Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Č. ieškinį atsakovei M. M., tretysis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija, dėl paminklo, kapavietės ir tvorelės atstatymo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę M. M. likviduoti kapavietės padalijimą pagal pateikiamą kapavietės schemą; išieškoti iš atsakovės ieškovės naudai 576 Lt žalos atlyginimui bei priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė V. Č. 1995 m. suderinusi su giminėmis ir informavusi Šumsko kapinių administraciją, sutvarkė ir įrengė paminklą V. ir P. B. kapavietėje. Už paminklą ir kapo tvorelę sumokėjo jos tėvas, o už kapo tvorelę sumokėjo 576 Lt ieškovė, kiti darbai buvo atlikti savo jėgomis. Šioje kapavietėje yra palaidotas ieškovės vyras S. Č. ir jos sūnus L. Č.. 2011-05-02 atsakovė M. M. be ieškovės leidimo, be projekto ir be kapavietės administracijos leidimo, išardė jų tėvams pastatytą paminklą, kapo tvorelę ir visa tai sulaužė, o kapavietėje pastatė savo tvorelę, padalinusią kapavietę į dvi dalis, nors savo vardu M. M. šios atskiros kapavietės neįregistravo. Kapinių administracija už šiuos veiksmus M. M. nenubaudė. Dėl šios priežasties tėvų paminklas atsirado ne ten kur tėvai palaidoti, paminklai labai skirtingi, todėl bendras kapavietės vaizdas yra baisus. Gėlėms paliktas rombo formos plotelis yra labai mažas, todėl gėlių pasodinimui vietos nėra. Mano, kad tėvų kapavietė turėtų būti tvarkoma giminių sutarimu ir su kapavietės administracijos suderintu projektu. Atsakovė privalėjo derinti kapavietės pertvarkymą su ieškove, nes ten palaidoti ieškovės tėvai, vyras ir sūnus, atsakovė atsisako pertvarkyti kapavietę. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2011-12-15 rašte į ieškovės skundą nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog yra suformuotos dvi atskiros B. ir Č. šeimų kapavietės bei pasiūlė ieškovei kreiptis į teismą civilinio proceso nustatyta tvarka. Papildomai nurodė, kad ieškovė kapus tvarkė ir prižiūrėjo kartu su atsakove, o 2011 m. gegužės 1 d., atvažiavusi į kapines pamatė, kad atsakovė pastatė savo tvorelę ir perskyrė kapavietę per pusę, tvorelė atskyrė ieškovės šeimos ir jos tėvų kapavietes. Sutiko, jog atsakovė norėtų pasilaidoti greta jų tėvų ir, kad kapavietės tvarkingos, bet jos atskirtos. Neginčijo, kad kapavietė, kurioje palaidoti jos vyras ir sūnus, yra ieškovės šeimos kapavietė, bet nori, kad tarp šios kapavietės ir tėvų kapavietės nebūtų tvorelės. Atsakovė tai padarė neturėdama seniūnijos leidimo. Patvirtino, kad kalba tarp jų dėl paminklo tėvams pakeitimo buvo prieš kokius metus, bet atsakovė tai turėjo suderinti su ieškove.

Atsakovė M. M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad ji viena sutvarkė ir įrengė paminklą V. ir P. B. kapavietėje už tai sumokėdama 576 Lt. Už ieškovės ir atsakovės tėvų V. ir P. B. kapavietės įrengimą ir paminklo pastatymą jos kaip seserys sumokėjo lygiomis dalimis, o už palaidotų ieškovės sutuoktinio ir jos sūnaus paminklų pastatymą sumokėjo pati ieškovė. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog už darbus visą sumą sumokėjo tik pati ieškovė. Jokiuose dokumentuose nebuvo numatyta, kad ieškovės ir atsakovės tėvų B. ir ieškovės šeimos narių kapavietė turi būti bendra ir kapavietės priežiūra išimtinai priklauso tik ieškovei. Kadangi tėvų V. ir P. B. paminklas ir aptvėrimas buvo pagaminti iš prastos kokybės betono su marmuro skaldos užpildu, todėl senstant pasikeitė jų spalva, ant paviršiaus atsirado įtrūkimų bei neteko estetinio vaizdo. Todėl šalys, matydamos nurodytus pakitimus svarstė galimybę pakeisti pasenusį paminklą ir aptvėrimą. 2011 metų pradžioje, atsakovė lankydama tėvų kapus, rado nuskilusią paminklo tėvams dalį. Suremontuoti paminklo, priklijuoti nuskilusią paminklo dalį nebuvo įmanoma, tuomet atsakovė pasiūlė ieškovei pakeisti paminklą nauju. Ieškovė sutiko ir šalys susitarė, kad atsakovė organizuos visus būtinus darbus bei atsakovė apmokės 2/3 dalis, o ieškovė 1/3 dalį darbų ir medžiagos kainos. Atlikus paminklo pastatymo ir aptvėrimo darbus bei atsiradus pareigai apmokėti už paminklą, aptvėrimo detales ir medžiagas, ieškovė, motyvuodama, jog neturi pinigų, atsisakė mokėti, todėl atsakovė pati visą priklausančią sumą – 6800 Lt sumokėjo ir iš sesers pinigų nereikalavo. Po kurio laiko ieškovė ėmė reikalauti iš atsakovės pertvarkyti ir ieškovės šeimos narių kapavietės aptvėrimą bei už jį sumokėti, grasindama kreiptis į teismą su reikalavimu nugriauti tėvams pastatytą paminklą ir atstatyti senąjį. Ieškovės nurodytus argumentus apie baisų kapavietės vaizdą, kad nėra kur pasodinti gėlių, paneigia pateiktos kapavietės fotonuotraukos. Kadangi kapavietė yra sutvarkyta visiškai, yra geresnės būklės nei anksčiau, todėl ieškovė likdama skolinga atsakovei 2266 Lt, jokios realios žalos nepatyrė ir nuostolių neturėjo, ieškovė reikalauja tik pabloginti tėvų kapavietės būklę. Be to, žalos atsiradimui yra būtinos visos sąlygos, o būtent: žalos atsiradimas, šalies neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltė. Nesant bent vienai iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Kadangi atsakovės veiksmais tinkamai prižiūrint savo tėvų kapavietę, rūpinantis jos estetiniu vaizdu, sistemingai ją lankant ir sodinant gėles nepadaryta žala ir atliekami veiksmai yra teisėti, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo nepagrįstas. Teismo posėdžio metu atsakovė M. M. papildomai nurodė, kad iš tikrųjų kapavietė buvo bendra. Ten augo senas medis, kai pjovė tą medį, dalis užkrito ant paminklo ir jį sugadino, apie tai jai pranešė telefonu. Ji (atsakovė) paminklą pastatė už savo pinigus, o kai paprašė ieškovės už tai jai atlyginti bent trečdalį sumos, ji atsisakė. Ieškovė žinojo ir matė, kad bus daroma pertvara, ieškovė jai skambinusi ir klausė ar ji turės pinigų susimokėti. Dėl paminklo pakeitimo į seniūniją nesikreipė, nes reikėjo tik paminklą pakeisti.

Tretysis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. 2012-06-28 buvo išnagrinėtas ieškovės žodinis skundas dėl kapavietės, esančios Šumsko kapinėse. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2011-07-08 raštu informavo ieškovės atstovą, kad 2011-06-28 Kalvelių seniūnijos seniūnė K. G. kartu su Vilniaus rajono policijos komisariato įgaliotine V. M., dalyvaujant ieškovės V. Č. ir atsakovės M. M. šeimos nariams, nuvyko į Šumsko kapines aplankyti V. ir P. B. kapavietės. Apsilankymo metu kapavietė buvo sutvarkyta, nebuvo pastebėta jokios kapavietei padarytos žalos. 2011-11-17 Vilniaus rajono savivaldybės administracija gavo dar vieną ieškovės skundą-prašymą, kuriame ieškovė teigė, kad 2012-06-28 jos skundo patikrinimas buvo atliktas paviršutiniškai bei prašoma patikrinti nurodytas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą. 2011-12-15 Vilniaus rajono savivaldybės administracija raštu informavo ieškovę, kad išnagrinėjus ieškovės skundą, administracinio teisės pažeidimo požymių ir Vilniaus rajono savivaldybės kapinių tvarkymo taisyklių, patvirtintų 2011-07-22 Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T3-271, nesilaikymo požymių nenustatyta.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškovės V. Č. ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės valstybei 12,83 Lt pašto išlaidų. Teismas nustatė, kad duomenų apie tai, kokio dydžio ir ploto kapavietės buvo skirtos ieškovės šeimos ir ieškovės ir atsakovės tėvų kapavietėms, kokios kapaviečių ribos buvo iki iškilusio tarp jų ginčo, į bylą nėra pateikta. Jokių įrodymų, jog ieškovės ir atsakovės tėvams priklausančioje kapavietėje esantis paminklas (kapavietės aptvarai) buvo pastatytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo ir/ar „Kapinių tvarkymo taisyklėse“ nustatytus reikalavimus, nepateikta. Teismas konstatavo, kad į bylą pateiktos foto nuotraukos, kuriose užfiksuotos tiek ieškovės šeimos narių, tiek šalių tėvų kapavietės patvirtina, kad kapavietės yra prižiūrimos, jomis rūpinamasi. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė nori, jog ieškovės šeimos narių ir ieškovės ir atsakovės tėvų kapavietė būtų bendra, nesudarė pagrindo tenkinti ieškinio. Teismas atkreipė dėmesį, jog pati ieškovė patvirtino, kad aukščiau nurodytos kapavietės nėra laikytinos viena kapaviete, kad ieškovės šeimos narių kapavietė yra jos asmeninė. Taip pat teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė nurodytų sąlygų atsakovės atsakomybei kilti. Jokių įrodymų, kad dėl atsakovės kaltų veiksmų ieškovės pastatytam senam paminklui ar tvorelei buvo padaryta žala ieškovė nepateikė. Teismas darė išvadą, kad yra labiau tikėtina atsakovės parodymais, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo žodinis susitarimas pakeisti tėvų kapavietėje buvusį seną paminklą, ir tai patvirtino pati ieškovė ir ieškovės prašymu liudytoju apklaustas ieškovės anūkas V. V.. Be to, liudytojai V. V. ir J. L. patvirtino, kad šalių tėvų kapavietėje buvęs senas paminklas buvo apgadintas dėl ant jo nuvirtusio medžio. Teismas taip pat konstatavo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos raštuose, atsakymuose ieškovei bei foto nuotraukose, užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad kapavietei jokios žalos nepadaryta, ji yra sutvarkyta bei prižiūrima. Pažymėjo, kad jokių įrodymų (pvz.: testamentas ir pan.), kad būtent tik ieškovė yra tėvų kapavietės valdytoja ir savininkė, tik jai vienai pavesta šios kapavietės priežiūra – ieškovė nepateikė, todėl teismas ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują spendimą - ieškinį tenkinti. Nurodė, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė nepateikė jokių dokumentų apie tai, kokio dydžio ir ploto kapavietės buvo skirtos ieškovės šeimos nariams ir šalių tėvų kapavietėms, nes tokius duomenis kartu su atsiliepimu turėjo pateikti tretysis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija už 1977, 1982, 1993 ir 1998 metus. Pažymėjo, kad neturint tokių duomenų teismas turėjo vadovautis savo vidiniu įsitikinimu, šalių ir liudytojų paaiškinimais, nustatant, kad mirusiai 1977 m. motinai P. B. galėjo būti skirta tik viena kapavietė ir visiškai nesvarbu koks jos dydis, nes 2008-11-19 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1207 patvirtintų „Kapinių tvarkymo taisyklių“ pažeidimų nebuvo. Nurodė, kad teismas taip pat turėjo atsižvelgti, jog paminklą motinai P. B. pastatė ir apmokėjo jos vyras (šalių tėvas) V. B. ir pažymėjo, kad šis faktas įrodo, jog kapavietė yra viena. Be to, byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad paminklas yra vienas abiems tėvams su metaliniu aptvėrimu visai kapavietei. Pažymėjo, kad atsakovė M. M. rekonstravo paminklą, tvorelę ir kitus statinius neinformavusi kapinių prižiūrėtojo, kuris neturi žurnale įrašo apie kapavietės statinių rekonstrukciją ir nesuderino šių darbų su ieškove. Nurodė, kad sprendime teismas išreiškė tik savo nuomonę, kuri yra klaidinga ir susijusi tik su paminklu, o ginčas nagrinėjamas dėl kapavietės padalijimo ir rekonstrukcijos, nes dvi kapavietės atsirado neteisėtai.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-05-03 sprendimą nepakeistą. Taip pat prašė skirti ieškovei bent minimalią baudą už piktnaudžiavimą savo teisėmis. Nurodė, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų jos reikalavimų pagrįstumą, o tik kaltina teismą, kad šis netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžta, kad teismas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Mano, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai priėjo išvados, kad yra labiau tikėtina atsakovės parodymais, jog tarp šalių buvo žodinis susitarimas pakeisti tėvų kapavietėje buvusį seną paminklą. Pažymėjo, kad pati ieškovė neginčijo, jog būtent atsakovė savo lėšomis pakeitė šalių tėvų kapavietėje paminklą ir kad ją prižiūri bei tvarko. Be to, nėra jokių įrodymų, kad išskirtinai ieškovė yra tėvų kapavietės valdytoja ir savininkė ir kad jai pavesta vienai prižiūrėti kapavietę. Nurodė, kad jokia žala ieškovei nepadaryta, nėra sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai nurodė, jog tretysis asmuo turėjo pateikti įrodymus apie kapavietes, negalima perkelti įrodinėjimo naštos kitai proceso šaliai.

Tretysis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės V. Č. apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama V. Č. apeliacinio skundo ribose.

Šioje byloje kilo ginčas dėl šalių tėvų paminklo, kapavietės ir tvorelės atstatymo ir žalos atlyginimo už kapo tvorelę. Apeliantė prašė įpareigoti atsakovę M. M. likviduoti kapavietės padalijimą pagal pateikiamą kapavietės schemą ir išieškoti iš atsakovės ieškovės naudai 576 Lt žalos atlyginimui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados yra neteisingos, neatitinkančios byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų ir padarytų išvadų, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių įvertinimu, o apeliantės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šių išvadų teisingumo. Byloje nustatytos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui, vadovaujantis įrodymų pakankamumo taisykle, ieškovės reikalavimus laikyti nepagrįstais ir ieškinį atmesti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šumsko kapinėse, (duomenys neskelbtini) yra palaidoti ieškovės ir atsakovės tėvai P. B. (mirusi 1977-04-18) ir V. B. (miręs 1982-11-02) bei ieškovės vyras S. Č. (miręs 1998-03-15) ir sūnus L. Č. (miręs 1993-06-25) (b. l. 7-11, 17). Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2011-12-15 raštu patvirtino, kad patikrinimo metu Šumsko k. kapinėse nustatyta, kad yra suformuotos dvi atskiros B. ir Č. šeimų kapavietės (b. l. 18) ir kad šalių tėvams pastatytas naujas paminklas. Ieškovė pateikė 2012-10-25 Individualios S. B. įmonės „Matininkas“ kapaviečių situacijos planą bei pasiūlymo atstatyti kapavietę planą (b. l. 36).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2014). Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis civilinio proceso įrodymų vertinimo taisyklių, pagrįstai konstatavo, kad, įvertinus įrodymus ir byloje esančias reikšmingas aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog atsakovė neteisėtai pastatė naują paminką, tvorelę bei kad kapavietę padalino į dvi atskiras kapavietes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra įrodymų, kad šalių tėvų ir ieškovės šeimos narių kapavietė turi būti bendra ir kad kapavietės priežiūra išimtine teise priklauso tik ieškovei. Duomenų apie tai, kokio dydžio ir ploto kapavietės buvo skirtos ieškovės šeimos ir ieškovės ir atsakovės tėvų kapavietėms, kokios kapaviečių ribos buvo iki iškilusio tarp jų ginčo, į bylą nėra pateikta. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 84) patvirtino, kad ieškovės šeimos narių kapavietė yra jos asmeninė, o apeliaciniame skunde nurodė, kad visa kapavietė yra viena, tačiau kaip minėta, įrodymų apie visos kapavietės priklausomybę ieškovei nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė turi teisę prižiūrėti ir tvarkyti kapavietę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo žodinis susitarimas pakeisti tėvų kapavietėje buvusį seną paminklą, tai teismo posėdžio metu patvirtino ir pati ieškovė (b. l. 85). Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2011-08-02 rašte nurodė, jog kapavietės neseniai atnaujintos, pastatytas naujas paminklas, kurio aukštis atitinka Kapinių tvarkymo taisyklių reikalavimus, kapaviečių aptvėrimas irgi atitinka Kapinių tvarkymo taisyklių reikalavimus, kapavietės bei teritorija aplink jas sutvarkyta. Taip pat 2011-12-15 raštu Vilniaus rajono savivaldybės administracija nustatė, kad patikrinimo metu Šumsko k. kapinėse suformuotos dvi atskiros B.ir Č. šeimų kapavietės, o apie tai, kad B. šeimos kapavietei žalos nepadaryta buvo pranešta 2011-07-08 raštu. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog kapavietės yra tvarkingos ir prižiūrimos, todėl jas ardyti, griauti bei atstatyti į blogesnę padėti nėra pagrindo. Be to, tai būtų neekonomiška, neprotinga ir neracionalu, tuo labiau, pati ieškovė pripažįsta, kad kapavietės yra tvarkingos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendrosios būtinos civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė (CK 6.246–6.249 str.). Tai reiškia, kad teisę į žalos atlyginimą nukentėjęs asmuo įgyja tik tuo atveju, kai žalą patiria dėl neteisėtos kito asmens veikos (veikimo ar neveikimo). Byloje nenustatyta jokių neteisėtų atsakovės veiksmų, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad tretysis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija turėjo pateikti dokumentus apie tai, kokio dydžio ir ploto kapavietės buvo skirtos ieškovės šeimos nariams ir šalių tėvų kapavietėms už 1977, 1982, 1993 ir 1998 metus. Pažymėtina, kad civiliniame procese egzistuoja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 str.), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad šioje byloje ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad atsakovė neteisėtai padalijo kapavietę ir pastatė naują paminklą, todėl ir privalėjo pati pateikti visus dokumentus susijusius su ieškinio reikalavimais.

Pažymėtina, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes teismo vertinimu, jie neturi įtakos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Atsakovė atsiliepime prašė ieškovei skirti bent minimalią baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 95 str. 1 d. nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010, 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-346/2012, kt.). Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų pripažinti, jog ieškovė, teikdama apeliacinį skundą, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl atsakovės prašymas atmestinas nesant pagrindo ieškovei skirti baudą.

Apeliantei (ieškovei) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – 213 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (b. l. 129). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, žyminis mokestis iš ieškovės priteistinas valstybei (CPK 84 str.)

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. Č. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) valstybės naudai 213 Lt (du šimtus trylika litų) žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą.