- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-01-29
- Bylos Nr.
- 1A-30-135/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00376-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Gražvydas Poškus, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- S. T.
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-30-135/2015
Teisėja Laima Barkovskienė Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00376-2013-7 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.3; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2;
2015 m. sausio 29 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo S. T. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo S. T. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 3 d. ir nubaustas 9 (devynerių) mėnesių laisvės apribojimo bausme. Vadovaujantis BK 48 str. 7 d., S. T. įpareigotas 8 (aštuonis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. T. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. laikotarpiu nuo 13 val. ir 14 val. (duomenys neskelbtini), namuose, tyčia vieną kartą įspyrė į kairę koją ir vieną kartą kumščiu sudavė į kairę ausį mažametei savo dukrai J. T., gim. 2000m. kovo 12d., tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras skundžia Kelmės rajono apylinkės teismo 2014-09-30 nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, prašo nuosprendį pakeisti ir skirti S. T. laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams šešiems mėnesiams. Taip pat prašo, vadovaujantis LR BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant S. T. neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir įpareigoti S. T. vienerius metus dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Šalies argumentai
Skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. T. bausmę, skyrė bausmės rūšį, kuri nėra numatyta LR BK 140 str. 3 d. sankcijoje ir kuri yra švelnesnė, nei numatyta. Prokuroras taip pat nurodo, kad teismas nesivadovavo LR BK 54 str. 3 d. nuostatomis dėl švelnesnės bausmės negu numatyta sankcijoje skyrimo, nesilaikė nusistovėjusios teismų praktikos ir pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimą paskirtąja bausme užtikrinti, kad kaltas asmuo būtų teisingai nubaustas ir paveiktas taip, kad atlikęs bausmę ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų (Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. 2 ir 4 p.), o taip pat būtų įgyvendintas teisingumo principas (Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. 5 p.). Prokuroras pažymi, kad dėl to, jog kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nėra sąlygų, numatytų LR BK 61 str. ir 62 str., kurioms esant būtų galima taikyti švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta straipsnio sankcijoje. Tvirtina, kad teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 3 d., skyrė sankcijoje nenumatytą bausmę - laisvės apribojimą ir nemotyvavo, kodėl skiriama švelnesnė bausmė rūšis. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras tvirtina, kad 2014 m. rugsėjo 30 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendis turi būti pakeistas ir kaltinamajam tikslinga paskirti laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant.
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. T. prašo panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti, iš naujo byloje atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti J. T., A. T., Kelmės rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių specialistą T. B., pareikalauti iš minėto skyriaus visą medžiagą, susijusią su jo šeimą.
Skunde nurodo, kad puolimas prieš jį buvo suorganizuotas iš karto po skyrybų su N. T., o gindamasis jis privalėjo įrašinėti pokalbius ir naudoti juos savo vaikų gynybai, taip pat nurodo, kad N. T. grasino su juo susidoroti, tačiau jis į policiją nesikreipė, kadangi pareigūnai, anot apelianto, yra prieš jį nusistatę ir tyrimų neatlieka. Teigia, kad nusikalstamos veikos prieš jį prasidėjo 2013 m. liepos mėnesį, o rugpjūčio mėnesį prasidėjo grasinimų įgyvendinimas, prie ko prisidėjo ir specialistas T. B.. Nurodo, kad A. T. po trijų dienų pabuvimo pas mamą N. T. grįžo pas jį priešiškai nusiteikusi, o jis, siekdamas ją auklėti ir atpratinti nuo įpročio čiulpti pirštą, norėjo ją nufilmuoti. Teigia, kad iš garso įrašo girdėti, jog vaikas nieko nekalba apie mušimą, nes jo nebuvo, o duktė ant jo buvo pikta, nes neturėjo telefono, o N. T., tai išnaudodama, dukrą įkalbėjo meluoti apie mušimą. Pažymi, kad jis pirmą kartą buvo paklaustas tik po 2013-09-16 teismo posėdžio, prieš apklausą T. B. dukrą A. mokė, ką kalbėti, o dukra J. po įvykio buvo apklausta T. B. ir Bagdonaitės automobilyje ir palikta pas jį, o paimta tik po 5 dienų.
Mano, kad nuosprendyje nurodytos kaltinimui palankios aplinkybės, neanalizuoti faktai, paneigiantys inkriminuotą veiką. Teigia, kad teismas nevertino visumos byloje esančių įrodymų, esančių prieštaravimų tarp liudytojų nurodytų aplinkybių, besąlygiškai tikėjo nukentėjusios ir jos dviejų įstatyminių atstovių liudijimais, nekreipė dėmesio į kai kurių įrodymų neleistinumą, padarytus ikiteisminio tyrimo metu proceso pažeidimus, turinčius reikšmės jo, kaip teisiamojo asmens, teisių pažeidimams, nevertino kai kurių byloje esančių įrodymų. Pažymi, kad teismas bylą nagrinėjo nekreipdamas dėmesio į tai, kad byloje iš esmės nagrinėjamas šeimyninis barnis dėl vaikų auklėjimo. Teigia, kad skyrybos įvyko tik 2013-05-29, skyrybų metu ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nebuvo, patys vaikai pasirinko su kuo gyventi, jų šeima nebuvo įrašyta į asocialių šeimų sąrašą, jis vienas du metus augino ir auklėjo savo dukras, nes žmona važinėjo į Vokietiją uždarbiauti, nevartoja alkoholio 10 metų, niekada prieš vaikus nesmurtavo, vaikus mokė dirbti, draudė bendrauti su ,,neaiškiais tipais“, tarėsi su buvusia žmona dėl vaikų auklėjimo, tačiau buvusi žmona leido 16 metų dukrai vienai gyventi jos bute, kai ji buvo išvykusi, leido miegoti pas draugus, jo ir žmonos požiūris dėl vaikų auklėjimo nesutapo. Mano, kad tik keršto vedina N. T. tyčia parašė melagingą pranešimą policijai, jog taip įskaudintų jį ir parodytų, kokia yra gera ir mylinti mama. Pažymi, kad dukros labai pasiilgdavo mamos, kai jos nematydavo daugiau kaip pusę metų, jos yra paauglės, bendraujančios su savo draugais-mylimaisiais ir siekia gyventi niekieno neprižiūrimos, o mama joms tai niekada nedraudė. Apeliantas akcentuoja, kad iki šios dienos jo vaikais rūpinasi V. Š., nors pati motina N. T. niekur nedirba. Tvirtina, kad teismas, vertindamas proceso dalyvių parodymus, turėjo atsižvelgti į tai, kad proceso dalyviai suinteresuoti bylos baigtimi, nes dukros net neslėpė, jog pyksta ant apelianto dėl auklėjimo. Mano, kad jo kaltė grindžiama tik teismo prielaida, jog J. nemeluoja ir sako teisybę. Nurodo, kad proceso metu nukentėjusiosios J. T. atstovais buvo pripažintos N. T. ir V. Š., tačiau teismui nekilo klausimų, kodėl buvo dvi atstovės, kurios, pažeidžiant LR BPK 80 str. 1 d. 3 p., buvo apklaustos.
Nurodo, kad teismas nepašalino prieštaravimo dėl sumušimo laiko, nes motina nurodė, kad J. buvo sumušta 2013-08-22 vakare, o J. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad konfliktas dėl telefono įvyko per pietus. Apeliantas kelia klausimą, kodėl N. T. niekur nesikreipė iš karto po, kai 2013-08-23 pasiėmė vaiką, nors tuo metu dar dirbo visos įstaigos, o vaikas telefoninio pokalbio 2013-08-22 metu nieko apie tėvo smurtą nenurodė. Mano, kad teismas turėjo įvertinti visus jo pateiktus įrodymus, nes BPK leidžia gintis ir teikti visus įrodymus, neatitinkančius liudytojų parodymų, o skyrybų dokumentai įrodo jo ir N. T. priešiškus santykius ir tai, kad analogiškai nusiteikę ir vaikai.
Mano, kad teismas nesilaikė BPK 20 str. numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, rėmėsi liudytojos J. T., apklaustos 2013-08-26 ikiteisminio tyrimo medžiagoje NR.67-1-00376-13 apklausa, kuri atlikta pažeidžiant LR BPK 186 str. reikalavimus, nes joje nedalyvavo nei vienas iš tėvų, o dalyvavo tik VTAS atstovas. Nurodo, kad jau nuo 2013-08-27 buvo pažeistos jo, kaip tėvo teisės, neteisėtai 2013-10-24 buvo paskirta kardomoji priemonė. Teigia, kad teismas remiasi motinos, sesers A., globėjos V. Š. parodymais, kurios yra suinteresuotos bylos baigtimi ir teismo išvados apie bylos aplinkybes yra grindžiamos prielaidomis ir šmeižikiškomis apkalbomis, jo dukros parodymų patikimumas grindžiamas tik prielaidomis ir melu, į bylą nėra pateikta nei vieno objektyvaus, įstatymo nustatyta tvarka gauto įrodymo, patvirtinančio dukros kalbas, taip pat nėra nei išvestinių, nei tiesioginių įrodymų, kurie sudarytų vieningą loginę įrodymų grandinę. Pažymi, kad teismų praktikoje visais atvejais atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje surinkti įrodymai turi būti vertinami visumoje, o ne atskirai ar atsietai nuo visų faktinių bylos aplinkybių, teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito nuvertinti. Nurodo, kad teismas atsisakė prijungti garso įrašą, padarytą 2013-08-13, kai dar nebuvo kalbos apie teismus, kai buvusi jo žmona jam paskelbė karą dėl vaikų. Pažymi, kad LR BPK 21 str. 4 d., 7 str., 98 str. nedraudžia gintis, o LAT 2002-11-20 civilinėje byloje Nr.3K-3-1406/202 yra pasisakęs, kada galima garso įrašus naudoti kaip gynybos priemonę. Nurodo, kad nuo 2013-08-22 iki šiandien jis be teismo sprendimo yra atskirtas nuo savo vaikų, jam faktiškai apribotos tėvystės teisės. Nurodydamas teismų praktiką, apeliantas pažymi, kad visur akcentuojama, kad konfliktai dėl vaikų auklėjimo tarp susipykusių buvusių sutuoktinių spręstini ypatingai kruopščiai ir atidžiai, nes kiekvienas iš tėvų turi savo ne tik asmeninius ketinimus, bet ir susijusius su vaikų likimais, ir nebūtinai, teisėtus.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti. Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo skundas atmetamas, prokuroro skundas tenkinamas iš dalies.
Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Dėl nuteistojo skundo
Iš nuteistojo S. T. apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymu vertinimu ir padarytomis išvadomis, susijusiomis su bylos įrodymais. LR BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, be to, visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.
Taigi, nuteistojo skunde teigiama, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė iš esmės tik nuteistojo mažametės dukters J. T. bei jos motinos N. T. ir sesers A. T. parodymais, kurių patikimumas nuteistajam kelia abejonių, nes, kaip tvirtina nuteistasis, dukros yra nusistačiusios prieš jį dėl buvusios sutuoktinės N. T. vykdomo siekio su juo susidoroti bei dėl jo (nuteistojo) taikomų auklėjamojo pobūdžio priemonių, kurios dukroms nėra priimtinos. Kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais.
Nuteistojo mažametės dukros J. T. parodymai neabejotinai yra vieni iš pagrindinių įrodymų, kuriais įrodyta apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką 2013 m. rugpjūčio 22 d. Ir šie įrodymai yra labai svarbūs, nes būtent dėl nukentėjusios mažametės parodymų šioje byloje ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu minėti parodymai dėl aptariamos nusikalstamos veikos pasitvirtino.
Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėja nukentėjusioji J. T. nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio mėnesį, tikslios datos neprisimena, virtuvėje ji pastebėjo, kad tėtis ją fotografuoja, jai tas nepatiko, ji nuėjo į savo kambarį, ten tėtis ją vėl pradėjo fotografuoti, tai pamačiusi ji norėjo iš jo paimti telefoną, tada tėtis jai iš kelio trenkė į kairę šlaunį ir iš kumščio trenkė į kairę ausį, jai akyse apie 5 sekundes pasidarė juoda, smūgis į ausį buvo skaudesnis nei į kairę šlaunį, mėlynės nebuvo, tačiau ant to šono ji negalėjo miegoti dvi naktis, buvo paraudimas, tėtis pagrasino, kad jei ji ir toliau taip darys, tai bus dar blogiau, tą pačią dieną ji tėčio telefonu kalbėjo su mama, tačiau jai telefonu nieko nesakė, kadangi manė, jog tai nesvarbu, anksčiau yra buvę, kad tėtis trenkdavo, galvojo apie tai pasakyti į akis, kai mama atvažiuos, kitą dieną apie tai pasakė mamai ir sesei (1 t., 44-45 b. l.).
Nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtino ir pats apeliantas. Ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu jis neneigė, jog nagrinėjamo įvykio metu įvyko konfliktas su mažamete dukra dėl jo siekio mergaitę nufilmuoti, kad dukrai tai nepatiko ir ji norėjo atimti iš jo telefoną, dėl ko jis dukrą atstūmė, kuri lovoje tik atsisėdo, tačiau neigė dukrai spyręs į kairę koją ir vieną kartą kumščiu sudavęs į ausį, nors nurodė, kad po konflikto mergaitę paliko susijaudinusią (1 t., 58 b. l., 2 t., 67-68 b. l.).
Iš nukentėjusiosios J. T. motinos N. T. 2013-08-24 pareiškimo policijos komisariatui matyti, kad ji prašo nubausti S. T. už tai, kad jis 2013-08-22 vakare sudavė smūgį į ausį ir į koją jų nepilnametei dukrai J. T. (1 t., 1 b. l.). Apklausiame teisme N. T. parodė, kad ji 2013-08-22 skambino J., tačiau mergaitė nieko nesakė, susitarė susitikti rugpjūčio 23 d., jį dukrą pasiėmė rugpjūčio 23 d., parsivežus ją namo ir begeriant arbatą dukra pradėjo pasakoti apie įvykio aplinkybes, kad jai sėdint virtuvėje ant sofos ir rašant SMS žinutes tėtis pradėjo ją filmuotai, dukrai tas nepatiko, ji prašiusi tėvo liautis, bet jis vis tiek nesiliovė, tada dukra griebė jam už telefono, bet nepataikė, tada tėtis jai spyrė į koją ir kumščiu sudavė į ausį, ji nuėjo į savo kambarį, atsigulė, o tėtis ją vėl filmavo, jai buvo užkritusi ausis, naktį skaudėjo. Į klausimą, dėl ko ji nieko nesakė kai ji (N. T.) skambino, mergaitė pasakė, jog galvojo pasakyti kai jos susitiks, nes tėtis įrašinėja pokalbius ir ji bijojo, mergaitė parodė kairės kojos šlaunį, kuri buvo truputi patinusi, tačiau mėlynės nebuvo (2 t., 69-70 b. l.).
Apie tai, kad S. T. nagrinėjamo įvykio metu smurtavo prieš J. T. apklausima pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė ir A. T., nukentėjusiosios sesuo, kuri parodė, kad tėtis sudavė sesei J., J. mamai papasakojo, kad tėtis ją filmavo, tas sesei nepatiko, tėtis trenkė J. į koją ir ausį, dėl to mama kreipėsi į policiją (1 t., 49-50 b. l.). Apie panaudotą smurtą mažametės atžvilgiu teismui nurodė žinanti ir liudytoja V. Š. (2 t., 71 b. l.).
Be paminėtų nukentėjusiosios, apelianto ir liudytojų parodymų, byloje yra ir rašytinė medžiaga, iš kurios matyti, jog nukentėjusioji J. T., atsakydama į Kelmės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų suformuluotus klausimus, dalyvaujant globėjai bei šio skyriaus specialistams, 2013-10-08 nurodė, kad tėvas, kai ji buvo nuvažiavusi pas jį, jos atsiprašė, kad prieš ją smurtavo, nors prieš tai tą neigė (2 t., 33 b. l.).
Ir nors apeliantas skunde teigia, kad apklaustų asmenų parodymai prieštaringi ir šį savo teiginį jis argumentuoja tuo, kad N. T. pareiškime policijai dėl dukters sumušimo nurodė, kad tai buvo padaryta 2013-08-22 vakare, o nukentėjusioji J. T., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad tėvas prieš ją smurtą naudojo 2013-08-22 per pietus, tačiau tai kolegija nelaiko esminiu parodymų prieštaravimu. Ir nors nuteistasis stengiasi sumenkinti nukentėjusiosios motinos parodymus akcentuodamas šį neatitikimą, tačiau kolegija sprendžia, kad nevisiškai tikslus laiko nurodymas nėra esminė aplinkybė, dėl ko būtų galima pagrįstai suabejoti N. T. parodymais kaip įrodymais ar vertinti juos kaip prieštaringus, juolab, kad N. T. niekada nei tyrimo metu, nei teisme neparodė mačiusi, kaip S. T. mušė J. – ji nurodė apie tai tik girdėjusi iš pačios nukentėjusiosios, todėl nedidelis laiko neatitikimas galimas, kadangi pati liudytoja nedalyvavo įvykyje. Jokių kitų prieštaravimų proceso dalyvių parodymuose kolegija nenustatė, jų nenurodė ir apeliantas, todėl sutikti su nuteistojo teiginiais, jog nuosprendis buvo priimtas vadovaujantis prieštaringais liudytojų parodymais, nėra pagrindo.
Nuteistasis skunde taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje rėmėsi 2013-08-26 nukentėjusiosios parodymais, kurie, pasak nuteistojo, buvo užfiksuoti pažeidžiant LR BPK 186 str. numatytą nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos tvarką. Šis argumentas atmetamas, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas vadovavosi tik nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, o 2013-08-26 parodymai teisminio nagrinėjimo metu buvo tik pagarsinti, supažindinant proceso dalyvius su bylos medžiaga (2 t., 72 b. l.), tačiau priimant galutinį teismo sprendimą jais nebuvo remtasi.
Nuteistojo teigimu, nagrinėjant bylą buvo pažeistas ir LR BPK 80 str. 1 d. 3 p., kuriame numatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo gynėjas, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovai – dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo atlikdami gynėjo arba atstovo pareigas. Bylos duomenys patvirtina, kad byloje parodymus davė mažametės J. T. atstovė pagal įstatymą motina N. T. bei J. T. laikina globėja V. Š.. Atsižvelgiant į tai, kolegija nesutinka, jog šiuo atveju buvo pažeistos BPK 80 str. 3 p. nuostatos, kadangi LR BPK 54 str. 3 d. yra nustatyta išimtis iš LR BPK 80 str. 1 d. 3 p. numatytos taisyklės. LR BPK 54 str. 3 d. numatyta, kad atstovai pagal įstatymą, kuriems priskiriami nepilnamečio arba neveiksnaus įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ir nukentėjusiojo tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai arba įstaigos, kuri globoja ar rūpinasi įtariamuoju, kaltinamuoju, nuteistuoju ar nukentėjusiuoju, įgalioti asmenys (BPK 53 str. 2 d.) gali būti apklausti kaip liudytojai. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad mažametę J. T. teismo proceso metu atstovavo dvi atstovės pagal įstatymą – motina N. T. ir laikina globėja V. Š., kas nėra įprasta teisminiuose procesuose, tačiau tai, kolegijos nuomone, nelaikytina BPK pažeidimu, dėl kurio būtų buvę suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kuris būtų sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog teismo išvados skundžiamame nuosprendyje dėl S. T. kaltės motyvuotos, pagrįstos išsamia, visapusiška bei nešališka byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. T. savo veiksmais padarė jam inkriminuotą veiką. Apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai išdėstė sprendimo motyvus, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Tokiu būdu apelianto teiginiai dėl tariamo jo nekaltumo prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, ir priešingai nei nurodoma skunde, yra paneigti byloje esančių ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetu. Jo kaltė padarius kaltinime inkriminuotą veiką yra visiškai įrodyta ir abejonių nekelia, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu paskyrė nuteistajam bausmę, kurios rūšies nenumato pritaikytas baudžiamojo kodekso straipsnis, todėl prašo skirti inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o paskirtos bausmės vykdymą atidėti.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas S. T. pripažino kaltu pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 140 str. 3 d. (2013-07-02 įstatymo redakcija Nr. XII-501, įsigali. 2013-07-13 (Žin., 2013, Nr. 75-3772) (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui) ir paskyrė devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigodamas S. T. 8 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (LR BK 48 str. 7 d.). Tačiau pažymėtina, kad šio įstatymo sankcijoje yra numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 2 metų. Teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę, nenumatytą BK straipsnio sankcijoje, savo sprendimo nemotyvavo, nenurodė, kodėl apeliantui paskyrė švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatyme.
Kadangi teismas skundžiamu nuosprendžiu S. T. paskyrė sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, taip pažeisdamas BK 54 str. 1 d. nuostatas, nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p. 2 p.).
Svarstydamas bausmės dydžio klausimą apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tuos pačius bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, į kuriuos atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas – S. T. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, jo asmenybę.
S. T. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkiems nusikaltimams (BK 11 str. 3 d.), nors jis ir anksčiau buvo teistas, tačiau teistumas yra išnykęs, administracine tvarka nebaustas, ūkininkauja, nėra neigiamai jį apibūdinančių duomenų, jo atsakomybę sunkinančių ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes S. T. skirtina laisvės atėmimo bausmė, savo trukme artima šios bausmės minimumui.
Prokuroras skunde prašo, vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vidutiniam galimam įstatyme numatytam terminui, tačiau jokių motyvų dėl tokio termino nustatymo skunde neišdėsto. Visgi kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant bausmės vykdymą trumpesniam laikui, t.y. vieneriems metams bei skiriant prokuroro skunde nurodytus teismo įpareigojimą ir baudžiamojo poveikio priemonę.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p.,
nusprendžia:
S. T. apeliacinį skundą atmesti.
Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį pakeisti:
S. T., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį, paskirti 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 str. 2 d. 8 p., 72² str., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigoti S. T. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – per 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.