- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-24
- Bylos Nr.
- 1A-371-300-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00376-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- S. T.
- Nukentėjusysis
- J. T.
- Advokatai
- Virginija Pluščiauskienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. T. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, S. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini) rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taip pat jis įpareigotas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per aštuonis 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Priteista iš S. T. valstybei 120 Lt (vienas šimtas dvidešimt litų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajai J. T. išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
S. T. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d., tarp 13 val. ir 14 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje tyčia vieną kartą įspyrė į kairę koją ir vieną kartą kumščiu sudavė į kairę ausį mažametei dukteriai J. T., gim. (duomenys neskelbtini), sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. T. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinti.
Skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio nuostatų pažeidimo, nuosprendyje nurodytos kaltinimui palankios aplinkybės, neanalizuoti faktai, akivaizdžiai paneigiantys inkriminuotą veiką, vadovautasi tik nukentėjusiosios duotais parodymais, kuri paaiškino, dėl ko yra supykusi ant jo. Taip pat nurodo, kad teismas nevertino visumos byloje esančių įrodymų, esančių prieštaravimų tarp liudytojų nurodytų aplinkybių, besąlygiškai tikėjo nukentėjusiosios ir jos dviejų atstovių pagal įstatymą liudijimais, nekreipė dėmesio į kai kurių įrodymų neleistinumą, padarytus ikiteisminio tyrimo metu proceso pažeidimus, turinčius reikšmės jo, kaip teisiamojo asmens, teisių pažeidimams, nevertino kai kurių byloje esančių įrodymų, turinčių reikšmės bylos esmei, jam, kaip teisiamam asmeniui, neleido naudotis BPK 7 straipsnyje įtvirtinta teise gintis nuo pareikštų kaltinimų (nepriėmė 2013-08-13 garso įrašo ir stenogramos), nesivadovavo teismų praktika tokios kategorijos bylose. Mano, kad teismas nagrinėjo bylą nekreipdamas dėmesio į tai, kad byloje iš esmės nagrinėjamas subtilus šeimos barnis dėl vaikų auklėjimo: jų skyrybos įvyko tik 2013-05-29, skyrybų metu ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nebuvo, patys vaikai pasirinko, su kuo gyventi, jų šeima nebuvo įrašyta į asocialių šeimų sąrašą, jis vienas pats du metus augino ir auklėjo savo dukteris, nes žmona važinėjo į (duomenys neskelbtini) uždarbiauti, nevartoja alkoholio daugiau kaip 10 metų. Taip pat nurodo, kad nėra buvę jokių situacijų dėl jo smurtavimo vaikų atžvilgiu, nes, apelianto teigimu, apie tai būtų iš karto informuotos atitinkamos įstaigos, žinotų klasės auklėtoja, kaimynai, o ir motina būtų iš karto apskundusi jo veiksmus, esant bent mažiausiam pretekstui. Nuteistasis neslepia, kad jis vertė savo dukteris padėti ūkio darbuose, nes mano, darbas dar nė vieno vaiko nesuluošino, tačiau draudė dukterims bendrauti su neaiškiais asmenimis, „nutvėrė“ susirašinėjant tvirkinančiomis žinutėmis, todėl bandė su vaikų mama apie tai kalbėtis, tartis dėl poveikio priemonių. Nurodo ir tai, kad jo buvusi žmona leido (duomenys neskelbtini) metų dukteriai A. vienai pačiai gyventi jos bute tuo metu, kai ji būdavo išvykusi į (duomenys neskelbtini), leido nakvoti dukters draugo namuose ir t. t. (12–14, 46, 177, 178–179, 1951, 157–159, 160 b. l.). Nurodo, kad jo požiūris dėl auklėjimo nesutapo su žmonos požiūriu, todėl teigia, kad tik keršto vedina N. T. tyčia parašė melagingą pranešimą policijai, kad taip įskaudintų jį ir parodytų, kokia yra gera ir mylinti motina. Apelianto teigimu, dukterys suinteresuotos tokiu gyvenimu, jų motina joms yra viltis gyventi jau dabar savarankišką suaugusių žmonių gyvenimą, nes motina joms to niekada nedraudė ir savo pavyzdžiu rodė, kaip moterys gali gyventi savarankiškai. Be to, nurodo ir tai, kad BPK 44 straipsnis įpareigoja tokios rūšies bylas išnagrinėti per kuo trumpiausią laiką, tačiau ikiteisminis tyrimas sąmoningai buvo vilkinamas ir procesiškai nieko nebuvo nedaroma, kad būtų greitai išaiškintas gautas pranešimas: kas trukdė tuoj pat dukterį J. nusiųsti specialisto apžiūrai, apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir t. t. Nuteistojo nuomone, teismas nejautriai ir šališkai, neįdėmiai ir neatsargiai vertino suinteresuotų proceso dalyvių parodymus, nors turėjo numanyti, kad tokioje aiškiai konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, iš jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, pvz., dukterys net neslepia, kad pyksta ant jo dėl to, kad jis neleido J. važiuoti į (duomenys neskelbtini), neleido piktnaudžiauti SMS žinutėmis ir t. t. Taigi teigia, kad faktiškai jo kaltė grindžiama tik teismo tikėjimu – prielaida, kad J. nemeluoja ir sako teisybę. Nurodo ir tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio l dalies nuostatą, vertindamas N. T. ir V. Š., tai yra J. T. atstovių pagal įstatymą, parodymus. Be to, apeliantui abejonių kelia ir ta aplinkybė, kad J. T., kaip nukentėjusio asmens atstovėmis pagal įstatymą pripažintos N. T. ir V. S., nes nuteistajam neaišku, kodėl atstove pagal įstatymą tebėra V. Š.. Taip pat nurodo, kad teismas nepašalino akivaizdaus prieštaravimo (46, 51, 71, 85, 177 b. l.), kai motina nurodė, kad J. buvo sumušta 2013-08-22 vakare, paskui aiškina iš J. išgirdusi tokią žinią 2013-08-23. Be to, apeliantui neaišku, kas draudė motinai kreiptis į policiją, Vaiko teisių apsaugos skyrių, medikus 2013-08-23, t. y. iš karto, kai, jos teigimu, sužinojo apie sumušimą. Iš 85 bylos lapo nuteistajam akivaizdu, kad motina J. paėmė 2013 m. rugpjūčio 23 d. 15 val., kai dar dirbo visos įstaigos. Nurodo, kad teismas nelaiko įrodymais tiesiogiai susijusius su kaltinimu byloje esančius įrodymus: įsakymo dėl globėjos paskyrimo (21–25, 28–30, 39–40, 53, 81, 85–88, 151–156, 160–179 b. l.), nors BPK 7 straipsnis leidžia gintis ir teikti įrodymus, neatitinkančius liudytojų parodymų. Taip pat nurodo, kad teismas rėmėsi liudytojos J. T., apklaustos 2013-08-26 ikiteisminio tyrimo medžiagoje NR.67-1-00376-13 parodymais (41 b. l.), tačiau ji, pasak apelianto, atlikta pažeidžiant BPK 186 straipsnio reikalavimus, nedalyvaujant nė vienam iš tėvų, bet kažkokiu būdu dalyvaujant vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui, kuris neprieštarauja dėl apklausos pas tyrėją, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką dėl mažametės apklausos. Taipogi nuteistasis iš bylos medžiagos mato (170 b. l.), kad jam, pažeidžiant LR Konstitucijos 31 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, daugybę kitų įstatymų, buvo apribotos tėvo teisės, tai yra jis nuo 2013-08-27 iki šiol yra be teismo sprendimo atskirtas nuo savo vaiko kaip jau nustatytas smurtautojas, tai yra padaręs nusikaltimą asmuo, jam neteisėtai, 2013-10-24 prokurorei pritaikius kardomąją priemonę, dėl kurios teisėtumo teisėjas pasisakė savo nutartyje, o nuosprendyje net neužsiminė. Teigia, kad teismas remiasi motinos, sesers A., globėjos V. Š. parodymais, kurios yra suinteresuotos bylos baigtimi. Todėl mano, kad teismo išvados yra grindžiamos prielaidomis ir šmeižikiškomis apkalbomis (ypač globėjos V. Š.). Teigia ir tai, kad byloje nėra nė vieno objektyvaus, įstatymo nustatyta tvarka gauto įrodymo, patvirtinančio jo dukters kalbas, nei išvestinio, nei tiesioginio, kurie sudarytų vieningą loginę įrodymų grandinę. Nurodo, kad teismas atsisakė pridėti garso įrašą, padarytą 2013-08-13, kai dar nebuvo nė kalbos apie kokius teismus, kai jo buvusioji žmona jam paskelbė karą dėl vaikų bet kokiomis priemonėmis, nors BPK 21 straipsnio 4 dalis, 7 straipsnis, 98 straipsnis nedraudžia gintis. Taip pat nurodo, kad BPK 301 straipsnis draudžia nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų asmenų parodymais, nesilaikyti 305 straipsnio, 307 straipsnio l dalies 6 punkto reikalavimų. Be kita ko, nurodo ir tai, kad jam ikiteisminio tyrimo metu skirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą nesilankyti nurodytais adresais ir draudimo bendrauti bei neieškoti ryšių su savo vaikais jis skundė įstatymo nustatyta tvarka Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurio prašė panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2013-10-24 nutarimo 2 dalį dėl jam skirtų įpareigojimų. Tačiau, pasak apelianto, Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas atlikęs teisėjas, kuris priėmė 2013-11-29 nutartį, nusprendė, kad jo skundas ikiteisminio tyrimo teisėjui yra nepagrįstas, todėl netenkintinas, ir ta pačia nutartimi sau perdavė nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje jis anksto išreiškė savo šališkumą, tuo pažeisdamas Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio nuostatas, BPK 58 straipsnio 2 dalies l, 2 punktus, kuriose nurodoma, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą: jeigu jis tame procese dalyvavo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar gynėjas; jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kur nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Būtent todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Teisė į nešališką teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2006 m. lapkričio 27 d. ir kituose nutarimuose aiškinama, jog asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (kasacinė nutartis Nr. 2K-527/2010). Pagal suformuluotą teisės doktriną teismo nešališkumo principo turinyje svarbiausia yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuomonės, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję, t. y. subjektyviąja bei objektyviąja prasme (Micallef v. Malta,no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).
Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. turi būti įvertinta, ar konkretus teisėjas konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių.
Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas turi būti nešališkas ir objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią pagrįstą abejonę dėl teismo šališkumo. Vertinant nešališkumą objektyviąja prasme, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo ar teismo nešališkumo (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000 ir kt., kasacinės bylos Nr. 2K-193/2010, 2K-195/2010, 2K-550/2010). Kita vertus, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės bylos Nr. 2K-122/2010, 2K-195/2010, 2K-535/2010, 2K-602/2012). Vis dėlto, svarbiausią reikšmę turi tai, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas yra šališkas, ir, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez – Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010).
Teisės į nešališką teismą užtikrinimui Lietuvos Respublikos BPK 58 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintos aplinkybės, kurioms esant nagrinėjant bylą negali dalyvauti teisėjas, t. y. teisėjo nušalinimo nuo dalyvavimo procese ar pakartotinio bylos nagrinėjimo pagrindai. Esant Lietuvos Respublikos BPK 58 straipsnyje numatytam pagrindui, teisėjas privalo pats nusišalinti nuo dalyvavimo procese. Tokį sprendimą teisėjas turi priimti nepriklausomai nuo to, ar kitiems proceso subjektams yra žinoma apie Lietuvos Respublikos BPK 58 straipsnyje numatyto pagrindo buvimą, taip pat nuo to, ar kiti proceso subjektai naudojasi teise reikšti nušalinimus ar to nedaro.
Aptariamo straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Draudimu du kartus nagrinėti tą pačią bylą yra siekiama garantuoti, kad kiekviena teismo sudėtis bet kurioje instancijoje bus visiškai nešališka ir neturės jokio išankstinio nusistatymo ar nuomonės nagrinėjant bylą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių (kasacinė byla Nr. 2K-647/2011).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo teisėjas dalyvavo procese ir nagrinėjo tą pačią bylą, kurioje jis nagrinėjo ir įtariamojo skundą toje pačioje byloje, ir tokiu būdu, t. y. negalėdamas dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte išvardytų aplinkybių, buvo šališkas.
Byloje esantys duomenys tvirtina, kad 2013 m. spalio 24 d. S. T. prokurorės nutarimu buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimai: nesilankyti (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini),; nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja J. T. ir jos globėja V. Š. (1 t., 92–93 b. l.). Taip pat iš bylos duomenų matyti ir tai, kad įtariamojo S. T. skundas dėl šios jam skirtos kardomosios priemonės panaikinimo Kelmės rajono apylinkės teisme buvo gautas 2013 m. spalio 29 d. (1 t., 122 b. l.). Tačiau, nepaisant to ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 63, 64 straipsnio nuostatas, šis įtariamojo S. T. skundas ne tik kad nebuvo išnagrinėtas ikiteisminio tyrimo metu, bet 2013 m. lapkričio 19 d. prokurorės rezoliucija buvo perduotas į bylą kartu su kaltinamuoju aktu (1 t., 122 b. l.). Maža to, Kelmės rajono apylinkės teismo teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, pažeisdamas ir akivaizdžiai praplėsdamas bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje reglamentuojančią normą – BPK 233 straipsnį, išsprendė ne tik bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje ir kitus BPK 233 straipsnyje numatytus klausimus, tačiau ir išnagrinėjo dar ikiteisminio tyrimo metu paduotą įtariamojo S. T. skundą dėl jam skirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir jam skirtų įpareigojimų pagrįstumo ir teisėtumo, ir šio S. T. 2013 m. spalio 29 d. skundo ta pačia nutartimi netenkino (1 t., 128 b. l.). Vadinasi, Kelmės rajono apylinkės teismo teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, kartu, ta pačia nutartimi, išnagrinėjo ir S. T. skundą dėl jam ikiteisminio tyrimo metu skirtos kardomosios priemonės teisėtumo ir pagrįstumo, o vėliau skundžiamu 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu S. T. toje pačioje byloje, kurioje ir nagrinėjo pastarojo ikiteisminio tyrimo metu paduotą skundą, pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Iš to, kas paminėta, darytina išvada, kad S. T. baudžiamąją bylą išnagrinėjo ir joje sprendimą priėmė teismas, kuris objektyviąja prasme buvo šališkas, nes negalėdamas dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte išvardytų aplinkybių, pats nagrinėjo įtariamojo skundą toje pačioje byloje, kurioje vėliau pastarąjį pripažino kaltu ir nuteisė.
Be to, byloje esantys duomenys tvirtina ir tai, kad tas pats teisėjas, kuris apelianto atžvilgiu priėmė apkaltinamąją nuosprendį šioje byloje, nagrinėjo ir civilinę bylą, kurioje sprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (1 t., 12–14, 17–18 b. l.) ir kurioje vienas iš lemiamų veiksnių, lėmusių ieškovės N. T. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinimą ir nuteistojo dukters – J. T. laikiną gyvenamosios vietos nustatymą su ieškove N. T., buvo būtent S. T. atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį faktas, ir iš esmės tie patys įrodymai kaip ir baudžiamojoje byloje. Taigi šioje civilinėje byloje priimtas sprendimas tiesiogiai susijęs ir su nagrinėjamos bylos medžiaga, nes abiejose bylose nagrinėjamos aplinkybės buvo paremtos tų pačių duomenų vertinimu. Tai reiškia, kad Kelmės rajono apylinkės teismo teisėjas, šioje byloje nebuvo nešališkas, nes jis jau turėjo išankstinę nuomonę nagrinėdamas baudžiamąją bylą.
Dėl šių priežasčių – nustačius Kelmės rajono apylinkės teismo, priėmusio 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį, šališkumą – nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Esant tokioms aplinkybėms ir vengdama iš anksto nustatyti išvadas, kurias gali padaryti bylą iš naujo nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas, kolegija atskirai nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamos teismo padarytos išvados nuteistojo kaltės išsprendimo klausimais. Visos apeliaciniame skunde nurodytos ir ginčijamos aplinkybės tirtinos iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Panaikinant nuosprendį ir perduodant bylą iš naujo nagrinėti teismui, turi būti sprendžiamas ir kardomosios priemonės S. T. skyrimo / panaikinimo klausimas. Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu S. T. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Tačiau jau minėta, kad S. T. 2013 m. spalio 24 d. prokurorės nutarimu buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimai: nesilankyti (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini),; nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja J. T. ir jos globėja V. Š.. Taigi skundžiamu nuosprendžiu nebuvo išspręstas S. T. skirtų įpareigojimų klausimas. Be to, kaip konstatuota šiame sprendime, S. T. ikiteisminio tyrimo metu skirtos kardomosios priemonės teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo išspręstas esmingai pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad panaikinus skundžiamą nuosprendį, S. T. paskirta kardomoji priemonė – naikintina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti Kelmės rajono apylinkės teismui.
S. T. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimus: nesilankyti (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini); nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja J. T. ir jos globėja V. Š. – panaikinti.