Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-313-557/2018

Teisėjas R. Povilaitis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46212-2017-8

2018 m. gruodžio 13 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų E. L., Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018-08-21 nuosprendžio, kuriuo M. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. P. buvo kaltinamas tuo, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, o būtent: M. P., žinodamas, jog Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-10-15 sprendimu iš jo priteistas išlaikymas dukrai U. P., gim. (duomenys neskelbtini), mokant po 115,85 Eur (400 Lt) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukros pilnametystės, indeksuojant jas kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, žinodamas apie pareigą skirti išlaikymą dukrai U. P., sąmoningai vengė ją vykdyti, t. y. laikotarpiais nuo 2011-05-19 iki 2012-06-24 ir nuo 2013-10-08 iki 2013-10-22 niekur nedirbo, darbo biržoje nesiregistravo ir neteikė lėšų dukros išlaikymui, be to, dirbdamas laikotarpiais nuo 2013-09-24 iki 2013-10-07 uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau ir – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2013-10-23 iki 2013-11-06 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2014-12-01 iki 2014-12-31 – UAB „(duomenys neskelbtini)“, gaudamas pajamų neteikė lėšų dukros išlaikymui, o laikotarpiu nuo 2017-06-27 iki 2017-09-15 atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose ir turėdamas galimybę dirbti, nedirbo ir taip tyčia vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti dukrą U. P..

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

M. P. pagal BK 164 straipsnį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nors prokurorė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. P. išteisino pagal BK 164 straipsnį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

BK 164 straipsnis numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką galima esant šioms sąlygoms: 1) turi būti įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo priteistas vaiko išlaikymas; 2) kaltininkas nevykdo šio teismo sprendimo arba vykdo jį iš dalies; 3) kaltininkas turi objektyvią galimybę vykdyti teismo sprendimą, bet susilaiko nuo šios pareigos; 4) nėra galimybių užtikrinti pareigos vykdymą civilinėmis priemonėmis arba kai tokios galimybės yra pasunkintos dėl skolininko nesąžiningų veiksmų: jis slepiasi, slepia savo pajamas, simuliuoja savo ligą, išpardavė savo nekilnojamąjį turtą, kurio sąskaita galėtų būti užtikrintas pareigos vykdymas, ir pan. Jeigu pareigos vykdymą galima užtikrinti įprastomis civilinėmis priemonėmis, baudžiamoji atsakomybė nėra taikoma. Pagal teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal BK 164 straipsnį kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, Nr. 2K-238/2011, 2K-9/2014, 2K-246-648/2016, 2K-164-699/2017). Šio nusikaltimo veikos požymiui nustatyti svarbu, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-139/2011, 2K-20/2014, 2K-246-648/2016). Nereti atvejai, kai yra pasunkintas arba visiškai neįmanomas vaikų išlaikymo išieškojimas. Tai lemia įvairios priežastys. Tokios priežastys gali būti objektyvios: sunki materialinė padėtis, nedarbingumas, sunki išlaikytojo sveikatos būklė ir pan. Tokiais atvejais asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo netraukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124/2008). Svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. (LAT nutartis baudžiamojoje byloje 2K-246-648/2016).

Skundžiamu nuosprendžiu M. P. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 164 straipsnį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė, be kita ko, motyvuodamas tuo, kad kaltinamasis M. P. ir nukentėjusioji S. G. kaip šeima, nors ir nebūdami sudarę santuokos, kartu gyveno, vedė bendrą ūkį ir išlaikė mažametę U. iki 2014 m. birželio mėnesio, todėl darytina išvada, kad M. P. jam inkriminuojamo nusikaltimo laikotarpiais (nuo 2011-05-19 iki 2012-06-24, nuo 2013-10-08 iki 2013-10-22, nuo 2013-09-24 iki 2013-10-07 ir nuo 2013-10-23 iki 2013-11-06) tiesiogiai, ne per antstolę, teikė išlaikymą dukrai U. P., tai iš dalies patvirtino ir kaip liudytojai apklausti kaltinamojo artimieji bei jų pagal kaltinamojo prašymą pervedamos pinigų sumos į nukentėjusiosios sąskaitą banke. Be to, teismas nuosprendyje aptartų faktinių duomenų viseto pagrindu padarė išvadą, kad išlaikymą mažametei dukrai turėjusio mokėti M. P. materialinė padėtis jam inkriminuojamo nusikaltimo laikotarpiu buvo sunki, tai sutrukdė vykdyti teismo sprendimu jam nustatytą prievolę materialiai išlaikyti mažametę dukrą U., jo turimų, taip pat šeimos narių – tėvų, močiutės – pagal jo prašymą nukentėjusiajai pervestų lėšų nepakako jo piniginėms prievolėms vykdyti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad dėl M. P. 2013-05-31 diagnozuotos stuburo ligos su pooperaciniais pakitimais objektyviai yra apribota galimybė įsidarbinti ir gauti pakankamai pajamų savo pareigai pagal teismo sprendimą išlaikyti savo vaiką vykdyti, teismas padarė išvadą, kad M. P. reguliariai nemokėjo ar tam tikrais laikotarpiais iš viso nemokėjo išlaikymo dukrai dėl objektyviai pateisinamų priežasčių – nepakankamų pajamų tokiai prievolei atlikti turėjimo.

Su tokiu apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytu bylos aplinkybių vertinimu prokurorė nesutinka ir teigia, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji vedė bendrą ūkį ir tokiu būdu M. P. teikė išlaikymą dukrai iki 2014 m. birželio mėnesio. Prokurorė nesutinka ir su teismo išvada, kad M. P. jam inkriminuotais laikotarpiais (išskyrus kaltinimą M. P. dėl vengimo išlaikyti vaiką laikotarpiu nuo 2017-06-27 iki 2017-09-15, kai jis atliko bausmę pataisos namuose (dėl šio epizodo ginčo nėra)), nemokėjo išlaikymo dukrai dėl objektyvios priežasties – sunkios materialinės padėties. Pasak prokurorės, pats M. P. nesiėmė jokių veiksmų, kad susirastų darbą ir gautų pajamų pragyvenimui bei vaiko išlaikymui jam inkriminuotais laikotarpiais (nuo 2011-05-19 iki 2012-06-24 ir nuo 2013-10-08 iki 2013-10-22); be to, dirbdamas nuo 2013-09-24 iki 2013-10-07 UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2013-10-23 iki 2013-11-06 UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nuo 2014-12-01 iki 2014-12-31 UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir gaudamas pajamų jis nesirūpino, kad lėšos vaikui išlaikyti būtų išskaitomos iš jo gaunamo uždarbio. Taigi paties M. P. veiksmai nurodytais laikotarpiais nesiieškant darbo, neįsidarbinant, o įsidarbinus nepranešant apie įsidarbinimą, rodo, kad jis tyčia vengė pareigos mokėti išlaikymą dukrai U. P.. Be to, prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai kaip išlaikymo pagal teismo sprendimą teikimą vaikui vertino ir tai, kad kaltinamojo artimieji pervedė pinigų į nukentėjusiosios sąskaitą. Tokią išvadą teismas padarė nepagrįstai atsižvelgdamas į kaltinamojo artimųjų subjektyvią nuomonę, kam turėjo būti panaudoti jų pervedami pinigai, o ne į faktinius duomenis ar teismų praktiką. Apygardos teismo vertinimu, su šiais prokurorės apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima.

M. P. nuo pat pirminės apklausos teigė, kad jis nuo 2006 m. iki 2013 m. gyveno kartu su nukentėjusiąja S. J., vedė bendrą ūkį ir išlaikė dukrą U., t. y. ikiteisminio tyrimo metu 2018-01-22 apklausiamas kaip įtariamasis M. P. nurodė, kad nuo 2006 m. iki 2013 m. gyveno kartu su nukentėjusiąja, vedė bendrą ūkį ir išlaikė bei auklėjo savo dukrą (t. 1, b. l. 148); apklausiamas teisme M. P., be kita ko, nurodė, kad jis nuo 2006 m. ar 2007 m. iki 2013 m. rudens pabaigos (tikslaus laiko neprisimena), gyvendamas kartu su nukentėjusiąja S. J. kaip šeima, bet nebūdami susituokę, susilaukė dukters U. P., kuria jis rūpinosi ir kurią išlaikė, nežiūrint į tai, jog nukentėjusioji kreipėsi į teismą ir 2010-10-15 buvo priimtas sprendimas dėl išlaikymo mažametei dukrai U. periodinėmis išmokomis priteisimo. Dukrai priteisto išlaikymo per antstolį nemokėjo, nes su nukentėjusiąja tuo metu vedė bendrą ūkį ir abu nusprendė, kad toks mokėjimas bus susijęs su papildomomis išlaidomis. Esant sunkiai turtinei padėčiai šeimoje, jo paties prašymu finansiškai padėti, jo artimieji (tėvai ir močiutė) persiųsdavo pinigų į nukentėjusiosios S. J. sąskaitą, nes jo sąskaita banke buvo areštuota antstolio dėl skolos. Gauti pinigai buvo naudojami tik šeimos bei dukters U. poreikiams tenkinti. Dar jiems gyvenant kartu nukentėjusioji pateikė antstoliui vykdomąjį dokumentą dėl išlaikymo išieškojimo dukrai U., o jiems pradėjus gyventi atskirai pasiūlė palikti jai butą, įsigytą po ½ dalį už paskolą gyvenant kartu, žadėdama atsisakyti dukrai U. priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis.

Tuo tarpu nukentėjusioji S. G. (anksčiau J.), skirtingai nei nurodė M. P., apklausiama teisme nurodė, kad su M. P. negyvena nuo 2009 ar 2010 m. (tiksliai neprisimena), bet jis vis tiek lankydavosi ir pasilikdavo pas ją ir tuo metu jo artimieji į jos sąskaitą banke, nes M. P. sąskaita buvo areštuota antstolio, persiųsdavo pinigų, mokėjimo pavedime juos įvardinant „dovana“, juos ji atiduodavo M. P., kad šis išvažiuotų. Tačiau kartu pripažino, kad dalis M. P. artimųjų į jos sąskaitą banke pervestų pinigų buvo panaudota jos šeimos poreikiams tenkinti. Tuo tarpu M. P., jiems gyvenant kartu, prie dukters ir šeimos išlaikymo neprisidėjo, nedavė pinigų buto išlaikymui, nes nedirbo, turėjo skolų, gydėsi priklausomybės ligų centre, todėl ji kreipėsi į teismą ir 2010-10-15 buvo priimtas sprendimas dėl išlaikymo dukrai U. iš M. P. priteisimo. Teismo sprendimą antstoliui ji pateikė ne iš karto po jo priėmimo, o vėliau. Antstolė, su kuria bendraudavo elektroniniu paštu ir kartą ją yra informavusi apie M. P. darbovietę, nežinojo, kad M. P. kaltinime nurodytais laikotarpiais dirba bendrovėse. Su M. P. niekada nesitarė dėl teismo sprendimo, kuriuo priteistas iš jo išlaikymas dukrai U., nevykdymo. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji S. G. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, teigė, kad nuo 2010 m. iki 2015 m. per antstolę iš darbovietės, kurioje dirbo M. P., yra gavusi tik vieną ar du pinigų pervedimus dukters U. išlaikymui, o iš paties M. P. dukra U. nėra gavusi pinigų ar dovanų. Be to, nurodė, kad jokių lėšų nedavė ir M. P. tėvai (t. 1, b. l. 16–17). Pareiškime policijai nukentėjusioji S. G., be kita ko, nurodė, kad po dukters U. gimimo su M. P. nutraukė santykius ir su juo nebendravo, nuo to laiko M. P. dukters U. neišlaiko (t. 1, b. l. 1).

Taigi, kaip matyti, M. P. ir S. G. nurodė skirtingus laikotarpius, kada jie, kaip šeima, kartu gyveno: M. P. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme nurodė, kad su nukentėjusiąja gyveno iki 2013 m. rudens pabaigos (gali būti, iki lapkričio mėnesio, tikslaus laiko neprisimena); tuo tarpu S. G. apklausiama teisme nurodė, kad su M. P. negyvena nuo 2009 m. ar 2010-01-01 (tiksliai neprisimena), nors savo 2017-09-08 pareiškime policijai nurodė, kad su M. P. santykius nutraukė dar anksčiau, nurodydama, kad su M. P. nebebendravo iš karto po dukters gimimo. Tačiau tokie nukentėjusiosios S. G. teiginiai prieštarauja jos pačios paaiškinimui, užfiksuotam Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus 2013-02-14 pažymoje, kurioje nurodyta, kad ji su M. P. nebegyvena nuo 2013-02-14 (t. 2, b. l. 40), bei jos parodymams, užfiksuotiems Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros 2013-02-20 nutarime (šiuo nutarimu nutrauktas M. P. ikiteisminis tyrimas Nr. 94-1-00108-13 pagal S. J. (dabar G.) pareiškimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių), kad jos su M. P. santykiai iki 2013-02-07 buvo geri (t. 2, b. l. 42–43). Pažymėtina ir tai, kad iš interneto svetainės „(duomenys neskelbtini “ straipsnio kopijos matyti, kad nuo 2012-03-14 M. P. kartu su S. J. ir su šeima dalyvaudavo viešame renginyje – protų kovų turnyre (t. 2, b. l. 38–39). Kaip liudytojas teisme apklaustas M. P. tėvas V. P., be kita ko, nurodė: „Sūnus su nukentėjusiąja S. G. nebegyveno kartu nuo 2014 m. birželio“, atsakydamas į prokurorės klausimus, nurodė: „Kai sūnus gyvendavo (duomenys neskelbtini), jie kartu gyveno savo bute kaip šeima, karu vykdavo į išvykas. Būdavau pas juos svečiuose (t. 2, b. l. 132). Šių duomenų kontekste teismas pagrįstai nesirėmė nukentėjusiosios parodymais, kad ji su M. P. po vaiko gimimo kartu nebegyveno, kurie, kaip matyti, nebuvo nuoseklūs ir yra prieštaringi. Nesant byloje jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius S. G. teiginius, teismas pagrįstai visas iškilusias abejones, kurių nepavyko pašalinti, vertino kaltinamojo M. P. naudai ir konstatavo, kad jis ir nukentėjusioji S. G., kaip šeima, nors ir nebūdami sudarę santuokos, kartu gyveno, vedė bendrą ūkį ir išlaikė mažametę U. iki 2014 m. birželio mėnesio ir padarė išvadą, kad M. P. jam inkriminuojamo nusikaltimo laikotarpiais (nuo 2011-05-19 iki 2012-06-24, nuo 2013-10-08 iki 2013-10-22, nuo 2013-09-24 iki 2013-10-07 ir nuo 2013-10-23 iki 2013-11-06) tiesiogiai, ne per antstolę, teikė išlaikymą dukrai U. P. Šią aplinkybę iš dalies patvirtino ir kaip liudytojai apklausti M. P. tėvai V.ir R. P. bei močiutė I. P., nurodydami, kad pastarojo prašymu dėl sunkios materialinės padėties periodiškai pervesdavo pagal galimybes atitinkamas pinigų sumas į nukentėjusiosios sąskaitą banke, taip padėdami M. P. išlaikyti dukrą U. (jų parodymus patvirtina teismui pateiki I. P. ir V. P. mokėjimo nurodymai (t. 2, b. l. 18–22, 23–37) bei išrašai iš V. ir R. P. sąskaitų banke (t. 2, b. l. 128,129) už laikotarpį nuo 2008-09-22 iki 2013-11-01, taip pat išrašas iš S. G. sąskaitos (t. 2, b. l. 100–112), M. P. tėvų ir močiutės pervestos į nukentėjusiosios sąskaitą sumos ir laikotarpiai konkrečiai nurodyti nuosprendžio 4–5 lapuose). Nors nukentėjusioji teigė, kad M. P. artimųjų pervedamus pinigus į jos sąskaitą ji atiduodavo pastarajam bilietui atgal į (duomenys neskelbtini) nusipirkti, nurodydama, jog: „Sumos, kurios buvo pervedamos įvardijant jas kaip „dovana“, buvo pervedamos M. P. bilietui atgal į (duomenys neskelbtini) nusipirkti“ (t. 2, b. l. 58), tačiau tokią nukentėjusiosios versiją paneigia pervestų pinigų sumų dydžiai, nes, kaip matyti, pervedamos pinigų sumos (ne tik dažniausiai po 100 Lt, bet ir 500 Lt, 200 Lt, 330 Lt) yra kur kas didesnės, nei kainuoja bilietas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Kita vertus, neįtikėtina, kad M. P. artimieji būtų siuntę pinigus į nukentėjusiosios sąskaitą vien dėl to, kad pastarasis turėtų pinigų bilietui atgal į (duomenys neskelbtini) nusipirkti, o ne duotų jam asmeniškai pinigų kelionei ar galiausiai, jei juo nepasitikėjo (dėl turimų priklausomybių), patys nupirkti jam bilietą iš anksto susitarę ar internetu. Be to, pažymėtina, jog pati nukentėjusioji 2018-05-09 teismo posėdžio metu nurodė, kad: „<...> Buvo atvejų, kai močiutės ir tėvo siųsti pinigai buvo panaudoti šeimai <...>“ (t. 2, b. l. 58), tuo pripažindama, kad M. P. artimųjų į jos sąskaitą banke pervestų pinigų dalis buvo panaudota ir vaiko poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad nukentėjusioji dėl M. P. vengimo išlaikyti vaiką į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi tik 2017-09-08 (t. 1, b. l. 1-2), kaip matyti iš pareiškimo turinio, sužinojusi, kad M. P. atlieką laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Ši aplinkybė taip pat netiesiogiai patvirtina, jog M. P. inkriminuotu 2011-2013 m. imtinai laikotarpiu nukentėjusioji neįžvelgė pakankamo pagrindo kreiptis dėl M. P. vengimo išlaikyti vaiką dėl aukščiau aptarto byloje surinktais įrodymais nustatyto nukentėjusiosios ir išteisintojo bendro ūkio vedimo bei M. P. pagal galimybes teiktų lėšų vaikui išlaikyti.

Nors, kai pažymi prokurorė, M. P. jam inkriminuotais ginčijamais laikotarpiais nedirbo ir darbo biržoje nesiregistravo, tačiau, kaip matyti, jis dėjo pastangas atsikratyti turimų priklausomybių (apie tai, kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji žinojo dar iki dukters gimimo), t. y. nuo 2013-11-08 iki 2014-06-20 jis gydėsi (duomenys neskelbtini) socialinės-psichologinės reabilitacijos programoje (t. 1, b. l. 43, t. 2, b. l. 44); nuo 2011-08-08 iki 2011-08-12, nuo 2014-10-07 iki 2014-10-14 ir nuo 2015-05-21 iki 2015-05-27 M. P. gydėsi (duomenys neskelbtini) ligoninėje (t. 1, b. l. 46), be to, dėjo pastangas susirasti darbą – kaip matyti iš Klaipėdos teritorinės darbo biržos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2017-12-08 pažymos Nr. SD-10651(2.3), M. P. registravosi darbo biržoje nuo 2010-07-20 iki 2011-05-18 (darbo paieška nutraukta „dėl kitų priežasčių“), nuo 2012-06-25 iki 2013-09-23 (darbo paieška nutraukta įsidarbinus savarankiškai, darbo biržai suteikus darbo paslaugas), nuo 2013-12-04 iki 2015-05-07 (darbo paieška nutraukta asmens pageidavimu), nuo 2015-05-08 iki 2015-07-28 (darbo paieška nutraukta asmens pageidavimu), nurodytais registracijos laikotarpiais nedarbo socialinio draudimo išmoka nebuvo mokama (t. 1, b. l. 29), ir pagal galimybes, kaip pats nurodė, kiek leisdavo sveikata, dirbo: nuo 2013-09-24 iki 2013-10-07 – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (išmokėtas 137,36 Eur darbo užmokestis (t. 1, b. l. 33, 67, 68); nuo 2013-10-23 iki 2013-11-06 – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (išmokėtas 14,21 Eur darbo užmokestis (t. 1, b. l. 31, 67, 68); nuo 2014-12-01 iki 2015-02-23 – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017-12-27 pažymos Nr. 1 (t. 1, 40) matyti, kad M. P. dirbant šioje bendrovėje laikotarpiu nuo 2014-12-01 iki 2015-02-23 lėšos vaiko išlaikymui už gruodžio mėn. išskaičiuotos nebuvo, tačiau iš 2015 m. sausio mėnesio uždarbio 2015-01-31 išskaičiuota vaiko išlaikymui 44,03 Eur, o iš 2015 m. vasario mėnesio uždarbio 2015-02-28 išskaičiuota vaiko išlaikymui 37,64 Eur (t. 1, b. l. 40, 67–68). Nors M. P. dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš jo gaunamo atlyginimo nebuvo išskaičiuoti pinigai vaiko išlaikymo, o pasak prokurorės, M. P. vengimas išlaikyti vaiką, be kita ko, pasireiškė jam nepranešant apie įsidarbinimą, tačiau M. P. nurodė, jog dirbdamas nurodytose bendrovėse buhalteres informuodavo, kad reikia pervesti pinigus dukters išlaikymui, tačiau nežino, dėl kokių aplinkybių tai nebuvo padaryta. Ši išteisintojo versija byloje surinktais įrodymais nėra paneigta. Kita vertus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ M. P. dirbo labai trumpai (vos po dvi savaites), atitinkamai nuo 2013-09-24 iki 2013-10-07 ir nuo 2013-10-23 iki 2013-11-06, t. y. tuo laikotarpiu, kai M. P., jo teigimu (kuris, kaip jau aptarta aukščiau, byloje surinktais įrodymais nėra iki galo paneigtas) dar vedė bendrą ūkį kartu su nukentėjusiąja.

Aptartos byloje surinktais įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės, kolegijos vertinimu, neleidžia teigti, kad nuteistasis apskritai tyčia vengė ir toliau vengia išlaikyti dukrą U., visiškai neprisidėdamas prie jos gerovės, nenorėdamas dalyvauti jos gyvenime, visiškai neveikdamas vaiko interesais. Tiek M. P., tiek S. G. nurodė, kad M. P. iki paskutinio konflikto, po kurio, kaip nurodyta Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014-08-26 rašte „Dėl bendravimo su dukra“, nukentėjusioji prieštarauja tėvo su dukra bendravimui (t. 2, b. l. 45), dalyvavo vaiko gyvenime, vykdydamas tėvo pareigas, nors tuo pat metu ir netinkamai vykdydamas teismo sprendimą dėl mokėjimo lėšų, skirtų vaikui išlaikyti dėl sunkios materialinės padėties, dėl to, kaip jau minėta, prašė artimųjų (tėvų ir močiutės) finansiškai prisidėti prie jo dukters išlaikymo, ir šie periodiškai siuntė pinigus į nukentėjusiosios sąskaitą, kaip patvirtino teisme, prisidėdami prie M. P. dukters išlaikymo pastarajam prašant. Be to, M. P. teismui pateikė 2018-05-07 sutikimą, iš kurio matyti, kad jis sutinka padovanoti savo dukrai U. jam priklausančią buto dalį (t. 2, b. l. 53). Kaip minėta, M. P. dėjo pastangas įsidarbinti ir pagal galimybes, kaip pats nurodė, kiek leido sveikata (M. P. diagnozuoti stuburo susirgimai (t. 2, b. l. 51-52) bei organinis bipolinis sutrikimas (t. 1, b. l. 70), mišrūs ir kiti asmenybės sutrikimai, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, priklausomybės sindromas (t. 1, b. l. 46)) dirbo, todėl daryti išvadą, kad jis sąmoningai vengė dirbti, nėra pagrindo. Akivaizdu, kad turimos priklausomybės, dėl kurių reikalingas gydymas ir reabilitacija, yra ne kas kita, o M. P. netinkamo elgesio pasekmė, tačiau tai savaime nepreziumuoja išvados, kad jis sąmoningai vengė išlaikyti vaiką. Priešingai, anksčiau aptarti duomenys patvirtina, kad M. P. dėjo pastangas pagal galimybes dirbti, o neturėdamas galimybės užsidirbti pakankamai pajamų, kreipėsi į artimuosius padėti finansiškai ir šie, pastarojo prašymu, pagal galimybes periodiškai siuntė pinigus į nukentėjusiosios sąskaitą. Atsižvelgęs į šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent sunki M. P. materialinė padėtis lėmė teismo sprendimo mokėti išlaikymą vaikui netinkamą vykdymą, t. y. jis nereguliariai mokėjo, o tam tikrais laikotarpiais iš viso nemokėjo išlaikymo dukrai dėl sunkios materialinės padėties.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti M. P., nustačius, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę dėl vengimo išlaikyti nepilnametį vaiką, yra teisėtas ir pagrįstas. Kolegijos vertinimu, M. P. netinkamas pareigos išlaikyti nepilnametę dukrą vykdymas iš esmės buvo apspręstas objektyvių priežasčių, todėl negali būti vertinamas vengimu išlaikyti vaiką ir nesiekia tokio pavojingumo, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 164 str. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų bei abejoti apylinkės teismo padaryta išvada, kad M. P. nepadarė veikos, turinčios BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Todėl naikinti išteisinamąjį Tauragės apylinkės teismo 2018-08-21 nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.