Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-4934-809/2022

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-12-22
Bylos Nr.: eI2-4934-809/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02334-2022-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Violeta Petkevičienė, Eglė Žulytė-Janulionienė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas: A. G., R. G., V. B. G.
Atsakovas: Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Florinus“

Administracinė byla Nr. eI2-4934-809/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02334-2022-1Procesinio sprendimo kategorijos: 26; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. G., R. G. ir V. B. G. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Florinus“).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu prašydami panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2022 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 3R-269 (2.13-1.E) „Dėl A. G., R. G. ir V. B. G. 2021 m. gegužės 14 d. skundo“.

Nurodo, kad pareiškėjai yra žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas) bendrasavininkiai ir Sklype tuo pačiu adresu esančio daugiabučio namo (toliau – ir Namas, Pastatas) vieno iš butų, kitų patalpų bei Sklype esančių statinių (garažų; toliau – ir Statiniai) savininkai. UAB „Florinus“ (toliau – ir Bendrovė) 2020 m. viduryje išsinuomojo du butus, esančius Name, o 2021 m. pradžioje šiuos butus įsigijo. Bendrovė ant Pastato sienų įrengė keturias vaizdo stebėjimo kameras. Pareiškėjai kreipėsi į Inspekciją prašydami patikrinti kamerų įrengimo teisėtumą.

Inspekcija nustatė, kad Bendrovė nuolat vykdo vaizdo stebėjimą viešoje teritorijoje, kad į vaizdo stebėjimo kamerų stebėjimo lauką patenka bendrasavininkiams priklausančio Sklypo teritorija, Bendrovei nepriklausantys Statiniai, įvažiavimas į kiemą, (duomenys neskelbtini)šaligatvis ir viena važiuojamosios kelio dalies eismo juosta. Vaizdo stebėjimo kameras Bendrovė įrengė ir vaizdo stebėjimą atliko (atlieka) savavališkai, be pareiškėjų sutikimo ir niekaip jų neinformavusi. Atsakovė konstatavo, kad skundžiamas asmuo (Bendrovė) stebi vidinį kiemą bei įvažiavimą į jį, o tai nėra Bendrovei nuosavybės teise priklausanti teritorija. Šia teritorija gali naudotis ne tik pareiškėjai ir Bendrovė, bet ir pašaliniai asmenys, kadangi patekimas į vidinį kiemą nėra niekaip ribojamas. Be to, viena iš kamerų stebi viešą (duomenys neskelbtini)pėsčiųjų šaligatvį bei važiuojamosios kelio dalies eismo juostą, kuriomis naudojasi didelis srautas automobilių ir pėsčiųjų. Į kamerų stebėjimo lauką patenka ir šalia esančių kitų asmenų sklypų teritorijų dalis. Pažymi, kad nurodydama pastarąją aplinkybę apie kitiems asmenims priklausančių sklypų dalis, Inspekcija, tikėtina, siekė įvardinti būtent Sklypą, kaip bendraturčiams priklausančią teritoriją, kurioje atskiros dalys nėra teisiškai atidalintos ar nustatytos pagal teisės aktus patvirtinta naudojimosi Sklypu tvarka. Taigi, nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Bendrovė vaizdo stebėjimą atlieka šiurkščiai pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, ignoruodama tai, jog pareiškėjai niekada nesutiko ir šiuo metu nesutinka, kad būtų stebimi, būtų renkami, saugomi ir tvarkomi jų asmens duomenys.

Atkreipia dėmesį, kad atsakovė nuo pat pradžių vilkino pareiškėjų skundo nagrinėjimą. Išnagrinėjusi skundą jį atmetė kaip nepagrįstą, o Bendrovei pateikė nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą tol, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis ir apie nurodymo įvykdymą informuoti raštu Inspekciją iki 2022 m. gegužės 30 d.,

Nurodo, jog atsakovė visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų pirmojo prašymo tuo aspektu, ar atliko patikrinimą vietoje, ar įėjusi į Bendrovės patalpas patikrino vaizdo stebėjimo ir saugojimo sistemas, ar įsitikino vaizdo stebėjimo kamerų specifikacijomis bei techninėmis galimybėmis keisti stebėjimo kampą, artinti vaizdą, plėsti stebėjimo lauką, ar atliko tik dokumentinį patikrinimą pagal Bendrovės pateiktus paaiškinimus bei kitus duomenis. Sprendime nenurodyta ir būtent dėl savo diskrecijos įpareigoti Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras. Nepasisakė dėl to, kokiu teisiniu pagrindu atsisakė pradėti administracinės baudos už asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus skyrimo procedūrą, kokias aplinkybes įvertinus tokia procedūra nepradėta, ar galėtų būti pradėta ateityje ir kokioms teisinėms sąlygoms esant, ir pan. Todėl atsakovė, nors ir pripažino pareiškėjų skundą pilnai pagrįstu, tačiau priimtu Sprendimu nepaaiškino, kaip pareiškėjai gali ginti pažeidžiamas teises tuo atveju, jeigu atsakovė neturi kompetencijos įpareigoti Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras. Atsakovė Sprendime visiškai nepasisakė dėl to, ar pareiškėjams bus teikiama kokia nors informacija dėl Bendrovės vykdomo vaizdo stebėjimo kontrolės ateityje, ar pareiškėjai bus informuojami, jog Bendrovė vaizdo stebėjimo nebevykdo ar, kad jį vykdo teisėtai, pašalinusi visus Inspekcijos nustatytus pažeidimus,

Šalies argumentai

Pareiškėjų teigimu, Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, todėl nepagrįstas ir neteisėtas bei turėtų būti panaikintas. Atsižvelgiant į tai Atsakovė turėtų iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą ir pateikti išsamų, įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Nurodo, kad atsakovė, šiuo atveju, pasirinko atlikti tik dokumentinį Bendrovės patikrinimą skundo objekto aspektu, pasitikėjo Bendrovės pateiktais paaiškinimais ir jų nepatikrino. Inspekcija nepateikė jokių duomenų bei argumentų, susijusių su tuo, kaip analizavo ir sprendė teisinį Bendrovės veiksmų vertinimą pusiausvyros kriterijų, proporcingumo principo taikymo aspektais ir vis dėlto, Sprendime nepasisakė, kodėl Inspekcija neįpareigoja (neturi/turi diskreciją įpareigoti) Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, kodėl, atsižvelgiant į tęstinių pažeidimų mastą, nėra proporcinga inicijuoti Bendrovės atsakingų asmenų atžvilgiu administracinės baudos už asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus skyrimo procedūrą ir pan. Inspekcija Sprendime tik nurodė, kad Sprendimą priėmė vadovaudamasi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 1 punktu ir BDAR 58 straipsnio 2 dalies f punktu, tačiau Sprendime nepaaiškino, kodėl pritaikė nurodytas poveikio priemones, kodėl negalėjo imtis kitų poveikio priemonių, be kita ko, iniciuoti administracinę procedūrą skirti administracinę baudą pagal BDAR 83 straipsnį, kartu taikant šioje dalyje nurodytas priemones arba vietoj jų, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes (BDAR 58 straipsnio 2 dalies i punktas) ir kodėl jos nebūtų labiau proporcingos. Pareiškėjai įsitikinę, kad įrengtų kamerų stebėjimo laukas gali būti lengvai keičiamas (kisti), o atsakovė to nepatikrino, arba tai nėra nurodyta Sprendime. Taip pat atsakovė neanalizavo, jog pareiškėjai neturi galimybių prižiūrėti vaizdo stebėjimo ir jo lauko, ar galbūt egzistuoja techninės galimybės suteikti pareiškėjams prieigą prie Bendrovės vykdomo vaizdo stebėjimo, taip pat, ar Bendrovė sutiktų tokią prieigą pareiškėjams suteikti. Šios aplinkybės taip pat apsunkina galimybes užtikrinti, kad neįpareigojus Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, vaizdo stebėjimo kameromis ateityje ir toliau nebus pažeistos pareiškėjų teisės.

Apibendrindami nurodo, kad atsakovė Sprendimu neįvertino visų pareiškėjų Skunde nurodytų aplinkybių, neišsprendė Skunde suformuluotų prašymų, todėl priėmė neišsamų bei nepagrįstą Sprendimą. Pareiškėjams nebuvo užtikrintos teisinės priemonės tinkamai apginti savo teisę nebūti stebimiems. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, daro išvada, kad Inspekcijos Sprendimas neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir iš esmės yra neteisėtas.

Rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad pagrindinis pareiškėjų skundo teismui motyvas yra Sprendimo neišsamumas bei neatitikimas įstatymo reikalavimams, dėl ko pareiškėjai prašo neaiškų ir neišsamų, iš dalies nemotyvuotą ir nepagrįstą Sprendimą panaikinti, o tai, skundo tenkinimo atveju, suponuotų atsakovės pareigą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodo, kad Inspekcijos valstybės tarnautojai tyrimą (toliau – ir Tikrinimas) atlieka vienu ar keliais būdais, atsižvelgiant į tikrinamo subjekto specifiką, asmens duomenų tvarkymo ypatumus ir pan. Būtent Inspekcijos valstybės tarnautojas gavęs užduotį atlikti Tikrinimą, sprendžia, kokiu būdu ar būdais, nurodytais Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos vykdomų tyrimų ir (ar) tikrinimų atlikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punkte, bus vykdomas Tikrinimas (Taisyklių 21 punktas).

Nagrinėjamu atveju Tikrinimas buvo atliktas rašytine procedūra, Inspekcijos 2021 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 2R-2781(2.13) „Dėl vaizdo stebėjimo“ kreipiantis į pareiškėjų nurodytą skundžiamą asmenį (Bendrovę), kuri pateikė paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus. Įvertinusi gautą informaciją, Inspekcija raštais kreipėsi į skundžiamą asmenį dėl papildomos informacijos pateikimo. Inspekcija, įvertinusi visą skundo nagrinėjimo metu surinktą informaciją priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą pripažino pagrįstu, t. y. konstatavo, kad Bendrovės vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR nuostatų, dėl to Bendrovei teikė nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą iki kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis. Nagrinėjamu atveju pagal skundžiamo asmens pateiktus duomenis nustačius, jog jo vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR nuostatų, nebuvo jokio poreikio papildomai dar atlikti Tikrinimą vietoje. Tikrinimas vietoje nebūtų racionalus.

Pažymi, kad tyrimo metodus, strategiją renkasi viešojo administravimo institucija pagal jai numatytą kompetenciją reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjų siūlymai ar prašymai atlikti konkrečius tyrimo metodus ar būdus neįpareigoja institucijos, jei kitais teisėtais būdais galimas to paties tikslo pasiekimas.

Dėl poveikio priemonių taikymo Bendrovei nurodo, kad pagal Inspekcijos nagrinėjamų skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2021 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1T-20(1.12.E) (toliau – ir Aprašas), 41 punktą, sprendžiant dėl poveikio priemonių taikymo pripažinus skundą ar jo dalį pagrįsta, prioritetas teikiamas poveikio priemonei, kurios taikymas leis apginti ne tik pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, tačiau turės poveikį ir kitų asmenų, kurių duomenis tvarko ir tvarkys skundžiamas asmuo ateityje, atžvilgiu. BDAR 58 straipsnio (Įgaliojimai) 2 dalyje f punkte nustatyta, jog kiekviena priežiūros institucija turi visus įgaliojimus imtis taisomųjų veiksmų – nustatyti laikiną arba galutinį duomenų tvarkymo apribojimą, įskaitant tvarkymo draudimą. Taigi, Inspekcija, nustačiusi asmens duomenų tvarkymo pažeidimą, remiantis anksčiau pacituotomis nuostatomis, turėjo įgalinimus teikti nurodymą, tiek susijusį su neigiamų pasekmių konkretaus asmens duomenų subjekto atveju šalinimu, tiek preventyviai kitų asmens duomenų subjektų atžvilgiu siekiant išvengti neteisėto asmens duomenų tvarkymo atvejų (žr. BDAR 57 straipsnyje užduotys priežiūros institucijoms). Atsižvelgiant į tai, kad skundo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovės vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR reikalavimų, Inspekcija turėjo teisę duoti nurodymą sustabdyti vykdomą vaizdo stebėjimą, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis.

Dėl pareiškėjų prašymo skirti administracinę baudą, pažymi, kad BDAR numato Inspekcijos pasirinkimo galimybę parenkant taisomąsias priemones. Tai atitinka BDAR 52 straipsnyje įtvirtintą Inspekcijos, kaip priežiūros institucijos nepriklausomumą. Todėl Inspekcija, atlikusi pareiškėjų skundo tyrimą, turėjo diskrecijos teisę nuspręsti dėl BDAR 58 straipsnio 2 dalyje numatytų taisomųjų veiksmų taikymo. Inspekcija neturėjo atsižvelgti į pareiškėjų pageidavimus dėl baudos skyrimo.

Dėl skundo nagrinėjimo termino nurodo, kad skundas buvo nagrinėjamas ilgiau nei ADTAĮ 30 straipsnyje nustatytas terminas. Inspekcija neneigia, jog pareiškėjų skundas Inspekcijoje buvo išnagrinėtas viršijus ADTAĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių skundo nagrinėjimo terminą, tačiau pažymi, kad skundo nagrinėjimas užtruko dėl objektyvių priežasčių (ribotų žmogiškųjų išteklių, personalo kaitos, didelio Inspekcijos specialistų darbo krūvio, gaunamų skundų pobūdžio ir sudėtingumo). Inspekcijos vertinimu, skundo nagrinėjimo termino praleidimas šiuo atveju neturi būti laikomas esminiu pažeidimu, dėl užsitęsusio skundo tyrimo pareiškėjų teisės nebuvo pažeistos (Skundas tokiais argumentais nemotyvuojamas).

Dėl Sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatoms nurodo, kad Inspekcija, atlikusi skunde nurodytų aplinkybių tikrinimą rašytinės procedūros tvarka, nustatė, jog Bendrovės vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR reikalavimų, skundžiamu sprendimu pripažino pareiškėjų skundą pagrįstu ir skundžiamam asmeniui taikė poveikio priemonę – nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą iki kol jis nebus suderinta su BDAR nuostatomis. Taigi Inspekcija atliko pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių patikrinimą, nustatė neteisėtą duomenų tvarkymo faktą ir taikė skundžiamam asmeniui poveikio priemonę. Tai, kad Inspekcija skundo tyrimą atliko kitu būdu nei pageidavo pareiškėjai (rašytinės procedūros tvarka) bei tai, jog Inspekcija taikė kitas poveikio priemones Bendrovei ir nepradėjo administracinės baudos skyrimo procedūros nereiškia, jog skundžiamas sprendimas yra neišsamus ar neatitinka kitų VAĮ keliamų reikalavimų. Dėl pareiškėjų prašymo įpareigoti Bendrovę nedelsiant pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, pažymi, kad Inspekcija neturi teisės aktais suteiktų įgaliojimų įpareigoti skundžiamą asmenį nuimti vaizdo stebėjimo kameras.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2022 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 3R-269 (2.13-1.E) „Dėl A. G., R. G. ir V. B. G. 2021 m. gegužės 14 d. skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Inspekcijoje 2021 m. gegužės 14 d. buvo gautas A. G., R. G. ir V. B. G. 2021 m. gegužės 14 d. skundas bei 2021 m. gegužės 25 d., 2021 m. birželio 10 d. ir 2021 m. birželio 17 d. skundo papildymai, kuriuose pareiškėjai nurodė, kad Name, esančiame sklype, adresu: (duomenys neskelbtini), kuriame UAB „Florinus“ (Bendrovė) priklauso 2 butai, Bendrovė neteisėtai vykdo viešos teritorijos vaizdo stebėjimą ant Namo sienų įrengtomis vaizdo kameromis. Ant pastato sienos ir sklype nėra jokios informacinės lentelės, informuojančios apie vykdomą vaizdo stebėjimą, informacinis lipdukas apie vykdomą vaizdo stebėjimą, yra priklijuotas ant Bendrovės įėjimo durų, o nedarbo metu Bendrovė nuleidžia žaliuzes ir lipduko nesimato. Pareiškėjai prašė Inspekcijos patikrinti įrengtų vaizdo kamerų teisėtumą.

Inspekcija, išnagrinėjusi skundą, nustatė, kad Bendrovė neįrodė, jog vaizdo duomenų tvarkymas buvo vykdomas teisėtai, remiantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga. Todėl, atsižvelgdama į tai, kad Bendrovė Inspekcijai nepateikė jokių įrodymų ir informacijos, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, kad vaizdo duomenų tvarkymui taikytina bet kuri kita BDAR 6 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga, Bendrovės vaizdo duomenų tvarkymą įvertino kaip pažeidžiančiu BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą teisėtumo principą. Tuo pagrindu Inspekcija priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą pripažino pagrįstu, o Bendrovei pateikė nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą tol, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis.

Pareiškėjai nesutikdami su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Kaip papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė pareiškėjai, pagrindinis jų skundo teismui motyvas – Sprendimo neišsamumas bei jo neatitikimas Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimams. Kaip teigia pareiškėjai, nors Inspekcija Sprendimu pareiškėjų skundą pripažino pagrįstu, tačiau Inspekcija neatsakė į esminius pareiškėjų skundo argumentus apie tai, kodėl Inspekcija pasirinko tyrimą atlikti dokumentiniu būdu, o nebuvo nuvykusi į vietą, dėl ko neįsitikino visomis kamerų techninėmis galimybėmis. Taip pat, kodėl nebuvo skirta reali nuobauda vaizdo kameras įrengusiam subjektui.

Dėl praleisto termino Sprendimui priimti

ADTAĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundas ar jo dalis turi būti išnagrinėta ir pareiškėjui atsakyta per 4 mėnesius nuo skundo gavimo priežiūros institucijoje dienos, o bendras skundo ar jo dalies nagrinėjimo terminas negali būti ilgesnis negu 6 mėnesiai nuo skundo gavimo priežiūros institucijoje dienos. Atsakovė pripažįsta, jog praleido ADTAĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrą 6 mėnesių terminą sprendimui dėl gauto skundo priimti. Paaiškino, jog termino praleidimą lėmė objektyvios priežastys, kaip riboti žmogiškieji ištekliai, personalo kaita, didėjantis specialistų darbo krūvis, gaunamų skundų sudėtingumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog procedūriniai terminai sprendimo priėmimui yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-1189/2013). Taigi, kaip matyti iš šiuo aspektu suformuotos teismų praktikos, viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą, su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013).

Byloje nėra ginčo, kad Sprendimo priėmimo terminas buvo praleistas, tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, kad Inspekcija būtų sąmoningai vilkinusi Skundo nagrinėjimą. Nors Sprendimas buvo priimtas ženkliai vėliau, nei ADTAĮ nustatytas terminas, tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, tai nėra esminis procedūrinis pažeidimas, kuris būtų lėmęs skundą padavusių asmenų teisių pažeidimą ir kuris galėtų būti pagrindu panaikinti skundžiamą Sprendimą. Pareiškėjai skunde taip pat tik bendrai nurodė, kad terminas buvo praleistas, tačiau kokios neigiamos pasekmės pareiškėjams dėl to kilo, skunde nėra nurodyta. ADTAĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas nėra naikinamais, todėl naikinti Sprendimą dėl to, kad jis buvo priimtas praleidus įstatyme nustatytą terminą, nėra teisinio pagrindo.

Dėl Sprendimo teisėtumo

Tarp šalių ginčas iš esmės kilęs tuo aspektu, ar Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjų skundus dėl galimų asmens duomenų tvarkymo (asmens privatumo) pažeidimų, kurie susiję su ant Namo sienų lauke pakabintomis keturiomis vaizdo stebėjimo kameromis, į kurių stebėjimo lauką aiškiai patenka visa Namo teritorija (kiemas, jame stovintys kiti statiniai, įvažiavimas į kiemą), (duomenys neskelbtini) gatvės dalis, atliko pakankamus veiksmus, kad nustatytų, jog iš tiesų pažeidimas yra daromas. Kaip teigia pareiškėjai, Inspekcija, atlikdama tyrimą, apsiribojo tik užklausų Bendrovei dėl informacijos (duomenų) pateikimu ir tuo pagrindu Bendrovės nurodytomis aplinkybėmis, kad jos įrengtos kameros naudojamos teisėto tikslo pagrindu (anksčiau įvykusi vagystė, Bendrovė prekiauja brangiais metalais, todėl siekia maksimalios savo turto apsaugos). Tuo tarpu Inspekcija atsiliepimo argumentais siekia pagrįsti, kad šiuo atveju pakako priemonių, kurių buvo imtasi pareiškėjų skundams tinkamai įvertinti.

BDAR 5 straipsnyje yra įtvirtinti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai. BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas). BDAR 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma: (a) duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais; (b) tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį; (c) tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė; d) tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus; e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; (f) tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas (netaikoma duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis). Taigi, asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik taikant BDAR 5 straipsnyje nustatytus su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus bei pritaikius bent vieną iš BDAR 6 straipsnyje nustatytų sąlygų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis tiek Inspekcijos veiklą tiesiogiai reglamentuojančiais teisės aktais, tiek gero administravimo principu, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog Inspekcija privalo nuodugniai ir išsamiai ištirti gautus nusiskundimus. Pagal ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalį Inspekcija nagrinėja skundus dėl BDAR, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka. Pastarosios pareigos vykdymo kontekste Inspekcija, be kita ko, privalo pasinaudoti visomis įstatymo suteiktomis teisėmis tam, kad skundą padavęs asmuo gautų objektyvų, išsamų ir visapusišką nurodytų aplinkybių įvertinimą, o taip pat imtųsi poveikio priemonių, jeigu pažeidimai būtų nustatyti. Taigi Inspekcija turi pareigą patikrinti jai pateiktame skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumą ir realumą, naudodamasi jai teisės aktais suteiktomis priemonėmis bei instrumentais įrodymų surinkimui, aplinkybių nustatymui ir užfiksavimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo F d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1826-629/2021).

Teismas, įvertinęs bylos duomenis ir nustatytas aplinkybes, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju tyrimas Inspekcijoje, pagal pareiškėjų skundus, nebuvo atliktas paviršutiniškai. Kaip nustatyta iš tyrimo medžiagos, Bendrovė Inspekcijai nepateikė jokių įrodymų ir informacijos, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, kad vaizdo kameromis gautų duomenų tvarkymas atitiko bent vieną iš BDAR 6 straipsnio 1 dalyje numatytų asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygų. Taip pat nebuvo pateikti įrodymai ir apie tai, kad Bendrovė apie atliekamą vaizdo stebėjimą būtų informavusi atitinkamais informaciniais pranešimais. Taigi, nors Inspekcija tyrimą atliko rašytine procedūra, kuri, kaip viena iš galimų įtvirtinta Taisyklių 20 punkte, tačiau Inspekcijos surinkta medžiaga institucijai aiškiai leido konstatuoti BDAR nuostatų nesilaikymą. Teismas atkreipia dėmesį, kad dėl šių konstatuotų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra, todėl jų detalesnis nagrinėjimas teisiškai nebūtų reikšmingas, o ir Inspekcijos šiuo aspektu konstatuotų išvadų iš esmės nepakeistų.

Taigi, Inspekcijos surinkta rašytinė medžiaga jai pagrįstai leido konstatuoti, kad Bendrovė vaizdo kameromis gaunamus duomenis tvarkė pažeisdama BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą teisėtumo principą, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė galimai atliko neobjektyvų, neišsamų ar nevisapusišką pareiškėjų nurodytų aplinkybių įvertinimą. Nors, kaip teigia pareiškėjai, Inspekcija nepasisakė tuo aspektu, ar atliko patikrinimą vietoje, ar įėjusi į Bendrovės patalpas patikrino vaizdo stebėjimo ir saugojimo sistemas, ar įsitikino vaizdo stebėjimo kamerų specifikacijomis bei techninėmis galimybėmis keisti stebėjimo kampą, artinti vaizdą, plėsti stebėjimo lauką, tačiau, kaip jau pirmiau minėta, Inspekcijos pasirinktas tyrimo būdas (rašytinės medžiagos) buvo aiškiai pakankamas konstatuoti BDAR nuostatų pažeidimą ir pareiškėjų skundą pripažinti pagrįstu, ko iš esmės ir siekė pareiškėjai. Taigi, pareiškėjų skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti Inspekcijos pasirinktos priemonės, nors ir rašytiniu būdu, buvo pakankamos, o tuo tarpu pasirinkti tinkamiausias priemones skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti, kaip jau minėta, yra būtent Inspekcijos diskrecija, įtvirtinta Taisyklių 20 punkte. Inspekcija ištyrė pareiškėjų skundą priimdama ginčijamą Sprendimą ir priimtas Sprendimas neturėtų būti suprantamas kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjų argumentą.

VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2197/2011). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-822-1440-14).

Išanalizavus skundžiamo Sprendimo turinį, darytina išvada, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipnio nuostatų reikalavimus. Sprendimas yra aiškus ir suprantamas, motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis, faktais bei teisės aktų normomis, todėl jį pripažinti neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio reikalavimams nėra teisinio pagrindo. Sutiktina su atsakovės argumentais, kad iš rašytinės medžiagos konstatavus BDAR nuostatų pažeidimą, papildomų veiksmų atlikimas, kaip vykimas į vietą ir pan., būtų neracionalus ir perteklinis, tuo labiau, kad jau vien tokiu būdu gautos medžiagos pakako, kad pareiškėjų skundas būtų pripažintas pagrįstu.

Dėl pritaikytos poveikio priemonės

Inspekcija ginčijamo Sprendimo 1 dalimi nusprendė pareiškėjų skundą pripažinti pagrįstu.

Kai skundas ar jo dalis pripažįstama pagrįsta, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija motyvuotai teikia duomenų valdytojui ir (ar) duomenų tvarkytojui nurodymus, rekomendacijas ir (ar) taiko kitas Reglamento (ES) 2016/679 58 straipsnio 2 dalyje, Asmens duomenų apsaugos įstatymo 33 straipsnyje ir kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, nurodytas priemones (ADTAĮ 31 straipsnio 2 dalies 1 punktas). BDAR 58 straipsnio (Įgaliojimai) 2 dalyje d punkte nustatyta, jog kiekviena priežiūros institucija turi visus įgaliojimus imtis taisomųjų veiksmų nurodyti duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui suderinti duomenų tvarkymo operacijas su šio reglamento nuostatomis, tam tikrais atvejais – nustatytu būdu ir per nustatytą laikotarpį. Taigi, Inspekcija, nustačiusi asmens duomenų tvarkytojo pažeidimą, remiantis pacituota ADTAĮ ir BDAR nuostata, turi įgalinimus teikti nurodymus, tiek susijusius su neigiamų pasekmių konkretaus asmens duomenų subjekto atveju šalinimu, tiek preventyviai kitų asmens duomenų subjektų atžvilgiu siekiant išvengti neteisėto asmens duomenų tvarkymo atvejų (žr. BDAR 57 str. užduotys priežiūros institucijoms). Todėl, kaip ir šiuo atveju, Inspekcija, konstatavusi BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimą, turėjo teisinį pagrindą taikyti poveikio priemonę. Kaip įtvirtinta pirmiau aptartose teisės nuostatose, Inspekcijai suteikta diskrecijos teisė, atsižvelgiant į individualų pažeidimo įvertinimą, subjektui, neteisėtai tvarkančiam asmens duomenis, skirti nurodymus, rekomendacijas, ar skirti baudas, kaip nustatyta ADTAĮ 32 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju atsakovė Bendrovei pateikė nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą tol, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis ir apie nurodymo įvykdymą informuoti raštu Inspekciją iki 2022 m. gegužės 30 d., pateikiant jo įvykdymą patvirtinančius įrodymus. Bendrovė 2022 m. gegužės 30 d. raštu Inspekciją informavo, kad kamerų veikimas yra sustabdytas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Inspekcijos Bendrovei taikyta poveikio priemonė sukelia tiesiogines pasekmes tik pačiai Bendrovei, o pareiškėjams jokių teisių ir pareigų nesukelia, todėl pareiškėjai iš esmės neturi teisės kvestionuoti Inspekcijos taikytą poveikio priemonę Bendrovei. Atitinkamai analogiškai pasisakytina ir dėl pareiškėjų argumentų, kad jiems nėra aišku, kodėl, nustačius pažeidimą, nebuvo vadovaujamasi ADTAĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostata ir nesvarstyta Bendrovei skirti piniginę baudą. Minėta, kad poveikio priemonės parinkimas yra išskirtinai Inspekcijos diskrecija, o pareiškėjams, nagrinėjamu atveju, nesuteikta teisė ginčyti Bendrovei skirtos poveikio priemonės teisėtumą (poveikio priemonė pareiškėjams teisinių pasekmių nesukelia), todėl ir pareiškėjų skunde šiuo aspektu išdėstyti argumentai (neargumentuotas poveikio priemonės skyrimas) negali būti pagrindu Sprendimą pripažinti neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. Kaip jau pirmiau minėta, teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių Sprendimas turėtų būti pripažintas neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio reikalavimams, taip pat ir dalyje dėl poveikio priemonės Bendrovei taikymo, todėl pareiškėjų reikalavimai Sprendimą panaikinti dėl jo neisšamumo, kas suponuotų atsakovės pareigą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą, vertintini kaip nepagrįsti.

Apibendrinus, darytina išvada, kad Inspekcija iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl Sprendimą naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjų skundas pripažintas pagrįstu, o vien ta aplinkybė, jog pareiškėjų galimai netenkina Bendrovei taikyta poveikio priemonė, jau minėtais argumentais (Inspekcijos diskrecija; skirta poveikio priemonė pareiškėjams teisinių pasekmių nesukelia), nesudaro pagrindo Sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.

Pareiškėjų skundas netenkinamas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų A. G., R. G. ir V. B. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Violeta PetkevičienėEgidija PuzinskaitėEglė Žulytė-Janulionienė