Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. Č. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Č. ieškinį atsakovei M. M. dėl paminklo, kapavietės ir tvorelės atstatymo ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija, bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja V. Č. kreipėsi į teismą su patikslintu prašymu, kuriuo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-98-494/2013, patenkinti ieškinį ir įpareigoti atsakovę M. M. atstatyti paminklą bei kapavietės aptvėrimą bei išieškoti iš atsakovės M. M. ieškovės naudai 166,82 Eur žalos atlyginimo. Prašyme nurodė, kad ji 1995 m. suderinusi su giminėmis ir informavusi Šumsko kapinių administraciją, sutvarkė ir įrengė paminklą Vladislavo ir Petronėlės Bulak kapavietėje Šumsko kapinėse. Už paminklą ir kapo tvorelę pareiškėja sumokėjo 166,82 Eur, o kiti darbai buvo atlikti pareiškėjos jėgomis. 2011 m. gegužės 2 d. atsakovė M. M. be pareiškėjos ir kapavietės administracijos leidimo išardė pastatytą paminklą, kapo tvorelę ir ją sulaužė, o vietoj jų pastatė savo. Pareiškėja 2011 m. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovę atstatyti paminklą ir kapavietės aptvėrimą bei išieškoti iš atsakovės žalos atlyginimą, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismas ieškinį atsisakė priimti.

Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-13892-779/2015, kas yra naujai paaiškėjusi aplinkybė ir pagrindas atnaujinti procesą pareiškėjos inicijuotoje civilinėje byloje. Pareiškėjos teigimu, civilinėje byloje Nr. 2-13892-779/2015 suformuota praktika turi tiesioginės reikšmės pareiškėjos reikalavimo išnagrinėjimui, o bylų faktinis ir teisinis pagrindas sutampa, todėl teismas, vadovaudamasis teismo išaiškinimu analogiškoje byloje, privalo išspręsti pareiškėjos ir atsakovės ginčą, tokiu būdu užkirsdamas kelią teisiniam neapibrėžtumui ir netikrumui. Nurodė, kad su teismo sprendimu, kuriuo grindžia proceso atnaujinimą, susipažino 2015 m. birželio mėnesį.

Atsakovė M. M. pateiktame atsiliepime su prašymu atnaujinti procesą nesutiko. Nurodė, kad prašymo turinys neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 369 straipsnio reikalavimų, nepridėti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą. Pažymėjo, kad pareiškėja prašyme nenurodė nei naujai paaiškėjusios aplinkybės, kuri teismui nagrinėjant bylą egzistavo ir nebuvo žinoma, dėl kurios teismas būtų galėjęs priimti kitokį sprendimą, nei – kada sužinojo tą naujai paaiškėjusią aplinkybę. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme negali būti laikoma įstatymų nuostatos, teisinių normų aiškinimai.

Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjos prašymas turėtų būti atmestas. Pažymėjo, kad pareiškėja savo prašyme nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios egzistavo, bet nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu bei dėl kurių galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pareiškėjos V. Č. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės – kitoje civilinėje byloje priimtas sprendimas, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą nagrinėjamoje civilinėje byloje, taip pat nėra pagrindo atnaujinti procesą ir kitais įstatyme numatytais pagrindais. Teismas sutiko su M. M. ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsiliepimuose nurodytu argumentu, kad pareiškėja iš esmės nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios egzistavo, bet nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu, bei dėl kurių galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Pažymėjo, kad įstatymas nenumato teismo pareigos remtis vėlesniais teismo priimtais sprendimais kaip proceso atnaujinimo pagrindu, juo labiau, kad pareiškėjos minimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-13892-779/2015, yra visiškai nesusijęs su civiline byla Nr. 2-98-494/2013, kurioje pareiškėja prašo atnaujinti procesą. Taip pat nurodė, kad sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-98-494/2013, kurioje pareiškėja teikia prašymą dėl proceso atnaujinimo, yra priimtas 2013 m. gegužės 13 d., jis įsiteisėjo 2014 m. sausio 6 d., tad akivaizdu, kad pareiškėjos nurodomas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas yra priimtas vėliau, 2015 m. gegužės 4 d., ir jis neatitiktų naujai paaiškėjusių aplinkybių vieno iš požymių bei negalėtų būti pripažintas naujai paaiškėjusia aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prasme, kadangi civilinės bylos Nr. 2-98-494/2013 nagrinėjimo teisme metu neegzistavo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja V. Č. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartį bei atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. Nr. 2-98-494/2013.

Nurodo, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia aplinkybe, kad 2015 m. gegužės 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-13892-779/2015. Minėtoje byloje suformuota praktika turi tiesioginės reikšmės pareiškėjos reikalavimo išnagrinėjimui, o bylų faktinis ir teisinis pagrindas yra tapatūs. Taigi dvejuose analogiškose bylose priimti visiškai priešingi sprendimai, kas sudaro pagrindą abejoti teismo, išnagrinėjusio civiline bylą N, 2-98-494/2013, objektyvumu. Pareiškėja mano, jog skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas privalėjo išspęsti ginčą vadovaudamasis teismo išaiškinimu analogiškoje byloje, tokiu būdu užkirsdamas kelią teisiniam neapibrėžtumui ir netikrumui, tuo pačiu nepažeisdamas teisėtų lūkesčių principo. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad įstatymas nenumato pareigos remtis vėlesniais teismo sprendimais kaip proceso atnaujinimo pagrindu, nes teismu praktikos vienodumas ir nuspėjamumas yra vienas iš svarbiausių teismų veiklos principų. Teismai, taikydami ir aiškindami įstatymus, privalo atsižvelgti ne tik į aukštesniosios instancijos teismų priimtus sprendimus (vertikalus precedentas), bet ir sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose (horizontalus precedentas).

Atsakovė M. M. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo netenkinti pareiškėjos atskirojo skundo bei skirti pareiškėjai baudą už piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad pareiškėja neįrodė, jog egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą. Pareiškėja nenurodė nei naujai paaiškėjusios aplinkybės, kuri teismui nagrinėjant bylą egzistavo ir nebuvo žinoma, dėl kurios teismas būtų galėjęs priimti kitokį sprendimą, nei – kada sužinojo tą naujai paaiškėjusią aplinkybę.

Trečiasis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-98-494/2013, ieškovės V. Č. ieškinį atsakovei M. M. dėl paminko, kapavietės ir tvorelės atstatymo ir žalos atlyginimo atmetė. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės V. Č. apeliacinį skundą, 2014 m. sausio 6 d. nutartimi minėtą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, sprendimas įsiteisėjo 2014 m. sausio 6 d. Pareiškėja V. Č. kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-98-494/2013, o Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė.

Pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia aplinkybe, kad 2015 m. gegužės 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-13892-779/2015, kuriame suformuota praktika turi tiesioginės reikšmės pareiškėjos reikalavimo išnagrinėjimui. Atsakovė su tokiais pareiškėjos argumentais nesutinka, mano, jog aukščiau nurodytas teismo sprendimas negali būti traktuojamas naujai paaiškėjusia aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Proceso atnaujinimas – savarankiška civilinio proceso stadija – reglamentuojama CPK XVIII skyriaus normų. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šio instituto paskirtį ir tikslus, nurodyta, kad teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamomis aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad proceso atnaujinimui nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-13892-779/2015, negali būti traktuojamas naujai paaiškėjusia bylos aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, nes pastarasis Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinės bylos Nr. 2-98-494/2013 nagrinėjimo metu neegzistavo ir todėl neatitinka vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymių, kas sąlygoja, kad jis negali būti pripažintas naujai paaiškėjusia aplinkybe. Remdamasis pastarosiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-13892-779/2015, nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir atnaujinti procesą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ir kitais įstatyme numatytais pagrindais. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir teisėtai atsisakė atnaujinti procesą.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai taikė proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat prašo skirti pareiškėjai baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 792,00 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos yra šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos sąlygos, kurioms esant gali būti paskirta bauda. Tai, kad pareiškėja apskundė pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir jos atskirasis skundas šia nutartimi yra atmestas, savaime nereiškia piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, todėl atsakovės prašymas skirti pareiškėjai baudą atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos V. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.