- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-21
- Bylos Nr.
- eA-281-525/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02334-2022-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas, Milda Vainienė, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- A. G., R. G., V. B. G.
- Atsakovas
- Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Florinus“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. G., R. G. ir V. B. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. G., R. G. ir V. B. G. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Florinus“) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2022 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 3R-269 (2.13-1.E) „Dėl A. G., R. G. ir V. B. G. 2021 m. gegužės 14 d. skundo“ (pagal skundžiamo akto metaduomenis – 2022 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 3R-269 (2.13-1.E)) (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjai taip pat prašė priteisti iš Inspekcijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:
2.1. Inspekcijos Sprendimas, be kita ko, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto reikalavimų, kadangi yra neišsamus, todėl iš dalies nemotyvuotas ir nepagrįstas. Sprendimas buvo priimtas tinkamai neįvertinus pareiškėjų 2021 m. gegužės 14 d. skunde „Dėl neteisėto vaizdo stebėjimo, asmens duomenų rinkimo bei tvarkymo“ (Inspekcijos registracijos Nr. 1R-3432(2.13.Mr)) Inspekcijai nurodytų faktinių aplinkybių, nenagrinėjus pareiškėjų suformuluotų prašymų ir dėl jų visiškai nepasisakius, neišaiškinus, kokiomis teisinėmis priemonėmis pareiškėjai galėtų apginti savo pažeistas teises, neatsižvelgus į pareiškėjų 2021 m. birželio 17 d. Inspekcijai pateiktus papildomus rašytinius paaiškinimus (toliau – ir Rašytiniai paaiškinimai), tokiu būdu Sprendimu užkertant kelią pareiškėjams apginti savo pažeistas teises, kurias pažeidė skundžiamas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Florinus“ (toliau – ir skundžiamas asmuo, ir Bendrovė), be pareiškėjų sutikimo neteisėtai stebėdama vaizdą, rinkdama bei tvarkydama asmens duomenis, pažeisdama pareiškėjų teisę į privatų gyvenimą.
2.2. Pareiškėjai yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), bendrasavininkiai ir Sklype tuo pačiu adresu esančio daugiabučio namo (toliau – ir Namas, ir Pastatas) vieno iš butų, kitų patalpų bei Sklype esančių statinių (garažų; toliau – ir Statiniai) savininkai. Bendrovė 2020 m. viduryje išsinuomojo du butus, esančius Name, o 2021 m. pradžioje šiuos butus įsigijo. Bendrovė iškart ant Pastato sienų įrengė tris vaizdo stebėjimo kameras. Vėliau, jau po to, kai pareiškėjai 2021 m. gegužės 14 d. pateikė skundą Inspekcijai, skundžiamas asmuo ant Pastato sienos įrengė dar vieną vaizdo stebėjimo kamerą (kaip matyti iš Sprendimo, Bendrovė taip pat pripažino, jog ant Pastato sienų yra įrengusi keturias vaizdo stebėjimo kameras). Pareiškėjai kreipėsi į Inspekciją prašydami patikrinti kamerų įrengimo teisėtumą.
2.3. Inspekcija nustatė, kad Bendrovė nuolat vykdo vaizdo stebėjimą viešoje teritorijoje, jog į vaizdo stebėjimo kamerų stebėjimo lauką patenka bendrasavininkiams priklausančio Sklypo teritorija, Bendrovei nepriklausantys Statiniai, įvažiavimas į kiemą, (duomenys neskelbtini) šaligatvis ir viena važiuojamosios kelio dalies eismo juosta. Vaizdo stebėjimo kameras Bendrovė įrengė ir vaizdo stebėjimą atliko (atlieka) savavališkai, be pareiškėjų sutikimo ir niekaip jų neinformavusi. Atsakovas konstatavo, kad skundžiamas asmuo (Bendrovė) stebi vidinį kiemą bei įvažiavimą į jį, o tai nėra Bendrovei nuosavybės teise priklausanti teritorija. Šia teritorija gali naudotis ne tik pareiškėjai ir Bendrovė, bet ir pašaliniai asmenys, kadangi patekimas į vidinį kiemą nėra niekaip ribojamas. Be to, viena iš kamerų stebi viešą (duomenys neskelbtini) pėsčiųjų šaligatvį bei važiuojamosios kelio dalies eismo juostą, kuriomis naudojasi didelis srautas automobilių ir pėsčiųjų. Į kamerų stebėjimo lauką patenka ir šalia esančių kitų asmenų sklypų teritorijų dalis. Nurodydama pastarąją aplinkybę apie kitiems asmenims priklausančių sklypų dalis, Inspekcija, tikėtina, siekė įvardinti būtent Sklypą, kaip bendraturčiams priklausančią teritoriją, kurioje atskiros dalys nėra teisiškai atidalintos ar nustatytos pagal teisės aktus patvirtinta naudojimosi Sklypu tvarka. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Bendrovė vaizdo stebėjimą atlieka šiurkščiai pažeisdama teisės aktų reikalavimus, ignoruodama tai, jog pareiškėjai niekada nesutiko ir šiuo metu nesutinka, kad būtų stebimi, būtų renkami, saugomi ir tvarkomi jų asmens duomenys.
2.4. Atsakovas nuo pat pradžių vilkino pareiškėjų skundo nagrinėjimą. Pareiškėjui teikiant 2022 m. vasario 18 d. prašymą Inspekcijai „Dėl informacijos pateikimo“, skundas jau buvo nagrinėjamas ilgiau nei devynis mėnesius nuo jo pateikimo, t. y. ženkliai viršijant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 30 straipsnyje įtvirtintą bendrą skundo ar jo dalies nagrinėjimo terminą, kuris negali būti ilgesnis negu 6 mėnesiai nuo skundo gavimo priežiūros institucijoje dienos. Atsakovas Sprendimą priėmė ne tik praėjus beveik vieneriems metams nuo 2021 m. gegužės 14 d. skundo pateikimo Inspekcijai dienos, bet dar ir tik po to, kai pareiškėjas A. G. 2022 m. kovo 28 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių su skundu dėl atsakovo pareigūnų biurokratizmo. Atsakovas Sprendimu nusprendė: pareiškėjų skundą pripažinti pagrįstu; pateikti Bendrovei nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą tol, kol jis nebus suderintas su 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) nuostatomis ir apie nurodymo įvykdymą informuoti raštu Inspekciją iki 2022 m. gegužės 30 d., pateikiant jo įvykdymą patvirtinančius įrodymus.
2.5. Atsakovas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų pirmojo prašymo tuo aspektu, ar atliko patikrinimą vietoje, ar įėjusi į Bendrovės patalpas patikrino vaizdo stebėjimo ir saugojimo sistemas, ar įsitikino vaizdo stebėjimo kamerų specifikacijomis bei techninėmis galimybėmis keisti stebėjimo kampą, artinti vaizdą, plėsti stebėjimo lauką, ar atliko tik dokumentinį patikrinimą pagal Bendrovės pateiktus paaiškinimus bei kitus duomenis. Atsakovas Sprendime net neužsiminė ir visiškai neatsakė pareiškėjams dėl jų išdėstyto antrojo prašymo, būtent dėl savo diskrecijos įpareigoti Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, nei į kokią instituciją ir kokia tvarka pareiškėjai dėl minėto reikalavimo turėtų kreiptis, nei pasisakė dėl to, kokiu teisiniu pagrindu atsisakė pradėti administracinės baudos už asmens duomenų apsaugą reguliuojančių teisės aktų pažeidimus skyrimo procedūrą, kokias aplinkybes įvertinus tokia procedūra nepradėta, ar galėtų būti pradėta ateityje ir kokioms teisinėms sąlygoms esant, ir pan. Todėl atsakovas, nors ir pripažino pareiškėjų skundą pagrįstu, tačiau priimtu Sprendimu nepaaiškino, kaip pareiškėjai gali ginti pažeidžiamas teises tuo atveju, jeigu atsakovas neturi kompetencijos įpareigoti Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras. Atsakovas Sprendime visiškai nepasisakė dėl to, ar pareiškėjams bus teikiama kokia nors informacija dėl Bendrovės vykdomo vaizdo stebėjimo kontrolės ateityje, ar pareiškėjai bus informuojami, jog Bendrovė vaizdo stebėjimo nebevykdo ar, kad jį vykdo teisėtai, pašalinusi visus Inspekcijos nustatytus pažeidimus. Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas turėtų iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą ir pateikti išsamų, įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą.
2.6. Atsakovas šiuo atveju pasirinko atlikti tik dokumentinį Bendrovės patikrinimą skundo objekto aspektu, pasitikėjo Bendrovės pateiktais paaiškinimais ir jų nepatikrino. Inspekcija nepateikė jokių duomenų bei argumentų, susijusių su tuo, kaip analizavo ir sprendė teisinį Bendrovės veiksmų vertinimą pusiausvyros kriterijų, proporcingumo principo taikymo aspektais ir Sprendime nepasisakė, kodėl Inspekcija neįpareigoja (neturi/turi diskreciją įpareigoti) Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, kodėl, atsižvelgiant į tęstinių pažeidimų mastą, nėra proporcinga inicijuoti Bendrovės atsakingų asmenų atžvilgiu administracinės baudos už asmens duomenų apsaugą reguliuojančių teisės aktų pažeidimus skyrimo procedūrą ir pan. Inspekcija Sprendime tik nurodė, kad Sprendimą priėmė vadovaudamasi ADTAĮ 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 1 punktu ir BDAR 58 straipsnio 2 dalies f punktu, tačiau Sprendime nepaaiškino, kodėl pritaikė nurodytas poveikio priemones, kodėl negalėjo imtis kitų poveikio priemonių, be kita ko, iniciuoti administracinę procedūrą skirti administracinę baudą pagal BDAR 83 straipsnį, kartu taikant šioje dalyje nurodytas priemones arba vietoj jų, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes (BDAR 58 straipsnio 2 dalies i punktas) ir kodėl jos nebūtų labiau proporcingos. Pareiškėjai įsitikinę, kad įrengtų kamerų stebėjimo laukas gali būti lengvai keičiamas (kisti), o atsakovas to nepatikrino, arba tai nėra nurodyta Sprendime. Taip pat atsakovas neanalizavo, jog pareiškėjai neturi galimybių prižiūrėti vaizdo stebėjimo ir jo lauko, ar galbūt egzistuoja techninės galimybės suteikti pareiškėjams prieigą prie Bendrovės vykdomo vaizdo stebėjimo, taip pat, ar Bendrovė sutiktų tokią prieigą pareiškėjams suteikti. Šios aplinkybės taip pat apsunkina galimybes užtikrinti, kad neįpareigojus Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, vaizdo stebėjimo kameromis ateityje ir toliau nebus pažeistos pareiškėjų teisės.
Atsiliepimas
2.7. Atsakovas Sprendimu neįvertino visų pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių, neišsprendė skunde suformuluotų prašymų, todėl priėmė neišsamų bei nepagrįstą Sprendimą. Pareiškėjams nebuvo užtikrintos teisinės priemonės tinkamai apginti savo teisę nebūti stebimiems. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus, Inspekcijos Sprendimas neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir iš esmės yra neteisėtas.
3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Pareiškėjai skundžia procedūrinius Inspekcijos darbuotojų veiksmus pasirenkant tikrinimo metodus ir būdus. Vadovaujantis Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos vykdomų tyrimų ir (ar) patikrinimų atlikimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2019 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1T-92(1.12.E) (toliau – ir Taisyklės), 20 punktu, Inspekcijos valstybės tarnautojai tyrimą ir (ar) patikrinimą (toliau – ir Tikrinimas) atlieka vienu ar keliais būdais, atsižvelgiant į tikrinamo subjekto specifiką, asmens duomenų tvarkymo ypatumus ir pan. Būtent Inspekcijos valstybės tarnautojas, gavęs užduotį atlikti Tikrinimą, sprendžia, kokiu būdu ar būdais, nurodytais Taisyklių 20 punkte, bus vykdomas Tikrinimas (Taisyklių 21 p.).
3.2. Nagrinėjamu atveju Tikrinimas buvo atliktas rašytine procedūra, Inspekcijos 2021 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 2R-2781(2.13) „Dėl vaizdo stebėjimo“ kreipiantis į pareiškėjų nurodytą skundžiamą asmenį (Bendrovę), kuri pateikė paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus. Įvertinusi gautą informaciją, Inspekcija 2021 m. lapkričio 30 d. bei 2021 m. gruodžio 16 d. raštais kreipėsi į skundžiamą asmenį dėl papildomos informacijos pateikimo. Inspekcija, įvertinusi visą skundo nagrinėjimo metu surinktą informaciją, priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą pripažino pagrįstu, t. y. konstatavo, kad Bendrovės vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR nuostatų, dėl to Bendrovei teikė nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą iki kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis. Nagrinėjamu atveju pagal skundžiamo asmens pateiktus duomenis nustačius, jog jo vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR nuostatų, nebuvo jokio poreikio papildomai dar atlikti Tikrinimą vietoje. Kita vertus, net ir patys pareiškėjai skunde nurodydami, jog Inspekcija neatliko tikrinimo vietoje ir neįsitikino, ar vaizdo stebėjimo kameros gali keisti stebėjimo kampą, artinti vaizdą ar plėsti stebėjimo lauką, bei pažymėdami, kad neabejoja, jog įrengtų kamerų stebėjimo laukas gali būti lengvai keičiamas, pripažįsta, kad net ir Inspekcijai atlikus patikrinimą vietoje ir patikrinus vaizdo kamerų stebėjimo lauką, Bendrovė nesunkiai galėtų vėliau pakeisti kamerų stebėjimo lauką, pvz., pakreipiant kameras. Taigi toks tikrinimas vietoje nebūtų racionalus. Tyrimo metodus, strategiją renkasi viešojo administravimo institucija pagal jai numatytą kompetenciją reguliuojančių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjų siūlymai ar prašymai atlikti konkrečius tyrimo metodus ar būdus neįpareigoja institucijos, jei kitais teisėtais būdais galimas to paties tikslo pasiekimas.
3.3. Kai skundas ar jo dalis pripažįstama pagrįsta, Inspekcija motyvuotai teikia duomenų valdytojui ir (ar) duomenų tvarkytojui nurodymus, rekomendacijas ir (ar) taiko kitas BDAR 58 straipsnio 2 dalyje, ADTAĮ 33 straipsnyje ir kituose įstatymuose, reguliuojančiuose asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, nurodytas priemones (ADTAĮ 31 str. 2 d. 1 p.). Pagal Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nagrinėjamų skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2021 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1T-20(1.12. E) (toliau – ir Aprašas), 41 punktą, sprendžiant dėl poveikio priemonių taikymo pripažinus skundą ar jo dalį pagrįsta, prioritetas teikiamas poveikio priemonei, kurios taikymas leis apginti ne tik pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, tačiau turės poveikį ir kitų asmenų, kurių duomenis tvarko ir tvarkys skundžiamas asmuo ateityje, atžvilgiu. BDAR 58 straipsnio (Įgaliojimai) 2 dalyje f punkte nustatyta, jog kiekviena priežiūros institucija turi visus įgaliojimus imtis taisomųjų veiksmų – nustatyti laikiną arba galutinį duomenų tvarkymo apribojimą, įskaitant tvarkymo draudimą. Taigi, Inspekcija, nustačiusi asmens duomenų tvarkymo pažeidimą, remiantis anksčiau pacituotomis nuostatomis, turėjo įgalinimus teikti nurodymą, tiek susijusį su neigiamų pasekmių konkretaus asmens duomenų subjekto atveju šalinimu, tiek preventyviai kitų asmens duomenų subjektų atžvilgiu siekiant išvengti neteisėto asmens duomenų tvarkymo atvejų (žr. BDAR 57 straipsnyje užduotys priežiūros institucijoms). Atsižvelgiant į tai, kad skundo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovės vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR reikalavimų, Inspekcija turėjo teisę duoti nurodymą sustabdyti vykdomą vaizdo stebėjimą, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis.
3.4. BDAR numato Inspekcijos pasirinkimo galimybę parenkant taisomąsias priemones. Tai atitinka BDAR 52 straipsnyje įtvirtintą Inspekcijos, kaip priežiūros institucijos, nepriklausomumą. Todėl Inspekcija, atlikusi pareiškėjų skundo tyrimą, turėjo diskrecijos teisę nuspręsti dėl BDAR 58 straipsnio 2 dalyje numatytų taisomųjų veiksmų taikymo. Inspekcija neturėjo atsižvelgti į pareiškėjų pageidavimus dėl baudos skyrimo.
3.5. Inspekcija neneigia, jog pareiškėjų skundas Inspekcijoje buvo išnagrinėtas viršijus ADTAĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių skundo nagrinėjimo terminą, tačiau skundo nagrinėjimas užtruko dėl objektyvių priežasčių (ribotų žmogiškųjų išteklių, personalo kaitos, didelio Inspekcijos specialistų darbo krūvio, gaunamų skundų pobūdžio ir sudėtingumo). Inspekcijos vertinimu, skundo nagrinėjimo termino praleidimas šiuo atveju neturi būti laikomas esminiu pažeidimu, dėl užsitęsusio skundo tyrimo pareiškėjų teisės nebuvo pažeistos (skundas tokiais argumentais nemotyvuojamas).
3.6. Inspekcija, atlikusi skunde nurodytų aplinkybių tikrinimą rašytinės procedūros tvarka, nustatė, jog Bendrovės vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR reikalavimų, Sprendimu pripažino pareiškėjų skundą pagrįstu ir skundžiamam asmeniui taikė poveikio priemonę – nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą iki kol jis nebus suderinta su BDAR nuostatomis. Taigi Inspekcija atliko pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių patikrinimą, nustatė neteisėtą duomenų tvarkymo faktą ir taikė skundžiamam asmeniui poveikio priemonę. Tai, kad Inspekcija skundo tyrimą atliko kitu būdu nei pageidavo pareiškėjai (rašytinės procedūros tvarka), bei tai, jog Inspekcija taikė kitas poveikio priemones Bendrovei ir nepradėjo administracinės baudos skyrimo procedūros, nereiškia, jog Sprendimas yra neišsamus ar neatitinka kitų VAĮ keliamų reikalavimų. Dėl pareiškėjų prašymo įpareigoti Bendrovę nedelsiant pašalinti vaizdo stebėjimo kameras – Inspekcija neturi teisės aktais suteiktų įgaliojimų įpareigoti skundžiamą asmenį nuimti vaizdo stebėjimo kameras.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Teismas nustatė, kad Inspekcijoje 2021 m. gegužės 14 d. buvo gautas pareiškėjų 2021 m. gegužės 14 d. skundas bei 2021 m. gegužės 25 d., 2021 m. birželio 10 d. ir 2021 m. birželio 17 d. skundo papildymai, kuriuose pareiškėjai nurodė, jog Name, esančiame sklype (duomenys neskelbtini), kuriame UAB „Florinus“ priklauso 2 butai, Bendrovė neteisėtai vykdo viešos teritorijos vaizdo stebėjimą ant Namo sienų įrengtomis vaizdo kameromis. Ant pastato sienos ir sklype nėra jokios informacinės lentelės, informuojančios apie vykdomą vaizdo stebėjimą, informacinis lipdukas apie vykdomą vaizdo stebėjimą yra priklijuotas ant Bendrovės įėjimo durų, o nedarbo metu Bendrovė nuleidžia žaliuzes ir lipduko nesimato. Pareiškėjai prašė Inspekcijos patikrinti įrengtų vaizdo kamerų teisėtumą. Inspekcija, išnagrinėjusi skundą, nustatė, kad Bendrovė neįrodė, jog vaizdo duomenų tvarkymas buvo vykdomas teisėtai, remiantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga. Todėl, atsižvelgdama į tai, kad Bendrovė Inspekcijai nepateikė jokių įrodymų ir informacijos, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, jog vaizdo duomenų tvarkymui taikytina bet kuri kita BDAR 6 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga, Bendrovės vaizdo duomenų tvarkymą įvertino kaip pažeidžiančiu BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą teisėtumo principą. Tuo pagrindu Inspekcija priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą pripažino pagrįstu, o Bendrovei pateikė nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą tol, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis. Kaip papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė pareiškėjai, pagrindinis jų skundo teismui motyvas – Sprendimo neišsamumas bei jo neatitikimas VAĮ reikalavimams. Pareiškėjai teigė, kad, nors Inspekcija Sprendimu pareiškėjų skundą pripažino pagrįstu, tačiau Inspekcija neatsakė į esminius pareiškėjų skundo argumentus apie tai, kodėl Inspekcija pasirinko tyrimą atlikti dokumentiniu būdu, o nebuvo nuvykusi į vietą, dėl ko neįsitikino visomis kamerų techninėmis galimybėmis; taip pat, kodėl nebuvo skirta reali nuobauda vaizdo kameras įrengusiam subjektui.
7. Teismas, pasisakydamas dėl praleisto termino Sprendimui priimti, vadovavosi ADTAĮ 30 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui; įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą, su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog Sprendimo priėmimo terminas buvo praleistas, tačiau byloje nėra įrodymų, kad Inspekcija būtų sąmoningai vilkinusi Skundo nagrinėjimą. Nors Sprendimas buvo priimtas ženkliai vėliau, nei ADTAĮ nustatytas terminas, tačiau tai nėra esminis procedūrinis pažeidimas, kuris būtų lėmęs skundą padavusių asmenų teisių pažeidimą ir kuris galėtų būti pagrindu panaikinti skundžiamą Sprendimą. Pareiškėjai skunde taip pat tik bendrai nurodė, kad terminas buvo praleistas, tačiau kokios neigiamos pasekmės pareiškėjams dėl to kilo, skunde nėra nurodyta. ADTAĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas nėra naikinamais, todėl naikinti Sprendimą dėl to, kad jis buvo priimtas praleidus įstatyme nustatytą terminą, nėra teisinio pagrindo.
8. Teismas, pasisakydamas dėl Sprendimo teisėtumo, vadovavosi BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktu, 6 straipsnio 1 dalimi (asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma). Teismas nurodė, kad asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik taikant BDAR 5 straipsnyje nustatytus su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus bei pritaikius bent vieną iš BDAR 6 straipsnyje nustatytų sąlygų. Teismas taip pat vadovavosi ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika, kad Inspekcija turi pareigą patikrinti jai pateiktame skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumą ir realumą, naudodamasi jai teisės aktais suteiktomis priemonėmis bei instrumentais įrodymų surinkimui, aplinkybių nustatymui ir užfiksavimui (2021 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1826-629/2021).
9. Teismas, įvertinęs bylos duomenis ir nustatytas aplinkybes, pripažino, kad nagrinėjamu atveju tyrimas Inspekcijoje, pagal pareiškėjų skundus, nebuvo atliktas paviršutiniškai. Kaip nustatyta iš tyrimo medžiagos, Bendrovė Inspekcijai nepateikė jokių įrodymų ir informacijos, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, kad vaizdo kameromis gautų duomenų tvarkymas atitiko bent vieną iš BDAR 6 straipsnio 1 dalyje numatytų asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygų. Taip pat nebuvo pateikti įrodymai ir apie tai, kad Bendrovė apie atliekamą vaizdo stebėjimą būtų informavusi atitinkamais informaciniais pranešimais. Taigi, nors Inspekcija tyrimą atliko rašytine procedūra, kuri, kaip viena iš galimų įtvirtinta Taisyklių 20 punkte, tačiau Inspekcijos surinkta medžiaga institucijai aiškiai leido konstatuoti BDAR nuostatų nesilaikymą. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl šių konstatuotų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra, todėl jų detalesnis nagrinėjimas teisiškai nebūtų reikšmingas, o ir Inspekcijos šiuo aspektu konstatuotų išvadų iš esmės nepakeistų. Taigi, Inspekcijos surinkta rašytinė medžiaga jai pagrįstai leido konstatuoti, kad Bendrovė vaizdo kameromis gaunamus duomenis tvarkė pažeisdama BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą teisėtumo principą, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas galbūt atliko neobjektyvų, neišsamų ar nevisapusišką pareiškėjų nurodytų aplinkybių įvertinimą. Nors, kaip teigė pareiškėjai, Inspekcija nepasisakė tuo aspektu, ar atliko patikrinimą vietoje, ar įėjusi į Bendrovės patalpas patikrino vaizdo stebėjimo ir saugojimo sistemas, ar įsitikino vaizdo stebėjimo kamerų specifikacijomis bei techninėmis galimybėmis keisti stebėjimo kampą, artinti vaizdą, plėsti stebėjimo lauką, tačiau Inspekcijos pasirinktas tyrimo būdas (rašytinės medžiagos) buvo aiškiai pakankamas konstatuoti BDAR nuostatų pažeidimą ir pareiškėjų skundą pripažinti pagrįstu, ko iš esmės ir siekė pareiškėjai. Taigi, pareiškėjų skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti Inspekcijos pasirinktos priemonės, nors ir rašytiniu būdu, buvo pakankamos, o pasirinkti tinkamiausias priemones skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti yra būtent Inspekcijos diskrecija, įtvirtinta Taisyklių 20 punkte. Inspekcija ištyrė pareiškėjų skundą priimdama ginčijamą Sprendimą ir priimtas Sprendimas neturėtų būti suprantamas kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjų argumentą.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas, pasisakydamas dėl pritaikytos poveikio priemonės, vadovavosi ADTAĮ 31 straipsnio 2 dalies 1 punktu, BDAR 58 straipsnio (Įgaliojimai) 2 dalies d punktu ir nurodė, kad Inspekcija, nustačiusi asmens duomenų tvarkytojo pažeidimą, turi įgalinimus teikti nurodymus, tiek susijusius su neigiamų pasekmių konkretaus asmens duomenų subjekto atveju šalinimu, tiek preventyviai kitų asmens duomenų subjektų atžvilgiu siekiant išvengti neteisėto asmens duomenų tvarkymo atvejų (žr. BDAR 57 str. užduotys priežiūros institucijoms). Todėl, kaip ir šiuo atveju, Inspekcija, konstatavusi BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimą, turėjo teisinį pagrindą taikyti poveikio priemonę. Inspekcijai suteikta diskrecijos teisė, atsižvelgiant į individualų pažeidimo įvertinimą, subjektui, neteisėtai tvarkančiam asmens duomenis, skirti nurodymus, rekomendacijas, ar skirti baudas, kaip nustatyta ADTAĮ 32 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju atsakovas Bendrovei pateikė nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą tol, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis ir apie nurodymo įvykdymą informuoti raštu Inspekciją iki 2022 m. gegužės 30 d., pateikiant jo įvykdymą patvirtinančius įrodymus. Bendrovė 2022 m. gegužės 30 d. raštu Inspekciją informavo, kad kamerų veikimas yra sustabdytas. Teismas pažymėjo, kad Inspekcijos Bendrovei taikyta poveikio priemonė sukelia tiesiogines pasekmes tik pačiai Bendrovei, o pareiškėjams jokių teisių ir pareigų nesukelia, todėl pareiškėjai iš esmės neturi teisės kvestionuoti Inspekcijos taikytą poveikio priemonę Bendrovei. Atitinkamai analogiškai pasisakyta ir dėl pareiškėjų argumentų, kad jiems nėra aišku, kodėl, nustačius pažeidimą, nebuvo vadovaujamasi ADTAĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostata ir nesvarstyta Bendrovei skirti piniginę baudą. Poveikio priemonės parinkimas yra išskirtinai Inspekcijos diskrecija, o pareiškėjams, nagrinėjamu atveju, nesuteikta teisė ginčyti Bendrovei skirtos poveikio priemonės teisėtumą (poveikio priemonė pareiškėjams teisinių pasekmių nesukelia), todėl ir pareiškėjų skunde šiuo aspektu išdėstyti argumentai (neargumentuotas poveikio priemonės skyrimas) negali būti pagrindu Sprendimą pripažinti neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. Teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių Sprendimas turėtų būti pripažintas neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio reikalavimams, taip pat ir dalyje dėl poveikio priemonės Bendrovei taikymo, todėl pareiškėjų reikalavimai Sprendimą panaikinti dėl jo neišsamumo, kas suponuotų atsakovo pareigą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą, vertinti kaip nepagrįsti.
12. Teismas priėjo prie išvados, kad Inspekcija iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl Sprendimą naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjų skundas pripažintas pagrįstu, o vien ta aplinkybė, jog pareiškėjų galbūt netenkina Bendrovei taikyta poveikio priemonė, jau minėtais argumentais (Inspekcijos diskrecija; skirta poveikio priemonė pareiškėjams teisinių pasekmių nesukelia), nesudaro pagrindo Sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu. Pareiškėjų skundo netenkinus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistos.
III.
13. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti; iš atsakovo Inspekcijos pareiškėjų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas nepagrįstai neatliko savarankiško reikšmingų bylos aplinkybių vertinimo, nepateikė savarankiškų teisinių argumentų bei motyvų ir tiesiog pritarė atsakovo pozicijai. Teismo sprendimas, kuriame nebuvo analizuoti pareiškėjų argumentai, negali būti laikomas teisingu, nebent tik formaliai (nominaliai) teisingu, o toks teisingumas nėra konstituciškai pateisinamas.
13.2. Iš nurodytų Inspekcijai pateiktų prašymų (reikalavimų) Inspekcija Sprendime faktiškai pasisakė tik dėl pareiškėjų skundo pagrįstumo, konstatuodama Bendrovės vykdomo vaizdo stebėjimo neteisėtumą, tačiau Sprendime nėra pasisakyta (ar, juo labiau, išsamiai pasisakyta) dėl kitų pareiškėjų prašymų bei jų skunde išdėstytų argumentų. Todėl pareiškėjai negavo atsakymų į Inspekcijai keltus klausimus bei reikštus reikalavimus, dėl ko Inspekcijos Sprendimas vertintinas kaip neišsamus ir nemotyvuotas.
13.3. Pareiškėjai skunde teismui argumento dėl tyrimo trukmės nenaudojo kaip Inspekcijos Sprendimą darantį neteisėtu ir nepagrįstu, o tik užsiminė apie tai, kad, be kita ko, Inspekcijos Sprendimo priėmimo terminas buvo ženkliai praleistas. Aptariamas nepagrįstai ilgos Inspekcijos tyrimo trukmės klausimas pareiškėjų buvo keliamas paties Inspekcijos tyrimo metu tiek kreipiantis į Inspekciją paaiškinimų, teikiant papildomą medžiagą, tiek ir kreipiantis į Seimo kontrolieriaus įstaigą su prašymu įvertinti Inspekcijos pareigūnų veiksmus biurokratizmo aspektu. Šiuo atveju dėl Inspekcijos nepagrįstai ilgo ir dvigubai ilgesnio už nustatytą maksimalų terminą pareiškėjų skundo nagrinėjimo, pareiškėjai itin ilgą laiką prieš jų valią buvo stebimi vaizdo stebėjimo kameromis, buvo renkami, kaupiami bei nežinia kaip tvarkomi jų asmens duomenys.
13.4. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 7 d., 80 str. 1 d., 86 str. 1–2 d., 87 str. 4 d.). Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą). Taip pat paminėtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2022 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2858-525/2021), kurioje vertinta, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės neatliko savarankiško teisinio vertinimo, neanalizavo ir nevertino pareiškėjo argumentų, tik pacitavo atsakovo atsiliepimo argumentus. Pareiškėjai į teismą kreipėsi tikėdamiesi, kad teismas apgins pareiškėjų teisę gauti išsamų ir motyvuotą viešosios valdžios institucijos sprendimą, jog galėtų efektyviai, mažiausiomis laiko ir finansinėmis sąnaudomis, apginti savo pažeidžiamas teises ir teisėtus interesus.
Atsiliepimas
13.5. Nors atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą iš dalies nurodė teisinį pagrindą bei kitas aplinkybes, susijusias su ginču, tačiau pagal LVAT suformuotą administracinių teismų praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui.
13.6. Vien tik pareiškėjų skundo pripažinimas pagrįstu ir įpareigojimas Bendrovei sustabdyti vaizdo stebėjimą, kol jis kada nors bus suderintas su BDAR nuostatomis, tik teoriškai, bet ne realiai apgina pažeidžiamas pareiškėjų teises. Inspekcijos nurodymas sustabdyti vaizdo stebėjimą gali būti (ir realiai buvo) Bendrovės ignoruojamas, nes vaizdo stebėjimas toliau buvo vykdomas. Inspekcijai Sprendime niekaip neatsakius į vieną iš esminių pareiškėjų skundo prašymų – įpareigoti Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, ar nepaaiškinus, į kokią instituciją to reikalaudami pareiškėjai turėtų kreiptis, pareiškėjų teisė nebūti stebimiems vaizdo kameromis, jų teisė į privatumą nebuvo realiai apginta bei įgyvendinta.
13.7. Teismas netinkamai aiškino ir taikė VAĮ 3 bei 10 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, ir netinkamai taikė bei aiškino teisės principus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai į dalį prašymų (reikalavimų) Sprendime negavo jokio atsakymo ir jokio paaiškinimo, todėl ir neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik kreiptis į teismą. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog pareiškėjams nesuteikta teisė ginčyti Bendrovei skirtos poveikio priemonės teisėtumą. Teismo sprendime tiesiog aklai akcentuojama Inspekcijos diskrecijos teisė pasirinkti tikrinimo būdus (procedūras) bei poveikio priemonių taikymą, tačiau visiškai nenagrinėjama tai, ar Inspekcijos diskrecijos teisė yra absoliuti, ar egzistuoja tam tikros jos ribos. Inspekcijos diskrecija, be abejo, egzistuoja, tačiau ADTAĮ ar BDAR nuostatos nustato jos taikymo laisvę, kuri nėra neribota, savavališka, abstrakti, nereikalaujanti aiškaus pasirinkto veikimo būdo motyvavimo, pagrįstumo ir pan. VAĮ 3 bei 10 straipsniuose įtvirtintų imperatyvių nuostatų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktų išaiškinimų rėmuose.
13.8. Iš teismo sprendimo visiškai nėra aišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad Inspekcija įvykdė pareigą atlikti individualų pažeidimo įvertinimą, o jį atlikusi, tinkamai ir proporcingai atliktam pažeidimui, Bendrovei pritaikė poveikio priemonę. Kad minėtų veiksmų Inspekcija neatliko tinkamai, o teismas to tinkamai neįvertino, patvirtina aplinkybė, jog Bendrovei pritaikyta poveikio priemonė yra tiesiog neveiksminga ir neveikianti. Tai patvirtina ir pareiškėjų Bendrovės atžvilgiu inicijuotoje civilinėje byloje Nr. e2-1514-918/2023 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-20004-2022-1) nagrinėjamos aplinkybės.
Žemesnės instancijos teismas
13.9. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1T-154 (1.12.E) patvirtinto Administracinių baudų už asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus skyrimo tvarkos aprašo 5 punkte, be kita ko, yra nustatyta, kad Inspekcija, atlikusi tyrimą ir (ar) patikrinimą savo iniciatyva ar baigusi skundo ar jo dalies nagrinėjimą ir nusprendusi pripažinti skundą ar jo dalį pagrįstu, turi teisę siūlyti skirti administracinę baudą. Tuo metu atsakovui pripažinus pareiškėjų skundą pilnai pagrįstu, neaišku kodėl nurodyti pareiškėjų teisės į privatų gyvenimą pažeidimai ir privataus gyvenimo gerbimo ribojimas, kuris neturėjo ir neturi teisėto tikslo, proporcingai nebuvo vertintas kaip pagrindas pradėti Bendrovės atžvilgiu administracinės baudos skyrimo procedūrą. Pareiškėjai yra asmenys, kurių teisės yra pažeidžiamos tiek neproporcingu mastu, tiek ir neproporcingai ilgą laiką, todėl jie turi teisę Inspekcijos reikalauti taikyti jų teises pažeidžiančiai Bendrovei (atsakingiems jos darbuotojams) proporcingą jos daromiems pažeidimams poveikio priemonę bei žinoti jos taikymą (netaikymą) pagrindžiančius argumentus.
13.10. Sprendime iš esmės nepasisakyta (nutylima) dėl pareiškėjų skunde teismui plačiai išdėstytų argumentų dėl Inspekcijos Sprendimo neatitikimo išsamumo bei motyvuotumo reikalavimams, o tik selektyviai pacituota kelias VAĮ 3 bei 10 straipsnio nuostatas aiškinanti LVAT praktika, kuri, paradoksaliai, būtent ir paneigia teismo sprendime padarytas išvadas. Teismo sprendimo argumentavimas pripažintinas būtinųjų teismo sprendimo motyvų, nustatytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimu.
13.11. Ne tik atsakovas, priimdamas Sprendimą, privalėjo laikytis teisės principų, bet, pirmiausia, teismas, vertindamas bylai reikšmingas teisines aplinkybes, turėjo vadovautis konstituciniais principais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas tik pacitavo jurisprudencines nuostatas, susijusias su teisės principų aiškinimu, tik ta apimtimi, kiek jų buvo pacituota atsakovo atsiliepime į pareiškėjų skundą, bet nurodytų principų iš esmės neanalizavo, todėl tapo neįmanomas ir teisingo teismo sprendimo byloje priėmimas.
13.12. VAĮ 3 straipsnio 3 punkte proporcingumo principas suprantamas, kaip reikalavimas, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės atitiktų būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, jog proporcingumo principas reikalauja, kad institucijos, priėmusios administracinį aktą, galėtų teisme įrodyti, jog aktas buvo priimtas veiksmingai pasinaudojant savo diskrecija, kuri reikalauja atsižvelgti į visus šioje situacijoje, kurią šiuo aktu siekiama reglamentuoti, svarbius duomenis ir aplinkybes. Šios institucijos bent turi galėti pateikti bei aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti bazinius duomenis, į kuriuos turėjo būti atsižvelgta pagrindžiant ginčijamas šio akto priemones ir nuo kurių priklausė jų diskrecijos įgyvendinimas (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimo byloje Ispanija prieš Europos Tarybą, C 310/04, 122–123 p.). Tačiau teismas skundžiamu sprendimu tokios atsakovo diskrecijos laisvės ribų ir to, kad Bendrovei buvo pritaikytos per švelnios poveikio priemonės, nevertino, iš esmės nesprendė šios proporcingumo problemos.
13.13. Teismas skundžiamame sprendime neatliko ginčui aktualių (taikymo prasme) VAĮ 3 ir 10 straipsnio nuostatų analizės ir nepateikė šių teisės normų aiškinimo, ypač teisės principų kontekste. Todėl vertintina, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė materialiosios teisės normas, netinkamai jas pritaikydamas ir išaiškindamas. Suprantama, kad teismas neturi detaliai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių iškeltą argumentą, tačiau nagrinėjamu atveju teismas būtent neatsakė į esminius pareiškėjų skunde teismui iškeltus argumentus bei prašymus, jų neįvertino, todėl tai neabejotinai laikytina esminiu ginčijamo sprendimo trūkumu.
Atsiliepimas
14. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
15. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į skundo dalyką, remdamasis pareiškėjų, Inspekcijos pateiktais paaiškinimais ir įrodymais, argumentuotai, vadovaudamasis teisės aktais ir teismų praktika, sprendime vertino visus pareiškėjų skunde nurodytų argumentus, dėl kurių, jų nuomone, reikia naikinti sprendimą, t. y. netinkamas skundo nagrinėjimo terminas, netinkamas skundo nagrinėjimo būdas / tyrimas bei netinkama taikyta poveikio priemonė. Inspekcijos vertimu, skundžiamam asmeniui pateikti taisomieji veiksmai, t. y. nurodymas, yra proporcingi nustatytiems pažeidimams, todėl Inspekcija nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad turėjo būti skirta administracinė bauda. Be to, Inspekcija laikosi nuomonės, jog nurodymo, kaip taisomosios priemonės, taikymas yra tam tikrais atvejais efektyvesnis, kadangi jį įvykdžius yra apginamos ne tik skundą pateikusių, bet ir kitų duomenų subjektų, kurių asmens duomenis tvarko duomenų valdytojas, teisės. Taip pat ši priemonė efektyvesnė ir tuo pažiūriu, jog ateityje nustačius, jog duomenų valdytojas nevykdė duoto nurodymo, jam už tokį pažeidimą būtų taikoma sunkesnė, BDAR 83 straipsnio 5 dalyje nustatyta atsakomybė. Kaip teisingai teismas sprendime pažymėjo, teismų praktikoje pripažįstama Inspekcijos diskrecijos teisė pasirinkti, kokias poveikio priemones taikyti, kai asmens skundo nagrinėjimo metu nustatoma, kad skundas yra pagrįstas, t. y. tyrimo metu konstatuojamas asmens duomenų tvarkymo reikalavimų pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija, o ne skundą teikiantys subjektai, turi teisę spręsti dėl taisomųjų veiksmų taikymo. Inspekcija atliko pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių patikrinimą, nustatė neteisėtą duomenų tvarkymo faktą ir taikė skundžiamam asmeniui poveikio priemonę. Tai, kad Inspekcija skundo tyrimą atliko kitu būdu nei pageidavo pareiškėjai (rašytinės procedūros tvarka) bei tai, jog Inspekcija taikė kitas poveikio priemones Bendrovei ir nepradėjo administracinės baudos skyrimo procedūros, nereiškia, jog Sprendimas yra neišsamus ar neatitinka kitų VAĮ keliamų reikalavimų. Inspekcijos vertinimu, skundžiamas sprendimas iš esmės atitinka bendruosius individualaus administracinio akto reikalavimus, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės) ir teisės aktų nuostatomis, nurodyti motyvai, kuriais remiantis priimtas sprendimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2022 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 3R-269 (2.13-1.E) „Dėl A. G., R. G. ir V. B. G. 2021 m. gegužės 14 d. skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Ginčijamu Sprendimu atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą dėl vaizdo stebėjimo duomenų tvarkymo teisėtumo, pripažino skundą pagrįstu ir pateikė Bendrovei nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą tol, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis ir apie nurodymo įvykdymą informuoti raštu Inspekciją iki 2022 m. gegužės 30 d., pateikiant jo įvykdymą patvirtinančius įrodymus.
18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, jog Inspekcijos Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio nuostatų reikalavimus. Sprendimas yra aiškus ir suprantamas, motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis, faktais bei teisės aktų normomis.
19. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai neatliko savarankiško reikšmingų bylos aplinkybių vertinimo, nepateikė savarankiškų teisinių argumentų bei motyvų ir tiesiog pritarė atsakovo pozicijai. Teismas netinkamai aiškino ir taikė VAĮ 3 bei 10 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, ir netinkamai taikė bei aiškino teisės principus. Teismo sprendime tiesiog aklai akcentuojama Inspekcijos diskrecijos teisė pasirinkti tikrinimo būdus (procedūras) bei poveikio priemonių taikymą, tačiau visiškai nenagrinėjama tai, ar Inspekcijos diskrecijos teisė yra absoliuti, ar egzistuoja tam tikros jos ribos.
20. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja BDAR, ADTAĮ nuostatos. ADTAĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Inspekcija turi BDAR nustatytus priežiūros institucijos įgaliojimus. Pagal ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalį priežiūros institucija nagrinėja skundus dėl BDAR, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka. Remiantis LVAT praktika (žr. 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1826-629/2021), skundą tirianti Institucija turi pareigą patikrinti jai pateiktame skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumą ir realumą, naudodamasi jai teisės aktais suteiktomis priemonėmis bei instrumentais įrodymų surinkimui, aplinkybių nustatymui ir užfiksavimui.
22. Pastebėtina, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje taip pat turi vadovautis ir VAĮ nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Šis principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1826-629/2021).
23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija akcentuoja, jog pareiškėjai pateikė Inspekcijai skundą prašydami patikrinti įrengtų vaizdo kamerų teisėtumą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai prašė patikrinti bei konstatuoti neteisėto vaizdo stebėjimo ir / ar asmens duomenų rinkimo bei tvarkymo faktą (pagal galimybes atlikti patikrinimą vietoje nepranešus iš anksto, nes skundžiamas asmuo samdo teisininkus ir visus klausimus gali greitai išspręsti, t. y. paruošti reikiamus dokumentus, pakabinti informacines lenteles ir pan.), pripažinti skundą pagrįstu bei taikyti Bendrovės direktoriui arba kitiems atsakingiems darbuotojams teisės aktuose nustatytas sankcijas, skirti baudą bei įpareigoti nedelsiant pašalinti vaizdo stebėjimo kameras. Inspekcija, atlikusi skunde nurodytų aplinkybių tikrinimą rašytinės procedūros tvarka, konstatavo, kad Bendrovės vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR nuostatų, dėl to yra neteisėtas. Atsižvelgdama į tai, kad Bendrovė Inspekcijai nepateikė jokių įrodymų ir informacijos, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, jog vaizdo duomenų tvarkymui taikytina bet kuri kita BDAR 6 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga, Inspekcija Bendrovės vaizdo duomenų tvarkymą įvertino kaip pažeidžiančiu BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą teisėtumo principą. Inspekcija ginčijamu Sprendimu pareiškėjų skundą pripažino pagrįstu ir skundžiamam asmeniui taikė poveikio priemonę – pateikė Bendrovei nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą tol, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis ir apie nurodymo įvykdymą informuoti raštu Inspekciją.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nusprendė, kad pareiškėjų skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti Inspekcijos pasirinktos priemonės, nors ir rašytiniu būdu, buvo pakankamos, o pasirinkti tinkamiausias priemones skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti yra būtent Inspekcijos diskrecija, įtvirtinta Taisyklių 20 punkte (Inspekcijos valstybės tarnautojai tyrimą ir (ar) patikrinimą atlieka vienu ar keliais būdais, atsižvelgiant į tikrinamo subjekto specifiką, asmens duomenų tvarkymo ypatumus ir pan.). Inspekcijos pasirinktas tyrimo būdas buvo pakankamas konstatuoti BDAR nuostatų pažeidimą ir pareiškėjų skundą pripažinti pagrįstu, ko iš esmės ir siekė pareiškėjai. Pareiškėjų siūlymai ar prašymai atlikti konkrečius tyrimo metodus ar būdus neįpareigoja institucijos, jei kitais teisėtais būdais galimas to paties tikslo pasiekimas.
26. Pagal ADTAĮ 31 straipsnio 2 dalies 1 punktą pripažinusi skundą ar jo dalį pagrįstu, Inspekcija motyvuotai teikia duomenų valdytojui ir (ar) duomenų tvarkytojui nurodymus, rekomendacijas ir (ar) taiko kitas BDAR 58 straipsnio 2 dalyje, šio įstatymo 33 straipsnyje ir kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, nurodytas priemones. Būtent Inspekcijai, kaip priežiūros institucijai, yra suteikta diskrecijos teisė kiekvienu konkrečiu atveju deramai įvertinus visas asmens duomenų tvarkymo pažeidimo padarymui reikšmingas aplinkybes nuspręsti, kokia poveikio priemonė (nurodymas, rekomendacija ar BDAR 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti taisomieji veiksmai) turėtų būti taikoma duomenų valdytojui ir (ar) duomenų tvarkytojui už asmens duomenų tvarkymo pažeidimus (žr. LVAT 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-416-822/2023). Atsižvelgiant į tai, kad skundo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovės vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR reikalavimų, Inspekcija turėjo teisę duoti nurodymą sustabdyti vykdomą vaizdo stebėjimą, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrindė, kokią įtaką Bendrovei skirta poveikio priemonė daro jų teisėms ir / ar teisėtiems interesams, todėl šie pareiškėjų argumentai atmestini.
27. Iš tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjų pareikštais reikalavimais, o tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjų netenkinantys, ar, jų manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai per se (savaime) nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
28. Kiti pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
29. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų A. G., R. G. ir V. B. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.