, ieškovas pasiūlė dar du alternatyvius naudojimosi Žemės sklypu variantus. Į tai atsakovė priešieškiniu pateikė savo du alternatyvius naudojimosi Žemės sklypu variantus. Taigi, iš viso teismui buvo pateikti 5 naudojimosi sklypu variantai ir vienas naudojimosi namu variantas. Nepaisant to, teismas nurodė, kad pateikti variantai teismui nepakankami, šalims nebuvo pasiūlyta pateikti dar kitų naudojimosi tvarkos variantų, ir skundžiamu sprendimu, ieškovui visiškai siurpriziškai, teismas grąžino šalis į pradinį tašką, tokiu būdu nubraukdamas jų įdėtas investicijas į šį ginčą ir tiesiog nurodydamas vėl pradėti tą patį sunkų bei daug emocinių ir finansinių resursų reikalaujantį ginčo kelią. Ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį, kad beveik 2,5 metų nagrinėjama byla bus išspręsta ir bus nustatyta vienokia ar kitokia naudojimosi Žemės sklypu tvarka. Juolab, kad tokį lūkestį teismas bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir sustiprino taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą, o ieškovas teismo nustatytus trūkumus šalino. Tačiau teismas niekada ieškovui nenurodė, kad jo pateikti naudojimosi Žemės sklypu planai turi kokių nors trūkumų ar yra nepakankami, ar tuo labiau kad naudojimosi gyvenamuoju namu Projektas turi kokių nors trūkumų ar būtų netinkamas. Šiems ieškiniu, o vėliau patikslintu ieškiniu pateiktiems naudojimosi sklypu bei namu projektams nenustačius jokių trūkumų, ieškovas pagrįstai manė, kad teismas juos vertins ir kažkurį pateiktą variantą pasirinks nustatydamas naudojimosi Turtu tvarką.

11.2. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo siūlytą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos Projektą:

11.2.1. Teismas neįvertino fakto, kad atsakovė savo procesiniuose dokumentuose viso labo minėjo, jog jai tenkanti namo dalis yra senesnė, todėl mažesnės vertės, taip pat mažesnio ploto; taip pat atsakovė ginčijo ieškovo nurodytas aplinkybes, kad namo priestatas buvo statomas ieškovo šeimai paties ieškovo lėšomis ir darbu bei padedant tėvams. Nepaisant to, atsakovė priešieškiniu jokių reikalavimų dėl kitokios naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo ar kompensacijos jai priteisimo reikalavimų nereiškė. Tačiau tą faktą teismas ignoravo ir ieškinio reikalavimą šioje dalyje atmetė.

11.2.2. Teismo argumentas, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad projektą rengusi architektė A. K. turėtų matininko kvalifikacijos pažymėjimą, t. y. turėjo teisę nustatyti pertvarkytų patalpų kadastro duomenis, buvo siurprizinis dėl to, kad juo atsakovė nesirėmė ir tai nebuvo ginčo dalyku, o teismas ieškinio trūkumų šioje dalyje nenustatė. Todėl dėl tokio argumento ieškovas negalėjo anksčiau pateikti savo pozicijos. Be to, šis teismo argumentas yra nepagrįstas ir apskritai nesuprantamas, kadangi šioje byloje nebuvo nustatinėjami gyvenamojo namo kaip statinio kadastriniai matavimai. Architektė tik parengė patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo projektą, kam apskritai jokios kvalifikacijos nebūtina turėti, ir tą ji, kaip architektė, turėjo kompetenciją padaryti.

11.2.3. Aplinkybė, kad naudojimosi tvarkos nustatymo projekte pažymėtos patalpos neatitinka viešajame registre įregistruotų kadastro duomenų, priešingai negu vertino teismas, niekaip neriboja galimybės teismui nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal faktinę situaciją, kaip ieškovas to ir prašė pagal Projektą. Be to, teismų praktikoje taip pat pasisakyta, kad esant neatitikimų tarp kadastrinių matavimų, bylos duomenų ir faktinės situacijos, teismas, tvirtindamas naudojimosi turtu tvarką, gali ir turi vadovautis faktine situacija.

11.2.4. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Tačiau praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Nagrinėjamu atveju ieškovui Projektu priskiriama namo dalis plotu yra vos šiek tiek didesnė negu atsakovei tenkanti (atitinkamai 148,27 kv. m ir 121,80 kv. m), t. y. ieškovui tenka vos 13,24 kv. m didesnė ploto dalis nei idealioji ½ namo dalis, kas sudaro vos 4,9 proc. nuo viso namo ploto. Toks neatitikimas nėra esminis ir remiantis minėta kasacinio teismo praktika – galimas. Taipogi, tokį nukrypimą nuo idealiosios dalies pagrindžia faktas, kad ieškovas pats savo darbu ir lėšomis, kartu su tėvų pagalba šią namo dalį statėsi savo šeimai ir ten su savo šeima nepertraukiamai gyvena jau 32 metus (nuo 1993 m.). Aplinkybė, kad būtent ieškovas su šeima naujesnėje namo dalyje gyveno ir gyvena, o atsakovė šioje namo dalyje niekada negyveno yra byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra.

11.3. Teismas, suabsoliutindamas reikalavimą, kad daikto idealiosios dalys turi atitikti realiai naudojamas dalis ir netaikydamas šios taisyklės išimties, kad leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio, nepagrįstai nepasirinko nei vieno iš trijų ieškovo pasiūlytų naudojimosi Žemės sklypu ir kitais statiniais projektų:

11.3.1. Nors planas Nr. 1 labiausiai neatitinka idealiųjų nuosavybės dalių, tačiau jis labiausiai atitinka nusistovėjusią šalių naudojimosi sklypu tvarką, kas yra teisiškai reikšminga, ir nėra teisinių kliūčių teismui nustatyti naudojimosi tvarką būtent pagal planą Nr. 1, priteisiant atsakovei teisingo bei sąžiningo dydžio kompensaciją. Tokia kompensacija pagal kasacinio teismo išaiškinimus galima ir tai nedaro naudojimosi tvarkos neteisėta, juolab, kad tokia tvarka atitinka kitus kasacinio teismo suformuotus kriterijus – maksimali tarpusavio ginčų prevencija, efektyvus ir racionalus sklypo naudojimas, užtikrintas kiekvienam bendraturčiui priėjimas prie jam priklausančių bendrame žemės sklype esančių statinių, maksimaliai užtikrintas privataus gyvenimo neliečiamumas.

11.3.2. Kiti ieškovo pasiūlyti naudojimosi tvarkos variantai (Nr. 2 ir Nr. 3) mažina atotrūkį tarp idealiųjų ir naudojamų sklypo dalių, tačiau tuo pačiu mažina ir galimų šalių tarpusavio ginčų prevenciją, efektyvų sklypo dalių naudojimą bei privataus gyvenimo neliečiamumą (nors ir numato atskirus priešingose pusėse esančius įėjimus į gyvenamąjį namą, priešingai negu atsakovės pateikti projektai).

11.3.3. Teismas, vertindamas, kad konkrečiu atveju nuokrypis nuo idealiųjų dalių yra nepateisinamas, turėtų tokį savo vertinimą aiškiai motyvuoti sprendime. Nagrinėjamu atveju tokios motyvacijos nėra, t. y. nėra aiškaus atsakymo, kodėl šiuo konkrečiu atveju nuokrypis nuo idealiųjų dalių principo 1,45 aro plotu, kas sudaro tik 9 procentus nuo viso sklypo ploto, yra per didelis ir nepateisinamas. Iš sprendimo taip pat matyti, kad teismas iš esmės liko nesupratęs ieškovo argumentacijos ir logikos, kodėl minėtas 9 procentų nukrypimas nuo idealiųjų dalių šiuo atveju gali būti pateisinamas - ieškovas nuosekliai argumentavo bei įrodinėjo, kad šalių tėvams įsigyjant Žemės sklypą už jo dalį, sudarantį 2,9 aro plotą, būtent ieškovas 1992 metais sumokėjo iš savo asmeninių lėšų 6 000 rublių. Ieškovas šiais argumentais tik pateisina norimą nukrypimą nuo idealiųjų dalių tvirtinant tarp šalių naudojimosi Žemės sklypu tvarką.

11.4. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai ieškovui nepriteista pusė, t. y. 1 159 Eur su Turto išlaikymu susijusių išlaidų. Priešingai negu vertino teismas, bendrasavininko sutikimas bendrojo naudojimo turto išlaikymui nėra būtinas. Ieškovas nagrinėjamu atveju patyrė išlaidų bendram turtui (jo vertei) išlaikyti, t. y. kadastriniams matavimams atlikti, turto vertei bei kompensacijoms nustatyti, Žemės sklypo bei statinių naudojimosi tvarkos projektams parengti. Visos šios išlaidos patirtos abiejų bendrasavininkų interesu, nes bendrai išlaiko bendro turto vertę ir kiekvieno iš savininkų dalies, kurią siekiama nustatyti teismo tvarka, vertę. Todėl atsakovė turėtų ieškovui kompensuoti pusę šių patirtų išlaidų, t. y. 1 159 Eur. Kita vertus, jei, teismo nuomone, minėtos ieškovo patirtos išlaidos nepriteistinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnio pagrindu, teismas turėjo vertinti kitų teisės normų taikymą, kaip pvz., CK 6.249 straipsnio 4 dalį, pagal kurią į nuostolius įskaitomos protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti.

11.5. Teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovui dalies patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurios susidarė dėl atsakovės pavėluoto vieno iš ieškinio reikalavimų patenkinimo. Atsakovei 2024 m. rugsėjo 18 d. posėdžio metu pasirašius ant UAB „Geolimbas“ parengtų Žemės sklypo plano ir Žemės sklypo ribų parodymo-paženklinimo akto, VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre 2024 m. spalio 8 d. registravo naujus sklypo kadastrinius matavimus. Taigi, atsakovei iš esmės įvykdžius ieškovo patikslinto ieškinio pirmąjį reikalavimą, jis nebeteko tikslo bei pagrindo, todėl ieškovas 2024 m. spalio 16 d. atsisakė šio ieškinio reikalavimo. Ieškovo nuomone, iš jo reikštų trijų savarankiškų reikalavimų, vieną atsakovei geranoriškai įvykdžius, ieškovui skundžiamu sprendimu turėjo būti priteista 1/3 arba 33,33 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimas

12. Atsakovė M. B. pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su ieškovo pateiktu apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. sprendimą; iš ieškovo priteisti valstybės naudai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Ieškovas teismo pareigas kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, bendradarbiauti su byloje dalyvaujančiais asmenimis, aktyviai įgyvendinti išaiškinimo pareigą bei, esant reikalui, pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus aiškina pernelyg plačiai. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas 4 kartus tikslino savo ieškinio reikalavimus; teismas ne kartą siūlė šalims apsvarstyti alternatyvius ginčo sprendimo būdus, be to, ginčas buvo perduotas spręsti ir teisminei mediacijai; daug kartų buvo siūlyta pakartotinė mediacija, tačiau ieškovas atsisakė. Todėl teiginiai, kad teismas nesiėmė priemonių išspręsti tarp šalių kilusį ginčą bei įgyvendinti civilinio proceso tikslą – atkurti tarp šalių teisinę taiką, bei pažeidė proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir kooperacijos principus, yra akivaizdžiai nepagrįsti. Negalima sutikti su apelianto teiginiais, esą teismas turėjo dar papildomai išaiškinti, kad pateikti naudojimosi tvarkos variantai yra netinkami, bei pasiūlyti šalims pateikti kitus galimus šios tvarkos variantus. Būtent bylos šalims, o ne teismui, tenka pareiga tinkamai ir išsamiai pagrįsti savo reikalavimus bei pateikti visus reikšmingus įrodymus ir pasiūlymus, įskaitant ir galimus naudojimosi tvarkos variantus.

12.2. Nėra pagrindo sutikti su tuo, jog ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį, kad beveik 2,5 metų nagrinėjama byla bus pagaliau išspręsta ir bus nustatyta vienokia ar kitokia naudojimosi turtu tvarka. Ieškovui negali būti netikėtumas, jog ieškinio reikalavimai gali būti atmesti, nes vien ieškinio pateikimas nesuteikia pagrindo tikėtis jo patenkinimo. Ir tai nėra procesinis siurprizas. Nėra pagrindo tikėtis ieškinio patenkinimo ir vien dėl to, jog buvo taikytas ieškinio trūkumų šalinimo institutas, nes trūkumų šalinimo fakto negalima laikyti teigiamu signalu dėl bylos baigties ieškovui. Tai tik reiškia, kad ieškinys formaliai atitinka procesinius reikalavimus ir gali būti nagrinėjamas teisme.

12.3. Atsakovė pritaria teismo padarytai išvadai, jog ieškovo reikalavimas, susijęs su naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymu, negali būti tenkinamas. Nors teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, su kuo atsakovė sutinka, visgi liko neįvertintas esminis atsakovės argumentas – ieškovo siūloma atsakovei nustatyti naudojimosi namu dalimi tvarka yra aiškiai nepriimtina, nes tai yra senesnė, medinė, tik vėliau plytomis apmūryta, beveik šimto metų senumo pastato dalis, kuri lyginant su ieškovui siūloma dalimi, yra ne tik mažesnio ploto, bet ir akivaizdžiai mažesnės vertės bei prastesnės būklės. Ieškovui siūloma naudotis namo dalis yra mūrinė ir pastatyta 1993 metais. Tai reiškia, kad siūloma nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka akivaizdžiai palanki išimtinai ieškovui, o toks siūlymas pažeidžia atsakovės, kaip bendraturtės, teises į bendrą nuosavybę. Naudojimosi tvarka turi būti grindžiama ne vien tik ploto proporcija, bet ir objektyviu paskirtų naudotis patalpų vertės bei būklės įvertinimu. Todėl atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovo siūlyta naudojimosi tvarka yra ne tik neteisinga, bet ir akivaizdžiai pažeidžianti atsakovės nuosavybės teises ir teisėtus interesus. Be to, architektės parengtas projektas, kuriuo remiantis ieškovas prašo nustatyti naudojimosi tvarką, neturi teisinės galios kaip dokumentas, galintis lemti oficialių kadastro duomenų pakeitimą ar papildymą. Patenkinus ieškovo reikalavimą dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo, ieškovui būtų sudaryta galimybė registruoti šią tvarką viešajame registre, o tai reikštų, kad viešajame registre atsirastų duomenys, pagrįsti projektu, kuriame nurodytos patalpos neatitinka realiai oficialiai įregistruotų patalpų pagal esamus kadastrinius duomenis. Toks veiksmas sukurtų teisinį nesuderinamumą tarp oficialių kadastrinių duomenų ir faktiškai registruotų naudojimosi ribų, paremtų netinkamai parengtu projektu.

12.4. Ieškovo parengti naudojimosi Žemės sklypu projektai užtikrintų išimtinai tik ieškovo interesus: ieškovas siekia sau naudingo sprendimo, kuris suteiktų jam faktiškai didesnį ir patogesnį naudojimosi Žemės sklypu plotą ir visiškai neatsižvelgta į atsakovės interesus dėl sklypo prieinamumo, susisiekimo galimybių, privatumo bei realaus naudojimosi patogumo. Žemės sklypas yra pakankamai didelio – 1608 kv. m – ploto, tad objektyvių kliūčių suformuoti proporcingą, abiem šalims tinkamą ir aiškiai apibrėžtą naudojimosi tvarką nebuvo. Atsakovė kategoriškai nesutinka, jog jai naudotis būtų paskirta mažesnė nei ½ Žemės sklypo dalis. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo siūlomuose Žemės sklypo naudojimosi planuose paskirtos naudotis Žemės sklypo dalys iš esmės neatitinka bendraturčiams priklausančių idealiųjų dalių bendrojoje nuosavybėje. Be to, ieškovo pateiktuose planuose nenurodytos aiškios ir tikslios ribos tarp bendraturčiams paskirtų naudotis sklypo dalių. Tai reiškia, kad tokia siūloma naudojimosi tvarka neatitinka kasacinio teismo praktikoje formuojamų principų, pagal kuriuos naudojimosi bendru daiktu tvarka turi būti aiški, pagrįsta realiomis proporcijomis pagal nuosavybės dalis ir užtikrinti, kad būtų išvengta galimų ginčų ateityje dėl netikslių ar neapibrėžtų naudojimo ribų. Tokia situacija prieštarauja ir proporcingumo principui, nes ignoruojamas bendraturčių turimų idealiųjų dalių santykis, taip pat neužtikrinama visų šalių teisė naudotis turtu pagal jų nuosavybės dalį. Todėl teismas pagrįstai atmetė ieškovo siūlomus Žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektus kaip neatitinkančius tiek faktinių, tiek teisinių reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

12.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 1 159 Eur išlaidų. Šioje byloje nebuvo ginčo, kad ieškovas šias išlaidas patyrė neturėdamas išankstinio atsakovės, kaip bendraturtės, sutikimo. Pritartina ir teismo išvadai, jog šios išlaidos nelaikytinos būtinomis bendro turto išlaikymui ar išsaugojimui – šios ieškovo išlaidos buvo susijusios su jo iniciatyva kreiptis į teismą: jos buvo reikalingos tam, kad ieškovas galėtų atlikti tiksliuosius sklypo kadastrinius matavimus, įforminti jo paties atliktus namo kapitalinio remonto darbus bei inicijuoti naudojimosi gyvenamuoju namu, Žemės sklypu ir kitais statiniais tvarkos nustatymą. Šios išlaidos nėra susijusios su privalomais veiksmais, kuriuos bendraturtis turi atlikti siekiant išlaikyti ar apsaugoti bendrąjį turtą.

Atsiliepimas

12.6. Atsakovė nesutinka su apelianto teiginiais, jog patenkinus vieną iš reikalavimų, t. y. atsakovei įvykdžius vieną iš reikalavimų, iš atsakovės turi būti priteista 33,33 procentai ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Byloje nėra jokių duomenų, jog iki kreipimosi į teismą ieškovas būtų siuntęs atsakovei pasiūlymus dėl galimų naudojimosi Žemės sklypu tvarkos variantų, siūlęs pasirašyti sklypo planą bei ribų paženklinimo aktą ar vedęs derybas dėl šių klausimų. Vienintelis ieškovo siūlymas, pateiktas dar iki paveldėjimo liudijimo išdavimo, buvo susijęs su paveldimo turto pasidalijimu. Šio siūlymo turinys buvo orientuotas į paveldėto turto padalijimą tarp įpėdinių, o ne į realaus naudojimo sprendimą. Tai, kad atsakovė į šį siūlymą reagavo tik formaliai (kvestionuodama adreso tikslumą), nepašalina fakto, kad ieškovas nebuvo tinkamai inicijavęs derybų dėl naudojimosi tvarkos ir siūlęs atsakovei pasirašyti sklypo planą bei ribų paženklinimo aktą. Akivaizdu, kad dalis bylinėjimosi išlaidų susidarė dėl ieškovo sprendimo kreiptis į teismą neinicijavus realaus šalių dialogo. Todėl teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo iš atsakovės priteisti dalies ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes jų atsiradimą lėmė paties ieškovo procesinis elgesys.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl žodinio apeliacinio proceso

15. Atsiliepime į ieškovo pateiktą apeliacinį skundą atsakovė išreiškė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenurodė visų faktų ir neaprašė ieškovo nesąžiningo elgesio.

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis).

17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakankama duomenų šio ginčo išnagrinėjimui, be to, byla jau buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme, kur šalys visus paaiškinimus turėjo galimybę pateikti ir pateikė. Taigi, kolegijos vertinimu, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti pakanka byloje surinktų įrodymų, todėl nagrinėjamas ginčas gali būti išnagrinėtas ir rezultatas pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl ginčo esmės

18. Nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka yra sprendžiamas ginčas dėl šalių – ieškovo ir atsakovės (brolio ir sesers) – po jų tėvų mirties paveldėto turto – Žemės sklypo, Gyvenamojo namo su statiniais (garažu, ūkiniu pastatu ir kitais inžineriniais statiniais – kiemo statiniais) - naudojimosi tvarkos nustatymo.

19. Ieškovas prašė nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal architektės A. K. parengtą naudojimosi tvarkos nustatymo projektą, atitinkamai nustatant naudojimosi kitais inžineriniais statiniais - kiemo statiniais (tvora, vartai su varteliais) tvarką. Taip pat ieškiniu prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovo pasiūlytus UAB „Geolimbas“ matininkų parengtus tris alternatyvius planus (1-asis variantas su pinigine kompensacija atsakovei už ieškovui tenkančią didesnę sklypo dalį, 2-asis ir 3-iasis variantai be piniginės kompensacijos atsakovei), atitinkamai nustatant ir naudojimosi garažais, stogine ir ūkiniu pastatu tvarką. Ieškiniu papildomai ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1 159 Eur su turto išlaikymu susijusių išlaidų. Atsakovė priešieškiniu prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal jos pasiūlytus du alternatyvius UAB „Topokada“ parengtus planus.

Žemesnės instancijos teismas

20. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad abiejų šalių pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais tvarkos projektai yra netinkami ir iš esmės ydingi, skundžiamu sprendimu atmetė tiek ieškovo ieškinį, tiek ir atsakovės priešieškinį; bylinėjimosi išlaidų tarp šalių neskirstė. Apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas ieškovo apeliacinio skundo ribose.

21. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrą daiktą (žemės sklypą, pastatą) bendraturčiai valdo, naudoja ir juo disponuoja visų bendraturčių sutarimu. Vadovaujantis CK 4.81 straipsniu, nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Jei savininkai nesusitaria, naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarką gali nustatyti teismas.

22. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.81 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Be to, bendraturčiui paskiriamos naudoti dalies dydis turi atitikti jo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009).

23. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Tačiau, tuo atveju, jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Teismo atsisakymas tvirtinti žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017).

24. Apelianto teigimu, teismas, atmesdamas tiek ieškinį, tiek priešieškinį, taip ir neatkūrė taikos tarp šalių, neišsprendė ginčo dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju turtu tvarkos, neįgyvendino vadovavimo procesui pareigų, nesiėmė pakankamų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta, nors šalys buvo pateikusios teismui net 5 (penkis) naudojimosi žemės sklypu tvarkos variantus (3 – ieškovas ieškiniu ir 2 - atsakovė priešieškiniu), procesas pirmosios instancijos teisme dėl teisminės mediacijos, ginčo dėl sklypo registracijos, liudytojų apklausų, teismo nušalinimų, truko beveik 2,5 metų, šalys yra pakankamai garbaus amžiaus, turi sveikatos problemų, betarpiškai dalyvaudami posėdžiuose patyrė neigiamų emocijų ir išgyvenimų, dideles teisines išlaidas, o jų tarpusavio nesutarimai yra įsišakniję ir bendru sutarimu neišsprendžiami.

25. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors grįsdamas apeliacinio skundo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo įrodinėjimo pareigos neišaiškinimo ginčo šalims, nepakankamo bendradarbiavimo su jomis, o svarbiausia - jokio ginčo išsprendimo varianto nepateikimo ir šalių palikimo be jokios naudojimosi bendru po tėvų mirties paveldėtu nekilnojamuoju turtu tvarkos, apeliantas remiasi tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek kitų aukštesnės instancijos teismų išaiškinimais kitose civilinėse bylose, kuriose iš tikrųjų akcentuojama, jog teismas turi pareigą pasiūlyti ir išaiškinti šalims galimybę pareikšti pasiūlymus ar galimus racionalesnius, patogesnius sprendimus, pateikiant alternatyvius žemės sklypo atidalijimo variantus ir aiškiai nurodyti galimas to nepadarymo teisines pasekmes, ir bet kuriuo atveju privalo išnagrinėti ieškinį iš esmės - atidalinti turtą parinkdamas tinkamiausią atidalijimo būdą, labiausiai atitinkantį daikto paskirtį, suderindamas visų bendraturčių interesus, tačiau nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiama ne dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, bet dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, minėtais išaiškinimais negali ir neturi būti remiamasi.

26. Apelianto nurodytose civilinėse bylose teismų iš tikrųjų išaiškinta, jog: asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019); atsidalijimo teisė, priešingai nei atidalijimo būdo pasirinkimo teisė, yra absoliuti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-611/2022); įvertinus atidalijimo teisės absoliutumą, ieškinio atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės pareiškimas lemia, kad tokio pobūdžio bylos nagrinėjimo (įrodinėjimo) dalykas yra teisingas atidalijimo būdo parinkimas, o tai savo ruožtu reiškia, kad bet kuriam iš bendraturčių teismine tvarka pareiškus reikalavimą atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, toks ieškinio reikalavimas privalo būti išnagrinėtas iš esmės ir turtas atidalijamas parenkant tinkamiausią atidalijimo būdą, labiausiai atitinkantį daikto paskirtį, ir suderinant visų bendraturčių interesus; teisme iš esmės turi būti svarstoma, kaip teisingai atidalyti bendraturčiams priklausantį turtą, o teismui tiesiog atmetus ieškinį šalių ginčas iš esmės lieka neišspręstas; nors teismas vertina šalies / šalių pateiktą atidalijimo projektą, tačiau tokio projekto trūkumas savaime nėra pagrindas nenagrinėti ginčo iš esmės, tačiau sąlygoja būtinumą teismui parinkti teisingiausią atidalijimo būdą, atsižvelgiant į abiejų šalių interesus, kadangi svarbiausia teismo pareiga – apginti asmens pažeistas teises arba įstatymų saugomus interesus; teismas turi pareigą šalims išaiškinti atsidalijimo teisės absoliutumą ir tai, kad esant pareikštam reikalavimui atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, nėra svarstomas atsidalijimo tikslingumas ir toks ginčas bet kuriuo atveju turi būti išnagrinėtas, surandant bendraturčiams tinkamiausią atidalijimo variantą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-611/2022; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-291-854/2023).

27. Vis dėlto visi šie išaiškinimai taikytini būtent bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kuriose, kaip minėta, galioja tokios atidalijimo teisės absoliutumas, tuo tarpu šiais išaiškinimais, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovas, neturėjo ir negalėjo remtis pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, kurioje tiek ieškovas ieškiniu, tiek ir atsakovė priešieškiniu siekė ne atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, o naudojimosi ir toliau išliksiančiu bendru turtu tvarkos nustatymo.

Žemesnės instancijos teismas

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra expresis verbis išaiškinęs, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto nuostatos, sprendžiant dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, netaikytinos, kadangi nors naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo institutas (CK 4.81 straipsnis) savo tikslais yra panašus į atidalijimą, tačiau tarp jų yra esminis skirtumas: atidalijus dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, atidalyta dalis tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu, tokį objektą jo savininkas naudoja, valdo ar disponuoja savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, tuo tarpu nustačius naudojimosi bendru turtu tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, ir savo nuožiūra bendraturtis naudojasi tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009). Taigi atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymas – tai du skirtingi institutai, reglamentuojantys skirtingus bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo būdus, todėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės analogijos taikymas nagrinėjamu – naudojimosi turtu tvarkos nustatymo - atveju negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020).

29. Antra, apeliantas, kaip minėta, teigia, jog teismui buvo pateikta net keletas naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos variantų, tačiau jis nepagrįstai nepatvirtino nei vieno iš jų ar nepasiūlė jų derinio / variacijų, tokiu būdu neįvykdė savo betarpiškos pareigos išspręsti ginčą bei atkurti taiką tarp šalių ir pan. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmeta ir remiasi kasacinio teismo suformuotais išaiškinimais apie tai, kad: bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus; teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką; teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija; priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai); dėl to jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020). Teismo atsisakymas tvirtinti žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017).

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime motyvavo ir argumentavo, kodėl nei vienas iš ieškovo bei atsakovės pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkos variantų šiuo konkrečiu atveju negali būti priimtinas ir tvirtintinas, kodėl jie vertinti kaip ydingi ir pažeidžiantys abiejų šalių teisių bei interesų pusiausvyrą, ir tą (kaip detalizuota šioje nutartyje žemiau) padarė visiškai pagrįstai ir tinkamai, todėl šios kategorijos byloje neturėjo už šalis parengti tinkamo ir tvirtintino naudojimosi daiktu tvarkos projekto ir/ar modifikuoti vieną ar kitą šalies pasiūlytą variantą, ypač turint omenyje, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatoma pagal kvalifikuoto ir atestuoto, specialių žinių turinčio subjekto (matininko, architekto ir pan.) rengiamą planą, kuriame, be kita ko, nurodomi konkretūs posūkio taškai, koordinatės valstybinėje koordinačių sistemoje, matavimais pagrįsti plotai ir pan.

31. Pagaliau, tokios apelianto nurodomos aplinkybės, kaip šalių – brolio ir sesers – nesugebėjimas tarpusavyje susitarti, ilgus metus trunkantys konfliktiški santykiai, priešiškas nusistatymas ir nuoskaudos vienas kito atžvilgiu, polinkio į kompromisą nebuvimas, senyvas amžius ir prasta sveikatos būklė, ilgas ir brangus tiek finansine, tiek emocine prasme bylinėjimasis teisme, negali būti laikomos priklausančiomis nuo teismo, juo labiau – netinkamą teismo pareigų byloje įgyvendinimą rodančiomis aplinkybėmis ir faktoriais, leidžiančiais spręsti apie proceso pirmosios instancijos teisme netinkamumą bei teismo priimto galutinio sprendimo neteisėtumą. Pats apeliantas pripažįsta, ir iš bylos medžiagos matyti, jog procesas pirmosios instancijos teisme užtruko ilgą laiko tarpą būtent dėl to, jog vienos ar kitos šalies buvo ne kartą teikti prašymai dėl ginčo perdavimo spręsti teisminės mediacijos būdu, keletą mėnesių truko teisminė mediacija, ieškovo ne kartą buvo teikiami pareiškimai dėl ieškinio dalyko pakeitimo, dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo, teismas nutartimis ne kartą taikė ieškinio (patikslinto ieškinio) trūkumų šalinimo institutą, šalių buvo ne kartą teikti prašymai dėl posėdžių atidėjimo, teisėjo nušalinimo, įvairių procesinių terminų pratęsimo, vyko išvažiuojamasis teismo posėdis, apklaustas didelis skaičius liudytojų, kas didžiąja dalimi ir lėmė ilgą proceso pirmosios instancijos trukmę, tačiau visi šie įvykiai, faktai, veiksmai ir aplinkybės, kaip ir neigiami bylos šalių dvasiniai išgyvenimai dėl paties teismo proceso, dalyvavimo teismo posėdžiuose, tarpusavio konfliktų ir pan., negali būti siejami su kokiu nors netinkamu paties teismo procesinių normų laikymusi ir jų pažeidimu.

32. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas jam buvo netikėtas ir siurprizinis, kadangi jis turėjo lūkestį, jog beveik 2,5 metus trunkanti byla bus išspręsta ir bus nustatyta vienokia ar kitokia naudojimosi turtu tvarka, o teismas, ne kartą nutartimis nustatęs terminą ieškinio trūkumams pašalinti, tokį lūkestį tik patvirtino ir sustiprino, niekada nutartyse nebuvo nurodęs, kad ieškovo pateikti naudojimosi turtu tvarkos variantai turi trūkumus ir yra netinkami, nepakankami. Šie apelianto argumentai atmestini.

33. Pirma, kaip jau buvo minėta aukščiau šios nutarties 23 bei 29 punktuose, byloje dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, kiek laiko trunka teismo procesas, kiek ir kokių naudojimosi tvarkos variantų teismui yra pateikiama, kas juos pateikia ir pan., tiek vienos, tiek kitos ginčo šalies siūlomi variantai gali būti teismo atmetami, jeigu jie, įvertinus CK bei kituose aktualiuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus bei teismų praktikoje suformuotus išaiškinimus, yra netinkami, ydingi, pažeidžia vienokius ar kitokius reikalaujamus kriterijus, principus, taisykles.

34. Antra, ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti, o ieškovo ieškinys, pašalinus trūkumus, buvo teismo priimtas, savaime nesuponuoja tokio ieškinio patenkinimo, išnagrinėjus bylą iš esmės, fakto ir nesukuria ieškovui „lūkesčio“, kad formalius CPK nustatytus procesinius formos ir turinio reikalavimus atitinkantis ieškinys bus automatiškai patenkintas materialiąja prasme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio, įskaitant patikslintą ieškinį, priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos, tačiau nėra spendžiama dėl ieškinio materialinio teisinio pagrįstumo ir to, ar pareikštas reikalavimas yra įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010). Taigi, spręsdamas klausimą dėl ieškinio priėmimo, teismas vertina tik tai, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ją įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos, o tai, ar ieškovas tinkamai realizuoja pareigą įrodyti ginčui išnagrinėti aktualias aplinkybes, vertinama tik nagrinėjant bylą iš esmės. Aplinkybė, kad ieškovas pirmosios instancijos teismui nepateikė pakankamų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jo ieškinio reikalavimą, gali būti pagrindas ieškinį atmesti, o ne pagrindas užkirsti kelią ieškovui kreiptis į teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-225-790/2025).

35. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė naudojimosi gyvenamuoju namu projektą, neįvertino, jog atsakovė priešieškiniu jokių reikalavimų dėl kitokios naudojimosi namu tvarkos nustatymo ar kompensacijos jai priteisimo nereiškė, tik procesiniuose dokumentuose minėjo, jog jai tenkanti namo dalis yra senesnė, mažesnės vertės ir mažesnio ploto; teismas pateikė nepagrįstą ir siurprizinį argumentą, jog byloje nėra duomenų, kad projektą rengusi architektė A. K. turi matininko kvalifikacijos pažymėjimą, t. y. turėjo teisę nustatyti pertvarkytų patalpų kadastro duomenis; teismas nepagrįstai nepatvirtino tvarkos tuo pagrindu, kad projekte pažymėtos patalpos neatitinka viešame registre įregistruotų nustatytų kadastro duomenų, kadangi vidinėse patalpose buvo padaryti tik neesminiai pakeitimai, kuriems nebuvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas ir kurie neribojo teismo galimybės nustatyti naudojimosi namu tvarką pagal faktinę situaciją.

36. Dėl šių apelianto argumentų pirmiausia pažymėtina, kad teismo sprendime nurodyta aplinkybė, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos projektą rengusi architektė A. K. turi matininko kvalifikacijos pažymėjimą, t. y. turėjo teisę nustatyti pertvarkytų patalpų kadastro duomenis, nebuvo vienintelė ir juo labiau esminė atmetant ieškovo ieškinio reikalavimą šioje dalyje. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal ieškovo pateiktą projektą 2022 m. parengtą „Vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto projektą ir patalpų naudojimo tvarkos nustatymo projektą“ buvo iš esmės atsisakyta dėl to, kad buvo nustatytos neatitiktys tarp šiame projekte nurodytų ir viešajame registre įregistruotoje kadastrinių matavimų byloje esančių patalpų - jų plotų, žymėjimo, išdėstymo.

37. Pirmosios instancijos teismas, kompleksiškai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, taip pat išvažiuojamojo teismo posėdžio metu nustatytas aplinkybes, konstatavo, ir nei viena iš bylos šalių, įskaitant patį apeliantą, neginčijo ir nekvestionavo, kad ieškovo prašomame patvirtinti naudojimosi namu tvarkos projekte nurodytos patalpos neatitinka įregistruotų viešajame registre kadastro duomenų, kad projekte ieškovas siekia atspindėti po kai kurių patalpų kapitalinio remonto darbų pasikeitusią / susiformavusią faktinę / realią situaciją, ir apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos medžiagą, taip pat pastebi, jog, pavyzdžiui: kai kurios viešai įregistruotoje kadastrinių matavimų byloje pažymėtos atitinkamo ploto patalpos (R-8, kurios plotas 1,49 kv. m) projekte pavaizduotos jau kaip dvi atskiros patalpos, pažymėtos kitais ženklais/indeksais, kurių plotus susumavus nesigauna pirminės registre įregistruotos patalpos plotas (R-8, kurios plotas 0,69 kv. m, ir R-9 kurios plotas 0,69 kv. m); kai kurios patalpos, atvirkščiai – sujungtos į vieną, panaikinant atitvarą (1-16 ir 1-11; 1-11 ir 1-4); iš dviejų patalpų (1-24, kurios plotas 12,23 kv. m, ir 1-25, kurios plotas 23,46 kv. m) padarytos trys patalpos (1-24, kurios plotas 8,86 kv. m, 1-25, kurios plotas 15,65 kv. m, ir 1-26, kurios plotas 4,84 kv. m), kurių plotus susumavus nesigauna pirminių iki pertvarkymo buvusių dviejų patalpų registre įregistruoti plotai, ir šie plotų neatitikimai pakankamai reikšmingi (pvz., pagal pirminį registre įregistruotą variantą bendras dviejų patalpų plotas - 35,69 kv. m, o projekte iš jų pertvarkytų trijų patalpų bendras plotas – 29,35 kv. m ir pan. Ta apelianto nurodoma aplinkybė, kad jo subjektyvia nuomone, šie neatitikimai ir pertvarkymai yra „neesminiai“, taip pat ir ta aplinkybė, kad pertvarkymams atlikti pagal teisės aktus galimai nereikėjo gauti statybą leidžiančio dokumento, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nereiškia, kad šie pertvarkymai ir neatitikimai, kuriais pakeičiamas kai kurių patalpų išdėstymas, atskyrimas, plotai, atitinkamai bendras viso namo plotas, turėtų būti ignoruojami, jų turėtų būti nepaisoma ir teismas turi patvirtinti pateiktą projektą vien dėl to, jog jis galimai atspindi de facto padėtį, nors ir neatspindi de jure padėties.

38. Kritiškai vertintinas ir tas apelianto argumentas, jog atsakovė nebuvo pareiškusi priešieškinio šiuo klausimu, todėl teismas turėjo įvertinti, jog atsakovė iš esmės neprieštarauja ieškovo prašomai patvirtinti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkai.

39. Pirmiausia pastebėtini teismų praktikos išaiškinimai ginčo aspektu apie tai, kad bylose dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo šalys savo reikalavimus ir /ar atsikirtimus į kitos šalies pasiūlymus gali išdėstyti ne tik pateikdamos žemės sklypo ar kito turto naudojimosi tvarkos pastatais planus, juose pažymėdamos siūlomą naudojimosi tvarką ir nebūtinai priešieškinio forma; tokiose bylose žemės sklypo planas nėra vienintelis įrodymas, o vertintinas kaip jį teikiančios šalies pozicijos išdėstymo forma, pavaizdavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2012), kas atitinkamai reiškia, kad šalis reikalavimus ir/ar atsikirtimus gali pareikšti nebūtinai priešieškinio forma. Nagrinėjamu atveju atsakovė viso proceso pirmosios instancijos teisme metu laikėsi nuoseklios pozicijos dėl nesutikimo tiek su ieškovo siūlomais naudojimosi žemės sklypu variantais (atsikirtimus reiškė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek kituose procesiniuose dokumentuose, tiek duodama paaiškinimus, tiek pareikšdama priešieškinį), tiek su siūloma naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka (atsikirtimus reiškė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek kituose procesiniuose dokumentuose, tiek duodama paaiškinimus), dėstė atitinkamus nesutikimo argumentus, kuriuos apeliaciniame skunde nurodo ir pats ieškovas, todėl teigti, kad ji sutiko su ieškinio reikalavimais šioje dalyje ir tai turėjo tapti absoliučiu pagrindu teismui tokius reikalavimus patenkinti, negalima.

40. Antra, nagrinėjamu atveju klausimai dėl naudojimosi gyvenamuoju namu ir kitais žemės sklype esančiais pastatais, bei dėl naudojimosi pačiu žemės sklypu tvarkos nustatymu yra itin glaudžiai tarpusavyje susiję, vienas nuo kito priklausantys ir vienas kitą apsprendžiantys, kadangi, pavyzdžiui, priklausomai nuo to, kokiomis gyvenamojo namo patalpomis skiriama naudotis vienam ar kitam bendraturčiui, atitinkamai tam bendraturčiui turėtų būti skiriama naudotis ir po tomis patalpomis ar šalia jų esančia žemės sklypo dalimi, siekiant užtikrinti priėjimą prie jam tenkančių patalpų ir pan.

41. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė visus tris ieškovo pateiktus naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektus, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, kadangi nuo modelio, kuomet skiriama naudotis realioji daikto dalis neatitinka asmeniui priklausančios idealiosios dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, galima nukrypti, o ieškovo pasiūlytais variantais siekiama, įvertinus sklypo išdėstymą, konfigūraciją, užtikrinti kiekvienai šaliai privatumą, interesų pusiausvyrą, kelio ateities konfliktams užkirtimą, taip pat atsižvelgiama į ilgą laiką nusistovėjusią naudojimosi sklypu tvarką, numatyta kompensacija atsakovei, kuri yra galima ir leistina.

42. Dėl šių apelianto iškeltų argumentų teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, teismas turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2003); priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir padėtų geriau valdyti nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; kt.).

43. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Kita vertus, neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).

44. Nagrinėjamu atveju, įvertinus visus tris ieškovo pasiūlytus variantus, apeliacinės instancijos teismas mano esant visas aukščiau nurodytas teismų praktikoje išskiriamas aplinkybes, dėl kurių naudojimosi bendru daiktu tvarka turėtų būti vertinama kaip neteisėta ir netinkama:

44.1. Iš esmės visuose trijuose ieškovo siūlomuose variantuose atotrūkis tarp ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių žemės sklypo idealiųjų dalių, kurios, esant bendram žemės sklypo plotui 1 608 kv. m, kiekvienos iš šalies atžvilgiu sudaro 804 kv. m (1/2 dalis nuo 1 608 kv. m), ir kiekvienai iš šalių norimų skirti naudotis realiųjų dalių yra itin ženklus ir reikšmingas, ir visais atvejais – ieškovo naudai bei atsakovės nenaudai: pagal ieškovo siūlomą naudojimosi žemės sklypu planą Nr. 1, kurį jis vertina kaip geriausią ir prioritetinį, neįvertinus bendram abiejų šalių naudojimui skiriamo ploto (110 kv. m), ieškovui tektų asmeniškai naudotis net 1 175 kv. m žemės (1 153 kv. m + 53 kv. m), o atsakovei – tik 325 kv. m (270 kv. m + 53 kv. m) žemės, kas atitinkamai reiškia, kad ieškovas naudotųsi net 426 kv. m didesniu žemės sklypo plotu, nei de jure turėtų, o atsakovė – net 424 kv. m mažesniu žemės sklypo plotu, nei de jure turėtų, o tai, net ir įvertinus ieškovo siekį išmokėti dėl to atsakovei kompensaciją, negali būti vertinamas kaip teisingas ir abiejų šalių interesų pusiausvyrą užtikrinantis variantas, kadangi likusiose santykinai mažose sklypo dalyse, skirtose iš esmės tik prieiti prie gyvenamojo namo ir pastatų, atsakovė negalėtų apskritai užsiimti daržininkyste / sodininkyste, kuo užsiimtų ieškovas jo norimoje gauti vientisoje, didelio ploto ir taisyklingos formos net 1 153 kv. m ploto sklypo dalyje A.

44.2. Vien ta ieškovo akcentuojama aplinkybė, kad faktiškai ilgus metus jis asmeniškai naudojosi didesne žemės sklypo dalimi, negali šiuo atveju paneigti atsakovės turimos absoliučios prigimtinės nuosavybės teisės naudotis ir valdyti ženkliai didesnę žemės sklypo dalį, ypač turint omenyje tą aplinkybę, jog ieškovas de facto žeme naudojosi, nes gyveno kartu su tuo metu dar gyvais tėvais, tuo tarpu tiek ieškovas, tiek ir atsakovė nuosavybės teisę į žemę įgijo iš esmės vienu metu, po tėvų mirties žemę paveldėdami, tad ir įgyvendinti savo, kaip savininkų nuosavybės teisę turėjo de jure galimybę būtent tik nuo to laiko.

44.3. Nors pagal ieškovo siūlomus naudojimosi žemė sklypu planus Nr. 2 ir Nr. 3, atotrūkis tarp kiekvienam iš bendraturčių priklausančių idealiųjų žemės sklypo dalių ir skiriamų faktiškai naudotis realiųjų dalių yra mažesnis, tačiau jis vis tiek išlieka reikšmingas: neįvertinus bendram naudojimui skiriamo ploto (110 kv. m), ieškovui tektų asmeniškai naudotis 894 kv. m (851 kv. m + 43 kv. m) žemės, atsakovei – 602 kv. m (302 kv. m + 270 kv. m + 32 kv. m), kas atitinkamai reiškia, kad ieškovas naudotųsi 145 kv. m didesniu žemės sklypo plotu, nei de jure turėtų, o atsakovė – 147 kv. m mažesniu žemės sklypo plotu, nei de jure turėtų.

45. Kita vertus, net jeigu šį idealiųjų ir realiųjų kiekvienam iš bendraturčių tenkančių žemės sklypo dalių skirtumą planuose Nr. 2 ir Nr. 3 laikyti neesminiu ir neženkliu, nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo nuomone, egzistuoja kitos aplinkybes, dėl kurių siūloma naudojimosi sklypu tvarka gali būti vertinama kaip netinkama, neužtikrinanti šalių interesų pusiausvyros. Kiekvieno iš bendraturčių asmeniniam naudojimui norima skirti ne vientisas, o išskaidytas, skirtingose sklypo vietose esančias žemės dalis: pagal planą Nr. 3 – atsakovei net 3 skirtingus, vienas nuo kito atitolusius žemės sklypo plotus (302 kv. m + 270 kv. m + 32 kv. m). Be to, atsakovei norima skirti sklypo dalis, kurios būtų įsiterpusios tarp ieškovo asmeniniam naudojimui skirtinų nevientisų žemės sklypo plotų: pagal planą Nr. 3 atsakovei norima skirti sklypo dalis F (302 kv. m) būtų iš visų pusių apsupta vien tik ieškovui norimomis skirti naudotis sklypo dalimis A (851 kv. m) ir E (43 kv. m), ši F dalis yra itin netaisyklingos formos, didžiąja dalimi suformuota kai siaura juosta, kas neleistų užtikrinti efektyvaus jos naudojimo sodininkystei/daržininkystei, kam būtų skiriama ieškovo A dalis (851 kv. m), kuri yra ir pakankamai didelio ploto, ir pakankamai taisyklingos formos, tuo pačiu užprogramuotų šalių nuolatinio susidūrimo būtinybę, tarpusavio ginčus ir konfliktus. Esant ieškovo pasiūlytuose variantuose atsispindinčiai situacijai, kuomet tik ieškovui būtų skiriamas kiek didesnis vientisas taisyklingesnės formos sklypo plotas, tuo tarpu atsakovei būtų skiriami netaisyklingos formos nedideli / nevientisi net keli mažesnių plotų sklypo gabaliukai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, negalima kalbėti apie proporcingą, racionalią, efektyvią ir teisingą naudojimosi žemės sklypu būdą ir abiejų bendraturčių, turinčių vienodas dalis bendrojoje nuosavybėje, interesų pusiausvyrą, jų poreikių apylygį patenkinimą.

46. Tai, jog nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką turi būti atsižvelgiama į faktiškai susiklosčiusią padėtį, nereiškia, kad būtent tokia identiška tvarka ir turi būti nustatyta be jokių nukrypimų ir korekcijų, ypač jei be tokių nukrypimų nebus pasiekti kiti tikslai, iš kurių svarbiausias - visų bendraturčių interesų ir teisių pusiausvyrą, o ne vieno iš bendraturčių interesų prioritetas.

47. Teismai privalo vertinti, ar bendraturčio pateiktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją. Siekdami šių tikslų teismai turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Sprendžiant klausimus, susijusius su naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymu, įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo užtikrinimo ir galimų ginčų bei konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad siūlomoje naudojimosi bendru daiktu tvarkoje turi būti išlaikyta visų bendraturčių interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nebus pažeistos ir bus kuo mažiau apribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007).

48. Taip pat apelianto teigimu, teismas nepagrįstai ir visiškai neargumentuotai nepriteisė ieškovui pusę patirtų su turto išlaikymu susijusių išlaidų – kadastriniams matavimams atlikti, turto vertei nustatyti, žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektams parengti.

49. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo teiginiu, jog vien tik atsakovės sutikimo dėl atitinkamų veiksmų, kurie lėmė ieškovo išlaidų patyrimą, nebuvimas, kaip argumentas, kurį naudojo pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą šioje dalyje, nėra pakankamas pagrindas tokias išlaidas nepriteisti, kadangi bendraturčio pareiga proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas daiktui išlaikyti, išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms išlaidos yra įtvirtinta įstatyme (CK 4.76 straipsnyje), t. y. kyla iš įstatymo ir nėra priklausoma nuo bendraturčio noro ir sutikimo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai rėmėsi CK 4.83 straipsnio 4 dalimi, kuri numato bendraturčio teisę neapmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Ieškovo patirtos išlaidos, susijusios su kadastrinių matavimų atlikimu, turto įvertinimu ir naudojimosi turtu tvarkos projektų parengimu negali būti vertinamos kaip išlaidos, susijusios su turto išlaikymu, išsaugojimu, o kaip pripažįsta pats ieškovas, buvo susijusios su jo siekiu pasirengti teismo procesui, surinkti rašytinius įrodymus, būtinus ieškinio pareikimui. Taigi, šios išlaidos galėtų būti vertinamos kaip būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, arba išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka ir pan. CK 6.249 straipsnio 4 dalies prasme, tačiau nei vienu, nei kitu pagrindu ieškovas šių sumų priteisti neprašė, o prašė jas priteisti kaip su bendro turto išlaikymu ir išsaugojimu susijusias išlaidas CK 4.83 straipsnio prasme. Kita vertus, net jei būtų prašęs priteisti kaip bylinėjimosi išlaidas – atmetus ieškinį, toks prašymas taip pat būtų atmestas.

50. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad apeliantui (ieškovui) pirmosios instancijos teisme turėjo būti priteista iš atsakovės 33,33 procentai jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, atsižvelgiant į tai, kad atsakovei sutikus su vienu iš ieškovo reiškiamų reikalavimų, t. y. atsakovei pasirašius žemės sklypo planą ir žemės sklypo ribų parodymo -paženklinimo aktą, ieškovas pareiškimu atsisakė šio ieškinio reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės pozicijai, kad byloje nepateikta duomenų, pagrindžiančių šalių bendradarbiavimo pareigos tinkamą vykdymą ikiteisminėje stadijoje, t. y. kad nagrinėjamu atveju ieškovas iki kreipdamasis į teismą būtų kreipęsis į atsakovę (raštu, žodžiu) dėl galimybės suderinti ir pasirašyti žemės sklypo planą ir žemės sklypo ribų parodymo - paženklinimo aktą, kad tarp šalių tuo klausimu būtų kilę nesutarimai / ginčas ir pan. Šioje susiklosčiusioje situacijoje, teismo vertinimu, yra kilęs bendrojo pobūdžio ginčas – dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, todėl vienas iš reikalavimų - be atsakovės sutikimo atlikti visus teisės aktuose numatytus privalomus veiksmus dėl žemės sklypo kadastro duomenų pakeitimo (patikslinimo) ir įregistravimo Nekilnojamojo turto bei kadastro registre, kurio 2024 m. spalio 17 d. buvo atsisakyta, laikytinas iš esmės sudėtiniu nagrinėjamo ginčo atžvilgiu, todėl nėra pagrindo jo išskirti ir vertinti, kaip 1/3 dalies ieškinio patenkinimo, t. y. kad atsakovė būtų sutikusi su 1/3 ieškovo pareikšto ieškinio.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

51. Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Kiti apeliacinio skundo argumentai, nepaminėti nutartyje, nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

53. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

54. Atmetus apeliacinį skundą ir palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apelianto (ieškovo) Z. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.

55. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2025 m. liepos 21 d. pažymą dėl antrinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2025-08296, kurioje nurodyta, kad už suteiktas antrinės teisinės pagalbos atsakovei apeliacinės instancijos teisme paslaugas valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 775 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad teismui pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateikta pažyma pagrindžia 775 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, į procesinį bylos rezultatą, ši suma į valstybės biudžetą priteistina iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Apelianto (ieškovo) Z. S. (Z. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Z. S. (Z. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 775 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Donata KravčenkienėKristina LysionokRenata Volodko